Šiaulių apylinkės teismo nutartis

Šiaulių miesto apylinkės teismo teisėjas Mindaugas Striaukas susipažinęs su gautu L. E., g. 1965 m., gyv. (duomenys neskelbtini), skundu

Aprašomoji dalis

nustatė:

2010-12-14 d. Šiaulių miesto apylinkės teisme buvo gautas 2010-12-10 L. E. skundas, kuriuo ji prašė privataus kaltinimo tvarka patraukti baudžiamojon atsakomybėn J. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d. ir 155 str.

Gauto skundo pagrindu pradėti privataus kaltinimo bylos procesą nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d. numato atsakomybę tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Būtini veikos objektyvieji požymiai yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal baudžiamojo kodekso 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1/2009, Nr. 2K-7-437/2008). Atsakomybė pagal BK 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia, t. y. subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti baudžiamojo kodekso 15 straipsnio 2 dalyje numatytą tiesioginės tyčios formą. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir sąmoningai tai daro (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-437/2008). Šiuo atveju iš L. E. skundo matyti, kad nurodytose aplinkybėse negali būti duomenų, jog J. A. (net jei ir galimai atliko nurodytus veiksmus) būtų siekusi sąmoningai paniekinti ar pažeminti L. E. paskleisdama apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją. Be to, neegzistuoja jokie objektyvūs duomenys ar patikimi įrodymai nustatyti, ar L. E. galėjo atitikti „paleistuvės“ sąvoką, kurios reikšmė nėra tiksliai apibrėžta ir visuomenėje skiriasi dėl tautinių, etninių, kultūrinių, edukacinių ir kitų kriterijų. Iš pareiškime paminėtų teiginių akivaizdu, kad tarp L. E. ir J. A. galimi asmeniniai nesutarimai ir kitos emocijos, kurios vertintinos kaip doroviniai ir moraliniai dalykai, kuriems nepakanka požymių baudžiamajai atsakomybei kilti. Baudžiamasis procesas turi aiškiai apibrėžtus principus ir paskirtį, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse, ir tai nėra priemonė, kuri galėtų būti naudojama asmeninėms ambicijoms ir priemonėms susidoroti su kitu asmeniu, kurio veiksmuose nėra baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo sudėties.

Vertindamas pareiškėjos kaltinimus dėl įžeidimo, t.y. nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnyje, teismas atsižvelgia į tai, kad minėtas straipsnis griežtai apibrėžia žmogaus užgaulaus pažeminimo būdus: veiksmu, žodžiu ir raštu. Įžeidimas žodžiu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2 K-269/2005, Nr. 2K-210/2008). Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Įžeidimas veiksmu – tai žeminantis poelgis, visuomet padaromas užgaulia forma, pvz. antausis, spjūvis, nepadorūs gestai. Pagal BK 155 str. 1 d. baudžiamas tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, o pagal BK 155 str. 2 d. – tas, kas neviešai įžeidė žmogų. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje ar per visuomenės informavimo priemones ir neviešas – padarytas tik nukentėjusiojo akivaizdoje, taip pat nesant nukentėjusiojo, bet kaltininkui suvokiant, kad nukentėjusysis apie įžeidžiančius pasakymus, atsiliepimus sužinos. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams. L. E. skunde teismui nėra nurodytas ir atskleistas teigiamų J. A. įžeidimų turinys, o nurodytos sąvokos „paleistuvė“ ir „vyro viliotoja“ nėra užgaulios, visuomenėje nepriimtinos, akivaizdžiai nepadorios formuluotės. Kaip jau minėta, baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. atsiranda tik už užgauliai, nepadoriai, nederama forma suformuluotus, žeminančius žmogų atsiliepimus, akivaizdžiai prieštaraujančius įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams. Teismo įsitikinimu pareiškėjos nurodyti subjektyvūs įsitikinimai, jog J. A. turėjo tikslą užgauliai pažeminti L. E., negali būti vertinami kaip tyčinis viešas ar neviešas A. J. įžeidimas.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad pagal L. E. skunde nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas galimai priimtų išteisinamąjį nuosprendį, dėl ko įvertinus baudžiamojo proceso tikslus, ekonomiškumo ir teisingumo kriterijus pradėti privataus kaltinimo bylos procesą nėra pagrindo, nes skunde yra aiškios Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 412¹ str.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal 2010-12-10 L. E. skundą, kuriuo pareiškėja privataus kaltinimo tvarka prašė patraukti baudžiamojon atsakomybėn J. A. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 str. 1 d. ir 155 str.

Nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui, skundą paduodant Šiaulių miesto apylinkės teisme.