- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-03
- Bylos Nr.
- 2A-1613-464/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė (pran.), Danutė Kutrienė
- Atsakovas
- J. U., AB „Rytų skirstomieji tinklai”, VĮ Registrų centro
- Ieškovas
- I. P.
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovų J. U., AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir VĮ Registrų centro apeliacinius skundus dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. P. ieškinį atsakovams J. U., AB „Rytų skirstomieji tinklai“, VĮ Registrų centrui, dalyvaujant trečiajam asmeniui šiuo metu likviduotai ir iš viešojo registro išregistruotai ŽŪB „Semeliškės“, dėl nuosavybės teisės pripažinimo, sandorio ir teisinės registracijos pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė I. P. 2008-09-26 kreipėsi į Trakų rajono apylinkės teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi (t.1,b.l.1-2,64-65,147-149), prašė: 1) pripažinti jai nuosavybės teisę į transformatorinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti negaliojančiais Respublikinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro 1997-05-30 atliktą bei VĮ Registrų centro atliktą nuosavybės į transformatorinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją Vilniaus elektros tinklų ir jų teisių perėmėjų vardu; 3) pripažinti negaliojančia J. U. ir AB „Lietuvos energija“ filialo „Vilniaus elektros tinklai“ 2007-09-14 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-4497, įpareigojant AB „Rytų skirstomieji tinklai“ grąžinti J. U. 1500 Lt, jo sumokėtų pagal minėtą sutartį. Nurodė, kad 1995-06-20 nuosavybės teisė į transformatorinę, esančią Aleksandravos k., Elektrėnų sav., buvo įregistruota ŽŪB „Semeliškės“ vardu, o 1997-05-30 nuosavybės teisė į tą pačią transformatorinę įregistruota AB „Lietuvos energija“ filialo „Vilniaus elektros tinklai“ vardu. Transformatorinė yra apskaitoma dviejose inventorinėse bylose: Nr. 5895 (objekto unikalus Nr. šioje byloje – (duomenys neskelbtini) ir Nr. 7479 (objekto unikalus Nr. šioje byloje – (duomenys neskelbtini). Ji 2006-05-16 pastato pirkimo-pardavimo sutartimi iš ŽŪB „Semeliškės“ įgijo nuosavybės teisę į transformatorinę, unikalus Nr. 7996-80154018, į tą pačią transformatorinę Nekilnojamojo turto registre atsakovas J. U. nuosavybės teisę įregistravo 2007-09-14 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-4497 pagrindu. Kadangi 2007-09-14 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2-4497 buvo sudaryta tuomet, kai ši transformatorinė nuosavybės teise priklausė I. P., ši sutartis pripažintina negaliojančia, o atsakovas J. U. nelaikytinas sąžiningu įgijėju.
Atsiliepimas
Atsakovas J. U. atsiliepimu į ieškinį (t. 1, b.23-25, 88-90) su ieškovės reikalavimais nesutiko ir prašė jų netenkinti. Nurodė, kad 2007-09-14 su AB „Rytų skirstomieji tinklai“ sudarė pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-4497, kurios pagrindu įgijo ginčo transformatorinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Sudarant sutartį, AB „Rytų skirstomieji tinklai“ pateikė nuosavybės teisę į parduotą transformatorinę patvirtinančius dokumentus, sandorio teisėtumą patvirtino notaras, todėl jam nekilo jokių abejonių dėl nuosavybės teisių į parduodamą daiktą priklausymo AB „Rytų skirstomieji tinklai“. Teigė, jog jis laikytinas sąžiningu įgijėju, todėl, vadovaujantis CK 4.96 str. 2 d. nuostatomis, nekilnojamasis daiktas negali būti iš jo išreikalautas. Taip pat nurodė, kad pats pastato pobūdis, t.y. elektros energijos įrenginių veikimui pastatytas pastatas, kelia abejonių, jog transformatorinė nuosavybės teise priklausė ŽŪB „Semeliškės“, nes ŽŪB „Semeliškės“ nevykdė jokios veiklos, susijusios su elektros energijos perdavimu bei elektros energijos įrenginių priežiūra.
Atsakovas AB ,,Rytų skirstomieji tinklai” atsiliepimu į ieškinį (t. 1, b.l. 110-116) su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad transformatorinės pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), nuo 1975 m. tuo metu galiojančių teisės aktų pagrindu buvo įtrauktas į Vilniaus elektros tinklų buhalterinį balansą kaip įmonės nekilnojamojo turto vienetas ir buvo jame apskaitomas iki pardavimo momento. Vilniaus elektros tinklams įrašius ginčo transformatorinę į įmonės balansą, šie tapo teisėtu ginčo turto valdytoju (įgijo turto valdymo teisę). 1995 m. po valstybinės įmonės „Lietuvos valstybinė energetikos sistema“ reorganizavimo į specialios paskirties AB „Lietuvos energija“, Vilniaus elektros tinklai įgijo ir nuosavybės teisę į ginčo turtą, todėl 1997 m. Vilniaus elektros tinklų vardu ir lėšomis buvo atlikta minėtos transformatorinės pastato inventorizacija. 2003-01-15 po AB „Lietuvos energija“ reorganizacijos transformatorinės pastato nuosavybės teisės buvo įregistruotos AB „Rytų skirstomieji tinklai“ vardu. Registruojant I. P. teises į transformatorinės pastatą, šiam pastatui buvo suteiktas kitas unikalus numeris – (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu buvo pažeistos tikrojo savininko – AB „Rytų skirstomųjų tinklų“ nuosavybės teisės į ginčo objektą. Ginčo pastate buvo sumontuoti elektros tinklams priklausantys elektros įrenginiai, kuriuos elektros tinklų įmonė prižiūrėjo ir eksploatavo, tiekė jais elektros energiją vartotojams. Vilniaus elektros tinklai taip pat visą laiką nuo turto perdavimo momento prižiūrėjo ir eksploatavo ginčo pastatą. Tuo tarpu ieškovė I. P. nevaržė AB „Rytų skirstomieji tinklai“ teisės valdyti ir naudotis transformatorinės pastatu, priešingai, ji pati ginčo pastato nevaldė, nenaudojo jo pagal tikslinę paskirtį. Tvirtina, kad ieškovės I. P. nuosavybės teisės į AB „Rytų skirstomieji tinklai“ priklausiusį transformatorinės pastatą įregistruotos nepagrįstai ir neteisėtai, kadangi teisinio pagrindo ieškovės nuosavybės teisei į ginčo objektą atsirasti nebuvo.
Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į ieškinį (t. 1, b.l. 99-102) nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre į pastatą-transformatorinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1995-06-20 tuometinėje Nekilnojamojo turto registravimo įstaigoje buvo įregistruotos ŽŪB „Semeliškės“ nuosavybės teisės, kurias 2006-05-16 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1-1904 ši perleido I. P.. 1997-05-30 į pastatą-transformatorinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tuometinėje Nekilnojamojo turto registravimo įstaigoje buvo įregistruotos valstybės nuosavybės teisės, jį patikėjimo teise valdė AB „Lietuvos energija“ filialas Vilniaus elektros tinklai. 2003-01-15 reorganizavus AB „Lietuvos energija“, nuosavybės teisės į minėtą pastatą buvo įregistruotos AB „Rytų skirstomieji tinklai“ vardu, kurias bendrovė 2007-09-14 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-4497 pagrindu perleido J. U..
Žemesnės instancijos teismas
Trakų rajono apylinkės teismas 2009-10-22 sprendimu (t. 2, b.l. 53-56) ieškovės I. P. ieškinį tenkino iš dalies: 1) pripažino I. P. nuosavybės teisę į pastatą-transformatorinę, esančią (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre Nr. 10/937 pažymėtą unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), o registre Nr.10/924 pažymėtą unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini); 2) kitus ieškovės reikalavimus atmetė; 3) priteisė iš J. U., AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir VĮ „Registrų centras“ po 106,66 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei ir po 579 Lt valstybei. Konstatavęs, jog nėra įrodymų, kuris ginčo turto pardavėjas jį įgijo neteisėtai, teismas vadovavosi CK 1.75 str. 4 d. nuostata, numatančia, jog tuo atveju, jeigu tą patį daiktą ar daiktines teises įregistravo keli asmenys, laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo. Iš to pirmosios instancijos teismas sprendė, kad būtent ieškovė, nuosavybės teises į transformatorinę įregistravusi 2006-06-21 (b.l.103), kuomet atsakovas J. U. tai padarė tik 2007-09-18 (b.l.105), yra ginčo transformatorinės savininke. Be to, teismas vertino ir turto pardavėjų daiktinių teisių registravimo laiką, t.y. kad ŽŪB „Semeliškės“ savo daiktines teises į šią transformatorinę taip pat įregistravo anksčiau, nei tai padarė AB „Rytų skirstomieji tinklai“.
Šalies argumentai
Atsakovas J. U. apeliaciniu skundu (t. 2, b.l. 97-99) prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2009-10-22 sprendimą ir perduoti civilinę bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui bei priteisti iš ieškovės visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Tvirtina, kad teismas neįvertino įrodymų, kurie yra reikšmingi šiai bylai teisingai išspręsti. Kadangi tas pats pastatas skirtingų savininkų buvo du kartus parduotas, šioje civilinėje byloje buvo būtina nustatyti, kas buvo tikrasis ginčo transformatorinės savininkas. Nesutinka su teismo išvada, kad transformatorinę 1967 m. pastatė Trakų rajono Lenino kolūkis, nes iš 1966 m. rangos sutarties turinio matyti, jog Trakų rajono Lenino kolūkis užsakė ne transformatorinės statybos, o jau pastatytos transformatorinės vidaus instaliacijos darbus. Todėl, pasak apelianto, nėra pagrindo šią sutartį vertinti kaip nuosavybės teisių atsiradimo pagrindą. Pažymi, kad iš teismui pateiktos Trakų rajono Agrarinės reformos tarnybos 1995-02-20 pažymos Nr. 65 turinio matyti, jog ŽŪB „Semeliškės“ privatizavo transformatorinę pajaus pasirašymo būdu, t.y. pažyma patvirtina, kad transformatorinė buvo ne kolūkio, o valstybės nuosavybė, kuria buvo galima privatizuoti. Tuo tarpu atsakovo AB „Rytų skirstomieji tinklai“ pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nuo 1975 m. transformatorinė yra apskaityta kaip Vilniaus elektros tinklų nuosavybė ir nuo to laiko valdoma operatyviojo tvarkymo teise. Iš to daro išvadą, kad ŽŪB „Semeliškės“ minėtos transformatorinės negalėjo privatizuoti. Teismui nepateikti jokie rašytiniai įrodymai, kad transformatorinė buvo naudojama Trakų rajono Lenino kolūkio poreikiams tenkinti, t.y. teismui nebuvo pateikti įrodymai, jog ginčo pastatas buvo apskaitomas Trakų rajono Lenino kolūkio ar ŽŪB ‚Semeliškės“ balanse. Pirmasis nuosavybės teisę į ginčo objektą įregistravo atsakovas AB „Rytų skirstomieji tinklai“, kadangi ginčo pastatas jam buvo perduotas 2001-12-29 turto priėmimo-perdavimo akto pagrindu ir vėliau nuosavybės teise perleido atsakovui J. U.. Taip pat nurodo, kad teismas neįvertino bylai reikšmingų aplinkybių, kodėl skiriasi tos pačios transformatorinės ieškovo ir atsakovo į bylą pateiktų Inventorinių bylų, atitinkamai Nr. 5895 ir Nr. 7479, matmenys, kad atsakovas AB „Rytų skirstomieji tinklai“ mokėjo valstybei mokesčius už nuosavybės teisėmis valdomą ginčo transformatorinę, tuo tarpu ieškovė ir tretysis asmuo tokių įrodymų nepateikė. Tvirtina, jog CK 1.75 str. 4 d. nuostatos ŽŪB „Semeliškės“ atliktos nekilnojamojo daikto teisinės registracijos atžvilgiu negalėjo būti taikomos, kadangi pagal 2000-07-18 CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 8 str. 1 d. , CK 1.71-1.76 straipsniuose numatytos normos dėl sandorių formos reikalavimų taikomos tik tiems sandoriams, kurie buvo sudaryti įsigaliojus naujam CK, t.y. po 2001-07-01 sudarytiems sandoriams.
Atsakovas AB „Rytų skirstomieji tinklai“ apeliaciniu skundu (t. 2, b.l. 122-129) prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2009-10-22 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Tvirtina, jog šio ginčo atveju turėjo būti taikomos teisės normos dėl operatyviojo turto tvarkymo teisės perleidimo ir įgijimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-10-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-991/2003). Kadangi Trakų rajono Semeliškių kolūkis nepastatė transformatorinės pastotės TP-SM-202 mūrinio pastato, o ieškovė nepateikė dokumentų, kad šis Lietuvos TSR ūkio subjektas, vadovaujantis tuo metu galiojusio 1964 m. CK 97, 98, 99 straipsniais, kitaip būtų įgijęs ginčo objekto mūrinio pastato operatyviojo tvarkymo teises, Semeliškių kolūkis 1992-08-19 turto perdavimo aktu negalėjo perduoti šio nekilnojamojo turto operatyviojo tvarkymo/nuosavybės teisių ŽŪB „Semeliškės“, o ši atitinkamai negalėjo jų perleisti ieškovei, todėl ieškovės reikalavimai yra nepagrįsti. Ginčo turtas jau nuo 1975 m. buvo įtrauktas į Vilniaus elektros tinklų balansą, šio fakto pagrindu Vilniaus elektros tinklams iš pradžių atsirado operatyviojo tvarkymo teisė, kuri niekam nebuvo perduota, o po įmonės reorganizacijos į akcinę bendrovę – ir nuosavybės teisė į ginčo turtą. Be to, ginčo transformatorinės pastotės pastatas buvo Lietuvos elektros energijos ūkio sudedamoji dalis, per ją buvo tiekiama elektros energija vartotojams tenkinant ypatingas visuomenės reikmes, todėl ši ūkinė veikla grindžiama viešuoju interesu. Mano, jog ta aplinkybė, kad tretysis asmuo ir ieškovė pirmieji viešame registre užregistravo ginčo turto nuosavybės teises, dar nereiškia, kad ginčo turtas priklauso ieškovei nuosavybės teise, nes ši aplinkybė niekaip negalėjo paneigti juridinių faktų, kurių pagrindu atsakovas AB „Rytų skirstomieji tinklai“ įgijo ginčo turto operatyviojo tvarkymo ir nuosavybės teises. Teismas, kuris nors ir pripažino ieškovei nuosavybės teisę į ginčo turtą, tačiau kitų ieškovės reikalavimų netenkino, tokiu būdu sukurdamas teisiškai ydingą situaciją, kuomet ginčo turto savininkais gali save ir toliau laikyti tiek ieškovė, tiek ir atsakovas J. U., remdamiesi principu, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str.). Be to, priimdamas sprendimą, kuriuo iš dalies ieškinį tenkino, pirmosios instancijos teismas iš viso nevertino aplinkybės, kad atsakovas J. U. yra sąžiningas įgijėjas ir ginčo turtas iš jo negali būti išreikalautas (CK 1.80 str. 4 d., 4.96 str. 2 d.). Nurodo ir tai, kad remiantis 2000-07-18 CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 8 str. 1 d. nuostatomis, CK 1.71-1.76 straipsniuose įtvirtintos normos dėl sandorių formos reikalavimų taikomos tik tiems sandoriams, kurie buvo sudaryti įsigaliojus šiam kodeksui. Dėl šios priežasties ne ieškovė ar tretysis asmuo, o būtent atsakovas AB „Rytų skirstomieji tinklai“, pasikeitus teisniam reglamentavimui, pirmasis 2003-01-15 įregistravo savo nuosavybės teises į ginčo turtą 2001-12-29 sudaryto sandorio pagrindu. Ieškovės vardu ginčo turto teisinė registracija atlikta tik 2006-08-21. Taigi ieškovė neįrodė ieškinio faktinio pagrindo, teismas pažeidė rungimosi principą, įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, iš dalies patenkindamas ieškinį ieškovui neįrodžius ieškinio pagrindo, taip pat nenuginčijus sandorių (juridinių faktų), buvusių teisiniu pagrindu viešajame registre įregistruoti atsakovų AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir J. U. ginčo turto nuosavybės teises.
Atsakovas VĮ Registrų centras apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 61-66) prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2009-10-22 sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų iš VĮ Registrų centro priteisimo ir ieškinį šioje dalyje atmesti. Nesutinka su skundžiama teismo sprendimo dalimi, kuria teismas, nors ir konstatavęs dvigubą to paties turto registraciją Nekilnojamojo turto registre, atsakovui VĮ Registrų centrui pareikštą reikalavimą pripažinti negaliojančiu Respublikinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro 1997-05-30 atliktą bei valstybės įmonės Registrų centro atliktą Vilniaus elektros tinklų ir jų teisių perėmėjų nuosavybės teisių į transformatorinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Aleksandravos k., Elektrėnų sav., teisinį registravimą atmetė, tačiau, nepasydamas CPK 93 str. 2 d. nuostatų, bylinėjimosi išlaidas paskirstė lygiomis dalimis tarp visų atsakovų. Akcentuoja, jog VĮ Registrų centras nėra šio ginčo materialinio teisinio santykio subjektas, turintis savarankišką teisinį suinteresuotumą, o tik valstybės įmonė, įstatymų nustatyta tvarka vykdanti nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į juos, šių teisių suvaržymų juridinių faktų registravimą Nekilnojamojo turto registrui pateiktų dokumentų pagrindu. Todėl VĮ Registrų centro kaltės ar veiksmų neteisėtumo, dėl ko iš jo turėtų būti priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, nėra. Teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas solidariai iš trijų atsakovų, neatsižvelgė į kiekvienam iš atsakovų pateiktų ieškinio reikalavimų skaičių ir į solidarios prievolės esmę (CK 6.6 str.). VĮ Registrų centro atžvilgiu buvo pareikštas tik vienas neturtinio pobūdžio reikalavimas, kuris buvo atmestas, dėl to ieškovės ir valstybės patirtos išlaidos negali būti priteisiamos iš VĮ Registrų centro.
Atsiliepimas
Ieškovė I. P. atsiliepimu į apeliacinius skundus (t. 2, b.l. 140-142) prašo atsakovų apeliacinius skundus atmesti ir priteisti jai iš apeliantų apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pagal 1964 m. CK 95 str. be valstybinės nuosavybės taip pat egzistavo kolūkinė-kooperatinė nuosavybė, profsąjungų ir kitokių visuomeninių organizacijų nuosavybė, todėl atsakovų teiginiai, kad Semeliškių kolūkis negalėjo įgyti nuosavybės teisę į ginčo transformatorinę, nes esą šis turtas priklausė valstybei, yra nepagrįsti. Pažymi, kad pagal Semeliškių kolūkio 1992-08-12 Turto perdavimo aktą, remiantis 1964 CK 149 str., ŽŪB „Semeliškės“ tapo transformatorinės savininke, o inventorinėse bylose esantys duomenų skirtumai sietini su inventorinės bylos sudarytojų galimomis klaidomis bei matavimų paklaidomis. Atsakovo AB „Rytų skirstomieji tinklai“ samprotavimai dėl Vilniaus elektros tinklų buhalterinės apskaitos įrašų pagrįstumo atmestini, nes įrašuose nėra nuorodos į tą pirminį dokumentą, kuris laikytinas nuosavybės atsiradimo pagrindu, o patys įrašai tokio pagrindo nesudaro. Pažymi ir tai, jog nėra jokių sandorių, įrodančių, jog iki Semeliškių kolūkio 1992-08-19 turto perdavimo akto šis būtų perleidęs nuosavybę tretiesiems asmenims. Todėl, vadovaujantis 1964 m. CK 142¹str., daro išvadą, kad Vilniaus elektros tinklai (jų teisių perėmėjas AB „Lietuvos energija“) negalėjo įgyti nuosavybės teisių į šią transformatorinę. Tuo tarpu CK 4. 96 str. str. nuostatos taikomos tik tada, kai savininkas netenka daikto valdymo.
Atsakovas AB „Rytų skirstomieji tinklai“ atsiliepimu į atsakovo J. U. apeliacinį skundą (t. 2, b.l. 145-146) sutinka su jame išdėstytais argumentais ir juos pagrindžiančiais motyvais ir prašo skundą tenkinti bei panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2009-10-22 sprendimą, priimant naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Atsakovas J. U. atsiliepimu į atsakovų AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir VĮ Registrų centro apeliacinius skundus (t. 2, b.l. 151-152) sutinka su atsakovo AB „Rytų skirstomieji tinklai“ reikalavimais ir juos palaiko, tačiau nesutinka su atsakovo VĮ Registrų centro apeliacinio skundo motyvais dėl CK 1.74 str. nuostatų aiškinimo. Pažymi, kad šiuo atveju teismas nenustatė, kas yra tikrasis pastato – transformatorinės savininkas, todėl teismo padaryta išvada, kad tikroji transformatorinės savininkė yra ieškovė, pirma įregistravusi nuosavybės teises į ginčo objektą, yra nepagrįsta.
Motyvuojamoji dalis
Atsakovo J. U. apeliacinis skundas tenkintinas, atsakovų AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir VĮ Registrų centras apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
CPK 320 str. įpareigoja apeliacinės instancijos teismą, atsižvelgus į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisinius argumentus bei juos pagrindžiančius motyvus, teismo posėdyje išklausiusi atsakovų atstovų paaiškinimus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, spęsdamas dėl ieškovės pareikšto ieškinio pagrįstumo, nevisiškai tinkamai taikė įrodinėjimo procesą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, t.y. nors ir suteikė prioritetą ieškovės pateiktiems įrodymams, visų jos pareikštų reikalavimų tinkamai neišanalizavo ir jų netenkinimo visiškai nemotyvavo, nepasisakė, kodėl atmetė atsakovų atsikirtimus pagrindžiančius teisinius argumentus bei įrodymus, kas galėjo sudaryti prielaidas klaidingų faktinių bylos aplinkybių nustatymui bei nepagrįstų išvadų dėl ginčo objekto nuosavybės teise priklausymo vienam ar kitam subjektui padarymą. Kita vertus, teisėjų kolegija negali nesutikti ir su apelianto AB „Rytų skirstomieji tinklai“ skundo argumentacija, toks teisinis rezultatas iš esmės nėra kilusio ginčo tarp šalių išsprendimas, ir vienas iš prioritetinių civilinio proceso tikslų – atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 str.) nagrinėjamos bylos atveju nėra pasiektas.
Aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias apeliacinės instancijos teismo teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik įstatyme nustatytais išimtinais atvejais (CPK 327 str.). Čia išimtinumas yra svarbus proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principams įgyvendinti, bylinėjimosi trukmei sutrumpinti ir operatyvesniam teismo procesui užtikrinti (CPK 7 str., EŽTK 6str. 1 d.), t. y. asmens teisė, kad jo byla būtų išnagrinėta per kiek įmanoma trumpesnį laiką, gali būti užtikrinta tik tada, kai byla nuosekliai judės iš žemesnės į aukštesnę teisminę instanciją ir nebus nepagrįstai grąžinama žemesnei teisminei instancijai nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-02 nutartis c.b. Nr. 3K-3-164/2009, 2010-03-01 nutartis c.b. 3K-3-62/2010, 2010-05-17 nutartis c.b. Nr.3K-3-217/2010 ir kt.).
Vienas iš išimtinių įstatyme nustatytų atvejų yra CPK 327 str. 1 d. 2 p. įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje esančius duomenis bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl nuosavybės teisių į tą patį nekilnojamąjį daiktą – transformatorinės pastatą, esantį (duomenys neskelbtini). Bylos duomenys patvirtina, kad 1995-06-20 nuosavybės teisė į transformatorinę, esančią Aleksandravos k., Elektrėnų sav., buvo įregistruota ŽŪB „Semeliškės“ vardu, o 1997-05-30 nuosavybės teisė į tą pačią transformatorinę buvo įregistruota AB „Lietuvos energija“ filialo „Vilniaus elektros tinklai“ vardu. Taigi ginčo transformatorinė buvo apskaitoma dviejose inventorinėse bylose – Nr. 5895 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir Nr. 7479 (unikalus Nr. 7(duomenys neskelbtini), vėliau pirkimo-pardavimo sutartimis buvo perleista nuosavybėn taip pat dviems skirtingiems asmenims: 2006-05-16 pastato pirkimo-pardavimo sutartimi iš ŽŪB „Semeliškės“ nuosavybės teisę į transformatorinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įgijo ieškovė, o 2007-09-14 tą pačią transformatorinę 2007-09-14 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2-4497 pagrindu iš AB „Lietuvos energija“ nuosavybės teise įgijo atsakovas J. U..
Kaip matyti, ieškinio pareiškime ieškovė pareiškė tris reikalavimus: 1) pripažinti jai nuosavybės teisę į transformatorinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini).; 2) pripažinti negaliojančiais Respublikinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biuro 1997-05-30 bei VĮ Registrų centro atliktą nuosavybės į transformatorinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini)., registraciją Vilniaus elektros tinklų ir jų teisių perėmėjų vardu; 3) pripažinti negaliojančia J. U. ir AB „Lietuvos energija“ filialo „Vilniaus elektros tinklai“ 2007-09-14 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-4497 ir įpareigoti AB „Rytų skirstomieji tinklai“ grąžinti J. U. 1500 Lt, jo sumokėtų pagal minėtą sutartį. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovei nuosavybės teisę į ginčo transformatorinę, kuri, pažymėtina, ir taip nebuvo kvestionuojama. Tačiau teismas tinkamai neaptarė ir jokiais teisiniais argumentais nepagrindė kitų ieškovės reikalavimų – pripažinti negaliojančia J. U. ir AB „Lietuvos energija“ filialo „Vilniaus elektros tinklai“ 2007-09-14 pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-4497 bei nuosavybės į ginčo transformatorinės registraciją Respublikinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų biure bei VĮ Registrų centre Vilniaus elektros tinklų ir jų teisių perėmėjų vardu, nepasisakė dėl atsakovų nuosavybės pagrindo į ginčo statinį atsiradimo bei jo atitikimo įstatymui, apsiribodamas vien nuoroda, kad šie reikalavimai atmetami be aptarimo kaip nesukeliantys ieškovei jokių teisinių pasekmių. Tai reiškia, kad iš esmės teismas net neišsprendė šių ieškovės reikalavimų ir, atitinkamai, kilusio šalių ginčo dėl nuosavybės į tą patį objektą. Nesant dėl to (atmestų reikalavimų dalyje) paduoto apeliacinio skundo, teisėjų kolegija apeliacinio proceso tvarka negali įvertinti ir plačiau pasisakyti dėl kitų ieškovės I. P. reikalavimų netenkinimo pagrįstumo ar nepagrįstumo, priešingas traktavimas neatitiktų CPK 313 str. ir 320 str. 2 d. nuostatų. Kolegija atkreipia dėmesį, kad teisinė registracija pati savaime nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą nesukuria, jos funkcija bei paskirtis – išviešinti jau turimas (įgytas) nuosavybės teises. Todėl susiklosčiusioje situacijoje teismui, atsižvelgiant į CPK 179 str. išaiškinimus bei šalių procesiniuose dokumentuose įvardintus reikalavimus bei atsikirtimus (o jeigu tai būtina teisingam bylos išnagrinėjimui - ir siūlant ginčo šalims apsvarstyti galimybę išdėstyti savo argumentus kita procesine forma), pirmiausiai privalu buvo įvertinti nuosavybės teisių atsiradimo į ginčo objektą kiekvienai iš ginčo šalių teisėtumą bei pagrįstumą. Tik išnagrinėjus nuosavybės teisių kiekvienam iš savininku save laikančiam asmeniui atsiradimo pagrindo teisėtumą ar, atitinkamai, nuginčijus kurio nors savininko nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, galima būtų spręsti, kuris jų yra teisėtas ginčo objekto savininkas.
Pirmosios instancijos teismas tokios savo pareigos tinkamai neįgyvendino, nepasisakė dėl galiojančios sutarties teisėtumo ir pagrįstumo, ir vien pripažinęs ieškovei teisę į ginčo objektą, kartu palikdamas galioti minėtą J. U. ir AB „Lietuvos energija“ filialo „Vilniaus elektros tinklai“ 2007-09-14 sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-4497 dėl to paties ginčo objekto, nepaneigė ir atsakovo J. U. nuosavybės teisės pagrindo į ginčo objektą atsiradimo. Iš naujo neištyrus ir neįvertinus įrodymų visumos, teisėjų kolegija, nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, teisinės taikos tarp ginčo šalių negali atkurti dėl šioje nutartyje jau įvardintų motyvų ir įstatymų leidėjo valia nustatytų apribojimų. Be to, kaip minėta, byla turi būti iš naujo išnagrinėta beveik visa apimtimi naujais aspektais, kas sudaro pagrindą konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).
Esant išvardintoms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, jog egzistuoja CPK 327 str. 1 d. 2 p. numatytas pagrindas panaikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą visa apimtimi pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Visus ieškovės reikalavimus teismas gali tinkamai išspręsti tik tuo atveju, jeigu bus ištirti ne tik ieškovės, bet ir atsakovų atsikirtimuose išdėstyti teisiniai argumentai bei juos pagrindžiantys įrodymai, t.y. bus ištirta bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių visuma.
Pagal CPK 185 str. teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikras bylos aplinkybes, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti turi būti tinkamai motyvuotas (CPK 270 str. 4 d. 2 ir 3 punktai). Taigi teismo sprendime privalu nurodyti teismo nustatytas bylos aplinkybes bei argumentus, dėl kurių teismas vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, kiekvieno pareikšto reikalavimo faktinį ir teisinį įvertinimą. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovų J. U. bei AB „Rytų skirstomieji tinklai“ argumentus dėl ginčo pastato nuosavybės teisėtumo, nemotyvavo, kodėl minėtų atsakovų argumentus teismas vertino tik kaip niekuo nepagrįstus tvirtinimus, prielaidas, visiškai nepasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių turto įgijimo operatyviojo tvarkymo teise ir tokio turto perleidimo galimybių (1964 m. CK 40 str., 98 str., 99 str.); dėl ginčo turto, kaip elektros energijos tiekimo objekto, būtinumo viešajam interesui elektros energijos tiekimo srityje užtikrinti ir šios aplinkybės įtakos ginčo objekto savininkui nustatyti; dėl apeliantų išdėstytų abejonių, susijusių su 1996-07-25 rangos sutartimi, kad rangovas atliko tik ginčo transformatorinės vidaus instaliacijos, o ne transformatorinės pastotės mūrinio pastato statybos darbus, ir šios aplinkybės reikšmės, nustatant ginčo transformatorinės priklausomybę nuosavybės teise, t.y. kitų byloje esančių įrodymų kontekste neanalizavo apeliantų tvirtinamos aplinkybės, kad Semeliškių kolūkis nepastatė (nesukūrė) transformatorinės pastotės mūrinio pastato kaip nuosavybės objekto, dėl to jo neapskaitė savo balanse ir negalėjo šių teisių perduoti jokiam kitam ūkio subjektui operatyviojo tvarkymo teise; dėl atsakovų akcentuojamos aplinkybės, jog už ginčo turtą buvo mokami mokesčiai, ir šios aplinkybės reikšmės ginčo teisingam išnagrinėjimui; dėl atsakovo J. U. kaip nekilnojamojo turto įgijėjo sąžiningumo prezumpcijos (CK 1.80 str. 4. d., 4.96 str. 2 d.) ir vindikacijos galimybių; dėl inventorinės bylos Nr. 5895 duomenų neatitikimo faktinio ginčo transformatorinės dydžio ir šios aplinkybės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui.
Teisėjų kolegija daro išvadą, jog spręsti dėl to, ar yra pagrindas didesnę įrodomąją galią suteikti ieškovės į bylą pateiktiems įrodymams, pirmosios instancijos teismas galės išanalizavęs, ne tik ieškovės, bet ir atsakovų atsikirtimuose išdėstytus argumentus ir juos pagrindžiančius įrodymus, kadangi rungimosi principas ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reikalauja, kad kiekviena šalis įrodytų tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 12 str., 178 str.). Teismas, įgyvendindamas šiuos teisės normose įtvirtintus reikalavimus, turi išklausyti abi šalis (adiatur et altera pars), kurios ir privalo įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, sudarančias ieškinio reikalavimų ir atsikirtimų į juos pagrindą.
Teisėjų kolegija aptarė aplinkybes, kurios pirmosios instancijos teismo nebuvo tinkamai išanalizuotos ir įvertintos, ir dėl kurių apeliacinės instancijos teismas turėtų nagrinėti reikalavimus visa apimtimi naujais aspektais, taip pat pasisakė dėl to, kad teismas tinkamai neišsprendė visų ieškovės reikalavimų, šių procesinių trūkumų apeliacinės instancijos teismas negali ištaisyti pats. Konstatuotina, kad nutartyje nurodytos teisiškai reikšmingos aplinkybės nustatinėtinos būtent pirmosios instancijos teisme. Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga, aukštesnės instancijos teismai dėl kompetencijos pasiskirstymo pirmosios instancijos teismo pakeisti negali. Priešingu atveju apeliacinės instancijos teismas pažeistų šalių teisę pasinaudoti viena teismine instancija.
Nurodytais motyvais skundžiamas teismo sprendimas panaikintinas, o byla grąžintina tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Dėl šios priežasties apelianto VĮ Registrų centro apeliacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, ar kiti apeliantų J. U. bei AB „Rytų skirstomieji tinklai“ skundų argumentai tapo teisiškai neaktualūs.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Trakų rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.