- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-06-21
- Bylos Nr.
- e2-592-863/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kristina Lysionok
- Trečiasis asmuo
- J. L.
- Ieškovas
- V. L.
- Atsakovas
- Akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. L. ieškinį atsakovei Akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, su trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, J. L..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ 4 350 Eur draudimo išmoką, 5 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2015 m. rugpjūčio 19 d. tarp jo ir atsakovės buvo sudaryta savanoriško transporto priemonių draudimo sutartis, kuria buvo apdrausta transporto priemonė Nissan Pathfinder, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). 2015 m. spalio 30 d. eismo įvykio metu minėtas automobilis, vairuojamas jo tėvo J. L., buvo apgadintas. Eismo įvykis įvyko apie 12 val. 50 min. kelyje Kariotiškės - Lentvaris. J. L. vairuojamas automobilis išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu automobiliui Peugeout 607, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurį vairavo L. T.. Eismo įvykio dalyviai užpildė eismo įvykio deklaraciją, J. L. pripažino savo kaltę. Draudikas buvo tinkamai informuotas apie eismo įvykį. Nurodė, jog iš pradžių draudikas sutiko išmokėti draudimo išmoką, tačiau vėliau inicijavo ikiteisminį tyrimą dėl galimai inscenizuoto eismo įvykio, siekiant apgaule gauti draudimo išmokas, t. y. dėl pasikėsinimo sukčiauti. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus 2016 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. 2S-(208722)-49416 jis buvo informuotas apie tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl pasikėsinimo sukčiauti nutrauktas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių). 2016 m. gruodžio 12 d. į savo elektroninio pašto dėžutę gavo AB „Lietuvos draudimas“ 2016 m. gruodžio 1 d. pranešimą, jog draudimo išmoka nebus išmokėta, nes įvykis įvyko kitomis nei nurodoma, ne natūraliai susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Atsisakymo pagrindas - Taisyklių 8.1.17 punktas (jei draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė klaidingus duomenis apie įvykį ir (ar) jo padarinius). Mano, jog toks atsisakymas išmokėti draudimo išmoką buvo neišsamus ir nemotyvuotas. Neturėdamas teisinių žinių, 2016 m. gruodžio 13 d. kreipėsi advokato pagalbos. Advokatė 2016 m. gruodžio 14 d. raštu kreipėsi į AB „Lietuvos draudimas“ su prašymu pateikti Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką, taip pat kartu pateikti atsisakymą pagrindžiančius įrodymus. Į advokatės paklausimą AB „Lietuvos draudimas“ savo 2016 m. gruodžio 23 d. elektroniniame laiške pateikė atsakymą, kuris be taisyklių 8.1.17 punkto, papildomai buvo grindžiamas Draudimo įstatymo 82 straipsnio 3 dalies 1 punktu, o taip pat draudiko subjektyvia nuomone, kad susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga, galima tvirtinti, jog eismo įvykio dalyvių paaiškinimai prieštarauja Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje nurodytam automobilių susidūrimo mechanizmui. Kadangi minėtas raštas, kaip ir ankstesnis, nebuvo pagrįstas jokiais įrodymais, advokatei teko dar kartą kreiptis į draudiką su prašymu duoti išsamesnius paaiškinimus ir juos tinkamai pagrįsti įrodymais. Praėjus daugiau nei mėnesiui draudikas jokio atsakymo nepateikė, todėl 2017 m. vasario 10 d. kreipėsi į Lietuvos Banko priežiūros tarnybą su prašymu nagrinėti vartojimo ginčą. Savo 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 242-174 Lietuvos Banko priežiūros tarnyba iš esmės palaikė draudiko poziciją ir atmetė reikalavimus, nurodžiusi, kad šis sprendimas yra rekomendacinio pobūdžio. 2017 m. spalio 30 d. elektroniniu laišku pakartotinai kreipėsi į atsakovę su prašymu pateikti informaciją, susijusią su eismo įvykio metu jo automobiliui Nissan Pathfinder, padarytos žalos įvertinimu. Atsakovė tokios informacijos nesuteikė, prašymą ignoravo. Tikslu įvertinti automobiliui padarytą žalą, kreipėsi į turto vertintoją E. L., kuris savo 2015 m. lapkričio 18 d. Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. L151110 nurodė, kad transporto priemonę remontuoti netikslinga ir automobiliui padarytus nuostolius įvertino 4 350 Eur suma. Atkreipė dėmesį, kad tiek draudikas, tiek Lietuvos banko priežiūros tarnyba, savo raštuose apsiribojo bendro pobūdžio frazėmis kaip „pateikė klaidingą informaciją“, „sąmoningai pateikė klaidingus duomenis apie įvykį“, pagrindinis priekaištas eismo įvykio dalyviams - jų paaiškinimuose figūruojančių automobilių greičių neatitikimas ekspertų nurodytiems greičiams, tačiau mano, kad greitis eismo įvykio metu yra išimtinai subjektyvaus vertinimo dalykas, nes dalyviai nėra eismo įvykių specialistai, kad galėtų tiksliai nurodyti greitį prieš susidūrimą, todėl neatmetama suklydimo tikimybė. Taip pat mano, jog suklydimas dėl greičio nepaneigia eismo įvykio fakto. Pažymėjo, jog Lietuvos ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11- 752(16) yra konstatuota, jog abiejų automobilių sugadinimai apimtimi ir pobūdžiu atitinka vienas kitą, todėl mano, jog eismo įvykio tikrumas nekelia jokių abejonių. Mano, kad eismo įvykis visiškai atitinka draudžiamojo įvykio sąvoką, o atsakovė neįrodė priešingai.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad eismo įvykio, kuriame dalyvavo ieškovo automobilis Nissan Pathfinder ir L. T. vairuojamas Peugeot 607, valstybins Nr. (duomenys neskelbtini) administravimą vykdė dvi draudimo bendrovės – ji (AB „Lietuvos draudimas“) administravo žalą dėl ieškovo automobilio Nissan Pathfinder pagal savanoriškąjį transporto priemonių draudimą, AB „Gjensidige“ administravo žalą dėl automobilio Peugeot, pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį įstatymą. Atlikus žalos administravimo veiksmus nustatyta, kad įvykio dalyviai neatskleidžia tikrųjų įvykio aplinkybių, kad įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis, nei nurodo dalyviai, todėl abi draudimo bendrovės atsisakė atlyginti nuostolius. Atlikusi žalos administravimo veiksmus, atsisakė atlyginti nuostolius, nes įvykis buvo pripažintas nedraudžiamuoju, pagal Taisyklių 8.1.17 punktą. Šiame punkte numatyta, kad neatlyginami nuostoliai, jei nustatoma, kad draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti draudimo išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė klaidingus duomenis. Pažymėjo, kad žalos administravimo metu atlikus pirminę situacijos analizę, apžiūrėjus automobilį Nissan Pathfinder įvykio aplinkybės sukėlė įtarimų: eismo įvykis įvyko šviesiu paros metu, esant geroms oro sąlygoms, todėl nėra aišku, kodėl vienas iš automobilių išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą (vairuotojai nenurodė jokių papildomų duomenų, kaip pvz., saulės akinimas, užsižiūrėjimas, nukritusio daikto kėlimas ir pan., kaip būna tokių eismo įvykių atvejais); eismo įvykyje dalyvavusių automobilių sugadinimai kėlė įtarimų, nes prie deklaruojamų greičių, sugadinimų apimtys ir padariniai turėjo būti ženkliai didesni; įtarimą kėlė deklaruojamos automobilių padėtys, nes prie nurodytų greičių, automobiliai turėjo sustoti kitomis padėtimis; įvykio vieta yra itin švari, įvykio vietoje yra tik, neva, iš automobilio išbėgusių skysčių ir numestas valstybinis numeris, tuo tarpu smulkių šukių ir nuolaužų, įprastai esančių tokio eismo įvykio vietoje – nėra; J. L. teigė važiavęs vienas, tačiau jo automobilyje suveikė ir keleivio vietoje esanti oro pagalvė, yra užstrigęs priekinėje keleivio vietoje esantis saugos diržas (nors nėra įtemptas). Dėl visų šių priežasčių, žalos byla buvo perduota nuodugnesniam tyrimui Žalų procesų ir kontrolės valdymo skyriaus žalų tyrimo ekspertui R. L.. Pradėjus tikrinti eismo įvykio aplinkybes, paaiškėjo ir daugiau aplinkybių, kurios kėlė įtarimų dėl įvykusio eismo įvykio: automobilis Peugeot, buvo ką tik užregistruotas; automobilio Peugeot apžiūra atlikta UAB „Autojusada“ teritorijoje, o automobilio Nissan savininko darbovietė yra taip pat šalia; 2012 metais Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas nagrinėjo inscenizuoto įvykio bylą, kurioje figūravo UAB „Autojusada“ įmonė: inscenizuotame įvykyje dalyvavo R. D., prisistatančio UAB „Autojusada“ įmonės direktoriumi, automobilis. Dar daugiau, šioje byloje buvo apklaustas L. T., kuris yra L. T. vyras. Minėta civilinė byla dėl įvykio inscenizavimo laimėta tiek pirma, tiek apeliacine tvarka, teismui atmetus L. T. bei J.D. D. (įmonės UAB „Autojusada“ direktoriaus mamos) liudijimus; L. T. figūruoja ir kito galimai inscenizuoto įvykio tyrime, kuriame Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai taip pat nustatė, kad įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis. Dėl pastarųjų dviejų įvykių buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris, atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus, buvo nutrauktas. Ir nors matyti, kad atliktos ekspertizės patvirtino kitokias įvykio aplinkybes, vairuotojai teigdami paaiškinimus klydo ir painiojosi esminėse aplinkybėse, abu minėti įvykiai turi panašumų bei sąlyčio taškų. Tačiau nepaisant to, civilinė byla dėl vieno iš įvykių, buvo laimėta, įrodžius, kad vairuotojai teikė klaidingą informaciją apie įvykį ir jo padarinius. Darbuotojas R. L. įvertinęs situaciją nustatė, kad įvykio aplinkybės neatitinka tikrovės, todėl buvo priimtas sprendimas atsisakyti atlyginti nuostolius. Nurodo, jog jos eksperto vertinimu automobilių susidūrimas turėjo įvykti visiškai kitais greičiais, prie deklaruojamų greičių automobilių defektai turėjo būti visiškai kitokie, automobiliai turėjo sustoti kitose padėtyse. Nustačius šias aplinkybes, apie jas informavo ikiteisminio tyrimo instituciją dėl galimos nusikalstamos veikos panaudojus apgaulę siekiant gauti nepagrįstą draudimo išmoką. Pažymėjo, jog aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, pritrūkus įrodymų asmenų tyčiai (išankstinį susitarimą, motyvus), neturi įtakos draudiko priimtam sprendimui, nes šios įrodinėjimo kategorijos (tyčia, motyvas) nėra jam būtinos. Pažymėjo, jog įrodinėjimas baudžiamajame ir civiliniame procese skiriasi, jog įsitikinimu, nustatytų aplinkybių pakanka, kad įvykis būtų laikomas nedraudžiamuoju. Atkreipė dėmesį į tai, jog ikiteisminio tyrimo metu ekspertai nurodė, kad nors automobilių sugadinimai sutampa, tačiau eismo įvykio aplinkybės yra visiškai kitokios, nei jas deklaruoja eismo įvykio dalyviai: automobilis Peugeot įvykio metu turėjo stovėti ramybės būsenoje, t. y. automobilio greitis buvo 0 km/h ir jis nebuvo veikiamas jokių jėgų (kaip būna pvz., intensyviai stabdant), automobilio Nissan greitis turėjo būti 47 km/h, t. y. mažesnis, nei deklaravo automobilio Nissan vairuotojas. Mano, kad šios aplinkybės paneigia vairuotojų deklaruojamą eismo įvykio mechanizmą, nes automobilis Peugeot turėjo būti sustojęs eismo važiuojamojoje dalyje, tuo tarpu automobilis Nissan turėjo susidurti ne su prieš priešais atvažiuojančiu automobiliu, o su kitoje juostoje visiškai sustojusiu ir stovinčiu automobiliu. Pažymėjo, kad greičiai, eismo įvykio dalyvių sukčiavimo atvejais, paprastai yra didinami tam, kad eismo įvykio aplinkybės žalą administruojantiems ekspertams nesukeltų įtarimų, t. y. kodėl kelyje, kur leidžiamas ženkliai didesnis greitis važiuojama taip lėtai. Tuo tarpu greitis būna mažesnis, siekiant išvengti vairuotojų sužalojimų. Pastebėjo, kad esant tokiam nedideliam greičiui, vairuotojas turi daugiau galimybių išvengti smūgio (imti stabdyti, keisti važiavimo kryptį), nes pamačius kliūtį, nuvažiuojamas kelias mažesniu greičiu yra didesnis, todėl vairuotojas turi daugiau laiko imtis priemonių, įvykiui išvengti. Pagal modeliuojamą transporto priemonių mechanizmą, matyti, kad automobilis Nissan ne staiga išvažiavo į kitą eismo juostą (tokiu atveju tarp automobilių būtų kitoks smūgio kampas), o jau prieš smūgį, kurį laiką važiavo tiesiai, prieš stovintį Peugeot automobilį. Mano, jog iš teismo eksperto nustatytų duomenų, akivaizdu, kad eismo įvykio dalyviai teigė žinomai klaidingą informaciją apie įvykį, siekdami suklaidinti draudimo bendroves, automobiliai nors ir kontaktavo, tai galėjo būti daroma net ne deklaruojamoje vietoje, nes įvykio vietoje nėra pakankamai tai liudijančių nuolaužų bei kitų pėdsakų. Nežinoma ir eismo įvykio priežastis (kodėl automobilis išvažiavo į prieš priešinę eismo įvykio juostą). Kaip nustatė teismo ekspertai, automobilių greičiai buvo visiškai kitokie, nei deklaruoja eismo įvykio dalyviai, kas leidžia pagrįstai abejoti visomis įvykio aplinkybėmis. Kaip savarankišką ieškinio atmetimo pagrindą prašo taikyti ieškinio senatį, nes ieškovas laiku ir tinkamai nesiėmė savo teisių gynybos.
Bylos nagrinėjimo iš esmės teismo posėdyje metu ieškovo atstovė ieškinį palaikė pilnai. Papildomai pažymėjo, jog iki Lietuvos banko priežiūros tarnybos sprendimo ieškovas turėjo teisėtą lūkestį, jog jo teisės bus apgintos šios institucijos. Gavęs neigiamą sprendimą nesielgė pasyviai, dalyvavo kitos civilinės bylos nagrinėjime ir tikslingai pats į teismą nesikreipė, laukė sprendimo anoje byloje. Mano, jog vienerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo Lietuvos banko priežiūros tarnybos sprendimo priėmimo, kuomet ieškovui tapo aišku, jog dėl pažeistų teisių būtina kreiptis į teismą, nebuvo praleistas. Atstovė taip pat pažymėjo, jog teismo posėdžio metu kitoje byloje pateikta specialisto Š. išvada negali būti vertinama kaip nepriklausoma ir patikima, nes pastaroji buvo atlikta suinteresuotos šalies ADB „Gjensidige“ darbuotojo, darbdavio užsakymu ir jau po šalių paaiškinimų, atitinkamai iš pateiktų klausimų matyti, jog jie buvo suformuluoti pageidaujamiems atsakymams gauti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovai palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją, ieškinį prašė atmesti dviem pagrindais, dėl nedraudiminio įvykio nebuvimo bei praleisto ieškinio senaties termino. Pažymėjo, jog automobilių greičiai buvo nustatyti pagal automobilių sugadinimus ir jie ženkliai skiriasi nuo nurodytų vairuotojų: ieškovas nurodė, jog važiavo 60 km/h valandą greičiu, tuo tarpu ekspertas nustatė, jog esami sugadinimai galėjo atsirasti jam važiuojant 47km/h. Be to, vairuotojai nurodė, jog įvykis įvyko dėl automobilio posūkio į kitą juostą, tuo tarpu ekspertas nurodė, jog įvykio metu ieškovo automobilis jau kurį laiką važiavo persirikiavęs į kitą eismo juostą.
Trečiasis asmuo J. L. paaiškino, jog eismo įvykio dieną važiavo po pietų į objektą, greitis buvo 60-70 km/h, užvažiavus ant gulinčio policininko, nuo priekinės panelės nukrito mobilus telefonas, pasilenkė jį paimti ir įvyko susidūrimas. Paskambinus pagalbos numeriu 112 buvo pasakyta, kad jei nėra aukų, pildyti eismo įvykio deklaraciją. Tada paskambino į AB „Lietuvos draudimas“ techninę pagalbą, kad nuvežtų automobilį. Automobilį pristatė į džipų servisą. Kitą dieną jam paskambino ir pranešė, kad iš jo nupirks automobilį. Mano, jog jį norėjo apgauti, todėl automobilį iš minėto serviso atsiėmė. Paskambino į AB „Lietuvos draudimas“, atvažiavo atstovas, nufotografavo automobilį, sakė, kad išmokės išmoką, bet vėliau paaiškėjo, kad išmokos nebus. Pažymėjo, jog užsiiminėja metalo laužo supirkimu Lentvaryje. Trakimui gal skambino, nes jis jam pastoviai teikia dujų balionus, tačiau asmeninių ryšių nei su minėtu asmeniu nei su Dailyde neturėjęs. Atsakydamas į klausimus nurodė, jog įvykio metu buvo pasilenkęs, ką darė kita vairuotoja pasakyti negalįs.
Teismo posėdžio metu ekspertas V. M. paaiškino, jog jo 2016 m. rugsėjo 30 d., ikiteisminio tyrimo metu pateikta specialisto išvada buvo atlikta iš nuotraukų, galimybės apžiūrėti automobilius neturėjo. Nurodė, jog atliekant tyrimą buvo bandoma atkurti eismo įvykio eigą pagal padarytus sugadinimus, užduotyje nebuvo keliami klausimai dėl eismo įvykio mechanizmo ir greičių.
Teismo posėdžio metu buvo išklausyti garso įrašai, su byloje dalyvaujančių asmenų ir ekspertų paaiškinimais, duotais Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje e2-841-816/2018 (el. b. popierinio priedo vokas l. 5).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje nustatyta, kad ieškovas V. L. su atsakove AB „Lietuvos draudimas“ sudarė automobilio Nissan Pathfinder 2,5 DCI SE, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir anksčiau – Nissan Pathfinder), savanoriško transporto priemonių draudimo (Kasko) sutartį (toliau – Draudimo sutartis), kuria laikotarpiui nuo 2015 m. rugpjūčio 19 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d. automobilį apdraudė nuo nelaimingų atsitikimų pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021 (2012 m. lapkričio 28 d. redakcija, galiojo nuo 2013 m. sausio 1 d., toliau – Taisyklės). Ieškovas nurodė, jog Draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, o konkrečiai 2015 m. spalio 30 d. jo tėvas – trečiasis asmuo J. L., vairuodamas automobilį padarė eismo įvykį, kurio metu išvažiavo į priešingą eismo juostą ir susidūrė su iš priekio atvažiuojančiu automobiliu Peugeot 607, kurį vairavo L. T..
Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, jog apie įvykį buvo pranešta pagalbos telefonu Nr. 112, į eismo įvykio vietą policija nuvykusi nebuvo, administracinio teisės pažeidimo tyrimas nebuvo atliktas. Eismo įvykio dalyviai – trečiasis asmuo J. L. ir Peugeot 607 vairuotoja – L. T. užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje J. L. pripažino kaltę dėl eismo įvykio.
Ieškovas kreipėsi į turto vertintoją E. L. dėl eismo įvykio nuostolių įvertinimo. Apžiūrėjęs automobilį“ transporto priemonių vertintojas pateikė su programa AUDATEX atliktus paskaičiavimus ir padarytus nuostolius (transporto priemonės rinkos vertės prieš įvykį ir likutinės vertės po įvykio skirtumas) įvertino 4 350 Eur.
Atsakovė, atlikusi eismo įvykio administravimo veiksmus kreipėsi į teisėsaugos institucijas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai inscenizuoto eismo įvykio, siekiant apgaule įgyti draudimo išmokas. Ikiteisminio tyrimo metu Lietuvos ekspertizės centrui buvo paskirta užduotis įvertinti ar ginčo automobilių – Peugeot 607 ir Nissan Pathfinder sugadinimai atsirado tarpusavio susidūrimo metu eismo įvykio dalyvių deklaruojamomis aplinkybėmis. 2016 m. rugsėjo 30 d. Specialisto išvadoje Nr. 11-752(16) ekspertai V. M. ir M. M. pateikė išvadą, jog automobilinio Peugeot 607 priekinės dalies sugadinimai ir automobilio Nissan Pathfinder priekinės dalies sugadinimai galėjo atsirasti šių transporto priemonių tarpusavio kontakto metu, sugadinimai galėjo gautis automobiliui Nissan Pathfinder apie 47 km /h greičiu atsitrenkiant į stovintį automobilį Peugeot 607. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus (Trakų) prokurorė J. Ž. 2016 m. lapkričio 15 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą Nr. 02-2-00756-15, nenustačiusi nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje požymių. Nutarime pažymėta, jog, atlikus ikiteisminio tyrimo veiksmus nebuvo gauta objektyvių duomenų, kad L. T. ir J. L. inscenizavo eismo įvykį, tikslu gauti draudimo išmokas, (...) apklausti liudytojais iš esmės davė analogiškus parodymus ir parodė, kad apie įvykį iš karto buvo pranešta policijai, kuri į įvykio vietą nevažiavo, bei draudimo įmonei AB „Lietuvos draudimas“, kuri suteikė techninę pagalbą ir automobilį Nissan Pathfinder išvežė į autoservisą.
2016 m. gruodžio 1 d. atsakovė priėmė sprendimą neišmokėti draudimo išmokos pagal su ieškovu sudarytą Draudimo sutartį, atsisakymą grindė tuo, jog įvykis įvyko kitomis nei nurodoma, ne natūraliai susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir nurodė, jog pagal Draudimo sutarties Taisyklių 8.1.17 punktą įvykis laikomas nedraudžiamuoju jei draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė klaidingus duomenis apie įvykį ir (ar) jo padarinius.
Ieškovas, nesutikdamas su atsakovės priimtu sprendimu, kreipėsi į Lietuvos banką kilusiam ginčui išspręsti. 2017 m. balandžio 26 d. sprendimu jo reikalavimai buvo atmesti.
2018 m. balandžio 24 d. ieškovas su ieškiniu kreipėsi į teismą.
Byloje taip pat nustatyta, jog ieškovo automobilis (Nissan Pathfinder) eismo įvykio metu transporto priemonių privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu buvo apdraustas pas kitą draudiką – ADB „Gjensidige“. Pastaroji draudimo bendrovė atsisakė išmokėti L. T. draudimo išmoką, atsisakymą grindė draudžiamojo įvykio nebuvimu, galimu eismo įvykio imitavimu. Nesutikusi su tokiu draudiko sprendimu L. T. kreipėsi į teismą su ieškiniu. Į bylos nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis buvo įtraukti ir nagrinėjamos bylos šalys bei trečiasis asmuo. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-841-816/2018 2018 m. kovo 15 d. sprendimu ginčo eismo įvykį pripažino draudžiamuoju, Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-252-585/2019 šį sprendimą paliko nepakeistą.
Dėl draudiko atsisakymo mokėti draudimo išmoką
Draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu. Remiantis Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalimi, draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs draudžiamojo įvykio buvimu, taip pat atsisakyti išmokėti draudimo išmoką nepatikrinęs visos jam praeinamos informacijos. Jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudiminis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai pagal Draudimo įstatymo 98 straipsnio 7 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką.
Pagal šalių sudarytos Draudimo sutarties priedo Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 8.1.17 punktą draudimo išmoka nemokama, jei draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį ir jo padarinius. Atsakovė savo atsisakymą išmokėti draudimo išmoką grindė ikiteisminio tyrimo metu gautų specialisto išvadų nesuderinamumu su vairuotojų paaiškinimais apie važiuojamus greičius, t. y. J. L. nurodė, jog važiavo 60-70 km/h greičiu, o specialistas nurodė, jog sugadinimai atsirado prie 47 km/h greičio, L. T. nurodė, jog važiavo apie 80 km/h greičiu, o specialistas nurodė, jog ji sugadinimų atsiradimo metu turėjo stovėti; taip pat savo specialisto - eksperto R. L. paaiškinimais, jog eismo įvykio metu ieškovo automobilis buvo pilnai persirikiavęs ir priešpriešinio eismo juostą ir ją važiavo. Taip pat dėl to, jog aplinkybes apie išvažiavimą į priešpriešinio eismo juostą dėl nukritusio telefono J. L. nurodė tik ikiteisminio tyrimo metu (jų neatskleidė draudikui duodamas paaiškinimus apie eismo įvykį) bei dėl galimų ieškovo ir trečiojo asmens sąsajų su L. T. vyru ir pastarojo dalyvavimu keliuose ikiteisminiuose tyrimuose dėl inscenizuotų eismo įvykių. Su tokia atsakovės pozicija nesutiktina.
Pažymėtina, jog remiantis įstatyminiu reglamentavimu draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį, t. y. būtina įvertinti ar į išmoką pretenduojantys asmenys siekia suklaidinti draudiką ir tyčia nurodo klaidingus duomenis. Nagrinėjamu atveju dėl ginčo eismo įvykio vairuotojų galimybės tinkamai įvertinti ir nurodyti važiavimo greitį prieš eismo įvykį yra jau pasisakę teismai įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-841-816/2018. Nors pastarojoje byloje buvo sprendžiama dėl draudiko (ADB „Gjensidige“) pareigos išmokėti draudimo išmoką pagal transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įstatymą, t. y. anos ir šitos bylos ieškinio pagrindai nesutampa, tačiau dėl eismo įvykio vertinimo teismų padarytos išvados turi prejudiciją nagrinėjamai bylai. Minėtoje byloje apeliacinis teismas, sutikdamas su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis pažymėjo, jog vien transporto priemonės važiavimo greičio susidūrimo metu netikslus nurodymas, kai kiti įvykio duomenys patvirtina, kad susidūrimas tikrai įvyko ir transporto priemonės buvo apgadintos jo metu, nesudaro pagrindo laikyti eismo įvykį suklastotu ir tuo pagrindu vertinti jį kaip nedraudžiamąjį. Minėtoje byloje pirmos instancijos teismas taip pat pasisakė dėl atsakovės argumentų apie galimas ieškovo ir trečiojo asmens sąsajas su kitais asmenimis, kuriems buvo keliami ikiteisminiai tyrimai dėl eismo įvykio imitavimo ir juos atmetė pažymėdamas, jog teismo sprendimas negali būti grindžiamas spėlionėmis ar prielaidomis. Nagrinėjamoje byloje atsakovė be anoje byloje nurodytų įtarimų (abejonių), jokių naujų įrodymų savo teiginiams pagrįsti nepateikė, todėl konstatuotina, jog tokie draudiko įtarimai niekaip negali įtakoti jo pareigos išmokėti draudimo išmoką, nes atsisakymas mokėti išmoką turi būti pagrįstas aplinkybėmis, kurias draudikas gali ir privalo įrodyti.
Aplinkybė, jog J. L. duodamas rašytinius paaiškinimus draudikui apie eismo įvykį nurodė, jog nežino kaip įvyko, kad išvažiavo į kitą eismo juostą, o apie nukritusį telefoną paaiškinimus davė tik ikiteisminio tyrimo metu, teismo vertinimu taip pat negali būti vertinama, kaip atleidžiančią draudiką nuo draudimo išmokos mokėjimo, nes byloje nenustatyta, jog tai buvo padaryta tikslu suklaidinti draudiką ir gauti draudimo išmoką. Bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovai negalėjo teismui atsakyti, ar J. L. užpildant draudiko blankus apie eismo įvykio aplinkybes kas nors iš draudiko pusės dalyvavo ir bandė išsiaiškinti tikslias eismo įvykio aplinkybes. Iš Eismo įvykio aplinkybių pranešimo protokolo ir prašymo išmokėti draudimo išmoką turinio yra labiau tikėtina, jog pastarųjų dokumentų blankus užpildė pats vairuotojas, lakoniškai nurodydamas kaip supranta kas įvyko, į kai kuriuos klausimus tiesiog atsakydamas vienu žodžiu „taip“ arba „ne“ ir tokie paaiškinimai draudikui tiko. Kadangi pats draudikas tikslių eismo įvykio aplinkybių nesiaiškino, neprašė konkrečiai nurodyti kokiu greičiu asmuo važiavo, kada išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir kodėl, aplinkybė, jog tokias aplinkybes asmuo atskleidė ikiteisminio tyrimo metu, tikėtina buvo objektyviai nulemta to, jog eismo įvykio aplinkybės buvo tiriamos ikiteisminio tyrimo pareigūnų, kurie užduodavo konkrečius klausimus ir tikslinosi (prašė papildyti) gautus atsakymus.
Bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu atsisakymą mokėti draudimo išmoką atsakovės atstovai taip pat grindė ADB „Gjensidige“ eksperto R. Š. išvadomis apie tai, jog mažiausias atstumas, kuris reikalingas visiškai sustabdyti automobilį Peugeot 607, važiuojant 80 km/h greičiu eismo įvykio sąlygomis yra apie 63 m, todėl jei automobilis Nissan Pathfinder važiavo 47 km/h greičiu, atstumas tarp automobilių iki susidūrimo turėjo būti 119,8 m, kas atitinkamai reiškia, jog eismo įvykis negalėjo įvykti J. L. nurodytomis aplinkybėmis, jog jis pasilenkė kelti telefoną ir eismo įvykis įvyko staigiai. Pažymėtina, jog šio eksperto tyrimas buvo atliekamas ikiteisminio tyrimo metu atlikto tyrimo bei L. T. paaiškinimų apie galimą važiavimo greitį iki eismo įvykio pagrindu t. y. kaip konstanta (kaip tikra) buvo laikoma, jog L. T. važiavo 80 km/h per valandą, o J. L. – 47 km/h. Tačiau L. T. važiavimo greitis iki sustabdymo ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tiriamas (tokio klausimo ekspertui nebuvo užduota), pati vairuotoja gi nurodė, jog negali tiksliai pasakyti kokiu konkrečiai greičiu važiavo iki sustabdymo: 60-70-ar 80 km/h (civilinės bylos Nr. e2-841-816/2018 garso įrašas su L. T. paaiškinimais), todėl eksperto R. Š. išvados negali būti vertinamos kaip paneigiančios J. L. nurodytas aplinkybes apie eismo įvykio mechanizmą, tuo labiau, kaip įrodančios, jog pastarasis tyčia suklaidino draudiką dėl eismo įvykio mechanizmo.
Draudiko abejones dėl to, jog eismo įvykis įvyko galimai kitoje vietoje, paneigia ikiteisminio tyrimo metu specialisto išvadoje nurodytos aplinkybės apie tai, jog įvykio vietoje buvo susiformavę susidūrimo pėdsakai: ištekėjo techniniai skysčiai, iškrito plastikinių detalių nuolaužos; aplinkybes apie Nissan Pathfinder keleivio saugos diržo įtempimą J. L. paaiškino duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu, t. y. nurodė, jog keleivio diržo mechanizmas buvo sugadintas, todėl jis nuolat buvo prisegtas, kad neveiktų įspėjamasis signalas („nepypsėtų“) ir priešingai byloje nenustatyta.
Įvertinus byloje surinktų įrodymų visetą, taip pat tai, jog byloje nėra ginčo, jog ginčo eismo įvykio vairuotojai kontaktavo ir automobilių sugadinimai atitinka, o atsakovės abejonės dėl eismo įvykio inscenizavimo (imitavimo) nebuvo patvirtintos ikiteisminio tyrimo metu, o vėliau paneigtos įsiteisėjusius teismo sprendimui civilinėje byloje Nr. e2-841-816/2018, teismas remdamasis tikimybių pusiausvyros principu daro išvadą, jog neatitikimai dėl eismo įvykio mechanizmo galėjo atsirasti dėl vairuotojų subjektyvių galimybių įvertinti eismo įvykio aplinkybes, o atsakovė nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nes ją nuo draudimo išmokos mokėjimo atleidžiančios aplinkybės byloje neįrodytos.
Kadangi pasiruošimo bylos nagrinėjimui bei bylos nagrinėjimo metu atsakovė ginčo dėl žalos dydžio nekėlė, konstatuotina, jog ieškovo reikalavimas dėl 4 350 Eur draudimo išmokos priteisimo yra pagrįstas.
Dėl ieškinio senaties termino
Atsakovė nesutikdama su ieškiniu, be kito pagrindo, taip pat prašė taikyti ieškinio senatį.
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, toliau - CK, 1.124 straipsnis). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009).
Nagrinėjamu atveju yra reiškiamas reikalavimas iš draudimo teisinių santykių, kuriam pagal CK 1.125 straipsnio 7 dalį taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas.
Pagal CK 1.127 straipsnį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamu atveju apie atsakovės 2016 m. gruodžio 1 d. sprendimą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ieškovui vėliausiai tapo žinoma 2016 m. gruodžio 14 d., kuomet ieškovo atstovė kreipėsi į atsakovę dėl atsisakymo priežasčių paaiškinimo. Dėl draudimo išmokos priteisimo į teismą ieškovas kreipėsi 2018 m. balandžio 24 d. t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą.
Taikydamas ieškinio senatį teismas atmeta kaip nepagrįstus ieškovo atstovės argumentus apie tai, jog apie realų savo teisių pažeidimą ieškovui tapo žinoma tik po Lietuvos banko neigiamo sprendimo ieškovo atžvilgiu priėmimo. Visų pirma, Lietuvos banko sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio ir kreipimasis į šią ikiteisminio ginčo sprendimo instituciją nesustabdo ieškinio senaties eigos. Antra, pati ieškovo atstovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog ieškovas tikslingai neteikė ieškinio, laukdamas civilinės bylos Nr. e2-841-816/2018 baigties.
Kadangi byloje nenustatyta jokių svarbių aplinkybių dėl kurių ieškinio senatis turėtų būti atnaujinta, taip pat nenustatyta priežasčių, dėl ko ieškinio senatis konkrečiu atveju turėtų būti netaikoma, ieškinys atmestinas dėl praleisto įstatymo nustatyto ieškinio senaties termino.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovė įrodymų apie byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas teismui nepateikė, todėl teismas šiuo klausimu nepasisako.
Šios bylos procesinių dokumentų įteikimas buvo apmokėtas valstybės lėšomis. Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (3 Eur) – 8,85 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos priteistinos iš ieškovo.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis CPK 265-270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti valstybės naudai iš ieškovo V. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 8,85 Eur (aštuonis eurus ir 85 euro centus) bylinėjimosi išlaidų. Šios lėšos turi būti įmokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvitą reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.