Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal viešosios įstaigos „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos ministerijos 2020 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. (15-1)-D8(E)-524 teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 30 d. Aplinkos projektų valdymo agentūra (toliau – APVA) ir VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ŠRATC) sudarė projekto „Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtra“ (toliau – Projektas) Finansavimo ir administravimo sutartį Nr. VP3-3.2-AM-01-V-02-002/S-10-678 (toliau – Finansavimo sutartis). Finansavimo sutartyje šalys susitarė, kad 13 894 152,90 Lt (4 024 024,82 EUR), sumos, reikalingos Projekto finansavimui, iš Europos Sąjungos Sanglaudos fondo Projekto finansavimui skirtų lėšų, pareiškėjai bus išmokamos avansu, pateikus finansų įstaigos ar draudimo įmonės garantiją dėl avanso sumos.

Pareiškėja, suderinusi su APVA ir BAB banku „Snoras“ 2010 m. gruodžio 30 d. sudarė Garantijos suteikimo sutartį Nr. 270/VG/101230539 (toliau - Garantijos sutartis) bei Avanso grąžinimo garantiją Nr. 270/VG/101230539 (toliau - Avanso garantija), pagal kurias, siekiant užtikrinti Projekto vykdytojo įsipareigojimų pagal Finansavimo sutartį įvykdymą, BAB „Snoras“ išdavė Avanso garantiją ir užtikrinant BAB „Snoro“ atgręžtinių reikalavimų pagal Garantijos sutartį įvykdymą, bankui buvo įkeistos lėšos 13 894 152,90 Lt (4 024 024,82 EUR), esančios ŠRATC sąskaitose, įskaitant 13 894 152,90 Lt (4 024 024,82 EUR) avansinį mokėjimą, gautą iš APVA.

BAB „Snoras“ 2011 m. lapkričio 16 d. buvo paskelbtas moratoriumas, kuriuo buvo apribotas bankinių paslaugų teikimas klientams, o 2011 m. gruodžio 7 d. bankui buvo iškelta bankroto byla. Taigi nuo 2011 m. lapkričio 16 d. ŠRATC nebegalėjo disponuoti lėšomis, esančiomis minėto banko sąskaitose, įskaitant APVA pervestomis avansinėmis lėšomis. BAB „Snoras“ 2012 m. sausio 18 d. raštu informavo pareiškėją, kad, atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi jam buvo iškelta bankroto byla, sudarytos sutartys, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nebus vykdomos ir nuo pranešimo įteikimo dienos yra laikomos pasibaigusiomis.

APVA 2013 m. gegužės 14 d. surašė tyrimo išvadą, kurioje nurodė, kad buvo nustatytas Europos Sąjungos finansinės paramos panaudojimo pažeidimas, t.y., kad Projekto vykdytojas vykdydamas Projektą nesugebėjo įvykdyti įsipareigojimo pradėti jame numatytas veiklas ir pažeidė VP3-3.2-AM-01-V priemonės „Atliekų tvarkymo sistemos sukūrimas veiklos „Komunalinių atliekų tvarkymo sistemų infrastruktūros plėtra – biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo sistemų infrastruktūros sukūrimas“ projektų finansavimo sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Aplinkos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. D1-248 38 punktą ir Sutarties 5.1.1 punktą bei bendrųjų sąlygų 2.1.1 ir 5.3 punktus. Dėl padaryto pažeidimo APVA Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijai pasiūlė nutraukti Sutartį ir susigrąžinti visas sumokėtas lėšas – 13 894 152,90 Lt (4 024 024,82 EUR).

Tyrimo išvados pagrindu 2013 m. gegužės 23 d. priimtas įsakymas. Įsakymo pagrindu buvo pakeistas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. gruodžio 15 d. įsakymas Nr. D1-1002, todėl Finansavimo sutartis su ŠRATC nutraukta ir ŠRATC įpareigota grąžinti jai pervestas, nepanaudotas ir banke įšaldytas Europos Sąjungos Sanglaudos fondo lėšas.

Pareiškėja su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti banką grąžinti 13 732 864,50 Lt (3 977 312,47 Eur) įkeistų lėšų, jas sumokant į trečiojo asmens APVA sąskaitą. Kasacinio teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 16 d. nutartyje Nr. 3K-7-301-706/2015 visus sandorius, sudarytus tarp ŠRATC ir banko pripažino negaliojančiais dėl prieštaravimo Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisei, taip pat konstatavo, jog Finansų ministerija avansą į banką pervedė neįsigaliojus Avanso garantijai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad Projekto įgyvendinimo sąlygos, sutartys ir visa su tuo susijusi dokumentacija, kuri buvo parengta APVA ir Finansų ministerijos, yra negaliojanti.

Pareiškėja 2016 m. lapkričio 2 d. VĮ „Turto bankas“ raštu Nr. (7.3-42)-SK4-10676 dėl skolos grąžinimo arba pasiūlymų pateikimo buvo informuota, kad VĮ „Turto bankas“ pagal 2016 m. spalio 26 d. reikalavimo teisių į projekto vykdytojo skolą ir dokumentų priėmimo – perdavimo aktą Nr. E15-1 iš Ministerijos perėmė reikalavimo teisę į ŠRATC skolą. ŠRATC 2016 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į APVA dėl Projekto pažeidimo tyrimo, kurio pagrindu buvo surašyta Tyrimo išvada, atnaujinimo. 2017 m. sausio 2 d. sprendimu Nr. (29-2-7)-APVA-10 APVA ŠRATC prašymą atmetė. ŠRATC nesutikdama su APVA sprendimu šį sprendimą apskundė Finansų ministerijai, vėliau Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimu ŠRATC skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 22 d. paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė.

ŠRATC manydama, kad priimtas įsakymas yra nepagrįstas 2020 m. sausio 17 d. raštu Nr. SD-333 kreipėsi į Ministeriją su prašymu panaikinti įsakymą, panaikinant šio akto motyvuojamąjį pagrindą –Tyrimo išvadą.

Ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, 2020 m. vasario 6 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriame dviem pagrindais atsisakė tenkinti ŠRATC skundą. Pirma, ministerija nurodė, kad 2015 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateikti išaiškinimai niekaip nepaneigia ŠRATC padaryto pažeidimo fakto ir (arba) jo pobūdžio. Antra, viešojo administravimo subjektams draudžiama panaikinti (keisti) anksčiau priimtus savo individualius administracinius sprendimus, kurie turi įtakos asmenų teisėms (jų apimčiai, riboms).

Pareiškėja skunde nurodo, kad priimtas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinka administraciniam aktui keliamų reikalavimų.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju atsakovė yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais, numatytais Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje. Atitinkamai atsakovo priimtiems sprendimams, kaip individualiems administraciniams aktams, taikomi Viešojo administravimo įstatymo reikalavimai.

VAĮ 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas, kuris reikalauja, kad „administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais“. Vadovaujantis objektyvumo principu, „administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs“ (VAĮ 3 straipsnio 2 punktas).

Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 straipsnio 2 dalis). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440/14, 2014 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-839/14, 2009 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (2014 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-827-14, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2197/2011). Nurodytos nuostatos taip pat patvirtina, jog individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas.

Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1440-14). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556- 633/2008 pažymėta, kad vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas.

Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 8 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (LVAT 2013 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-990/2013). Pažymėtina, jog viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-990/2007, 2014 m. kovo 28 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A858-111/2014).

Pažymėtina, jog viešojo administravimo subjektas, pasirinkdamas atitinkamą sprendimo variantą, nėra absoliučiai laisvas, nes jam teisės aktais suteikta diskrecija galima tik įstatymų nustatytose ribose ir ja naudojantis turi būti atsižvelgiama į įstatymų nustatytus reikalavimus, kad nebūtų pažeidžiami bendrieji teisės principai, taip pat konstitucinė asmens teisė į teisminę gynybą.

Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau išdėstytu, nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad ginčijamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pažymi, kad ginčijamame sprendime yra nurodomi aiškūs ir pakankami sprendimo priėmimo motyvai. Iš ginčijamo sprendimo turinio nustatyta, kad atsakovė, ginčijamu sprendimu atsakė į visus pareiškėjos skunde keliamus klausimus. Pasisakydama dėl LAT 2015 m. lapkričio 16 d. nutarties Nr. 3K-7-301-706/2015 (toliau – LAT nutartis) nurodė, kad minėtoje nutartyje pateikti išaiškinimai niekaip nepaneigia pareiškėjos padaryto pažeidimo fakto ir (ar) jo pobūdžio, dėl kurio buvo priimtas įsakymas. Atsakovė ginčijamame sprendime pažymėjo, jog LAT, nagrinėdamas ginčą tarp pareiškėjos ir banko „Snoras“ dėl įpareigojimo grąžinti avanso lėšas, nevertino jokių aplinkybių, susijusių su APVA 2013 m. gegužės 14 d. pažeidimo tyrimo išvadoje Nr. VP3-3.2-AM-01-V-02-002/IT04 nustatytais pažeidimais (t. y. projekto finansavimo sutartyje numatytų terminų nesilaikymu), kurių pagrindu ir buvo priimtas įsakymas. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė pagrįstai tvirtina, jog pareiškėjos prašyme pateikti argumentai, kuriais ji grindė prašymą ir kuriuos iš esmės atkartoja skunde, nesudaro pagrindo atsakovei panaikinti įsakymą. Toliau ginčijamame sprendime Ministerija dėsto aplinkybes, susijusias su teisiniu ir faktiniu pagrindu panaikinti priimtą įsakymą. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Ministerija pareiškėjai išaiškina, jog ji neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo naikinti įsakymą. Taip pat pažymi, jog viešojo administravimo subjektams draudžiama panaikinti (keisti) anksčiau priimtus savo individualius administracinius sprendimus, kurie turi įtakos asmenų teisėms (jų apimčiai, riboms). Pažymėjo, kad nors įstatymų leidėjas tiesioginio draudimo institucijai pačiai panaikinti arba pripažinti netekusiu galios savo priimtą administracinį aktą, suteikiantį asmeniui tam tikras teises, nenumato, tačiau tokį draudimą iš tikrųjų ne kartą yra patvirtinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT).

VAĮ 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, jog administracinius aktus viešojo administravimo subjektai turi teisę leisti tik remdamiesi įstatymų nustatytais įgaliojimais. Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje vadovaujamasi bendra taisykle „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Tai reiškia, kad viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus bei kompetenciją, yra neteisėti. Atsižvelgiant į tai, kad administracinių aktų priėmimo pagrindai yra įtvirtinti įstatyme, toks teisinis reguliavimas, kuris leistų pakeisti (panaikinti) teises (jų apimtį, ribas) suteikusį (nustačiusį) administracinį aktą, taip pat turėtų turėti įstatyminį pagrindą. Nesant tokio įstatyme įtvirtinto pagrindo pakeisti (panaikinti) teises suteikusį (nustačiusį) administracinį aktą, bet įtvirtinus tokią galimybę poįstatyminiu teisės aktu, iš esmės būtų sukurta nauja bendro pobūdžio teisės norma ir tokiu būdu iš esmės pakeistas įstatymo lygmens visuminis teisinis reguliavimas . Taigi, teisės pakeisti (panaikinti) savo priimtą sprendimą, nustačiusį asmenims teises (jų apimtį, ribas), suteikimas viešojo administravimo institucijai reikalauja įstatyminio reguliavimo, ir toks įgaliojimas negali būti įtvirtintas poįstatyminiame teisės akte.

Pasisakydamas dėl viešojo administravimo subjekto teisės atšaukti priimtą teisės aktą, LVAT yra pažymėjęs, kad Europos Sąjungos teisėje aiškiai atskiriamos dvi situacijos. Pirma, Europos Sąjungos institucija panaikina sprendimą, kuris yra teisėtas, tačiau dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių arba teisinio reguliavimo, jų manymu, turi būti pakeistas arba panaikintas ir antra, kompetentinga institucija panaikina ar pakeičia sprendimą savo iniciatyva dėl to, kad priimtas sprendimas neteisėtas, pavyzdžiui, buvo priimtas, remiantis klaidingu teisės nuostatų interpretavimu, pateikus apgaulingus, netikslius duomenis ir pan. Europos Sąjungos teismų praktikoje įtvirtintas bendrasis teisės principas, pagal kurį leidžiama atgaline data atšaukti neteisėtą administracinį aktą, sukūrusį subjektines teises, tačiau teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai reikalauja, kad neteisėtas aktas būtų panaikintas per protingą laikotarpį ir būtų atsižvelgta į tai, kiek suinteresuotas asmuo galėjo pasitikėti akto teisėtumu. Tačiau akto panaikinimas atgaline data galimas tik esant išskirtinėms aplinkybėms.

Taigi, teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad viešojo administravimo subjektų veiklą reglamentuojantys teisės aktai nesuteikia Aplinkos ministerijai kompetencijos panaikinti įsakymą, ir vadovaujantis teisėtumo principu, pagal kurį viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik pagal įstatymo jiems suteiktas įgaliojimų ribas, o veikimas viršijant kompetencijos ribas yra negalimas, spręstina, kad atsakovė neturėjo teisėto pagrindo panaikinti įsakymą, todėl teisėtai ir pagrįstai atsisakė tai padaryti ginčijamu sprendimu. Atsakovė, teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia pareiškėja, ginčijamame sprendime pateikė dvi esmines priežastis, patvirtinančias, kad atsakovė teisėtai ir pagrįstai atsisakė panaikinti įsakymą, o tai yra laikoma adekvačiu, aiškiu ir pakankamu argumentu atsakovės sprendimą pripažinti teisėtu ir pagrįstu.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl antrojo pareiškėjos skundo argumento, susijusio su LAT 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi pažymi, kad priešingai negu teigia pareiškėja, atsakovė, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą įvertino ginčijamame sprendime LAT nutarties išaiškinimus aiškiai nurodė, kad šioje nutartyje pateikti išaiškinimai niekaip nepaneigia pareiškėjos padaryto pažeidimo fakto ir (ar) jo pobūdžio. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjos prašymas pateiktas 2016 m. lapkričio 30 d. APVA dėl Projekto pažeidimo tyrimo, kurio pagrindu priimtas įsakymas, atnaujinimo buvo atmestas tiek APVA, tiek Finansų ministerijos sprendimais. Be to, pareiškėjo skundą remiantis analogiško pobūdžio argumentais atmetė ir Vilniaus apygardos administracinis teismas, o LVAT pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko galioti. LVAT 2019 m. gegužės 22 d. sprendime nurodė, kad LAT aptariamoje nutartyje nenurodė ir nevertino jokių aplinkybių, susijusių su Agentūros 2013 m. gegužės 14 d. pažeidimo tyrimo, kurį pareiškėjas prašė atnaujinti, išvadoje Nr. VP3-3.2-AM-01-V-02-002/IT04 nustatytais pažeidimais, susijusiais su Finansavimo sutartyje įtvirtintų projekto įgyvendinimo terminų nesilaikymu. LVAT taip pat pasisakė ir dėl pareiškėjos skunde nurodomų argumentų, kad ji turi pareigą grąžinti ne dėl savo kaltės prarastas lėšas, kuriomis nedisponavo. Nurodė, kad valstybei pareiga atlikti finansinį koregavimą kyla visais atvejais, kai nustatomas teisės aktų pažeidimas, dėl kurio dėl nepagrįstų Europos Sąjungos bendrojo biudžeto išlaidų padaroma arba gali būti padaryta žala bendrajam biudžetui, nepriklausomai nuo to, su kokio ūkio subjekto veiksmais susijęs teisės aktų pažeidimas, o nustatant finansinio koregavimo dydį atsižvelgiama į pažeidimo pobūdį, svarbą ir finansinį poveikį, tuo tarpu, projekto vykdytojo kaltė pagal aptartą teisinį reglamentavimą negali turėti įtakos sprendžiant, ar nustatytas pažeidimas ir dėl jo turi būti susigrąžinamos projekto vykdytojui išmokėtos lėšos, taip pat kaltė nepatenka į kriterijų, vertintinų nustatant finansinės pataisos dydį, sąrašą. Todėl, kaip teisingai savo atsiliepime pažymėjo atsakovė, šios nustatytos faktinės aplinkybės yra nenuginčijamos ir turi prejudicinės reikšmės, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos skundo pagrįstumo.

Taigi, iš to kas išdėstyta, matyti, kad iš esmės visi pareiškėjos skunde nurodomi argumentai dėl LAT nutartyje pateiktų išaiškinimų ir jų ryšio su APVA pažeidimo tyrimo išvadoje konstatuotais pareiškėjos pažeidimais jau buvo išnagrinėti administracinių teismų ir atmesti kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad vien tai, kad pareiškėja nesutinka su jos atžvilgiu priimtais neigiamo pobūdžio pasekmes sukeliančiais sprendimais nereiškia, kad tai sudaro pagrindą kvestionuoti padarytas išvadas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamo sprendimo priėmimo motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, todėl ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atitinkantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, o jo naikinti remiantis pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos viešosios įstaigos „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.