Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis, sekretoriaujant Neringai Musinienei, nedalyvaujant pareiškėjui A. L., dalyvaujant Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų atstovui Mindaugui Kabeliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos, patirtos, jo nuomone, dėl Alytaus PN, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų, dėl prieš jį panaudoto smurto.

Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Alytaus PN pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau tekste – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98).

Byloje nustatyta, kad nėra jokio ginčo dėl to, kad 2015-07-01 vedant pareiškėją iš pasivaikščiojimo kiemelio į 31 kamerą, į šią kamerą pareiškėjas grįžti atsisakė. Nors pareiškėjas nesutinka, kad veiksmas vyko 11,30 val., tačiau tokią aplinkybę patvirtina duomenys, esantys 2015-07-02 nutarime Dėl nuteistojo nubaudimo (b.l. 19-20). Byloje taip pat nustatyta, kad po atsisakymo grįžti į 31 kamerą pareiškėjas buvo patalpintas į laikino sulaikymo kamerą, kurioje, po pokalbio su pareigūnu M. P. nuteistasis A. L. sutiko grįžti į 31 kamerą.

Iš byloje esančio Alytaus PN 2015-08-20 Tarnybinio tyrimo išvados (toliau – Tarnybinio tyrimo išvada) dėl specialiųjų priemonių panaudojimo prieš nuteistąjį A. L. (b.l. 27-28) matyti, kad pareiškėją lydint į į KTP Nr. 31, uždarosios zonos laiptų aikštelėje A. L. sustojo ir atsisukęs vartojo necenzūrinius žodžius. Liepus nusiraminti, nuteistasis nepakluso bei ranka pastūmė M. P. į krūtinę, todėl prieš nuteistąjį buvo panaudotos specialiosios priemonės, t.y. M. P. sugriebė pareiškėją už dešinės rankos ir užvedė ją už nugaros bei pečiu prispaudė pristūmė nuteistąjį prie sienos, o V. S. sugriebė pareiškėjo kairę ranką ir užvedė ją už nugaros, tuo metu M. P. uždėjo antrankius. Nuteistąjį vedant į KTP Nr. 31 nuteistasis įžeidinėjo pareigūnus, grasino skundais, vartojo necenzūrinius žodžius. Nuteistasis KTP Nr. 31 buvo paliktas su antrankiais, o jam nurimus 12,50 val., antrankiai buvo nuimti.

Tarnybinio tyrimo išvadoje nustatytas aplinkybes patvirtina pareigūnų M. P., V. S. ir D. S. pranešimas (b.l. 29), šias aplinkybes taip pat patvirtino liudytojais apklausti M. P. ir V. S.. Liudytojų parodymais nustatyta, kad jie guminių lazdų su savimi nesinešioja, tarnybiniai šunys laikomi voljeruose, pareigūnas M. P. vienas vedė pareiškėją iš laikino sulaikymo kameros į 31 kamerą, todėl teismas atmeta pareiškėjo atsikirtime į atsakovo atsiliepimą nurodytą aplinkybę, jog jis neturėjo jokių galimybių pasipriešinti 5 pareigūnams (b.l. 34). Teismas tiki liudytojų M. P. ir V. S. parodymais dėl to, kad pareiškėjas nebuvo sumuštas gumine lazda ir nebuvo pjudomas šunimis, nes tokių aplinkybių nebuvo nurodyta pokalbyje su psichologinės tarnybos specialiste (b.l. 32), tokių duomenų neužfiksuota ir medicininės apžiūros dokumentuose (b.l. 13).

Nustatyta, kad Bausmių vykdymo kodekso (toliau – Bausmių VK) 121, 122, 123 straipsniuose nustatytais pagrindais ir tvarka pataisos įstaigose gali būti panaudotos specialiosios priemonės: antrankiai, tramdomieji marškiniai ar surišimo priemonės, elektroimpulsiniai prietaisai, lazdos, koviniai imtynių veiksmai, dujos, vandensvaidžiai, tarnybiniai šunys, šarvuočiai ir kita technika. Bausmių VK 120 straipsnyje nurodyta, jog specialiosios priemonės naudojamos atsižvelgiant į teisėtvarkos pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę ir konkrečias aplinkybes bei situaciją. Naudodami specialiąsias priemones, pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių; prieš naudojant specialiąsias priemones, jei leidžia aplinkybės, asmenys, prieš kuriuos jos bus panaudotos, įspėjami; specialiųjų priemonių naudojimas privalo būti nutrauktas, kai išnyksta jų panaudojimo pagrindai. Panaudojęs specialiąsias priemones pareigūnas privalo suteikti neatidėliotiną medicinos pagalbą, jei tai būtina; apie specialiųjų priemonių panaudojimo atvejį, jei dėl to padaryta asmens kūno sužalojimų, nedelsiant pranešama prokurorui ir atliekamas tarnybinis patikrinimas.

To paties kodekso 121 straipsnyje nurodoma, jog kalėjimų departamento, pataisos įstaigos, policijos ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai gali panaudoti prieš nuteistuosius antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, elektroimpulsinius prietaisus, lazdas, kovinius imtynių veiksmus bei asmens apsaugai skirtas dujas šiais atvejais: 1) kai reikia apginti pataisos įstaigos darbuotojus ir kitus asmenis nuo užpuolimo, gresiančio jų gyvybei ar sveikatai, taip pat vaduoti įkaitus; 2) kai reikia sulaikyti teisėtvarkos pažeidimą padariusį nuteistąjį, kuris nevykdo pataisos įstaigos darbuotojo reikalavimų ar priešinasi jėga; 3) kai reikia atremti saugomų objektų bei transporto priemonių užpuolimą; 4) kai prasideda riaušės ar grupiniai tyčiniai veiksmai, šiurkščiai pažeidžiantys pataisos įstaigos vidaus tvarką. Be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų, antrankiai arba tramdomieji marškiniai ar surišimo priemonės naudojami šiomis aplinkybėmis: 1) kai nuteistasis siautėja, – iki nusiraminimo; 2) kai nuteistasis atsisako konvojavimo, sekti į kamerų tipo patalpas, – konvojavimo arba palydos metu; 3) kai nuteistasis bando žudytis ar susižaloti; 4) konvojuojant nuteistąjį specialiai neįrengtomis transporto priemonėmis; 5) konvojuojant sulaikytą pabėgusį nuteistąjį.

Aptartos aplinkybės patvirtina, kad Alytaus PN prieš nuteistąjį A. L. 2015-07-01 buvo panaudotos specialiosios priemonės – kovinių imtynių veiksmai ir antrankiai, kad sulaikyti teisėtvarkos pažeidimą padariusį asmenį, kuris nevykdo pataisos įstaigos darbuotojų reikalavimų ir priešinasi jėga. Pareigūnai nutraukė specialiųjų priemonių naudojimą išnykus panaudojimo pagrindui, t.y. po to, kai nuteistasis nusiramino.

Kaip jau buvo paminėta, neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš to, kad Alytaus PN prieš jį buvo panaudotas smurtas. Teismas pažymi, jog nors byloje nustatytos aplinkybės dėl specialiųjų priemonių panaudojimo, tačiau smurto (mušimo gumine lazda ir pjudymo šunimis) faktas nenustatytas (neįrodytas), todėl apibendrinus darytina išvada, kad byloje yra neįrodytas atsakovo neteisėtų veiksmų faktas ir pačios žalos atsiradimas Civilinio kodekso 6.250, 6.271 straipsnių taikymo aspektu, kas eliminuoja ir neturtinės žalos atlyginimo galimybę (CK 6.246; 6.250 str.).

Akivaizdu, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad nuo liepos 3 d. iki liepos 14 d., rytinių patikrinimų metu, pareigūnai uždėdavo antrankius, išvesdavo iš kameros, kurią vėliau tikrindavo.

Vertinant, ar pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos būtina atkreipti dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1802/2013).

Atitinkamai, teismas, atsižvelgęs į nurodytus išaiškinimus, šioje administracinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju būtent atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, susijusių su antrankių uždėjimu rytinių patikrinimų metu, t. y. kad buvo laikytasi nurodyto teisinio reguliavimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2015-07-15 pareiškėjas įrašytas į linkusių užpulti įskaitą (b.l. 24-25), 2015-07-01, 2015-07-04, 2015-07-07 jis save susižalojo (b.l. 9-10), tačiau tokių aplinkybių buvimas nebuvo susietas su antrankių uždėjimu pareiškėjui rytinių patikrinimų metu, o kitokių pagrindų uždėti antrankius pareiškėjui rytinių patikrinimų metu nebuvo nustatyta.

Tokiu būdu, nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad rytinių patikrinimų metu antrankių uždėjimas pareiškėjui buvo susietas su Bausmių VK 120 straipsnyje ir 121 straipsnyje numatytais atvejais, todėl egzistuoja pagrindas šiuo pareiškėjo nurodytu aspektu konstatuoti Alytaus PN neteisėtų veiksmų buvimą t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai (CK 6.271 str.).

Atsižvelgus į bendrą pareiškėjo situaciją, momentinį antrankių uždėjimą, kitas įvardintas sąlygas (b.l. 32), nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjas buvo kalinamas sąlygomis, pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas žalotis (b.l. 9-10), patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo žalojimasis buvo nukreiptas ne tik prieš specialiųjų priemonių panaudojimą, bet ir prieš sąlygas kameroje (b.l. 13), kur ginčas buvo išspręstas administracinėje byloje Nr. I-3580-428/2015.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Teismas daro išvadą, kad, nors pareiškėjas aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas pažeidžiant antrankių panaudojimo tvarką, tačiau įvertinus šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, atsižvelgus į konstatuotus neteisėtus veiksmus, medicininės pagalbos suteikimą pareiškėjui, tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. L. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo A. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.