Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AS Piletilevi Group apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo AS Piletilevi Group skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

40. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovo Konkurencijos tarybos 2022 m. birželio 14 d. nutarimo Nr. 1S-72 (2022) „Dėl atsisakymo duoti leidimą vykdyti koncentraciją AS Piletilevi Group įsigijus 100 proc. uždarosios akcinės bendrovės „TIKETA“ akcijų ir įgijus vienvaldę pastarosios bendrovės kontrolę“ rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktų pagrįstumo ir teisėtumo.

41. Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktu Konkurencijos taryba nutarė atsisakyti duoti leidimą vykdyti koncentraciją pareiškėjui AS Piletilevi Group įsigijus 100 proc. UAB „TIKETA“ akcijų ir įgijus pastarosios bendrovės kontrolę pagal pateiktą pranešimą apie koncentraciją; Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktu Konkurencijos taryba nusprendė įpareigoti koncentracijoje dalyvavusius ūkio subjektus ar kontroliuojančius asmenis ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo Konkurencijos tarybos nutarimo įteikimo dienos arba nuo jo paskelbimo Konkurencijos tarybos interneto svetainėje www.kt.gov.lt dienos, atsižvelgiant į tai, kas įvyksta pirmiau, atlikti veiksmus, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis, arba pašalinti koncentracijos pasekmes.

42. Taigi nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba ex post išnagrinėjo jau įvykusią koncentraciją (pareiškėjui AS Piletilevi Group įsigijus 100 proc. UAB „TIKETA“ akcijų ir įgijus pastarosios bendrovės kontrolę) ir konstatavo, kad dėl šios koncentracijos buvo sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija bilietų į įvairius renginius platinimo Lietuvos Respublikoje rinkoje, todėl nutarė atsisakyti leisti vykdyti šią koncentraciją ir įpareigojo koncentracijos dalyvius atlikti veiksmus, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis, arba pašalinti koncentracijos pasekmes. Koncentracijos laikotarpiu su pareiškėju AS Piletilevi Group susijusi UAB „Nacionalinis bilietų platintojas“ platino bilietus į įvairius renginius www.bilietai.lt ir www.teatrix.lt interneto svetainėse ir per fizinių kasų tinklą, o UAB „TIKETA“ platino bilietus www.tiketa.lt, www.teatrai.lt ir www.pramogaukit.lt interneto svetainėse ir per fizinių kasų tinklą.

43. Pareiškėjas, nesutikdamas su Nutarimu, padavė skundą pirmosios instancijos teismui dėl Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktų panaikinimo, tačiau teismas iš esmės pritarė Konkurencijos tarybos pozicijai ir pripažino minėtus Nutarimo punktus pagrįstais ir teisėtais, atmesdamas pareiškėjo skundą. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, tenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktus.

44. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais: i) pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės reikalavimus, nes neišnagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl byloje taikytino teisinio reguliavimo konstitucingumo ir neišsprendė prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą bei neišnagrinėjo kitų esminių skundo argumentų ir įrodymų; ii) pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, jog Konkurencijos tarybai atliekant pareiškėjo Pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimo procedūrą buvo padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai dėl nustatytų terminų ir dalies duomenų įslaptinimo; iii) pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, jog Konkurencijos tarybai vertinant ūkio subjektų koncentraciją buvo taikytas pernelyg žemas koncentracijos poveikio konkurencijai įrodinėjimo standartas, netinkamai apibrėžta prekės rinka ir padaryta nepagrįsta išvada dėl ginčo esmės – koncentracijos poveikio vertinimo; iv) pirmosios instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl jo teiktų įsipareigojimų vertinimo ir Konkurencijos tarybos nustatyto įpareigojimo – atlikti veiksmus, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis, arba pašalinti koncentracijos pasekmes – proporcingumo.

45. Teisėjų kolegija, nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo pagrindų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 2 dalis) ar pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 146 straipsnio 2 dalis), patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą apeliacinio skundo ribose (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

Dėl proceso teisės normų pirmosios instancijos teisme pažeidimo

47. Vertindama šį pareiškėjo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

48. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui, ji įstatymo nėra siejama su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais ir palikta paties teismo nuožiūrai. Taigi dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja, o pateiktas prašymas teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik vada svarstyti kreipimosi į Konstitucinį Teismą galimybę (žr., pvz., 2023 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-282-520/2023; 2023 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-463/2023).

49. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, šiuo atveju pareiškėjas pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, tačiau priimdamas skundžiamą sprendimą teismas iš tiesų neišnagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl byloje taikytino teisinio reguliavimo konstitucingumo ir neišsprendė prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė sudaro pagrindą konstatuoti, jog šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė proceso teisės normas, kadangi pirmosios instancijos teismo pareiga priimti visų bylai reikšmingų aplinkybių ir esminių argumentų tyrimu pagrįstą sprendimą yra neatsietina nuo teismo pareigos išnagrinėti šalies argumentus dėl byloje taikytino reguliavimo konstitucingumo ir išspręsti prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, taip užtikrinant Konstitucijos viršenybės ir gero teisingumo vykdymo principų reikalavimus.

50. Tačiau šiame kontekste svarbu pažymėti, jog pagal ABTĮ 146 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

51. Atkreiptinas dėmesys, jog ABTĮ požiūriu bylos šalies prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra laikytinas skundo reikalavimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1854-789/2025), o šiuo atveju priimdamas skundžiamą sprendimą teismas pasisakė dėl pareiškėjo iškeltų abejonių, susijusių su ex post koncentracijų priežiūros specifika ir taikytinu įrodinėjimo standartu, kuo remdamasis atmetė materialiuosius skundo reikalavimus dėl Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktų panaikinimo. Taigi iš skundžiamo teismo sprendimo turinio aišku, jog, nors teismas atskirai neaptarė byloje taikytino teisinio reguliavimo konstitucingumo klausimo, teismui nesusiformavo abejonė dėl šio reguliavimo konstitucingumo, o įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino ar kito teisės akto konstitucingumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-282-520/2023).

52. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, jog pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo procesinio teisinio pobūdžio prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, neturėjo lemiamos įtakos pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktų pagrįstumo ir teisėtumo vertinimo, taigi esminės reikšmės bylos teisingam išnagrinėjimui materialiąja teisine prasme. Esant išdėstytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog tai savaime nesudaro pagrindo prielaidai, jog dėl to galėjo būti pažeista pareiškėjo teisė į gynybą ar tokie esminiai proceso reikalavimai, dėl ko procesas pirmosios instancijos teisme turėtų būti pripažintas neteisėtu ir skundžiamas teismo sprendimas turėtų būti panaikintas.

53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, kadangi išnagrinėjo ne visus pareiškėjo skundo argumentus, nurodytas faktines aplinkybes ir įrodymus.

54. Vertindama šį argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog teismų pareiga pateikti sprendimų motyvus negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta, o pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes, taigi priimant teismo sprendimą nėra būtina detaliai pasisakyti dėl kiekvieno pareikšto argumento, tačiau teismai privalo tinkamai išnagrinėti ir pasisakyti dėl esminių argumentų. Dėl to sprendžiant dėl teismo pareigos aptarti ir atsakyti į proceso šalies pareikštus argumentus tinkamo vykdymo, reikšminga atsižvelgti į byloje nagrinėjamo ginčo esmę, keliamų argumentų pobūdį ir reikšmę bylos procesinei baigčiai bei šių argumentų kiekį procesinių dokumentų apimties kontekste (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 10 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-81-629/2025 34–36 punktus ir juose nurodytą teismų praktiką).

55. Kartu pažymėtina, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Vis dėlto pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1196-520/2025). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020).

56. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, šiuo atveju priimdamas sprendimą teismas pateikė motyvus dėl ex post koncentracijų priežiūros specifikos ir taikytino įrodinėjimo standarto, Konkurencijos tarybos atliktos administracinės procedūros teisėtumo, koncentracijos poveikio konkurencijai bei pareiškėjo teiktų įsipareigojimų vertinimo bei Konkurencijos tarybos nustatytų įpareigojimų proporcingumo. Atkreiptinas dėmesys, jog būtent šiomis argumentų grupėmis (esminiais argumentais) pareiškėjas grindė savo, kaip bylos šalies, nesutikimą su Nutarimo rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktais. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių skundo argumentų, o atskirų bylos epizodų ar skundo teiginių neaptarimas neleidžia konstatuoti, jog teismas neišnagrinėjo pagrindinių pareiškėjo argumentų. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, ginčo specifiką ir koncentracijos priežiūros bylų, pasižyminčių šalių argumentų, faktinių duomenų ir aplinkybių gausa, pobūdį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo aspektu esminiai pareiškėjo argumentai ir bylos aplinkybės teismo buvo aptarti ir išnagrinėti.

57. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju byloje nebuvo nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas padarė tokius proceso teisės normų pažeidimus, susijusius su prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą ar pareiškėjo esminių argumentų ar bylos aplinkybių išnagrinėjimu, kurie būtų pakankamu pagrindu naikinti skundžiamą teismo sprendimą. Dėl šių priežasčių susiję pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra atmetami.

Dėl esminių procedūrinių pažeidimų administracinės procedūros metu

58. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų dėl Konkurencijos tarybos atliktos administracinės procedūros teisėtumo bei nepagrįstai atmetė susijusius skundo argumentus. Pareiškėjas nurodo, jog Konkurencijos taryba pažeidė gero administravimo principą ir pareiškėjo teisę į gynybą organizuojant administracinę procedūrą ir nustatant terminus bei įslaptinus dalį Nutarimą grindžiančių duomenų.

59. Vertindama šiuos argumentus, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog ABTĮ 91 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti skundžiamų teisės aktų panaikinimo pagrindai, vienas kurių – jeigu skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (3 p.). Taigi, ne dėl kiekvieno procedūrinio pažeidimo yra panaikinamas aktas, o nežymūs ar neesminiai atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo procedūros pažeidimai, kurie neturi jokios įtakos sprendimo pagrįstumui, teismų praktikoje paprastai nelaikomi pagrindu pripažinti sprendimą nepagrįstu ir neteisėtu bei jį panaikinti. Nustatant, ar buvo pažeistos atitinkamo individualaus administracinio akto priėmimo pagrindinės procedūros ir taisyklės, turi būti atsižvelgiama į atitinkamo akto priėmimo procedūrai nustatytus teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-614-624/2024).

60. Tuo atveju, jei individualus administracinis teisės aktas yra priimtas pažeidžiant esmines jo priėmimo procedūras, ir dėl to galėjo būti priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas dėl konkretaus asmens, tai kartu gali reikšti ir netinkamą teisės normos taikymą šiuo administraciniu aktu. Procedūriniai individualaus administracinio akto priėmimo pažeidimai taip pat gali turėti įtakos asmens teisės į gynybą tinkamam įgyvendinimui, todėl individualūs administraciniai aktai, turintys minėtų procedūrinio pobūdžio trūkumų, yra naikintini kaip nepagrįsti ir (ar) neteisėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-638-492/2017).

61. Nagrinėjamoje byloje reikšmingos administracinės procedūros, susijusios su koncentracijų priežiūra, nuostatos įtvirtintos Konkurencijos įstatyme ir Pranešimo apie koncentraciją pateikimo ir nagrinėjimo tvarkoje, patvirtintoje Konkurencijos tarybos 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 1S-82/2015 (Tvarka). Kartu šiame kontekste pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl administracinės procedūros koncentracijų priežiūros srityje laikomasi pozicijos, jog, kadangi Konkurencijos įstatymo struktūrą šioje srityje Konkurencijos taryba disponuoja vertinimo laisve, ypač svarbu, kad per administracinę procedūrą būtų paisoma asmenims suteikiamų garantijų, o tarp šių garantijų, be kita ko, yra kompetentingos institucijos pareiga rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas reikšmingas atitinkamos bylos aplinkybes, suinteresuoto asmens teisė išdėstyti savo nuomonę bei teisė į pakankamą sprendimo pagrindimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 10 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-81-629/2025 45 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

62. Pagal Konkurencijos įstatymo 13 straipsnį, kuriuo vadovaujantis šiuo atveju buvo pradėta nagrinėjamos koncentracijos priežiūros procedūra, Konkurencijos taryba gali įpareigoti ūkio subjektus teikti pranešimą apie koncentraciją ir mutatis mutandis taikyti koncentracijos priežiūros procedūrą, numatytą šiame skirsnyje (t. y. Konkurencijos įstatymo II skyriaus Trečiajame skirsnyje „Koncentracijos priežiūra“), nors ir nėra viršijami šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrųjų pajamų rodikliai, kai yra tikėtina, kad po koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje (1 dalis). Konkurencijos taryba gali priimti atskirą nutarimą taikyti koncentracijos priežiūros procedūrą tik tais atvejais, kai nuo koncentracijos įgyvendinimo praėjo ne daugiau kaip dvylika mėnesių (2 dalis).

63. Konkurencijos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog Konkurencijos taryba išnagrinėja pagal Konkurencijos tarybos nustatytus reikalavimus pateiktus pranešimus apie koncentraciją ir priima šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodytus nutarimus ne vėliau kaip per keturis mėnesius, išskyrus atvejus, kai šis terminas sustabdomas pagal šio straipsnio 6 dalį ar pratęsiamas pagal šio straipsnio 7 dalį. Šis laikotarpis prasideda kitą dieną po Konkurencijos tarybos nustatytus reikalavimus atitinkančio pranešimo apie koncentraciją gavimo. Jeigu pranešimas apie koncentraciją neatitinka Konkurencijos tarybos nustatytų reikalavimų, Konkurencijos taryba nedelsdama apie tai raštu informuoja pranešimą pateikusius asmenis. Konkurencijos taryba pradeda pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimo procedūrą tik gavusi nustatytus reikalavimus atitinkantį pranešimą apie koncentraciją.

64. Pagal Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį Konkurencijos taryba, išnagrinėjusi pranešimą apie koncentraciją, priima vieną iš šių nutarimų: leisti vykdyti koncentraciją pagal pateiktą pranešimą (1 punktas); leisti vykdyti koncentraciją pagal dalyvaujantiems ūkio subjektams ar kontroliuojantiems asmenims Konkurencijos tarybos nustatytas koncentracijos vykdymo sąlygas ir įpareigojimus, reikalingus tam, kad nebūtų sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje (2 punktas); atsisakyti duoti leidimą vykdyti koncentraciją ir įpareigoti koncentracijoje dalyvaujančius ūkio subjektus ar kontroliuojančius asmenis atlikti veiksmus, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis, arba pašalinti koncentracijos pasekmes, įskaitant įpareigojimus parduoti įmonę ar jos dalį, ūkio subjekto turtą ar jo dalį, akcijas ar jų dalį, nutraukti ar pakeisti sutartis ir nustatyti šių įpareigojimų įvykdymo terminus bei sąlygas, jeigu dėl koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje (3 punktas).

65. Konkurencijos taryba, prieš priimdama šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytą nutarimą, koncentracijoje dalyvaujantiems ūkio subjektams ar kontroliuojantiems asmenims raštu pateikia motyvuotas pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimo išvadas ir nuo šių išvadų pateikimo momento sudaro galimybę susipažinti su pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimo medžiaga, išskyrus tarnybinio naudojimo dokumentus ir kitų ūkio subjektų komercines bei profesines paslaptis sudarančią informaciją (Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalis).

66. Konkurencijos tarybos nutarime, numatytame šio straipsnio 1 dalies 2 ar 3 punkte, nurodomi koncentracijos vykdymo sąlygų ir įpareigojimų nustatymo ar atsisakymo duoti leidimą vykdyti koncentraciją motyvai. Priimdama šį nutarimą, Konkurencijos taryba turi teisę remtis tik tokiais motyvais, dėl kurių turėjo galimybę duoti paaiškinimus koncentracijoje dalyvaujantys ūkio subjektai ar kontroliuojantys asmenys (Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 3 dalis).

67. Tvarkos 44 punkte įtvirtinta, jog, jeigu pranešimo nagrinėjimo išvadose siūloma atsisakyti duoti leidimą vykdyti koncentraciją, koncentracijoje dalyvaujantiems ūkio subjektams ar kontroliuojantiems asmenims pateikiamos pranešimo nagrinėjimo išvados ir jie informuojami apie terminą, iki kada Konkurencijos tarybai gali būti raštu pateikti paaiškinimai dėl pranešimo nagrinėjimo išvadų (paprastai suteikiamas 7 kalendorinių dienų terminas). Koncentracijoje dalyvaujantys ūkio subjektai ar kontroliuojantys asmenys taip pat informuojami apie Konkurencijos tarybos posėdžio, kurio metu jie bus išklausomi žodžiu, datą.

70. Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytų reikšmingų teisės normų kontekste įvertinus ginčo atveju susiklosčiusią administracinės procedūros eigą, ši pirmosios instancijos teismo išvada pripažintina pagrįsta, byloje nenustačius, jog Konkurencijos tarybai nagrinėjus koncentraciją ir pareiškėjo pranešimą būtų padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai. Visų pirma atkreiptinas dėmesys, jog Konkurencijos tarybai 2021 m. spalio 25 d. savo iniciatyva pradėjus jau (duomenys neskelbtini) įvykusios koncentracijos nagrinėjimą, pareiškėjui buvo suteiktas protingas ir pakankamas laikotarpis pateikti atitinkamą pranešimą, kurį Konkurencijos taryba priėmė nagrinėti ir pripažino atitinkančiu teisės aktų reikalavimus 2022 m. vasario 14 d. Kadangi pranešimas buvo teikiamas apie koncentraciją, kuri jau buvo įvykusi ir ūkio subjektams buvo žinomos reikšmingos koncentracijos aplinkybės, šiame kontekste kartu pažymėtina, jog pagal Konkurencijos įstatymo 11 straipsnio 2 dalį Konkurencijos taryba pradeda pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimo procedūrą tik gavusi Konkurencijos tarybos nustatytus reikalavimus atitinkantį pranešimą apie koncentraciją. Pareiškėjui apie Konkurencijos tarybos įtarimus tapo žinoma 2021 m. spalio 25 d., todėl jis turėjo pakankamai laiko parengti duomenis bei argumentus, galinčius preliminariai paneigti kilusius įtarimus, pasirengti teikti paaiškinimus ar prisiimti įsipareigojimus.

71. Pažymėtina, jog Konkurencijos tarybai priėmus nagrinėti pranešimą apie koncentraciją, vienas esminių procedūrinių reikalavimų yra reikalavimas pateikti koncentracijoje dalyvaujantiems ūkio subjektams ar kontroliuojantiems asmenims motyvuotas pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimo išvadas bei, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, sudaryti galimybę susipažinti su pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimo medžiaga, Konkurencijos tarybai turint teisę remtis vėliau priimant administracinę procedūrą užbaigiantį administracinį sprendimą tik tokiais motyvais, dėl kurių koncentracijoje dalyvaujantys ūkio subjektai ar kontroliuojantys asmenys turėjo galimybę duoti paaiškinimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 10 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-81-629/2025 49 punktą).

72. Nors Konkurencijos įstatymo 12 straipsnyje, nustatančiame Konkurencijos tarybos pareigą pateikti koncentracijoje dalyvaujantiems ūkio subjektams ar kontroliuojantiems asmenims pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimo išvadas, nėra nustatytas minimalus terminas, kurį Konkurencijos taryba turi teisę nustatyti minėtiems asmenims pateikti paaiškinimus, iš Tvarkos 44 punkto matyti, jog tokiais atvejais asmenims „paprastai suteikiamas 7 kalendorinių dienų terminas“. Dėl to, vadovaujantis viešosios teisės principu, pagal kurį institucija yra saistoma savo pačios priimtų taisyklių (lot. patere legem quam ipse fecisti), konstatuotina, kad Konkurencijos tarybos nustatomas terminas pateikti paaiškinimus dėl pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimo išvadų, išskyrus tinkamai motyvuotus ir pagrįstus atvejus, neturėtų būti trumpesnis nei 7 kalendorinės dienos, o nustatydama šį terminą Konkurencijos taryba gero administravimo principo kontekste turi atsižvelgti, ar terminas yra protingas ir pakankamas, be kita ko, įvertinus bylos pobūdį ir jos medžiagos apimtį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-81-629/2025 50 punktą).

73. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjui 2022 m. gegužės 26 d. pranešimo nagrinėjimo išvados buvo išsiųstos 2022 m. gegužės 30 d. ir jam buvo suteikta teisė pateikti paaiškinimus ir susipažinti su medžiaga iki 2022 m. birželio 6 d. (pirma iki 2022 m. birželio 3 d., tačiau Konkurencijos tarybai, atsižvelgiant į pareiškėjo prašymą, pratęsus terminą iki 2022 m. birželio 6 d.), konstatuotina, jog šiuo atveju galiojantys teisės reikalavimai (Tvarkos 44 punkte įtvirtintas 7 kalendorinių dienų terminas) nebuvo pažeisti. Nors pareiškėjas siekia įrodyti, jog šiuo atveju pernelyg didelė reikšmė buvo suteikta Konkurencijos tarybos pateiktam 2022 m. gegužės 19 d. preliminariam vertinimui, vis dėlto teisiškai reikšmingos aplinkybės pagal Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 2 dalį sietinos būtent su išvadų pateikimu, o preliminaraus vertinimo pateikimo pareiškėjui reikšmė atskleidžia jo įtraukimo į administracinę procedūrą ir preliminarios kompetentingos institucijos pozicijos dėl ginčo esmės aplinkybes. Dėl to teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, jog tai atskleidžia faktą, jog pareiškėjui buvo žinoma apie besiformuojančią (negalutinę) Konkurencijos tarybos poziciją, o gavęs 2022 m. gegužės 26 d. išvadas jis neveikė izoliuotai, nes pareiškėjui iš anksto buvo žinomos pagrindinės nustatytos problemos, susijusios su įvykusia koncentracija.

74. Spręsdama dėl gero administravimo principo pažeidimo nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad atlikdama koncentracijų priežiūros administracinę procedūrą Konkurencijos taryba yra saistoma Konkurencijos įstatymo 11 straipsnyje nustatytų administracinės procedūros terminų. Šiuo požiūriu aktualūs įstatyme nustatyti pranešimų apie koncentraciją nagrinėjimo terminai apibūdina bendrąją Konkurencijos įstatymo II skyriaus Trečiojo skirsnio (Koncentracijos priežiūra) struktūrą siekiant asmenų, inicijuojančių koncentraciją ir suinteresuotų jos baigtimi, verslo interesų apsaugos, bei nustato konkretų skubumo reikalavimą Konkurencijos tarybai nagrinėti pateiktus pranešimus, taigi saisto viešojo administravimo subjektą vykdant administracinę procedūrą privačių asmenų interesų naudai. Todėl siekdama administracinės procedūros veiksmingumo bei pareiškėjo teisių administracinės procedūros metu užtikrinimo pusiausvyros, Konkurencijos taryba negali pažeisti imperatyviųjų įstatymo normų, kurių nesilaikymo padariniai gali pakirsti pačios koncentracijų priežiūros procedūros veiksmingumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 10 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-81-629/2025 56 punktą).

75. Sprendžiant dėl pareiškėjo argumento, jog šiuo atveju procedūrinis pažeidimas taip pat buvo padarytas įslaptinus dalį Nutarimo duomenų, pažymėtina, jog pagal Konkurencijos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį Konkurencijos taryba ir jos administracijos darbuotojai privalo saugoti atliekant šio įstatymo laikymosi priežiūrą sužinotas ūkio subjektų komercines ar profesines paslaptis ir be ūkio subjekto sutikimo gali naudoti jas tik tiems tikslams, dėl kurių jos buvo pateiktos.

76. Pagal Konkurencijos įstatymo 21 straipsnio 2 dalį Konkurencijos taryba turi teisę atskleisti pažeidimu įtariamiems subjektams teisės į gynybą tikslais ir naudoti ūkio subjektų komercines ar profesines paslaptis, jeigu to reikia pažeidimams, už kuriuos numatyta galimybė skirti baudas pagal šio įstatymo 36 straipsnį, įrodyti. Prieš Konkurencijos tarybai priimant sprendimą atskleisti ūkio subjektų komercines ar profesines paslaptis, ūkio subjektui, kurio komercines ar profesines paslaptis norima atskleisti, pasiūloma per Konkurencijos tarybos nustatytą ne trumpesnį negu 3 darbo dienų terminą pateikti savo paaiškinimus. Įvertinusi ūkio subjekto paaiškinimus, Konkurencijos taryba priima sprendimą atskleisti komercines ar profesines paslaptis, jeigu ūkio subjektas nepagrindžia, kad komercinių ar profesinių paslapčių atskleidimas nereikalingas pažeidimams įrodyti, arba sprendimą neatskleisti komercinių ar profesinių paslapčių, jeigu ūkio subjektas pagrindžia, kad komercinių ar profesinių paslapčių atskleidimas nereikalingas pažeidimams įrodyti. Jeigu Konkurencijos taryba negauna ūkio subjekto paaiškinimų, ji priima sprendimą atskleisti komercines ar profesines paslaptis.

77. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje teigiama, jog administracinės procedūros dėl leidimo vykdyti koncentraciją metu nėra sprendžiama dėl ūkio subjektų atsakomybės pagal Konkurencijos įstatymą, o atsakovo surinkti duomenys, esantys atitinkamo administracinio sprendimo dėl leidimo vykdyti koncentraciją faktiniu pagrindu, yra skirti ne pagrįsti administracinės atsakomybės taikymą, bet išsamiam atitinkamos rinkos ištyrimui bei apibrėžimui, siekiant užkirsti kelią dominuojančios padėties sukūrimui ar sustiprinimui arba itin apribojamai konkurencijai atitinkamoje rinkoje. Toks administracinės procedūros pobūdis lemia tai, jog sprendžiant dėl koncentracijoje dalyvaujančio ūkio subjekto teisės susipažinti su atsakovo surinktais duomenimis turi būti atsižvelgiama į tai, jog susiklosčius situacijai, kai asmeniui, kuriam buvo atsisakyta duoti leidimą vykdyti koncentraciją, būtų atskleista, be kita ko, atitinkamoje rinkoje veikiančių kitų ūkio subjektų rinkodara, strategija ar pan., net sėkmingai neįvykdęs koncentracijos šis ūkio subjektas galėtų gauti reikšmingos Konkurencijos tarybos surinktos informacijos apie atitinkamą rinką ir tokiu būdu įgyti nepagrįstą pranašumą prieš kitus atitinkamoje rinkoje veikiančius ūkio subjektus. Dėl to tiek įstatymo nuostata, tiek ginčo atveju taikytos administracinės procedūros esmė patvirtina siauresnę pareiškėjo teisės susipažinti su Nutarime įslaptinta informacija apimtį, nei tokia teisė būtų sprendžiant dėl Konkurencijos įstatymo pažeidimo. Jeigu ūkio subjektams medžiagos pripažinimas konfidencialia trukdo gintis teises, jie turi nurodyti ir motyvuotai pagrįsti, kodėl ir kokie konkretūs konfidencialiais pripažinti duomenys jiems trukdo ginti savo teises (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-10-502/2024 ir išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 10 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-81-629/2025 66–68 punktus).

78. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo teigti, jog šiuo atveju įslaptinus dalį Nutarimą grindžiančių duomenų buvo pažeista pareiškėjo teisė į gynybą, jam užkirtus kelią suprasti Nutarimą ar ginti savo teises. Atkreiptinas dėmesys, jog įvertinus nuasmeninto Nutarimo turinį, matyti, kad iš šios Nutarimo versijos galima aiškiai suprasti atsakovo argumentacijos esmę ir poziciją dėl konkurencijos problemų, atsakovui pateikus ir identifikavus duomenis tiek dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo ir vertinimo, tiek dėl kitų ūkio subjektų užimamų rinkos dalių ir rinkų koncentracijos lygio, kas neleidžia pripažinti, jog dėl to galėjo būti sutrukdyta pareiškėjui suprasti Nutarimą ar veiksmingai ginti savo teises.

79. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo motyvus dėl administracinės procedūros teisėtumo pagrįstais ir konstatuoja, jog šiuo atveju administracinės procedūros metu nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, gero administravimo principas ar pareiškėjo teisė į gynybą. Dėl to susiję apeliacinio skundo argumentai atmetami.

Dėl koncentracijos poveikio konkurencijai vertinimo

80. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl Nutarime padarytų išvadų, susijusių su koncentracijos poveikiu konkurencijai. Pareiškėjas teigia, kad šiuo požiūriu pirmosios instancijos teismas tinkamai neatliko Konkurencijos tarybos pateikto duomenų bei įrodymų aiškinimo kontrolės, netinkamai vertino argumentus dėl Nutarime apibrėžtos prekės rinkos, ūkio subjektų konkurencinio artumo, Kakava daromo spaudimo bei Tiketa galimo išėjimo iš rinkos dėl prastos finansinės padėties koncentracijos metu.

81. Vertindama šiuos argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį Konkurencijos taryba, išnagrinėjusi pranešimą apie koncentraciją, priima vieną iš šių nutarimų: leisti vykdyti koncentraciją pagal pateiktą pranešimą (1 p.); leisti vykdyti koncentraciją pagal dalyvaujantiems ūkio subjektams ar kontroliuojantiems asmenims Konkurencijos tarybos nustatytas koncentracijos vykdymo sąlygas ir įpareigojimus, reikalingus tam, kad nebūtų sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje (2 p.); atsisakyti duoti leidimą vykdyti koncentraciją ir įpareigoti koncentracijoje dalyvaujančius ūkio subjektus ar kontroliuojančius asmenis atlikti veiksmus, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis, arba pašalinti koncentracijos pasekmes, įskaitant įpareigojimus parduoti įmonę ar jos dalį, ūkio subjekto turtą ar jo dalį, akcijas ar jų dalį, nutraukti ar pakeisti sutartis ir nustatyti šių įpareigojimų įvykdymo terminus bei sąlygas, jeigu dėl koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje (3 p.).

82. Pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį dominuojanti padėtis – vieno ar daugiau ūkio subjektų padėtis atitinkamoje rinkoje, kai tiesiogiai nesusiduriama su konkurencija arba kuri sudaro galimybę daryti vienpusę lemiamą įtaką atitinkamoje rinkoje veiksmingai ribojant konkurenciją. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad ūkio subjektas (išskyrus mažmenine prekyba besiverčiantį ūkio subjektą) užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 40 procentų. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad kiekvienas iš trijų ar mažesnio skaičiaus ūkio subjektų (išskyrus mažmenine prekyba besiverčiančius ūkio subjektus), kuriems tenka didžiausios atitinkamos rinkos dalys, kartu sudarančios 70 procentų ar didesnę atitinkamos rinkos dalį, užima dominuojančią padėtį. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad mažmenine prekyba besiverčiantis ūkio subjektas užima dominuojančią padėtį atitinkamoje rinkoje, jeigu jo rinkos dalis sudaro ne mažiau kaip 30 procentų. Jeigu neįrodoma priešingai, laikoma, kad kiekvienas iš trijų ar mažesnio skaičiaus mažmenine prekyba besiverčiančių ūkio subjektų, kuriems tenka didžiausios atitinkamos rinkos dalys, kartu sudarančios 55 procentus ar didesnę atitinkamos rinkos dalį, užima dominuojančią padėtį.

83. Koncentracijos priežiūros procedūros taikymas savo iniciatyva yra įtvirtintas Konkurencijos įstatymo 13 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad Konkurencijos taryba gali įpareigoti ūkio subjektus teikti pranešimą apie koncentraciją ir mutatis mutandis taikyti koncentracijos priežiūros procedūrą, numatytą šiame skirsnyje, nors ir nėra viršijami šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrųjų pajamų rodikliai, kai yra tikėtina, kad po koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje.

84. Nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai Konkurencijos taryba, pasinaudojusi Konkurencijos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teise ir ex post taikiusi koncentracijos priežiūros procedūrą savo iniciatyva dėl jau įvykusios koncentracijos, priėmė ginčijamą Nutarimą, kuriuo, vadovaudamasi Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pripažino, jog dėl koncentracijos buvo sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija bilietų į įvairius renginius platinimo Lietuvos Respublikoje rinkoje, dėl ko atsisakė duoti leidimą vykdyti koncentraciją ir įpareigojo jos dalyvius atlikti veiksmus, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis, arba pašalinti koncentracijos pasekmes.

85. Kadangi šiuo atveju Konkurencijos taryba koncentracijos priežiūros procedūrą taikė savo iniciatyva ex post, teisėjų kolegija pažymi, jog Konkurencijos įstatyme yra įtvirtinti du koncentracijos priežiūros būdai: i) ex ante, kai pagal Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį nustatytus rodiklius ūkio subjektas privalo pateikti Konkurencijos tarybai pranešimą apie koncentraciją, o Konkurencijos taryba pradeda šio pranešimo nagrinėjimą ir priima vieną iš Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodytų nutarimų dėl koncentracijos; ii) ex post, kai pagal Konkurencijos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį ūkio subjektui nekyla pareiga pateikti Konkurencijos tarybai pranešimą apie koncentraciją, tačiau Konkurencijos taryba, įtarusi, kad po koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje, turi diskrecijos teisę pradėti koncentracijos priežiūros procedūrą ir taip pat priimti vieną iš Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nurodytų nutarimų dėl koncentracijos.

86. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija, dėl ex ante procedūros yra, be kita ko, konstatuota, kad ši procedūra ir jos metu atliekamas tyrimas remiasi perspektyviąja ateities įvykių analize, kurios metu tiriama, kaip inicijuota koncentracija gali pakeisti koncentraciją lemiančius rodiklius atitinkamoje rinkoje. Atsižvelgiant į tai, kad ekonominė analizė, kurią turi atlikti kompetentinga institucija, yra perspektyvioji, neleidžiama reikalauti, kad ši institucija laikytųsi itin aukšto įrodymų lygio, siekdama įrodyti, kad koncentracija reikšmingai apribos arba, atvirkščiai, neapribos veiksmingos konkurencijos. Dėl savo pobūdžio šios perspektyviosios analizės, kurios dažniausiai būna sudėtingos, neabejotinai yra labiau neapibrėžtos nei ex post analizės. Taigi aptariamų ex ante procedūrų atveju konkurencijos priežiūros institucija naudojasi nuožiūros laisve ekonominių rodiklių vertinimo srityje, į kurią bylą nagrinėjantis teismas turi atsižvelgti ir iš esmės turi patikrinti, ar faktai yra iš esmės tikslūs ir ar nėra akivaizdžios vertinimo klaidos (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 10 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-81-629/2025 75–81 punktus, taip pat Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) 2023 m. liepos 13 d. sprendimą Komisija prieš CK Telecoms UK Investments, C-376/20 P, ECLI:EU:C:2023:561).

87. Atkreiptinas dėmesys, jog Konkurencijos tarybai atlikus koncentracijos priežiūros procedūrą ex ante, ji gali atsisakyti duoti leidimą vykdyti koncentraciją, jeigu „dėl koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje“. Kaip matyti iš šioje byloje ginčijamo Nutarimo, atlikusi koncentracijos priežiūros procedūrą ex post, taryba padarė išvadą, jog „dėl koncentracijos buvo sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje“ (žr. Nutarimo 188 punktą).

88. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija pritaria Konkurencijos tarybos ir pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog Konkurencijos įstatyme nėra skiriamos ex ante ir ex post koncentracijų priežiūros procedūros pagal įrodinėjimo standartą bei nenustatomos kokybiškai skirtingos šių procedūrų taisyklės tiek procedūrinių, tiek materialiųjų teisės normų požiūriu. Dėl šių priežasčių įrodinėjimo standarto ir atitinkamai teisminės kontrolės apimties koncentracijų priežiūros srityje taisyklės yra aktualios ir nagrinėjamoje byloje dėl ex post koncentracijos priežiūros, o vertinamieji kriterijai dėl koncentracijos poveikio yra iš esmės tapatūs. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, Konkurencijos tarybai darant išvadą, kad „dėl koncentracijos buvo sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje“, tokia išvada dėl jau įvykusio fakto teisinio vertinimo ex post atitinkamai turi būti pagrįsta pakankamai reikšmingais faktiniais duomenimis, kadangi ja yra konstatuojamas koncentracijos prieštaravimas konkurencijos teisės reikalavimams jau po atitinkamos koncentracijos.

89. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba priimtame Nutarime vertino bilietų į įvairius renginius platinimo Lietuvos Respublikoje atitinkamą rinką. Grindžiant išvadas dėl koncentracijos poveikio konkurencijai Nutarime, be kita ko, teigiama, jog koncentracijos dalyviai po koncentracijos užima itin didelę rinkos dalį, prieš koncentraciją jie buvo vienas kito artimiausi konkurentai, renginių organizatoriai po koncentracijos turi ribotas galimybes pakeisti tiekėją, konkurentų plėtros galimybės yra reikšmingai apribotos, o kompensacinė pirkėjo įtaka ar naujos įmonės atėjimas nėra pakankami, kad galėtų atsverti galimus neigiamus susijungimo padarinius. Dėl šių priežasčių Nutarime padaryta išvada, kad dėl vykdomos koncentracijos buvo sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija bilietų į įvairius renginius platinimo Lietuvos Respublikoje rinkoje (žr. Nutarimo 187 ir 188 p.).

90. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pritarė šioms Konkurencijos tarybos išvadoms dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo ir koncentracijos poveikio konkurencijai. Teismas nurodė, jog Konkurencijos taryba tinkamai apibrėžė prekės rinką, į kurią neįtraukė IT bilietų platinimo sprendimų, pagrįstai pripažino NBP ir TIKETA artimiausiais konkurentais, NBP ir TIKETA sutarčių su renginių organizatoriais išimtinumo įsipareigojimų trukdymą konkurentų plėtrai, be to, teismas pritarė Konkurencijos tarybai, jog, nors TIKETA finansinė padėtis COVID-19 sąlygomis buvo pablogėjusi, nėra pagrindo teigti, kad labiausiai tikėtinas scenarijus buvo TIKETA išėjimas iš rinkos ir koncentracija buvo vienintelė išeitis šiai padėčiai suvaldyti.

91. Spręsdama dėl nagrinėjamu atveju Nutarime nustatyto prekės rinkos apibrėžimo, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 13 dalį prekės rinka apibrėžiama kaip visuma prekių, kurios, pirkėjų požiūriu, yra tinkamas pakaitalas viena kitai pagal jų savybes, naudojimą ir kainas. Konkurencijos taryba konstatavo, kad prekės rinka apibrėžiama kaip bilietų į įvairius renginius platinimas, apimantis tiek bilietų platinimą internetu, įtraukiant bilietų platinimą per savitarnos platformas, tiek bilietų platinimą per fizines kasas nesiaurinant prekės rinkos atsižvelgiant į renginio pobūdį, dydį ar kitus kriterijus. Kaip atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą paaiškino Konkurencijos taryba, Nutarime IT sprendimai nebuvo įtraukti į atitinkamą rinką įvertinus kokybinius IT bilietų platinimo paslaugų skirtumus ir specifiką, lyginant su bilietų platintojų teikiamomis paslaugomis (t. y. su koncentracijos dalyvių teikiamomis paslaugomis) ir nusprendus, jog IT bilietų platinimo paslaugos nėra tinkama alternatyva bilietų platintojų teikiamoms paslaugoms. Pažymėtina, jog iš bylos šalių paaiškinimų matyti, kad IT bilietų platinimo sprendimus (SAAS (angl. software as a service)) teikiančios įmonės renginių organizatoriams teikia programinę įrangą, kuri yra integruojama į renginių organizatoriaus interneto svetainę, per kurią pats organizatorius platina bilietus į renginius. Dėl to Konkurencijos taryba nusprendė, jog šie sprendimai negali būti pakeičiami su bilietų platintojo paslaugomis, kurias teikia koncentracijos dalyviai, ir nurodė, kad koncentracijos dalyviams konkurencinio spaudimo nedaro IT paslaugas teikiančios įmonės, dėl ko šios įmonės nebuvo laikomos konkurentėmis.

92. Teisėjų kolegijos vertinimu, priimdamas skundžiamą sprendimą ir pritardamas nurodytoms Konkurencijos tarybos išvadoms, pirmosios instancijos teismas prekės rinkos apibrėžimo klausimu nepadarė fakto ar teisės klaidos ir pagrįstai pripažino, jog prekės rinka byloje buvo apibrėžta tinkamai. Kaip nurodyta teismo sprendime, siekdama įvertinti prekės pakeičiamumą, Konkurencijos taryba administracinės procedūros metu išsiuntė 60 renginių organizatorių klausimynus, atsakymus gavo iš 45 organizatorių, o 24 atsakiusių organizatorių bilietų išplatinimo vertė sudarė daugiau nei 40 proc. bendrai išplatintos bilietų vertės 2019 m. duomenimis. Apibendrinant, renginių organizatoriai patvirtino, jog bilietų platintojų teikiamos paslaugos nėra pakeičiamos IT paslaugomis.

93. Iš tiesų, kaip atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai pažymėjo Konkurencijos taryba, pateikti atsakymai gali būti vertinami kaip parodantys reikšmingos dalies renginių organizatorių nuomonę, o byloje nėra duomenų, kad apklausti organizatoriai buvo pasirinkti netinkamai, kad apklausa, pagal jų vykdomą veiklą, jiems būtų neaktuali ar pan. Pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai, jog šiuo atveju apibrėžiant prekės rinką apklaustų renginių organizatorių kiekis nebuvo pakankamas, o jų nuomonės nebuvo pakankamai reprezentatyvios, yra abstraktūs ir pagrįsti kitų, pavienių ūkio subjektų IT sprendimų pasirinkimu, tačiau aplinkybė, jog pareiškėjas, kaip bylos šalis, nesutinka su atliktu vertinimu ar kitų ūkio subjektų atsakymais, nesudaro pagrindo teigti, jog kompetentingos institucijos padarytos išvados nėra pagrįstos. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju byloje įrodyta, kad atliekant prekės rinkos apibrėžimą nebuvo nustatyta, jog IT sprendimai, teikiant renginių organizatoriams programinę įrangą ir pačiam organizatoriui platinant renginius, yra pakeičiami su bilietų į renginius platinimu internetu, per savitarnos platformas ar fizines kasas.

94. Spręsdama dėl koncentracijos dalyvių konkurencinio artumo, teisėjų kolegija pažymi, jog Konkurencijos taryba Nutarime nustatė, jog NBP ir TIKETA yra artimiausi vienas kito konkurentai, o Kakava yra tolimesnis tiek NBP, tiek TIKETA konkurentas, kitiems ūkio subjektams atitinkamoje rinkoje esant dar tolimesniems konkurentams (žr. Nutarimo 133 p.). Nutarimo Lentelėje Nr. 2 (rinkos dalis pagal pardavimų vertę) nurodoma, jog (duomenys neskelbtini).

95. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo kritiką Konkurencijos tarybai dėl išvados, jog NBP ir TIKETA yra artimiausi konkurentai, pareiškėjui siekus įrodyti, jog Kakava turėtų būti pripažįstama didžiausiu ir pagrindiniu NBP konkurentu. Įvertinusi teismo motyvus bei Konkurencijos tarybos Nutarime išdėstytas aplinkybes dėl koncentracijos dalyvių konkurencinio artumo, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti procedūros metu atlikto vertinimo pagrįstumo jo imties, išsamumo, taikytos metodikos ar išvadų aspektais. Pareiškėjo abejonės šiuo požiūriu yra iš esmės deklaratyvios ir nepagrįstos nei konkrečiais faktais, nei teisės normomis. Iš tiesų, iš bylos aplinkybių matyti, jog koncentracijos vertinimo metu Kakava konkurencinis spaudimas ir pozicija atitinkamoje rinkoje stiprėjo, išaugus jos rinkos daliai, vis dėlto Nutarime aiškiai nurodoma, jog pagal vertintų parametrų visumą Kakava nebuvo pasiekusi padėties rinkoje, prilygstančios koncentracijos dalyvių padėčiai, kurie kartu koncentracijos metu užėmė 70–80 proc. rinkos dalies pagal pardavimų vertę. Koncentracijos dalyviai buvo ilgametę veiklą atitinkamoje rinkoje vykdę ūkio subjektai, kurių platformos buvo atpažįstamos ir nuosekliai konkuravo tarpusavyje. Nors atitinkamoje rinkoje Kakavai pradėjus daryti jiems konkurencinį spaudimą, pati rinka pasikeitė, teisėjų kolegija nenustatė pagrindo teigti, jog koncentracijos metu Kakava buvo pasiekusi tokį reikšmingą vaidmenį atitinkamoje rinkoje, jog būtų pakeitusi TIKETA kaip artimiausią konkurentą NBP.

96. Dėl NBP ir TIKETA sutartyse su renginių organizatoriais sudarytų išimtinumo įsipareigojimų pažymėtina, jog Konkurencijos taryba ginčijamame Nutarime aptarė šių sutartinių nuostatų turinį ir jų poveikį konkurencijai, o pirmosios instancijos teismas taip pat pasisakė dėl jų reikšmės vertinant koncentracijos poveikį konkurencijai. Teisėjų kolegija nurodo, jog šiuo atveju tokio pobūdžio koncentracijos dalyvių susitarimai neabejotinai galėjo apriboti konkurentų galimybes plėstis, o pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė dėl vienašališko išimtinumo įsipareigojimų atsisakymo neturi esminės teisinės reikšmės ginčo išvadai. Šiuo klausimu Konkurencijos taryba atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai pastebėjo, jog ši aplinkybė stokoja duomenų apie poveikio ūkio subjektų veiklai realumą praktikoje, ir ji buvo tik viena iš daugelio, reikšmingų priimant ginčijamą Nutarimą.

97. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi argumentai dėl pirmosios instancijos teismo tinkamai neišnagrinėtų kitų pareiškėjo argumentų, kurie, jo vertinimu, buvo svarbūs vertinant koncentracijos poveikį konkurencijai (rinkos dalių kitimo tendencijos, kompensacinės pirkėjų galios egzistavimo) yra pagrįsti abstrakčiais ir lakoniškais teiginiais, kuriais išreiškiamas pareiškėjo nepritarimas pirmosios instancijos teismo pozicijai, kritikuojant teismo sprendimą, vis dėlto šie argumentai stokoja teisinio pagrįstumo ir aiškumo. Todėl nekartodama Konkurencijos tarybos išnagrinėtų faktinių ir teisinių aplinkybių bei pirmosios instancijos teismo išdėstytų motyvų nurodytais klausimais, teisėjų kolegija pritaria teismo pozicijai ir dėl jų plačiau nepasisako.

98. Spręsdama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog koncentracijos metu TIKETA finansinė padėtis buvo prasta ir tikėtina, jog neįvykus koncentracijai TIKETA būtų išėjusi iš rinkos, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių pagrįstų argumentų šiuo klausimu, o pareiga įrodyti, jog TIKETA finansiniai sunkumai, be kita ko, atsižvelgiant į COVID-19 padarinius, nebuvo laikini ir neįvykus koncentracijai TIKETA būtų išėjusi iš rinkos, t. y. rinkos struktūra be koncentracijos būtų buvusi tokia pati, tenka pareiškėjui, o ne pirmosios instancijos teismui. Kritikuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas, pareiškėjas neįrodė, jog dėl pablogėjusios TIKETA finansinės padėties labiausiai tikėtinas scenarijus buvo šio ūkio subjekto išėjimas iš rinkos, dėl ko NBP jo įsigijimas ir įvykusi koncentracija buvo vienintelė išeitis.

99. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba, priimdama ginčijamą Nutarimą, kuriuo atsisakė duoti leidimą vykdyti koncentraciją, nusprendusi, jog dėl koncentracijos buvo sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija bilietų į įvairius renginius platinimo Lietuvos Respublikoje rinkoje, vadovavosi iš esmės tiksliais faktais apie atitinkamą rinką ir jos struktūrą, konkurencijos dalyvius ir kitų ūkio subjektų veiklą, bei nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos, dėl ko būtų pagrindas spręsti, jog neigiamas koncentracijos poveikis konkurencijai nebuvo įrodytas. Atsižvelgiant į tai, su tuo susiję pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra atmetami.

Dėl pareiškėjo teiktų įsipareigojimų ir Konkurencijos tarybos nustatytų įpareigojimų

100. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl jo siūlytų įsipareigojimų, skirtų šalinti identifikuotas konkurencijos problemas, vertinimo, taip pat argumentus dėl esminių procedūrinių pažeidimų, atliktų vertinant šiuos įsipareigojimus: atsisakius pratęsti koncentracijos nagrinėjimo terminą 1 mėnesiui ir išsprendus įsipareigojimų klausimą ne galutiniame Nutarime, o anksčiau Konkurencijos priimtame akte – 2022 m. birželio 9 d. nutarime 1S-71(2022).

101. Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2015 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 1S-82/2015 patvirtintos Pranešimo apie koncentraciją pateikimo ir nagrinėjimo tvarkos 48 punkte nurodyta, kad koncentracijoje dalyvaujantys ūkio subjektai turi teisę teikti Konkurencijos tarybai įsipareigojimus, pašalinančius konkurencijos problemą, kuri atsirastų dėl koncentracijos įgyvendinimo. Pagal 50 punktą įsipareigojimai Konkurencijos tarybai gali būti teikiami kartu su pranešimu apie koncentraciją, pranešimo nagrinėjimo metu arba gavus pranešimo nagrinėjimo išvadas. Įsipareigojimai turi būti pakankami konkurencijos problemoms visiškai išspręsti, išsamūs bei tinkami juos įgyvendinti per kuo trumpesnį laiką. Prie įsipareigojimų turi būti pridėta nekonfidenciali įsipareigojimų versija, kuri Konkurencijos tarybos sprendimu būtų skelbiama Konkurencijos tarybos interneto svetainėje ir sudarytų galimybę tretiesiems asmenims susipažinti su įsipareigojimų turiniu bei įvertinti siūlomų įsipareigojimų įgyvendinamumą ir veiksmingumą konkurencijos problemoms išspręsti (51 p.). Jeigu įsipareigojimai nepašalina konkurencijos problemų, Konkurencijos taryba priima nutarimą atsisakyti duoti leidimą vykdyti koncentraciją (52 p.).

102. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką specifinėje ūkio subjekto siūlomų įsipareigojimų, šalinančių konkurencijos problemą, kilsiančią dėl koncentracijos, procedūroje, ūkio subjektui, norinčiam vykdyti koncentraciją, tenka pareiga Konkurencijos tarybai pateikti tokius išsamius ir veiksmingus įsipareigojimus, kurie pašalina konkurencijos problemą, grindžiamus ne trečiųjų asmenų ketinimais ir jiems neprivalomais bei kontroliuoti negalimais ateities elgesio modeliais, kurių nesilaikant galiausiai įvyktų tai, kam šie įsipareigojimai turi užkirsti kelią, o Konkurencijos taryba turi atlikti to vertinimą. Nors tą vykdydama Konkurencijos taryba ir turi plačią diskreciją, ji, kaip ir bet kuri kita viešojo administravimo institucija, yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.); priimami individualūs administraciniai aktai (administraciniai sprendimai) turi būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos priemonės – motyvuotos (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2025 m. rugsėjo 10 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-81-629/2025 105 punktą).

103. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas 2022 m. birželio 6 d. pateikė Konkurencijos tarybai ketinamus prisiimti įsipareigojimus, kuriais, pareiškėjo vertinimu, būtų išspręstos koncentracijos nagrinėjimo išvadose nurodytos konkurencijos problemos: (i) pakeisti susitarimus su renginių organizatoriais, siekiant pašalinti bet kokias abejones dėl renginių organizatorių išimtinumo įsipareigojimų ir įsipareigoti nesudaryti naujų išimtinumo su renginių organizatoriais susitarimų, kurie truktų nuo 3 iki 5 metų, (ii) ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo įsipareigojimų patvirtinimo susitarti su „Avia Solutions Group“ arena dėl išimtinumo sumažinimo nuo 95 proc. bilietų į renginius minėtoje arenoje platinimo iki 50 proc., kuris galiotų iki sutarties su „Avia Solutions Group“ arena pabaigos, (iii) NBP ir Tiketa įsipareigotų, kiek tai leistų sutarčių ir pirkimų sąlygos, nesinaudoti automatinio sutarčių pratęsimo galimybe, numatyta sutartyse, sudarytose viešųjų pirkimų tvarka.

104. Konkurencijos taryba 2022 m. birželio 9 d. nutarime 1S-71(2022) nusprendė, jog pareiškėjo ketinamais prisiimti įsipareigojimais nebūtų išspręstos identifikuotos konkurencijos problemos. Šiame nutarime teigiama, jog ketinami prisiimti įsipareigojimai yra susiję tik su kliūčių konkurentų plėtrai ir naujų konkurentų įėjimui į atitinkamą rinką galimu šalinimu ir nėra skirti spręsti kitų nustatytų po koncentracijos atsiradusių pasekmių; nebūtų pašalinamos prielaidos susijungusiam ūkio subjektui padidinti komisinį mokestį ar mokesčius už papildomas paslaugas, pabloginti teikiamų paslaugų kokybę, dėl koncentracijos renginių organizatoriams pasirinkimo galimybė vis tiek būtų sumažėjusi. Grįsdama šiuos teiginius, Konkurencijos taryba nurodė motyvus, kuriuos vėliau išdėstė ginčijamame Nutarime, t. y. jog po koncentracijos susijungęs ūkio subjektas užima itin didelę atitinkamos rinkos dalį, koncentracijos dalyviai buvo artimiausi vienas kito konkurentai, kurie vienas kitam darė didžiausią spaudimą, po koncentracijos sumažėjo konkurentų, o jų daromas konkurencinis spaudimas susijungusiam ūkio subjektui bus ribotas.

106. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, leidžiančių spręsti, jog ši pirmosios instancijos teismo išvada pripažintina nepagrįsta. Pažymėtina, jog aptariamu klausimu pareiškėjo dėstomi argumentai yra deklaratyvūs ir abstraktūs, teigiant, jog įsipareigojimų adekvatumas turi būti vertinamas konkrečios situacijos kontekste, poreikis įvertinti faktinę situaciją yra aktualus sprendžiant dėl įsipareigojimų poveikio operatyvumo ar tai, jog pirmosios instancijos teismas neįsigilino, kas laikytina „konkurencijos problema“. Vis dėlto būtent ūkio subjektui, teikiančiam atitinkamus įsipareigojimus, tenka pareiga pateikti tokius išsamius ir veiksmingus įsipareigojimus, kurie šalintų konkurencijos problemą, bei įrodyti jų veiksmingumą teisme. Išdėstęs savo samprotavimus ir abejones pirmosios instancijos teismo motyvais, pareiškėjas reikšmingų teisinių argumentų, kurie pagrįstų tai, jog jo pateikti įsipareigojimai veiksmingai šalintų konkurencijos problemas, nenurodė.

107. Įvertinus pareiškėjo 2022 m. birželio 6 d. Konkurencijos tarybai pateiktus įsipareigojimus ir Konkurencijos tarybos 2022 m. birželio 9 d. nutarime 1S-71(2022) išdėstytus argumentus dėl šių įsipareigojimų, byloje nenustatytas pagrindas abejoti, jog šiuo atveju pareiškėjo siūlymai iš tiesų buvo susiję su atskirų, fragmentiškų klausimų sprendimu ir galimų problemų šalinimu tačiau pateikti įsipareigojimai nesprendė struktūrinių konkurencijos problemų, kurios kilo dėl įvykusios koncentracijos. Kaip minėta šioje nutartyje ir nurodyta tiek 2022 m. birželio 9 d. nutarime 1S-71(2022), tiek ginčijamame Nutarime, koncentracijos dalyviams kartu užėmus tokias reikšmingas atitinkamos rinkos dalis pagal pardavimų vertę, buvus artimiausiais konkurentais ir jiems susijungus įvykus tokiais reikšmingai koncentracijai atitinkamoje rinkoje, atitinkamų sutarčių pakeitimas ar hipotetinių susitarimų su trečiaisiais asmenimis sudarymas nesuteikė prielaidų spręsti apie veiksmingą neigiamų padarinių konkurencijai pašalinimą. Kaip šiuo požiūriu teisingai pastebėta Konkurencijos tarybos 2022 m. birželio 9 d. nutarime 1S-71(2022), pateikti įsipareigojimai nebuvo skirti spręsti po koncentracijos atsiradusias pasekmes bei pašalinti tokias prielaidas, kurios užkirstų kelią susijungusiam ūkio subjektui padidinti komisinį mokestį ar mokesčius už papildomas paslaugas, pabloginti teikiamų paslaugų kokybę ir pan.

108. Dėl pareiškėjo argumentų, jog šiuo atveju įsipareigojimų derinimo procedūros metu buvo padarytas esminis procedūrinis pažeidimas Konkurencijos tarybai atsisakius pratęsti koncentracijos nagrinėjimo terminą, pakanka pažymėti, jog administracinis sprendimas gali būti panaikintas šiuo pagrindu tokiu atveju, jei yra įrodoma, kad dėl procedūrinio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neįrodinėja tokio pobūdžio aplinkybės dėl Nutarimo nepagrįstumo ir neteisėtumo, todėl šie argumentai nepagrįsti.

109. Be to, pareiškėjas teigia, jog esminis procedūrinis pažeidimas taip pat buvo padarytas dėl to, jog jo pateiktų įsipareigojimų vertinimo klausimas buvo išspręstas Konkurencijos tarybos 2022 m. birželio 9 d. nutarime 1S-71(2022), o ne galutiniame, byloje ginčijamame Nutarime

110. Vertindama šį argumentą, teisėjų kolegija iš esmės pritaria pareiškėjo pozicijai, jog šiuo požiūriu Konkurencijos tarybos veiksmai, išsprendus pateiktų įsipareigojimų klausimą atskiru administraciniu sprendimu, priimtu administracinės procedūros eigoje, o ne galutiniu sprendimu dėl ginčo esmės (Nutarimu) bendrųjų administracinės teisės principų, be kita ko, teisinio tikrumo ir aiškumo prasme, yra ydingi. Atkreiptinas dėmesys, jog Konkurencijos tarybos 2022 m. birželio 9 d. nutarime 1S-71(2022) rezoliucinėje dalyje yra išspręstas koncentracijos nagrinėjimo termino pratęsimo klausimas, tarybai kartu nurodžius, jog šis sprendimas nėra skundžiamas teismui, tačiau, kaip kartu matyti iš šio nutarimo motyvų, juo buvo vertinami pareiškėjo pateikti įsipareigojimai, sprendžiant dėl jų tinkamumo ir pakankamumo ir juos iš esmės atmetus. Tokio pobūdžio vertinimas yra neatsiejamas nuo baigiamųjų koncentracijų priežiūros materialiųjų teisinių išvadų – koncentracijos poveikio konkurencijai vertinimo, todėl kompetentingos institucijos pozicija dėl ūkio subjekto pateiktų įsipareigojimų teisinio vertinimo turėtų būti išdėstyta administraciniame sprendime, kuriuo baigiamas pranešimų apie koncentraciją nagrinėjimas, ir dėl kurių teisėtumo kontrolės asmenys turi teisę paduoti skundą teismui (Konkurencijos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis).

111. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, tai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog dėl šios ginčo atveju susiklosčiusios situacijos buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas Nutarimas, įsipareigojimų derinimo procese atlikus esminį procedūrinį pažeidimą. Pažymėtina, jog šiuo atveju pareiškėjui byloje nebuvo užkirstas kelias pateikus skundą dėl Nutarimo panaikinimo, taip pat inicijuoti Konkurencijos tarybos išvadų, išdėstytų Konkurencijos tarybos 2022 m. birželio 9 d. nutarime 1S-71(2022), dėl įsipareigojimų tinkamumo ir pakankamumo teisėtumo teisminę kontrolę, pirmosios instancijos teismui skundžiamame sprendime išnagrinėjus su šiuo klausimu susijusius argumentus. Taigi nagrinėjamu atveju minėtas aktas teisminio proceso metu buvo pagrįstai vertintas vykdytos administracinės procedūros kontekste ir nagrinėjant išvadas dėl pareiškėjo įsipareigojimų vertinimo kartu su administraciniu sprendimu, kuriuo buvo baigtas pranešimo apie koncentraciją nagrinėjimas – Nutarimu. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo pripažinti susijusių pareiškėjo argumentų pagrįstais.

112. Spręsdama dėl Konkurencijos tarybos nustatyto įpareigojimo, teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip minėta, nagrinėjamu atveju atlikusi ex post koncentracijos priežiūros procedūrą dėl jau įvykusio sandorio pareiškėjui įsigijus 100 proc. TIKETA akcijų ir įgijus pastarosios bendrovės kontrolę, Konkurencijos taryba priėmė nutarimą, kuriuo atsisakė duoti leidimą vykti šiai koncentracijai (Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktas) ir įpareigojo koncentracijoje dalyvavusius ūkio subjektus ar kontroliuojančius asmenis atlikti veiksmus, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis, arba pašalinti koncentracijos pasekmes (Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktas).

113. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus dėl Konkurencijos tarybos Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte nustatyto įpareigojimo proporcingumo, iš esmės pritarė Konkurencijos tarybai ir nurodė, jog šiame punkte nustatyto įpareigojimo formuluotė yra bendro pobūdžio ir pareiškėjas turi diskreciją veikti savo nuožiūra siekdamas pašalinti visas konkurencijos problemas, o šiuo klausimu jis gali kreiptis į Konkurencijos tarybą konsultuotis dėl įpareigojimo įvykdymo. Teismas taip pat nurodė, jog įstatymų leidėjas suteikė Konkurencijos tarybai teisę nagrinėti bet kokią koncentraciją ir priimti administracinį sprendimą su atitinkamais įpareigojimais siekiant viešojo intereso – kontroliuoti ūkio subjektų konkurenciją.

114. Pareiškėjas apeliaciniame skunde siekia įrodyti, jog Konkurencijos tarybos nustatytas įpareigojimas atlikti veiksmus, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis, arba pašalinti koncentracijos pasekmes nėra proporcingas, patvirtintas neįvertinus atitinkamoje rinkoje įvykusių pokyčių ir pareiškėjo situacijos ir praktinio realizavimo galimybės reikalaujant to, kas neįmanoma. Be to, pareiškėjas akcentuoja, jog sandoris dėl TIKETA įsigijimo įvyko teisėtai, dėl to priimant sprendimą dėl įpareigojimų turėjo būti atsižvelgiama į pareiškėjo ūkinės veiklos laisvės ir nuosavybės apsaugos konstitucinius reikalavimus.

115. Vertindama šiuos argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Konkurencijos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį Konkurencijos taryba gali inicijuoti koncentracijos priežiūros procedūrą ex post, „kai yra tikėtina, kad po koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje“. Jeigu dėl koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje, Konkurencijos taryba, išnagrinėjusi pranešimą apie koncentraciją, priima nutarimą atsisakyti duoti leidimą vykdyti koncentraciją ir įpareigoti koncentracijoje dalyvaujančius ūkio subjektus ar kontroliuojančius asmenis atlikti veiksmus, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis, arba pašalinti koncentracijos pasekmes, įskaitant įpareigojimus parduoti įmonę ar jos dalį, ūkio subjekto turtą ar jo dalį, akcijas ar jų dalį, nutraukti ar pakeisti sutartis ir nustatyti šių įpareigojimų įvykdymo terminus bei sąlygas (Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

116. Pažymėtina, jog pagal Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalį viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi įstatymo viršenybės principu. Šis principas reiškia, kad įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą viešojo administravimo subjektams turi būti nustatyti laikantis šio įstatymo nustatytų reikalavimų, o viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai sprendimai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

117. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas Konkurencijos įstatymo nuostatų formuluotes ir aplinkybę, jog nustačius faktinį pagrindą, kad „dėl koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje“ Konkurencijos taryba priima nutarimą atsisakyti duoti leidimą vykdyti koncentraciją ir įpareigoti asmenis atlikti veiksmus, „kad būtų atkurta ankstesnė padėtis, arba pašalinti koncentracijos pasekmes“, darytina išvada, jog, vadovaujantis įstatymo viršenybės principu, šiuo atveju Konkurencijos taryba, ginčijamame Nutarime nustačiusi koncentracijos neigiamus padarinius konkurencijai atitinkamoje rinkoje, neturėjo teisės priimti kitokio tvarkomojo veiksmo nei tokio, kuriuo būtų, viena vertus, atsisakoma duoti leidimą vykdyti koncentraciją, ir, kita vertus, įpareigojama atlikti veiksmus, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis, arba pašalinti koncentracijos pasekmes.

118. Dėl išdėstytų priežasčių teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti pagrįstais pareiškėjo argumentų, jog Konkurencijos taryba galėjo ar turėjo priimti kitokio pobūdžio ar formuluotės įpareigojimą, nes tokiu atveju būtų pritariama teisėtumo principo reikalavimų imperatyvumą viešojo administravimo subjekto veikloje paneigiančiai pozicijai. Kaip pagrįstai nurodo Konkurencijos taryba atsiliepime į apeliacinį skundą, nenustačius atitinkamo įpareigojimo įvykusių koncentracijų nagrinėjimas ex post taptų iš esmės fiktyvus. Būtent įpareigojimas ūkio subjektams atlikti veiksmus, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis, arba pašalinti koncentracijos pasekmes suteikia ex post procedūrai teisinę prasmę, nes vien atsisakymas suteikti leidimą, kai koncentracija jau yra įvykusi, būtų deklaratyvus, o toks priimtas administracinis sprendimas būtų konstatuojamojo pobūdžio, nes nesukurtų asmenų atžvilgiu tokių teisinių padarinių, kurie lemtų veiksmingos konkurencijos atitinkamoje rinkoje ir sąžiningos konkurencijos laisvės atkūrimą.

119. Tačiau šiame kontekste kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog byloje įsiteisėjus teismo sprendimui ir Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-649-624/2022 buvo pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – šio punkto galiojimas sustabdytas iki teismo sprendimo administracinėje byloje, kurioje Nutarimas yra ginčijamas, įsiteisėjimo dienos), prasidės Konkurencijos tarybos nustatyto įpareigojimo įgyvendinimo procesas, kurio metu bus siekiama atkurti ankstesnę padėtį arba pašalinti koncentracijos pasekmes. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, minėtas įpareigojimas yra suformuluotas bendrai, neidentifikuojant konkrečių koncentracijoje dalyvavusių ūkio subjektų ar kontroliuojančių asmenų veiksmų ir paliekant jiems įpareigojimo įgyvendinimo diskreciją, o įpareigojimo įvykdymo procese atitinkami asmenys gali kreiptis į Konkurencijos tarybą ir derinti administracinio sprendimo (Nutarimo) tinkamą įgyvendinimą.

120. Pažymėtina, jog pagal Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 16 dalį administracinių sprendimų laikymosi priežiūra laikytina ūkio subjektų veiklos priežiūra. Pagal to paties įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 5 punktą ši priežiūra atliekama vadovaujantis, be kita ko, metodinės pagalbos teikimo principu. Šis principas reiškia, kad ūkio subjektų veiklos priežiūrą atliekantys subjektai bendradarbiauja su ūkio subjektais, teikia vienodas ir neprieštaringas konsultacijas ūkio subjektams priežiūrą atliekančio subjekto kompetencijos klausimais, įgyvendina kitas prevencinio pobūdžio priemones, padedančias ūkio subjektams laikytis teisės aktų reikalavimų.

121. Be to, šiame kontekste taip pat reikšminga atkreipti dėmesį į tai, jog kiekviena viešojo administravimo institucija yra saistoma bendrųjų, be kita ko, konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1605/2012; 2025 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1093-1047/2025).

122. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog įsiteisėjus Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktui ir pradėjus jame nustatyto įpareigojimo įgyvendinimo procesą bendrųjų teisės principų (gero administravimo, proporcingumo, protingumo ir kt.) kontekste turės būti vertinamos realios po įvykusios koncentracijos susiklosčiusios faktinės aplinkybės ir praktinės galimybės atkurti ankstesnę padėtį ar pašalinti koncentracijos pasekmes. Teisminės kontrolės metu ginčijamo Nutarimo pagrįstumas ir teisėtumas yra vertinamas pagal jo priėmimo metu egzistavusias faktines ir teisines aplinkybes, todėl po teismo sprendimo įsiteisėjimo būtent bylos šalys yra geriausioje padėtyje bendradarbiaudamos vertinti Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto apimtį naujame faktiniame ir teisiniame kontekste, nepažeidžiant Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų.

123. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamoje byloje vertinant pareiškėjo pateiktus įsipareigojimus ir Konkurencijos tarybos nustatytą įpareigojimą nebuvo padaryta fakto ar teisės klaida, pirmosios instancijos teismui pagrįstai atmetus su aptariamais klausimais susijusius skundo argumentus. Dėl šių priežasčių susiję pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra atmetami.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

124. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Konkurencijos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto, kurie riboja teisėtai įgytą nuosavybės teisę, tačiau nenumato aiškių nuosavybės teisių ribojimo sąlygų ir reikalavimų bei neužtikrina savininko nuosavybės teisės apsaugos ir ūkinės veiklos laisvės, atitikties Konstitucijos 23 straipsnio ir 46 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

125. Pareiškėjo kvestionuojamame teisiniame reguliavime įtvirtintos šios nuostatos: Konkurencijos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, jog Konkurencijos taryba, išnagrinėjusi pranešimą apie koncentraciją, gali priimti nutarimą atsisakyti duoti leidimą vykdyti koncentraciją ir įpareigoti koncentracijoje dalyvaujančius ūkio subjektus ar kontroliuojančius asmenis atlikti veiksmus, kad būtų atkurta ankstesnė padėtis, arba pašalinti koncentracijos pasekmes, įskaitant įpareigojimus parduoti įmonę ar jos dalį, ūkio subjekto turtą ar jo dalį, akcijas ar jų dalį, nutraukti ar pakeisti sutartis ir nustatyti šių įpareigojimų įvykdymo terminus bei sąlygas, jeigu dėl koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje. Konkurencijos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Konkurencijos taryba gali įpareigoti ūkio subjektus teikti pranešimą apie koncentraciją ir mutatis mutandis taikyti koncentracijos priežiūros procedūrą, numatytą šiame skirsnyje, nors ir nėra viršijami šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti bendrųjų pajamų rodikliai, kai yra tikėtina, kad po koncentracijos bus sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija atitinkamoje rinkoje.

127. Pareiškėjas, kvestionuodamas nurodyto teisinio reguliavimo konstitucingumą, kritikuoja Konkurencijos įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą (jo nebuvimą) dėl ex post koncentracijos priežiūros procedūros ir įrodinėjimo standarto specifiškumo, teigia, jog reguliavime nėra nustatyti tinkami teisiniai kriterijai įsiterpiant į įvykusį teisėtą sandorį bei ūkio subjekto nuosavybę, neužtikrinama asmenų teisių ir laisvių apsauga ir proporcingumo principo reikalavimai.

128. Spręsdama pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija nurodo, jog ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje, kurioje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, nurodyta, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

129. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015; 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).

130. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Taigi klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į konstitucinį teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012; 2025 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2423-629/2025).

131. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo kvestionuojamą teisinį reguliavimą nurodytų Konstitucijos nuostatų kontekste ir susipažinusi su pareiškėjo argumentais, nenustatė pagrindo abejoti minėtų nuostatų konstitucingumu ir dėl jų teisėtumo kontrolės kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjo samprotavimai dėl, jo vertinimu, ex post koncentracijos priežiūros specifiškumo ir teisinio reguliavimo šiuo požiūriu ydingumo yra susiję su galiojančios teisės taikymo ir aiškinimo problematika, o ne ordinarinėje teisėje nustatyto teisinio reguliavimo konstitucingumu. Iš tiesų, kaip nurodo pareiškėjas ir pažymėta šioje nutartyje, ex post koncentracijos priežiūros procedūros pasižymi tam tikru specifiškumu, vis dėlto iš pareiškėjo argumentų nenustatytas pagrindas išvadai, jog šiuo metu galiojančiame teisiniame reguliavime įtvirtintos teisės normos neatitinka Konstitucijoje įtvirtintų nuosavybės teisės ar ūkinės veiklos laisvės apsaugos reikalavimų, dėl ko būtų pagrindas inicijuoti šių normų konstitucingumo kontrolę.

132. Kita vertus, Konstitucijos 46 straipsnio 2 ir 3 dalyse yra aiškiai teigiama, jog valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, o įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarime teigiama, jog sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą, sukurti ūkio, kaip sistemos, savireguliaciją, skatinančią optimaliai paskirstyti ekonominius išteklius, veiksmingai juos panaudoti, didinti ekonominį augimą ir kelti vartotojų gerovę. Tačiau asmens ūkinės veiklos laisvė savaime negarantuoja konkurencijos, todėl valstybė turi saugoti sąžiningą konkurenciją. Taigi konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; tokios priemonės – tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi draudimas, rinkos koncentracijos kontrolė bei atitinkami koncentracijos draudimai, nesąžiningos konkurencijos draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus (taip pat žr. Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2002 m. balandžio 9 d., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimus).

133. Dėl šių priežasčių pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį teismą dėl byloje taikytinų Konkurencijos įstatymo nuostatų konstitucingumo yra netenkinamas.

Dėl bylos procesinės baigties ir kitų klausimų

134. Apibendrindama šioje nutartyje išdėstytas faktines ir teisines aplinkybes bei apeliacinės instancijos teismo motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo ribose patikrinus skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą byloje reikšmingais faktiniais ir teisiniais aspektais darytina išvada, jog priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylai išnagrinėti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė ir išaiškino procedūrinio ir materialiojo teisinio pobūdžio normas, dėl to nenustatytas pagrindas tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

135. Kadangi baigiamasis teismo aktas yra priimamas ne pareiškėjo naudai, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

136. Šiai apeliacinės instancijos teismo nutarčiai įsiteisėjus jos priėmimo dieną (ABTĮ 148 straipsnio 1 dalis), įsigalioja Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktas, kurio galiojimas buvo sustabdytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-649-624/2022 pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemone, ir šios priemonės taikymas yra panaikinamas (ABTĮ 70 straipsnio 9 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo AS Piletilevi Group apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.