Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Lozoraitytės, Arūno Rudzinsko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Egidijaus Tamašausko apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo UAB „Vernisažas“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2-570/2014 pagal ieškovės BUAB „Naras“, atstovaujamos bankroto administratoriaus R. S., ieškinį atsakovei UAB „Vernisažas“, tretiesiems asmenims N. S., BUAB bankas SNORAS dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Teismas neatskleidė bylos esmės, neteisingai pritaikė įstatymus ir nepagrįstai sprendimą pagrindė teismų praktika, kuri yra nevienareikšmiška. Ieškovas savo reikalavimu teismui ginčijo 2012 m. gegužės 4 d. Skolų suderinimo aktą, kaip dvišalį sandorį. Teismas su tuo sutiko, nors, vadovaujantis LR CK 6.131 str. 1 d., įskaitymui kitos šalies sutikimas nereikalingas. Iš ginčijamo 2012 m. gegužės 4 d. Skolų suderinimo akto turinio akivaizdu, kad įskaitymą inicijavo atsakovas UAB „Vernisažas“. Šiuo raštu, kuris kartu atlieka ir pranešimo apie įskaitymą funkciją, buvo paprašyta suderinti skolos dydį. Jokių abipusių įsipareigojimų, ar susitarimų čia nėra nei užuominų, priešingai, tekstas „Po tarpusavio skolų užskaitos neturime jokių tarpusavio skolų“ liudija apie vienašalį pareiškimą, t.y. patvirtina, kad įskaitymas yra vienašalis. Nors ieškovas laikėsi nuostatos, kad įskaitymas buvo atliktas kelių tarpusavio susijusių sandorių rezultate, tačiau kitų sandorių jis neginčijo. Esant sandoriui vienašaliam, bankrutavusios įmonės administratorius neturėjo teisės reikšti reikalavimą atsakovui, nes LR Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 5 d. 8) punkto nuostatos leidžia administratoriui ginčyti tik bankrutavusios įmonės sandorius.

2. Vienas iš ieškinio argumentų yra tai, kad įskaitymas atliktas pažeidžiant LR CK 6.130 str. 1 d. nustatytą taisykle, draudžiančią įskaityti reikalavimą, kurio terminas nesuėjęs. Byloje nustatyta, kad UAB „Naras“ atsiskaitymo terminas UAB „Vernisažui“ už parduotas prekes suėjo 2012-04-16. Taigi, UAB „Vernisažas“ savo prievolės įvykdymui 2012-05-04 įskaitė reikalavimą, kurio terminas jau buvo suėjęs ir čia nėra jokio LR CK 6.130 str. pažeidimo. Pažymėtina, kad vadovaujantis LR CK 6.53 str. 3 d. nuostata, skolininkas turi teisę savo prievolę įvykdyti prieš terminą, tad ieškinio argumentas, kad įskaitymui būtinas abiejų reikalavimų termino suėjimas, yra nepagrįstas. Kita vertus, LR CK 6.140 str. leidžia įskaityti reikalavimą, kurio terminas nepasibaigęs, jei skolininkas tampa nemokus, nebent įstatymai nustatytų ką kita. Todėl ieškiniui pagrįsti būtina teisės norma, konkuruojantį su LR CK 6.140 str. norma. Tokio įstatymo nėra. Šiai situacijai taip pat netinka LR CK 6.66 str. 1 d. nuostata, leidžianti ginčyti nemokaus skolininko sandorius: UAB „Vernisažas“ nėra nemokus. Bet, net ir esant LR CK 6.66 str. ir 6.140 str. normų konkurencijai, CK 6.140 str. norma laikytina specialiąja, nes joje kalbama apie vieną specifinę nemokios įmonės sandorių rūšį -įskaitymą, tuo tarpu CK 6.66 str. apima visus nemokios įmonės sandorius.

3. Byloje nėra nustatyta jokių faktinių aplinkybių, iš kurių atsakovas galėjo susidaryti nuomonę, jog ieškovas sudarydamas ginčijamą sandorį buvo nemokus. Kaip konstatavo teismas, UAB „Naras“ nemokumas atsirado suėjus kredito grąžinimo terminui, t.y. 2012 m. balandžio 1 d. Apie tai, kad kreditavimas nutraukiamas, įmonė buvo informuota 2012 m. balandžio 24 d. elektroniniu laišku, o kad įmonei bus keliama bankroto byla tapo aišku tik iš banko 2012 m. birželio 22 d. pranešimo. Šių duomenų atsakovas nežinojo ir negalėjo žinoti. Teismų praktikoje įprasta, kad apie įmonės nemokumą galima spręsti iš viešoje erdvėje esančių pranešimų apie jos turto areštus ar užvestas bylas, taip pat iš kitų viešai prieinamų šaltinių apie įmonės finansines problemas. Tokios informacijos apie UAB „Naras“ taip pat niekur nebuvo paskelbta ir atsakovui niekaip negalėjo būti žinoma. Priešingai, visa prieinama informacija liudijo apie UAB „Naras“ gerą finansinę padėtį: įmonės vardu buvo įregistruota daug nekilnojamojo turto, nebuvo jokių šio turto areštų ar kitų duomenų apie keliamas bylas, veikė parduotuvės, metiniai balansai rodė įmonės teigiamą būklę.

1. Ieškovas pardavė atsakovui prekių už sumą, identišką tai, kurią ieškovas buvo skolingas atsakovui. Prekes, kurių vertė sąskaitoje nurodyta 11 333,61 Lt, ieškovas atsakovui pardavė už 8000 Lt pritaikęs 3333,61 Lt nuolaidą, kas sudaro beveik 30%. Tai akivaizdžiai parodo, jog dar iki įskaitymo atlikimo, ieškovas su atsakovu buvo susitaręs dėl susidariusios skolos padengimo prekėmis ir vėliau tarpusavio skolų įskaitymo atlikimo. Prekes ieškovas atsakovui pardavė pritaikęs net 30 % nuolaidą tik tam, jog vėliau galėtų atlikti tarpusavio skolų užskaitą. Todėl darytina pagrįsta išvada, jog tokiais atsakovo ir ieškovo veiksmais buvo pažeisti UAB „Naras“ kreditorių interesai, nes ieškovas ginčijamu sandoriu pirmumo teise pilnai patenkino atsakovo reikalavimą ir netgi susitarė, kad atsakovo iš ieškovo nupirktos prekės bus realizuojamos toje pačioje parduotuvėje, su atsakovu susijusio asmens - UAB „Statybų namai“.

2. Pastebėtina, jog ieškovas nuo 2012 m. balandžio mėn. faktiškai yra nemokus. UAB „Naras“ pagal 2007-05-30 kredito sutartį Nr. 031-82144 buvo įsipareigojusi grąžinti AB bankas SNORAS paimtą kreditą iki 2012-04-01, tačiau šios savo prievolės laiku ir tinkamai neįvykdė. UAB „Naras“ negrąžino bankui 12 711 947,83 Lt kredito, priskaičiuotų palūkanų bei delspinigių. UAB „Naras“ 2012-04-01 negrąžinus bankui aukščiau nurodyto dydžio kredito, UAB „Naras“ pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės, todėl teismas pagrįstai nustatė, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas jau buvo nemokus ir ieškovas šio sandorio sudaryti neprivalėjo.

3. Manytina, jog kiekvienas asmuo tokioje situacijoje suprastų, jog jei asmuo negali sumokėti kitam asmeniui skolos piniginėmis lėšomis ir skolos padengimui siūlo pirkti iš to asmens tam tikro turto/daiktų, akivaizdu, jog tas asmuo galimai yra nemokus, ir toks sandoris gali pažeisti kitų to asmens kreditorių interesus.

4. Darytina išvada, jog atsakovas, būdamas verslininku, prieš sudarant ginčijamą sandorį turėjo pasidomėti ieškovo finansine padėtimi. Manytina, jog atsakovui, neabejotinai buvo žinoma ieškovo sunki finansinė padėtis ir tikėtinas nemokumas ginčijamo sandorio sudarymo metu, nes būtent negalėdamas atsiskaityti su atsakovu, ieškovas pardavė prekių atsakovui ir vėliau atliko tarpusavio skolų užskaitą. Manytina, jog kiekvienas vidutiniškai protingas ir apdairus asmuo, kokiu yra laikytinas atsakovas, kaip verslininkas, tokioje situacijoje suprastų, jog ieškovas turi mokumo problemų ir tokiu būdu, t.y. sudarant ginčijamą užskaitos aktą, bus sustiprintas skolininko, t.y. ieškovo nemokumas ir pažeistos kitų kreditorių teisės.

1. Ieškovui 2012-08-08 buvo pradėta neteisminė bankroto procedūra. Teismas tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus ir pagrįstai konstatavo, jog ginčijamas sandoris pažeidžia ieškovo kreditorių interesus. Ieškovo kredito grąžinimo terminas Bankui baigėsi 2012-04-01, tačiau kredito ieškovas negrąžino, todėl po minėto termino jo pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į ieškovo balansą įrašyto turto vertės ir ieškovas tapo nemokiu. Apie tai, kad kredito grąžinimo terminas nebus pratęstas ir kredito sutartis yra laikoma nutraukta ieškovui Bankas pranešė 2012-04-24 raštu Nr. M12-00016. Šias aplinkybes teismas teisingai įvertino, sprendime konstatuodamas faktinį įmonės nemokumą ginčo sandorio sudarymo metu. Apeliaciniame skunde neneigiamas ieškovo nemokumo faktas, tik argumentuojama, kad tokio fakto atsakovas nežinojo ir negalėjo žinoti.

2. Iš byloje surinktų įrodymų akivaizdu, jog ginčo sandorio sudarymo metu ieškovas neturėjo galimybių atsiskaityti su visais kreditoriais, todėl sudarydamas ginčijamus sandorius bei visiškai patenkindamas atsakovo reikalavimą užkirto kelią atsakovui įvykdyti prievolę ieškovui pinigais, kurie galėjo būti nukreipti kitų kreditorių reikalavimų (jų dalies) tenkinimui. Ginčo sandoriu atsakovui buvo sudarytos išskirtinės sąlygos, nes iškėlus ieškovui bankroto bylą atsakovo reikalavimas būtų tenkinamas 3 eile proporcingai su kitų tos eilės kreditorių reikalavimais. Ginčo sandoris pažeidė ieškovo kreditorių teises, nes dėl jo ieškovo kreditoriai, tarp jų ir bankas, prarado galimybę gauti bent dalies savo reikalavimų patenkinimą, todėl, kad ieškovas negavo jam priklausančių lėšų, dėl ko sumažėjo jo mokumas, o likusio turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriais. Esant paminėtoms sąlygoms Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažįsta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises.

3. Ieškovas buvo sudaręs su banku kredito sutartį, kurioje buvo numatytas galutinis prievolės įvykdymo terminas 2012-04-01. Minėtu terminu prievolė įvykdyta nebuvo. Banke apsvarsčius ieškovo prašymą dėl prievolės įvykdymo termino pratęsimo buvo priimtas sprendimas termino nepratęsti ir apie tai ieškovas buvo informuotas 2012-04-24 raštu. Šis raštas elektroniniu paštu buvo išsiųstas E. M., vienai iš ieškovo akcininkių ir pagrindinio akcininko bei vadovo N. S. dukrai. Visos šios aplinkybės akivaizdžiai leidžia daryti išvadą, kad iki ginčo sandorio sudarymo (sudarytas 2012-05-04) Ieškovas žinojo, kad yra nemokus ir negalės atsiskaityti su visais kreditoriais, todėl visiškai atsiskaitant su atsakovu bus pažeisti kitų kreditorių interesai bei teisės, todėl akivaizdu, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai.

4. Teismas teisingai konstatavo ir atsakovo nesąžiningumą. Paprastai su atsakovu būdavo atsiskaitoma pinigais, todėl teismas pagrįstai nurodė, kad jau vien aplinkybė, jog siūlomas atsiskaitymas prekėmis, turėjo atsakovui suteikti pagrindą manyti, kad ieškovas turi finansinių problemų ir visiškai atsiskaitydamas su atsakovu gali pažeisti kitų kreditorių interesus. Kaip teismas teisingai nurodė, įskaitymas buvo atliktas skubotai, net nelaukiant, kada pasibaigs PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 856470 numatytas apmokėjimo už atsakovo įsigytas prekes terminas (apmokėjimo terminas buvo nurodytas 2012-06-15, įskaitymas atliktas 2012-05-04). Be to atsakovas pirko iš ieškovo bet kokias prekes (ekspozicines prekes (vonios spinteles ir kt.)) bei perdavė jas pardavinėti kitai tų pačių akcininkų įmonei UAB „Statybų namai“, kuri veiklą vykdė tuo pačiu adresu bei tose pačiose patalpose. Paminėtos aplinkybės bei įprasto atsiskaitymo būdo pasikeitimas ir skubotumas negalėjo nesukelti atsakovui klausimų ir abejonių, kodėl tai atsitiko.

5. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad įskaitymas buvo vienašalis sandoris. Tokiam savo teiginiui pagrįsti Atsakovas nepateikė jokių įrodymų. Įstatymas nedraudžia dėl įskaitymo atlikimo susitarti abiems šalims, t.y. sudaryti dvišalį sandorį, kas nagrinėjamu sandoriu ir buvo atlikta. 2012-05-04 skolų suderinimo aktas buvo pasirašytas abiejų šalių taip abiems šalims išreiškiant valią sukurti tam tikras teises bei pareigas, todėl šis sandoris laikytinas dvišaliu. Byloje neginčijamai nustatyta, kad įskaitymas buvo atliktas pažeidžiant CK 6.130 str. 1 d. nuostatas, tačiau Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad įskaitymas galėjo būti daromas vadovaujantis CK 6.140 str., kuriame numatoma, jog skolininkui tapus nemokiam įskaitymas galimas net ir nesuėjus reikalavimų terminui. Teismų praktikoje pasisakoma, jog net ir būdamas nemokus, jeigu įstatymai nedraudžia, skolininkas turi teisę sudaryti sandorius ir vykdyti atsiskaitymus, bet neturi teisės sudaryti pranašumo nė vienam kreditoriui. Sąžiningo elgesio tokioje situacijoje neatitinka toks atvejis, kai iš keleto kreditorių išskiriamas vienas ar keli ir su juo (jais) visiškai atsiskaitoma.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinusi apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Byloje yra kilęs ginčas dėl vienarūšių reikalavimų tarpusavio įskaitymo ir jo pagrindu sudaryto skolų suderinimo akto pripažinimo negaliojančiu remiantis actio Pauliana institutu.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2011 m. kovo 10 d. ieškovė ir atsakovė sudarė pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 08/2011, pagal kurią atsakovė UAB „Vernisažas“ įsipareigojo ieškovei tiekti prekes, kurių kainos, kiekiai ir pavadinimai nurodomi PVM sąskaitose faktūrose, o ieškovas UAB „Naras“ įsipareigojo už šias prekes apmokėti (1 t., b. l. 127–129). Tą pačią dieną atsakovė ieškovei pateikė prekių pagal PVM sąskaitą faktūrą už 9254,94 Lt (1 t., b. l. 130–131). Atsiskaitymas už prekes buvo numatytas prieš tai minėtoje sutartyje, kurios 4.3 punkte nurodyta, jog pirkėjas, šiuo atveju ieškovas, su atsakovu atsiskaito pagal faktiškai realizuotą pirkėjo produkciją kartą per mėnesį iki sekančio mėnesio 15 d. pavedimu arba grynaisiais. Kaip nurodo atsakovas savo apeliaciniame skunde, atsiskaitymo už prekes terminas buvo suėjęs 2012 m. balandžio 16 d., todėl 2012 m. gegužės 4 d. apeliantas pasiūlė ieškovui nupirkti iš jo prekių už tokią sumą, kurią yra skolingas ieškovas atsakovui. Šiuos apelianto argumentus patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Iš ginčijamo 2012 m. gegužės 4 d. skolų suderinimo akto matyti, jog apeliantas kreipėsi į UAB „Naras“, kuriuo prašė patvirtinti, jog ieškovės skola apelianto įmonei yra 8000,00 Lt (1 t., b. l. 19). Ieškovas su tokiu skolos dydžiu sutiko ir apeliantui už tokią pačią sumą pardavė įvairių prekių (vonios spintelių, praustuvų, spintelių) (1 t., b. l. 21). Taigi, šalys 2012 m. gegužės 4 d. susitarė užskaityti tarpusavio skolas ir tuo pagrindu sudarė skolų suderinimo aktą (1 t., b. l. 19).

CK 6.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įskaitymui pakanka vienos šalies pareiškimo, kas reiškia, kad įskaitymas yra vienašalis sandoris. Įskaityti galima tik vienarūšį priešpriešinį reikalavimą, kurio terminas yra suėjęs arba nenurodytas, arba apibūdintas pagal pareikalavimo momentą (CK 6.130 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovės pareiškimas ieškovei atsiskaityti už prekes atitinka šiuos kriterijus, be to, prievolės įvykdymo terminas jau buvo suėjęs. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.140 straipsnis nedraudžia esant nemokumui įskaitymą atlikti ir terminui nepasibaigus, išskyrus atvejus, jeigu įstatymai nenustato ką kita. Įmonių bankroto įstatymas draudžia įskaitymus nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad ieškovės UAB „Naras“ kreditoriai 2012 m. liepos 8 d. susirinkime nutarė pradėti UAB „Naras“ neteisminę bankroto procedūrą (1 t., b. l. 9). Taigi, neteisminė bankroto procedūra ieškovui pradėta po trijų mėnesių, kai buvo sudarytas ginčijamas sandoris. Administratorius ieškinį actio Pauliana pagrindu pareiškė ginčydamas tarpusavio skolų įskaitymo aktą ir nurodydamas, kad sandorio sudarymo momentu UAB ,,Naras” buvo faktiškai nemoki, todėl sudarytas sandoris pažeidė kitų kreditorių interesus. Tai, kad ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių teises, bankroto administratorius grindė tuo, jog atsakovei nepagrįstai buvo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius, taip pažeidžiant kitų kreditorių interesus, nes sandorio sudarymo metu UAB „Naras“ jau buvo nemoki. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ši aplinkybė nėra pakankama patenkinti ieškinį.

Apeliantas nurodo, kad toks tarpusavio skolų užskaitymas yra vienašalis sandoris ir tai yra normalus veiksmas verslo srityje, o tai negali pažeisti kitų kreditorių interesų. Taip pat pažymi, jog apie ieškovo nemokumą sudarant ginčijamą aktą nebuvo apeliantui žinoma, ir negalėjo būti žinoma, nes ieškovas tuo metu turėjo labai daug turto, įmonė vykdė veiklą, turtas nebuvo areštuotas. Apeliantas nurodo, jog jis buvo sąžiningas sudarydamas ginčo sandorį, todėl šis sandoris negali būti panaikintas.

Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas reiškia tam tikrą sutarties laisvės principo apribojimą, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje teisminėje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; kt.). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad vien tik faktas, jog sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui. Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai nurodė, kad toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Tokius sprendimus dažnai padiktuoja verslo logika, kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto. Priešingai, tokie sandoriai gali būti naudingi skolininkui, kartu ir jo kreditoriams. Kreditoriaus įsipareigojimų sumažinimas tokio turto sąskaita tuo momentu dažniausiai atitinka ir kitų kreditorių interesus, nes taip sumažinami finansiniai įsipareigojimai kreditoriams ir sudaromos prielaidos jiems visiškai įvykdyti.

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti.

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisių pažeidimu, be kita ko, laikomas atvejis, kai skolininkas būdamas nemokus ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Šiai aplinkybei nustatyti nėra būtina įsiteisėjusi teismo nutartis iškelti skolininkui bankroto bylą. Tačiau vien tik faktas, jog sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui. Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012). Pažymėtina, kad tokius sprendimus dažnai padiktuoja verslo logika, kartais tai gali būti vienintelė racionali išeitis išvengti bankroto. Dėl šios priežasties įprastai skolininko turto pirkimo–pardavimo sandoris, pagal kurį mokėtina kaina įskaityta į priešpriešinį reikalavimą, arba jam savo esme analogiškas turto perleidimo už skolą sandoris nėra draudžiamas, jeigu turtas yra perleistas už rinkos kainą. Svarbu, kad toks turto perleidimas ir reikalavimų įskaitymas nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje esančių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti įsigyti tą patį turtą ir įskaityti savo reikalavimus tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis. Priešingai, tokie sandoriai gali būti naudingi skolininkui, kartu ir jo kreditoriams. Kreditoriaus įsipareigojimų sumažinimas tokio turto sąskaita tuo momentu dažniausiai atitinka ir kitų kreditorių interesus, nes taip sumažinami finansiniai įsipareigojimai kreditoriams ir sudaromos prielaidos jiems visiškai įvykdyti.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju šalių atliktas įskaitymas nelaikytinas priešingu ieškovės interesams sandoriu, nes kreditoriaus atsisakymas įvykdyti prievolę pinigais padėjo sutaupyti ieškovės apyvartinių lėšų atsiskaitymui su kitais kreditoriais. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant, ar skolininkas, būdamas nemokus, ginčijamu sandoriu suteikdamas pirmenybę kitam kreditoriui pažeidė kitų kreditorių teises, būtina nustatyti tokią skolininko būklę, kai jis objektyviai nepajėgus vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, kurių terminai yra suėję, o kreditorių reikalavimų tenkinimas iš skolininko turto laikantis įstatymų nustatyto eiliškumo geriausiai atitinka kreditorių interesus. Ieškovė šiai aplinkybei pagrįsti nurodo, kad atsakovės finansinio reikalavimo, kurio vertė – 8000 Lt, patenkinimas bendrovės turtu pažeidė kreditorių, iš esmės pagrindinio kreditoriaus – banko, kurio finansinis reikalavimas sudarė daugiau nei 13 000 000 Lt, interesus. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime išsamiai išanalizavo aplinkybes dėl galimo ieškovės nemokumo sandorio sudarymo metu, t. y., kad bendrovė buvo moki, ji vedė derybas su banku dėl kredito sutarties pratęsimo ir turėjo pagrindo tikėtis, kad kredito sutartis bus pratęsta. Bylos duomenimis UAB „Naras“ nemoki tapo nepratęsus kredito sutarčių, pagal kurias skolos grąžinimo terminas baigėsi 2012 m. balandžio 1 d., ieškovei nesusitarus su banku dėl kredito sutarčių pratęsimo pradėjus paties banko AB „Snoras“ bankroto procedūrą. Taigi tik kredito sutarties nepratęsimas sudarė situaciją, kad ieškovė nebegalėjo atsiskaityti su kreditoriais todėl, kad nepratęsus kredito sutarties, bendrovei reikėjo padengti įsiskolinimą bankui, kuris, kaip minėta, sudarė daugiau nei 13 000 000 Lt. Ieškovei turint turto už 15 000 000 Lt, ir bankui pareikalavus grąžinti visą įsiskolinimą su palūkanomis, įmonė tapo nemoki. Todėl, teisėjų kolegija, vertindama skundžiamą sprendimą šiuo aspektu, iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ši aplinkybė yra pakankama konstatuoti ieškovo nemokumą kaip actio Pauliana taikymui būtiną aplinkybę.

Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad toks prekių perdavimas jau ieškovui esant nemokiam ir iš esmės ruošiantis bankroto procedūrai, ginčijamo akto pasirašymas skubos tvarka, susitariant, kad jos bus toliau pardavinėjamos toje pačioje vietoje, tik kitos įmonės (UAB „Statybų namai“) leidžia pagrįstai manyti, kad abi šalys, be kita ko, veikė suderintai ir akivaizdžiai nesąžiningai kitų kreditorių atžvilgiu.

Kaip jau buvo minėta, ieškinys pareikštas actio Pauliana pagrindu, tad tokio ieškinio pagrįstumui ieškovė, visų pirma, privalo įrodyti abiejų ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumą. Sąžiningumas – vertinamasis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyvųjį kriterijų sudaro faktinės aplinkybės (informacija), kurią sudarydamos ginčijamą sandorį, veikdamos protingai ir apdairiai šalys turėjo žinoti, kad nepažeistų teisėtų kitų asmenų interesų, subjektyvusis kriterijus, tai asmens psichinis santykis su objektyviąja tikrove, t. y., ar asmuo galėjo suvokti, kad sandorio sudarymas pažeidžia kitų asmenų teisėtus interesus. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumas konkrečioje situacijoje yra fakto klausimas, tačiau reikalavimai jo turiniui gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia. Tokiu atveju turi būti nustatinėjami faktai, patvirtinantys skolininko nesąžiningumą, kurį būtina įrodyti ne galimomis prielaidomis, o konkrečiais faktais. Teisės klausimas – ar teisingai aiškinamas sąžiningumas atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, kai skolininkas, pažeisdamas kreditoriaus interesus, perleido turtą. Taikant actio Pauliana institutą turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Siekdama įrodyti atsakovės nesąžiningumą, ieškovė privalėjo įrodyti, kad atsakovė galėjo ir turėjo gauti informaciją apie UAB „Naras“ nemokumą ir turėjo taip pat žinoti, kad būtent jai suteikiama pirmenybė, t. y. kitiems nemokios įmonės kreditoriams tokios sąlygos atsiskaityti nesudaromos. Teismų praktikoje įprasta, kad apie įmonės nemokumą galima spręsti iš viešoje erdvėje esančių pranešimų apie įmonės turto areštus ar pateiktus ieškinius teismui, taip pat iš kitų viešai prieinamų šaltinių apie įmonės nemokumą. UAB „Naras“ nemokumas kilo iš 2012 m. balandžio 1 d. suėjusio kredito grąžinimo termino ir AB banko „Snoras“ atsisakymo toliau šį terminą pratęsti. Ši informacija niekur nebuvo paskelbta, be to apie sutarties nutraukimą elektroniniu paštu buvo informuota UAB „Naras“ akcininkė E. M. (t. 2 b. l. 1–2), kuri tuo metu buvo vaiko auginimo atostogose ir šio rašto neperdavė kitiems ieškovės akcininkams ir vadovams. Pažymėtina, kad atsakovė duomenų apie kreditavimo sutarties nutraukimą iš viešai prieinamų duomenų tikrai negalėjo gauti. Kaip nurodė apeliantė, jai nebuvo jokio pagrindo abejoti ieškovės mokumu – šalis siejo seni komerciniai ryšiai ir abipusė prekyba, UAB „Naras“ parduotuvės veikė, nebuvo jokių ženklų apie jų uždarymą. Vykstant abipusiai prekybai, tarpusavio įsiskolinimų įskaitymas buvo įprasta praktika, ką patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta UAB „Naras“ buhalterė. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino ginčijamą sandorį kaip pažeidžiantį ieškovės kreditorių interesus ir nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė veikė susitarusi su ieškove ir dėl to buvo nesąžininga. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, kad sandorius sudariusių šalių sąžiningumo klausimas yra saistomas kitų actio Pauliana sąlygų, nustačius, jog ginčijami sandoriai nepažeidė kitų kreditorių teisių, o skolininkas ginčijamus sandorius sudarė dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, darytina išvada, kad sudarydamos sandorius šalys buvo sąžiningos.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.66 straipsnį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinis skundas pagrįstas, todėl tenkintinas, skundžiama teismo sprendimo dalis, kuria pripažintas negaliojančiu 2012 m. gegužės 4 d. tarp BUAB „Naras“ ir UAB „Vernisažas“ sudarytas tarpusavio skolų suderinimo (įskaitymo) aktas nuo jo sudarymo momento ir priteista ieškovui BUAB „Naras“ iš atsakovo UAB „Vernisažas“ 8000 Lt (aštuonis tūkstančius litų) skolos, 6 % dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2013-08-07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, naikintinas, ieškovo ieškinys šioje dalyje kaip nepagrįstas atmestinas, kita teismo sprendimo dalis, kuria ieškovo ieškinys paliktas nenagrinėtas, paliktina nepakeista (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

V. Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismui nusprendus panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir ieškovo ieškinį atmesti, atitinkamai perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.).

Atsakovė, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos, turėjo teisinės pagalbos išlaidų 907,50 Lt (1 t., b. l. 49–50), apeliacinės instancijos teisme turėjo 605,00 Lt teisinės pagalbos išlaidų, bei žyminio mokesčio valstybei sumokėjo 240,00 Lt, todėl šios išlaidos priteistinos iš ieškovo apelianto naudai (CPK 96 str. 2 d.). Iš viso iš ieškovės priteistina 1752,50 Lt atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų teisme. Kadangi ieškovas nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei yra atleistas, todėl šios išlaidos valstybei nepriteistinos (CPK 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 93 straipsnio 5 dalimi,

nutaria:

apeliacinį skundą patenkinti.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 14 d. sprendimo dalį, kuria pripažintas negaliojančiu 2012 m. gegužės 4 d. tarp BUAB „Naras“ ir UAB „Vernisažas“ sudarytas tarpusavio skolų suderinimo (įskaitymo) aktas nuo jo sudarymo momento ir priteista ieškovui BUAB „Naras“ iš atsakovo UAB „Vernisažas“ 8000 Lt (aštuonis tūkstančius litų) skolos, 6 % dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2013-08-07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir priteista 350 Lt advokato padėjėjo teisinei pagalba apmokėti, panaikinti, ir ieškinį šioje dalyje atmesti.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 14 d. sprendimo dalį, kuria priteista valstybei iš atsakovės UAB „Vernisažas“ 240 Lt žyminio mokesčio, 21,14 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, panaikinti.

Priteisti iš ieškovės BUAB „Naras“ (juridinio asmens kodas 151133110, adresas Geležinkelio g. 3, Marijampolė, atstovaujamos bankroto administratoriaus R. S.) 1752,50 Lt (vieną tūkstantį septynis šimtus penkiasdešimt du litus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atsakovės UAB „Vernisažas“ (juridinio asmens kodas 125976020, adresas Musninkų g. 18-12, Vilnius) naudai.

Kitą Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 14 d. sprendimo dalį, kurią ieškinys paliktas nenagrinėtas, palikti nepakeistą.