Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. L. gynėjo advokato Vidmanto Martyšiaus ir nuteistosios D. S. gynėjo advokato V. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo G. L. ir D. S. pripažintos kaltomis padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 227 straipsnio 1 dalyje, ir kiekvienai iš jų paskirta laisvės apribojimo bausmė 15 (penkiolikai) mėnesių.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 6 dalies 3 ir 5 punktais, D. S. ir G. L. įpareigotos per laisvės apribojimo laikotarpį: 1) dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) išdirbti 120 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai ir prašymai

3. Nuteistosios G. L. gynėjas advokatas Vidmantas Martyšius apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. balandžio 8 d. nuosprendžio dalį dėl G. L. nuteisimo pagal BK 227 straipsnio 1 dalį.

3.2. Apelianto manymu, skundžiamas nuosprendis yra nemotyvuotas, procesiniu požiūriu – nepagrįstas ir neteisėtas, socialine prasme – neteisingas, tenkinantis tik valstybinio kaltintojo lūkesčius. Teismo atlikta faktinių įrodymų ir proceso dalyvių argumentų analizė yra akivaizdžiai vienpusiška ir tendencinga nuteistąsias kaltinančia linkme. Teismo atliktas įrodymų vertinimas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio prasme yra nemotyvuotas ir nepagrįstas, pažeidžia nekaltumo prezumpciją ir esmines nuteistųjų procesines teises, teismas išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, todėl teismo išvada dėl kyšio siūlymo teisėjai yra išsamiai ir tiksliai nemotyvuota. Skundžiamu nuosprendžiu pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, kadangi nuosprendis paremtas prielaidomis, nėra aišku, kaip pasireiškė nuteistųjų nusikalstamas susitarimas bei tariamo kyšininkavimo motyvas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Apeliaciniai skundai atmestini

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo

7. Pateiktuose apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog skundžiamu nuosprendžiu nenustatyti objektyvieji ir subjektyvieji nuteistosioms inkriminuotos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 1 dalyje, požymiai, o apkaltinamasis nuosprendis dėl nuteistųjų priimtas pažeidus BPK 20 straipsnio nuostatas bei kitas įrodymų vertinimą nustatančias taisykles. Atsižvelgdama į tai, jog dėl nurodytų argumentų apeliaciniai skundai iš esmės yra tapatūs, teisėjų kolegija apeliacinius skundus šioje dalyje analizuoja kartu.

8. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas G. L. ir D. S. kaltomis padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 1 dalyje, išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė nuteistąsias, liudytojus R. K., V. A., Ž. S., D. K., J. J. taip pat ištyrė ir vertino į nagrinėjamo įvykio dieną ir dienas iki jos (duomenys neskelbtini) teisme padarytus vaizdo įrašus, teismų informacinės sistemos LITEKO (toliau – LITEKO) duomenis, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo duomenis, savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolą su priedais, informaciją dėl kyšio dalyko vertės nustatymo bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų. Teismas tyrė bei analizavo tiek nuteistąsias teisinančius, tiek kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – nuteistąsias teisinančius įrodymus (iš dalies pačių nuteistųjų parodymus). Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistųjų kaltė padarius joms inkriminuojamą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei tinkamai įvertintų įrodymų visetu.

9. Nors apeliantai nurodo, jog skundžiamu nuosprendžiu netinkamai, remiantis tik prielaidomis, nustatyti nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai, tačiau tikslinga pažymėti, kad nei viename iš skundų taip ir nėra konkretizuota, kodėl pirmosios instancijos teismo atliktas objektyviųjų veikos požymių vertinimas yra neteisingas, todėl teisėjų kolegija tik patikrina teismo nustatytas aplinkybes ir jų pagrindu padarytas išvadas.

10. BK 227 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nusikalstama veika gali pasireikšti alternatyviais veiksmais, t. y. pasiūlymu, pažadu duoti kyšį ar kyšio davimu. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, jog nusikalstama veika pasireiškė kyšio (šiuo atveju kvepalų) pasiūlymu teisėjai R. K., tokia teismo išvada pagrįsta byloje esančiais vaizdo įrašais, liudytojų R. K., Ž. S. bei V. A. parodymais, o taip pat ir pačių nuteistųjų parodymais. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, bei skundžiamą nuosprendį, su tokiomis apylinkės teismo išvadomis nesutikti neturi pagrindo.

11. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, tą apklausiama teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu patvirtino ir pati nuteistoji D. S., jog 2019 m. birželio 17 d. ji nuėjo pas teisėją R. K. ir, būdama teisėjos kabinete, pastarajai nurodė „L. atnešė Jums kvepalų“. Kaip jau minėta, šios aplinkybės patvirtintos liudytojų parodymais, taip pat teisėjos iš karto po įvykio 2019 m. birželio 17 d. surašytu tarnybiniu pranešimu (1 t., b. l. 1-2). Tikslinga pažymėti, kad nuteistosios D. S. nuo pat proceso pradžios pripažinta anksčiau nurodyta aplinkybė (nuėjo pas teisėją į kabinetą ir pasakė, kad G. L. atnešė teisėjai kvepalai), apklausų metu buvo išreiškiama skirtingai, t. y. nuteistoji ne tapačiai aiškino teisėjai išsakyto pranešimo formuluotę – pirmosios apklausos metu nurodė „pas teisėją nuėjau į jos kabinetą, pasakiau jai, kad atnešė jos kvepalus. Pasakiau, kad jos kvepalus atnešė G.” (1 t., b. l. 23-24), 2019 m. spalio 10 d. nurodė „užėjusi į teisėjos kabinetą, aš jai pasakiau, kad G. L. nori perduoti jai kvepalus” (2 t., b. l. 134-135), tačiau, kaip teisingai nurodyta ir pirmosios instancijos teismo, iš esmės kiekvieną formuluotę galima vertinti kaip teisėjai išreikštą pasiūlymą neatlygintinai jai perduoti kvepalus, už jos teisėtą veikimą nagrinėjant civilinę bylą, kurioje viena iš šalių kaip tik ir buvo G. L..

13. Nors gynyba itin akcentavo tai, jog pokalbio su teisėja metu nė nebuvo užsimenama apie kyšį, nebuvo prašoma priimti jokių konkrečių sprendimų, tačiau iš aptartų nuostatų akivaizdu, jog kyšio siūlymas neturi būti išreiškiamas, nurodant konkrečią formuluotę, kurioje būtų tiesiogiai minimas žodis „kyšis“ ar aiškiai apibrėžiamas pageidaujamas valstybės tarnautojo veikimas/neveikimas (suprantama, kad papirkimo atveju paprastai yra vengiama panašių frazių ir pasakymų, apie kyšio siūlymą yra sprendžiama iš visų byloje surinktų įrodymų – tiek tiesioginių, tiek ir netiesioginių – visumos). Nuteistoji D. S. valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui – teisėjai R. K., pasakydama apie G. L. pastarajai paliktus, perduodamus kvepalus, to nekonkretizuodama ir aiškiai neįvardindama, pasiūlė jai kyšį už teisėtą jos veikimą nagrinėjamoje civilinėje byloje, kurioje trečiuoju asmeniu, pareiškusiu savarankiškus reikalavimus, dalyvavo G. L..

14. Tai, jog G. L. veiksmuose yra nagrinėjamos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai, bei jau aptartus veiksmus D. S. atliko susitarusi su G. L., patvirtina pirmosios instancijos teismo išnagrinėta bylos medžiaga. Visų pirma 2019 m. birželio 14 d. padarytame vaizdo įraše, kuriame užfiksuotas (duomenys neskelbtini) kabinetas ir jame esantys darbuotojai, matyti, kaip 14:20:26 val. į kabinetą įeina G. L., kuri pradeda pokalbį su D. S.; nuo 14:21:50 val. G. L. kaire ranka pasiima sau už nugaros padėtą rankinę, su kuria atėjo, pasideda ją sau ant kelių, praveria ir išsitraukia geltonos spalvos maišelį, kuriame matyti galimai trys dėžutės; nuo 14:23:05 val. D. S. kaire ranka pasiima minėtą dėžutę, pasišnabžda su G. L., tada kalbasi toliau; po to nuima nuo dėžutės permatomą įpakavimo plėvelę, dar kartą pasišnabžda, atidaro dėžutę ir išsiima iš jos kvepalų buteliuką; 14:34:02 val. išėjus G. L., D. S. paima geltonos spalvos maišelį su dėžutėmis nuo savo darbo stalo ir nunešusi padeda jį į įrašo viršuje matomą apatinę spintelę (1 t., b. l. 123-145). Taigi vaizdo įraše aiškiai matyti, jog G. L. dar 2019 m. birželio 14 d. atėjusi į D. S. darbo vietą perdavė ir paliko jai kvepalus, kuriuos D. S. laikė savo kabinete. 2019 m. liepos 11 d. apklausos metu G. L. nurodė, jog „D. S. paprašiau kitą kvepalų buteliuką nunešti ir padovanoti arba parduoti teisėjai R. K. už tai, kad teisėja taip kompetentingai vedė bylą ? ... ? norėjau atsidėkoti už teisingą bylos proceso vedimą” (2 t., b. l. 100-102), taip pat ir kitų apklausų metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme G. L. kvepalų nunešimo aplinkybes aiškino iš esmės tapačiai. Tokios nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad G. L., pasinaudodama D. S., t. y. per tarpininką, valstybės tarnautojui prilygintam asmeniui už jo teisėtą veikimą, nagrinėjant bylą, kurioje proceso dalyvė buvo pati G. L., pasiūlė kyšį (kvepalus). Čia svarbu tai, kad teisėja R. K., pas kurią su G. L. paliktais kvepalais atėjo D. S., iš karto suprato, jog kvepalus jai siūlo jos nagrinėjamos bylos, kurioje teisėja jau buvo išėjusi į pasitarimų kambarį priimti procesinį sprendimą, dalyvis.

17. Analizuojant G. L. parodymus, matyti, kad pastaroji savo gynybinę poziciją grindė argumentais, jog ji D. S. prašė teisėjai kvepalus padovanoti arba parduoti juos pigiau. Vis tik pažymėtina, jog net ir tokių nuolaidų siūlymas nagrinėjamu atveju nustatytomis aplinkybėmis gali būti suprantamas ir vertinamas kaip kyšio siūlymas ir atitinka kyšio dalyko apibrėžimą. Be to, nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog siūlomus kvepalus jos laikė dovana, padėka teisėjai už jos profesionalumą, o ne kyšiu, tačiau šioje vietoje atkreiptinas dėmesys, kad dovanas nuo kyšio skiria tai, jog dovanos įprastai yra nešamos artimiesiems ar gerai pažįstamiems, tačiau ne svetimiems asmenims, kurie atlieka savo darbą ir už jį gauna teisėtą atlygį.

18. Apeliaciniais skundais taip pat nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo atliktu subjektyviųjų nusikalstamos veikos aplinkybių vertinimu, tačiau teisėjų kolegija tokius apeliacinių skundų argumentais atmeta kaip nepagrįstus.

19. Papirkimo subjektyvioji pusė pasireiškia tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas supranta, kad būtent valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui pasiūlė, pažadėjo duoti ar davė kyšį kaip neteisėtą atlygį už jo (kyšio davėjo) pageidaujamą minėtų asmenų teisėtą ar neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Suprasdamas savo veikos pavojingumo pobūdį, kaltininkas siekė atlikti tokią veiką. Sprendžiant įtariamo ar kaltinamo asmens kaltumo klausimą tokiais atvejais reikia ne tik įvertinti tai, kaip jo atitinkamus veiksmus suprato valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, bet ir nustatyti šio asmens realų ketinimą papirkti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį siekiant, kad šis veiktų ar neveiktų jo naudai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-540/2013, 2K-176/2014, 2K-260/2014, 2K-506-788/2015, 2K-536-942/2015, 2K-439-788/2016).

20. Nuteistosios G. L. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino nuteistosios pozicijos dėl to, jog ji neturėjo tikslo perduoti teisėjai kvepalus kaip kyšį, ir tikina esą byloje esančios aplinkybės neleidžia teigti nuteistąją veikus tiesiogine tyčia. Analogišką gynybinę poziciją nuteistoji ir jos gynėjas reiškė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ką teismas analizavo ir argumentuotai atmetė. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinio skundo argumentai yra analogiški tiems, kuriuos gynyba išsakė nagrinėjant bylą apylinkės teisme ir pirmosios instancijos teismas motyvuotai tokius gynybos argumentus atmetė kaip nepasitvirtinusius, teisėjų kolegija iš esmės neturi pagrindo aptarti naujų aplinkybių ar daryti kitokių išvadų nei tos, kurios konstatuotos skundžiamame nuosprendyje.

21. Kaip matyti iš nuosprendžio, grindžiant nuteistosios G. L. kaltę buvo remiamasi jos pačios parodymais, kuriuose nuteistoji nurodė esanti itin patenkinta teisėjos darbu civilinėje byloje, kurioje G. L. dalyvavo kaip tretysis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, ir po teismo posėdžio nurodė „galvojau ačiū Dievui, gal kažkas gausis“, būtent dėl ko ir nusprendė perduoti kvepalus teisėjai. Taip pat teismas įvertino abiejų nuteistųjų parodymus dalyje dėl jų pokalbių turinio bendraujant dėl teisėjai perduotinų kvepalų, byloje esančius vaizdo įrašus, nuteistųjų elgesį po D. S. apsilankymo pas teisėją, taip pat pačios nuteistosios parodymų nenuoseklumą viso proceso metu. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo ir įvertino surinktus įrodymus, priešingai nei nurodo apeliantas, remdamasis ne prielaidomis, tačiau jungdamas įrodymus į nuoseklią visumą padarė pagrįstą išvadą dėl nuteistosios G. L. kaltės padarius nagrinėjamą nusikalstamą veiką.

22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog G. L., kaip ir pati minėjo, ne pirmą kartą dalyvavo teisminiame procese, todėl akivaizdu, jog suprato, kad galutinis sprendimas byloje dar tik bus priimtas, o, atsižvelgus į tai, kad, pastarosios vertinimu, teisėja teismo posėdyje elgėsi jai palankiai, perduodama kvepalus galėjo tikėtis, jog teisėja palankiai jos atžvilgiu elgsis ir ateityje, t. y. priimdama byloje procesinį sprendimą. Be kita ko, tai, jog nuteistoji suprato, kad jos veiksmai yra neteisėti, patvirtina tos aplinkybės, jog kalbėdamasi su D. S. pastarosios kabinete G. L., perdavusi kvepalus, su pastarąja bendravo šnabždėdama (2019 m. birželio 14 d.), po to dar kartą apsilankiusi teisme (2019 m. birželio 17 d.) teiravosi D. S. dėl to, ar kvepalai buvo perduoti (2 t., b. l. 100-102). Taip pat net ir D. S. paminėjus, jog ši teisėjai kvepalų fiziškai nunešti negali, visgi neatsisakė savo veiksmų, sutiko, jog D. S. paklaustų, ar teisėja sutiks juos priimti, aišku ir tai, jog puikiai suvokė, kad pati perduoti teisėjai kvepalus negalės, todėl tą padaryti paprašė teismo darbuotojos – D. S., taigi sąmoningai kreipėsi būtent į prie teisėjos laisvai galintį prieiti asmenį. Be to, nuo pirmosios apklausos nuteistosios keltos nepasitvirtinusios gynybinės versijos, skirtingi parodymai dalyje dėl kaltės pripažinimo leidžia pagrįstai teigti, jog nuteistoji G. L. suprato, jog siūlo teisėjai nagrinėjančiai bylą, kurioje ji yra proceso dalyvė, kyšį (kvepalus) už teisėjos teisėtą veikimą nagrinėjant bylą ir ateityje priimant sprendimą G. L. palankia linkme.

23. Taip pat ir kitos nuteistosios (D. S.) gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis konstatuota nuteistosios veiksmuose esant subjektyviuosius nagrinėjamos nusikalstamos veikos požymius. Gynėjo teigimu, D. S. tik pranešė teisėjai apie G. L. paliktą dovaną ir pasiteiravo, ar ši ją priims, taigi neatnešė jokio kyšio, nesuvokė, jog teisėja negali priimti jokios materialine išraiška įvertintos dovanos. Vis tik akivaizdu, jog nurodyta gynybos pozicija skundžiamame nuosprendyje buvo motyvuotai atmesta, teisėjų kolegija neturi pagrindo nustatytas aplinkybes vertinti priešingai.

24. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog D. S. žinojo, kad teisėja R. K. nagrinėja bylą, kurioje G. L. yra proceso šalis, suprato, jog sprendimas byloje dar nėra priimtas, tą patvirtina nuteistųjų parodymai – pati nuteistoji bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė, jog atėjusi pas ją G. L. pradėjo girti teisėją, jos darbą teismo posėdžio metu, pati tikrino bylą dar iki G. L. ateinant pas ją – LITEKO sistemoje tikrino su byla susijusią informaciją ir matė, jog G. L. yra proceso šalis (1 t., b. l. 155-199). Be kita ko, pati nuteistoji nurodė, jog G. L. paprašius perduoti kvepalus įspėjo ją, kad taip daryti nedera, kad ji kvepalų fiziškai nunešti negalės (2 t., b. l. 134-135). Taigi nurodytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog D. S., žinodama, jog sprendimas civilinėje byloje, kurioje G. L. dalyvauja kaip tretysis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, dar nėra priimtas, suprasdama, jog nešti bet kokias dovanas teisėjai nedera, pasirinkdama taktiką visų pirma teisėją tik informuoti apie jai paliktus kvepalus, jų iš karto fiziškai neperduodant, suprato savo veiksmų neteisėtumą, bei tai, jog tokio pobūdžio veiksmais iš esmės yra siekiama įgauti teisėjos palankumą G. L. atžvilgiu, priimant sprendimą nagrinėjamoje civilinėje byloje. Ir priešingai, būdama įsitikinusi, jog G. L. palikti kvepalai yra viso labo tik dovana teisėjai, D. S. juos būtų perdavusi iš karto, nes akivaizdu, jog prieš teikiant dovanas asmenų iš anksto nėra klausiama, ar šie gali jas priimti, taip pat pastarajai nebūtų buvę reikalo intensyviai ieškoti teisėjos, nuteistoji galėjo nekliudomai atnešti kvepalus ir palikti juos teisėjos R. K. sekretorei ir/ar padėjėjai, kurių darbo vietos yra šalimais teisėjos kabineto ir kurios, kaip matyti, buvo savo darbo vietose, tuo metu, kai nuteistoji skambindama ieškojo teisėjos. D. S. veiksmų visuma rodo, kad nuteistajai buvo svarbu iki procesinio sprendimo priėmimo informuoti, kad teisėjai siūlomus kvepalus paliko būtent G. L., taip tikintis pastarajai procesinio palankumo. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visetą, nėra pagrindo kitaip vertinti byloje surinktus ir ištirtus įrodymus nei tą padarė pirmosios instancijos teismas, todėl konstatuotina, jog ir subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai D. S. veiksmuose nustatyti teisingai.

25. Taip pat teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, klaidų, susijusių su BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis nuostatomis (vertinant tiek nuteistųjų parodymus, tiek ir kitus bylos įrodymus) neįžvelgia, o tai, jog apeliantų netenkina teismo išvados ir jie kitaip vertina surinktus įrodymus bei nustatytas faktines aplinkybes, nėra pagrindas konstatuoti nuosprendžio trūkumus. Atitinkamai teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs nusikalstamos veikos aplinkybes, teisingai nustatė nuteistųjų veiksmuose esant visus inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius ir pagrįstai pripažino G. L. ir D. S. kaltomis, bendrais veiksmais padarius BK 227 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

26. Apeliaciniame skunde nuteistosios D. S. gynėjas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta nuteistųjų baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe – veika padaryta bendrininkų grupės (BK 60 straipsnio 1 dalis 1 punktas). Apelianto teigimu, bendrininkų grupės sąvoka baudžiamosios teisės teorijos prasme netinkamai tapatinama su tarpininko sąvoka. Vis tik teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog BK 227 straipsnio 1 dalies prasme nustatymas, jog veika įvykdyta veikiant per tarpininką, turi reikšmės tik šios veikos kvalifikavimui asmens, pasinaudojusio tarpininku, atžvilgiu bei jo baudžiamajai atsakomybei, o, kvalifikuojant tarpininko veiką ir sprendžiant dėl jo atsakomybės, būtina nustatyti, kaip pasireiškė paties tarpininko veiksmai. Tuo atveju, jeigu tarpininkas nesupranta savo veiksmų esmės, neatitinka subjekto požymių, tuomet kaltininkas, pasinaudojęs tokiais asmenimis lyg nusikalstamos veikos padarymo priemonėmis, atsako kaip veikęs vienas, tačiau jeigu toks asmuo suprato daromą nusikalstamą veiką, susitarė su veikos kaltininku dėl konkrečios nusikalstamos veikos darymo, tokie asmenys laikytini bendrininkais, kartu veikusiais padarant nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog nuteistoji D. S. suprato, ko jos paprašė G. L., suprato savo veiksmų pavojingumą bei G. L. paskatas veikti tokiu būdu, t. y. pastarosios suinteresuotumą civilinėje byloje ir jos baigtimi, veikdama G. L. prašymu pasiūlė teisėjai kyšį, nuteistosios G. L. paliktus kvepalus. Tokios aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai konstatuoti BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo

27. Iš bylos medžiagos matyti, kad dar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu D. S. prašė jai taikyti laidavimo institutą, tačiau skundžiamu nuosprendžiu nuteistosios prašymas atmestas nenustačius šio instituto taikymui būtinos sąlygos – asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Nuteistosios gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas neteisingai įvertino nuteistosios parodymus kaip kaltės neigimą, kadangi pastaroji iš esmės nesutiko tik su juridiniu jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos vertinimu, tačiau ne su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias ji betarpiškai pripažino ir jų neneigė. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais sutikti neturi pagrindo.

28. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Jos konstatavimas taikant BK 40 straipsnį reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus (kasacinė nutartis byloje 2K-84/2010). Nustatant minėtą sąlygą, būtiną laidavimo instituto taikymui, be kitų bylos aplinkybių svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nuoseklumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52-648/2017).

29. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nuo pat pirmosios apklausos nuteistosios parodymai nebuvo nuoseklūs ir dėl tam tikrų aplinkybių vis keitėsi. Pirmosios apklausos metu D. S. parodė, jog G. L. pažįsta kaip kvepalų platintoją bei nurodė, jog kvepalus teisėjai perdavė manydama, jog jie jau priklauso teisėjai, o G. L. norėjo juos grąžinti, neigė žinojusi, kad pastaroji teisme turi bylą (1 t., b. 1. 19-24). Vėlesnės apklausos, vykusios 2019 m. spalio 10 d. metu, jau nurodė, jog kvepalus teisėjai siūlė dėl to, jog G. L. šiai norėjo atsidėkoti už pastarosios profesionalumą nagrinėjant bylą (2 t., b. 1. 134-135). Papildomos apklausos metu nurodė, jog visiškai pripažįsta kaltę ir gailisi dėl savo veiksmų, nors parodymų turinys iš esmės nepakito (2 t., b. 1. 141-142), nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jau tvirtino kaltės dėl jai inkriminuojamos veikos visiškai nepripažįstanti, tačiau dėl savo poelgio gailisi. Nuteistosios parodymų turinys rodo, jog, priešingai nei tikino nuteistosios gynėjas, D. S. kategoriškai nepripažino, jog veikdama kartu su G. L., siūlė teisėjai R. K. kyšį. Vien tai, kad nuteistoji pripažino G. L. prašymu nuėjusi pas teisėją ir pasakiusi, kad G. L. atnešė šiai kvepalus, tačiau kategoriškai neigė, kad toks veiksmas buvo bent kuo susijęs su pageidaujamu teisėjos veikimu vykdant įgaliojimus G. L. byloje, tai yra neigiant bent kokias sąsajas papirkti teisėją, rodo, kad nuteistoji D. S. iš esmės nepripažįsta jai inkriminuoto kaltinimo esmės, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino nuteistosios prašymo taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir neatleido pastarosios nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

30. Tikslinga pažymėti, kad nors nuteistosios G. L. apeliaciniame skunde ir nebuvo formuluojamas prašymas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu, visgi baigiamojoje kalboje gynėjas prašė apsvarstyti tokią galimybę. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju reiškiamas prašymas negali būti tenkinimas, kas teisingai konstatuota ir išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme. Nuteistosios G. L. parodymų turinys aiškiai rodo, kad pastaroji itin aktyviai neigė turėjusi tikslą, veikiant per tarpininkę D. S., papirkti teisėją, tikėdamasi palankumo civilinėje byloje, kurioje G. L. dalyvavo kaip savarankiškus reikalavimus pareiškęs tretysis asmuo, kuriam buvo svarbu, jog teismas priimtų sprendimą, nukreiptą į įpareigojimų nustatymą atsakovams (įpareigojant pašalinti statybų, į kurias buvo investavusi savo lėšas, trūkumus, ką nuteistoji pati pripažino). Nereikia detalesnės analizės, jog nuteistosios pasirinkta pozicija aiškiai neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos būtinosios atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, dėl ko atitinkamai nėra pagrindo plačiau svarstyti minėto instituto taikymą. Beje, pastebėtina, kad apeliacinės instancijos teisme nuteistoji G. L., priešingai savo gynėjui, neprašė atleisti jos nuo baudžiamosios atsakomybės, jos prašymas buvo vienintelis – išteisinti, nepadarius nusikalstamos veikos.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo nuteistajai D. S.

31. Apeliaciniu skundu nuteistosios D. S. gynėjas nurodo ir argumentus, susijusius su tikslingumu taikyti BK 37 straipsnio nuostatas, t. y. akcentuoja, kad jo ginamosios veika nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas.

32. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai).

33. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog nuteistoji D. S. nusikalstamą veiką padarė veikdama tiesiogine tyčia, žinodama, jog G. L. yra proceso dalyvė, ir byloje procesinis sprendimas dar nėra priimtas, sutiko pasiūlyti kvepalus teisėjai, įvertino savo galimų veiksmų pavojingumą, specialiai tam pasirinko taktiką kyšio dalyko iš karto fiziškai teisėjai neperduoti, taigi veikė suprasdama, jog atlieka teisei priešingus veiksmus (ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose pripažino, jog G. L. paklausus, ar galės nunešti kvepalus, D. S. atsakė, kad „iš principo to padaryti negaliu ir neturiu tokios teisės, aš galiu tik paklausti teisėjos dėl kvepalų, jei jie jos ? ... ? ji man kvepalus paliko, tačiau aš supratau, kad iki galo viskas nėra aišku ir aš tų kvepalų fiziškai nešti negaliu, to daryti negalima“) (1 t., b. l. 23-24).

34. Apeliaciniame skunde gynėjas, įrodinėdamas nedidelį veikos pavojingumą, atkreipė dėmesį į tai, kad ir bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog aptariamame kyšininkavime sunku įžvelgti realų pavojingumą tiek visuomenei, tiek valstybei, tačiau šis teismo teiginys nereiškia, kad teismas nuteistosios D. S., o taip pat ir nuteistosios G. L. nusikalstamus veiksmus vertino kaip iš esmės nepavojingus ir tik dėl formalaus atitikimo baudžiamajame įstatyme įtvirtinto nusikaltimo sudėčiai pripažino pastarąsias kaltomis. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog teismas nurodęs, jog nebuvo sukeltas pavojingumas visuomenei ir valstybei, konstatavo, jog nuteistųjų padaryta nusikalstama veika baudžiamojo įstatymo laikoma priešinga teisei dėl galimų interesų konflikto, galimo visuomenės tarnautojo ar jam prilyginamo asmens nešališkumo, nepriklausomai nuo to, atsiras žala ar ne. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nuteistųjų padaryto nusikaltimo sudėtis yra formali, padariniai nėra šio nusikaltimo sudėties požymis, todėl atitinkamai ir teiginiai dėl to, kad nebuvo padaryta esminė žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, yra iš esmės beprasmiai. Pabrėžtina, kad pripažįstant nusikaltimą mažareikšmiu, teismas negali motyvuoti savo sprendimo aplinkybe, neįeinančia į padaryto nusikaltimo sudėtį ir nelemiančia asmens baudžiamosios atsakomybės. Taip pat tikslinga nurodyti ir tai, kad baudžiamasis įstatymas nenumato minimalios kyšio vertės (įstatyme tik įtvirtinta, kad papirkimas mažesniu nei 1 MGL dydžio vertės kyšiu, numato baudžiamąją atsakomybę padarius baudžiamąjį nusižengimą). Kova su papirkimu, kyšininkavimu yra vienas iš valstybės teisinės politikos, taip pat ir baudžiamosios politikos prioritetų, ir teisėsaugos institucijos įpareigojamos visokeriopai stiprinti kovą su šiuo reiškiniu. Tad nagrinėjamu atveju nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką pripažinus mažareikšme, teismų praktika papirkimo, kyšininkavimo bylose būtų nukreipta visiškai nepriimtina valstybei linkme. Kaip nurodyta teismų praktikoje, tiek kyšis, tiek dovana papirkėjo požiūriu gali būti įrankis neteisėtu būdu pasiekti savo tikslus – atitinkamo paperkamo asmens veikimo ar neveikimo (Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-98-318/2021).

35. Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo nuteistosios D. S., o taip pat ir nuteistosios G. L. veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 227 straipsnio 1 dalį, vertinti kaip mažareikšmius ir atitinkamai atleisti nuteistąsias nuo baudžiamosios atsakomybės BK 37 straipsnio nuostatų pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios G. L. gynėjo advokato Vidmanto Martyšiaus ir nuteistosios D. S. gynėjo advokato Valdo Grendelio apeliacinius skundus atmesti.