- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-20
- Bylos Nr.
- 2A-483-661/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24288-2014-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Burdulienė, Neringa Švedienė, Alvydas Barkauskas (pran.)
- Ieškovas
- K. G., J. G.
- Atsakovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Išvadą teikia
- Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ir teismas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Rūtos Burdulienės ir Neringos Švedienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų (ieškovų) K. G. ir J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų K. G. ir J. G. ieškinį atsakovui UAB „Vilniaus energija“ dėl reikalavimo sumokėti skolą pripažinimo neteisėtu, byloje trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, dalyvauja UAB „Vilniaus skydas“, UAB „Vilniaus šilumos tinklai“, H. N., K. N., J. L., J. B., taip pat byloje dalyvauja institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ir teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovai patikslintu ieškiniu (b.l. 74-81, t. III) prašė pripažinti UAB „Vilniaus energija“ reikalavimą K. G. ir J. G. apmokėti PVM sąskaitas faktūras už bendro naudojimo patalpų šildymą ir mažmeninio aptarnavimo mokestį neteisėtu ir panaikinti 2014-03-20 Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimą Nr. R2-837 „Dėl K. G. ir J. G. skundo nagrinėjimo.
Ieškovai nurodė, kad jiems bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa – garažas (boksas) G-3, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2H1p, kuriame yra šis garažas, taip pat yra Vilniaus miesto Žvėryno siurblinė. 2003-11-19 ieškovai su atsakovu pasirašė susitarimą Nr. 60010/01, kurio pagrindu buvo nutraukta atsiskaitymo už suvartotą šilumos energiją sutartis Nr. 60010, ieškovų su atsakovu sudaryta 2002-04-02. Šią aplinkybę patvirtina 2013-11-20 aktas dėl (duomenys neskelbtini), šildymo atjungimo ir 2003-10-20 aktas. 2013-10-31, 2013-11-30, 2013-12-31, 2014-01-31, 2014-02-28 ieškovai iš atsakovo gavo PVM sąskaitas faktūras Nr. I1310 Nr. 4826 1884,61 Lt sumai, I1311 Nr. 4847 -1598 Lt ir 286,16 Lt sumai, I1312 Nr. 4938 309,23 Lt sumai, I1401 Nr. 5004 334,34 Lt sumai, I1402 Nr. 5012 358,07 Lt sumai. Iš viso pagal šias PVM sąskaitas faktūras atsakovas reikalavo ieškovus mokėti 1287,80 Lt sumą. Šiose sąskaitose ieškovams teikiamos paslaugos buvo įvardintos bendro naudojimo patalpų šildymas, buto (patalpų) šildymas, šilumos pardavimo mokestis. Iškėlus šią civilinę bylą, atsakovas perskaičiavo ieškovų skolą, ją sumažindamas iki 416,63 Lt. 2014-11-30 PVM sąskaitoje faktūroje I1411 Nr. 5029 paslaugos įvardintos bendro naudojimo patalpų šildymas ir mažmeninio aptarnavimo vartotojams kaina. Ieškovai su atsakovo PVM sąskaitomis faktūromis nesutiko, nes ieškovai nuosavybės teise adresu (duomenys neskelbtini), neturi nei buto, nei bendro naudojimo patalpų. Ieškovai nesutinka apmokėti atsakovui už bendro naudojimo patalpų šildymą bei mažmeninio aptarnavimo mokestį bei prašo šį atsakovo reikalavimą pripažinti neteisėtu, nes pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra Vilniaus miesto Žvėryno siurblinė, kuri nuosavybės teise priklauso AB „Vilniaus šilumos tinklai“, taip pat kitos negyvenamosios patalpos, tarp kurių yra ir ieškovams priklausantis garažas. Visos patalpos šiame pastate priklauso asmeninės nuosavybės teise, jokių bendro naudojimo patalpų pastate nėra. Ieškovų įsitikinimu, jie negali būti laikomi vartotojais, nes dar 2003-11-19 jie nutraukė atsiskaitymo už suvartotą šilumos energijos sutartį su atsakovu (ŠŪĮ 2 str. 45 d.), jiems negali būti skaičiuojamas šilumos pardavimo mokestis (Šilumos kainų nustatymo metodikos, patvirtintos Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009-07-08 nutarimu Nr. O3-96, 67 p.).
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą byloje (b.l. 3A-7, t. II), kuriuo su pateiktu ieškiniu nesutinka. Nurodo, kad atsakovas tiekia centralizuotą šilumos energiją pastatui (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pastate esantis garažas G-3 nuosavybės teise priklauso ieškovams. Pastate be garažo yra kitos negyvenamosios patalpos, kurios priklauso nuosavybės teise kitiems asmenims. 2003-10-19 tarp ieškovų ir atsakovo buvo sudarytas susitarimas Nr. 60010/01, kurio pagrindu buvo nutraukta atsiskaitymo už suvartotą šilumos energiją sutartis Nr. 60010, nes garažas buvo atjungtas nuo centrinės šildymo sistemos. Šis susitarimas buvo pasirašytas tuo metu, kad nebuvo jokio detalaus įstatymo, reglamentuojančio šilumos ūkį, todėl toks susitarimas nebeatitinka esamos teisinės padėties ir leidžia neaptartais klausimais vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais. Ieškovai be garažo bendros nuosavybės teise valdo pagrindines namo konstrukcijas, šildymo įrangą ir kitą įrangą, jei pasate tokia yra (CK 4.82 str. 1 d.), todėl jie yra tiekiamos šilumos vartotojai. Nors šilumos prietaisai jiems nuosavybės teise priklausančiame garaže atjungti, šilumos energija patenka į pastatą, kuriame jie turi bendrosios nuosavybės objektų (namo konstrukcijos, sienos, atitvarai, šildymo sistemos vamzdynai, kt.). Visa pastate suvartota šilumos energija yra apskaitoma įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu, kuris įrengtas šilumos pirkimo-pardavimo vietoje, ir skirstoma pagal ŠŪĮ 12 str. 2 d. Pastato įrenginių bendrasavininkai privalo apmokėti dalį įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu pastate užfiksuotos šilumos nepriklausomai nuo to, kokiu būdu šildomos (ar nešildomos) jų patalpos. Ši šiluma teisės aktų įvardijama kaip suvartota bendroms reikmėms, t.y. ne tik bendro naudojimo patalpose, bet ir įrenginiuose (šildymo sistemos paskirstymo vamzdynuose namo rūsyje, palėpėje ar kt. patalpose, stovuose ir t.t.) (ŠŪĮ 29 str. 3 d., LR energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 108.1.5 p.), o Metodo Nr. 5 2.2 p. – kaip šilumos kiekis bendrojo naudojimo patalpų šildymui. Mokėtina suma ieškovams už šilumos energiją paskaičiuota būtent skaičiuojant ją pagal Metodą Nr. 5, kurio esmė – iš įvade esančio skaitliuko užfiksuoto šilumos energijos kiekio išskirti šilumos kiekį, tenkantį bendroms reikmėms, pagal Metode nustatytus koeficientus. Mokėtinos sumos nustatymui pasak atsakovo visiškai neturi esmės šildomos ar nešildomos bendro naudojimo patalpos ir apskritai yra jos ar ne, nes bet kuriuo atveju dėl šilumos sklaidos šilumos energijos nuostoliai patiriami bendroje inžinierinėje sistemoje, kurių bendrasavininkais taip pat yra ieškovai. Laiptinių, nepriklausomai nuo nuosavybės ir šildymo/nešildymo fakto, skaičius skirtas tik koeficientui nustatyti (procentinė išraiška nuo bendro suvartoto šilumos kiekio, kiek skirta bendroms reikmėms). Visa likusi šilumos kiekio dalis (įvade atėmus pagal formules energijos kiekį, skirtą bendroms reikmėms) paskirstoma proporcingai turimam patalpų ar butų plotui, kuris yra šildomas centralizuotai. Aplinkybės, kad atsakovas tiekia šilumos energiją į pastatą, ieškovai neginčija. Atsakovo teigimu, netaikant šilumos paskirstymo Metodo Nr. 5, iš šilumos energijos apskaitos ir išdalijimo/paskirstymo proceso būtų eliminuoti tie patalpų savininkai, kurių patalpos nėra šildomos nuo centrinio šildymo sistemos, o mokėtina dalis už šilumos energiją ženkliai padidėtų tiems savininkams, kurių patalpos yra šildomos nuo centrinio šildymo sistemos. Toks eliminavimas pažeistų ne tik šilumos energijos tiekimo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus (ŠŪĮ 12, 25 str.), bet ir patį principą, kad bendraturtis turi pareigą (proporcingai turimai turto daliai) prisidėti prie turto išlaikymo, išsaugojimo.
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje J. B. su ieškiniu sutiko, nurodė, kad jis pats atsidūrė analogiškoje situacijoje (b.l. 119, t. I).
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje UAB „Vilniaus skydas“ su ieškiniu sutinka (b.l. 138-139, t. I). Nurodo, kad pastatas (duomenys neskelbtini), priklauso nuosavybės teise keliems savininkams: siurblinės patalpos priklauso AB „Vilniaus šilumos tinklai“, UAB „Vilniaus skydas“ priklauso antrame aukšte esančios administracinės patalpos, garažo patalpos priklauso atskiriems savininkams, vienu iš garažų naudojasi nuomos pagrindais UAB „Rytlangis“. Atsakovas visą laiką slėpė, kiek yra pastate savininkų ir kokia šilumos energijos dalį kiekvienas iš jų moka, tokius duomenis atsakovas UAB „Vilniaus skydas“ teikti atsisakė, motyvuodamas asmens duomenų apsauga. Kilus įtarimams, kad atsakovas apgaudinėja pateikdamas sąskaitas, UAB „Vilniaus skydas“ 2013-06-05 skundu kreipėsi į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, kur paaiškėjo, kad ilgą laiką bendrovė moka už neegzistuojančių bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Sąskaitose visada buvo nurodomos tik dvi eilutės – šiluma ir šilumos pardavimo mokestis, šiuo metu yra atsiradusi papildoma eilutė – bendro naudojimo patalpų šildymas. Po skundo išnagrinėjimo Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje atsakovas pateikė UAB „Vilniaus skydas“ pasirašyti naują sutartį, tačiau bendrovė jos nepasirašė ir dėl toliau išrašomų sąskaitų, kuriose nurodomas mokestis už neegzistuojančių bendro naudojimo patalpų šildymą, ketina kreiptis į teismą. UAB „Vilniaus skydas“ nurodo, kad AB „Vilniaus šilumos tinklai“ siurblinės patalpos nėra šildomos, joje nėra šildymo radiatorių ar kitų šildymo prietaisų.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. L. pateikė rašytinius paaiškinimus (b.l. 145-147, t. I, b.l. 42-43, t. III), kurių prašė nevertinti kaip savarankiškų materialinių teisinių reikalavimų. Nurodė, kad dėl 2013 m. spalio mėnesį jai išrašytos sąskaitos atsakovui ji išsiuntė keturis paklausimus, atsakymus gavo, tačiau netikslius. Jai nebuvo išaiškinta mokesčių pradinė perskaičiavimo atbuline data priežastis, ji iš anksto neinformuota apie tokį perskaičiavimą, jai nebuvo sudarytos galimybės rinktis kainos metodiką. Pavyzdžiui, jai priklausantis ginčo garažas G-4 yra nešildomas, todėl jai nesuprantama, kodėl jai reikia mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, mokėti šilumos pardavimo mokestį. Pirkdama 2010 m. garažą G-7 ji buvo gavusi iš atsakovo pažymą, kad skolos nėra, tačiau pagal šiuo metu teikiamus duomenis ji skolinga atsakovui nuo 2008 m. Atsakovas nesuteikia pastato (duomenys neskelbtini), bendrasavininkams informacijos, kokios patalpos yra šildomos, kokios ne, todėl jo bendrasavininkai negali ieškoti sprendimų ir pasirinkti šildymo metodą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. birželio 18 d. sprendimu nusprendė ieškovų K. G. ir J. G. ieškinį tenkinti iš dalies – pripažinti neteisėtu UAB „Vilniaus energija“ reikalavimą K. G. ir J. G. apmokėti PVM sąskaitas faktūras už pastato (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo patalpų šildymą toje dalyje, kurioje skaičiuojant šį mokestį nuo 2008-01-01 iki 2014-03-31 ieškovams be pagrindo buvo taikomas 0,2 (ne 0,1) dydžio šilumos kiekio dalies vartotojų bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskyrimo koeficientas. Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Teismas konstatavo, jog pastatui (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2H1p, šildymas yra tiekiamas iš centralizuotų sistemų, pastate suvartotą šilumos energiją apskaito įvadinis šilumos apskaitos prietaisas, pastate įrengta vienvamzdė šildymo sistema su nepriklausoma pajungimo schema šildymui, karšto vandens tiekimo sistema pastate neįrengta. Pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisijos sprendimu, kuriame Komisija konstatavo, kad ginčo pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nėra jokių bendro naudojimo patalpų, nes visos patalpos priklauso pastato šilumos vartotojams asmeninės nuosavybės teise, bei pateikė rekomendaciją atsakovui skirstant šilumą pastate taikyti mažiausią šilumos kiekio dalies vartotojų bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskyrimo koeficientą – 0,1. Be to, teismas konstatavo, jog šiluma į pastato patalpas tiekiama šilumos energijos vamzdynu, per kurį tekantys šilumos energijos srautai apšildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų. Šilumos nuostoliai, susidarantys eksploatuojat inžinierinę sistemą priskiriami prie šilumos kiekio, tenkančio bendrųjų patalpų šildymui, kas reiškia, kad ginčo pastate nesant bendrojo naudojimo patalpų dalis šilumos vis tiek suvartojama pastato bendrosioms reikmėms.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovai K. G. ir J. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimo dalį, kurioje teismas atmetė Ieškovų reikalavimą pripažinti atsakovo UAB „Vilniaus energija“ reikalavimą Ieškovams apmokėti mažmeninio aptarnavimo mokestį toje dalyje, kurioje apskaičiuotas mažmeninio aptarnavimo mokesčio dydis viršija 0,13 ct/kWh tarifą, ir priimti naują sprendimą - pripažinti atsakovo UAB „Vilniaus energija“ reikalavimą Ieškovams apmokėti mažmeninio aptarnavimo mokestį toje dalyje, kuri viršija 0,13 ct/kWh tarifą už suvartotą šilumos kiekį, t. y. 64,98 Lt plius PVM, nepagrįstu ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantai mano, kad skundžiamas sprendimas, toje dalyje, kurioje buvo nepatenkintas ieškinys yra nepagrįstas dėl šių motyvų: 1. teismas visiškai nepasisakė ir neanalizavo mažmeninio aptarnavimo mokesčio dydžio pagrįstumo, taip pat aplinkybės, ar Atsakovas turėjo teisę savo nuožiūra pasirinkti vartotojų teises akivaizdžiai pažeidžiantį mokesčio dydį, kuris kelis kartus viršija patį mokestį už bendrojo naudojimo patalpas. Tokiu atveju, pirmosios instancijos teismas plėtoja vartotojams nepalankią ir jų teises pažeidžiančią praktiką, leidžiančią verslininkui akivaizdžiai piktnaudžiauti savo teisėmis ir tuo buvo pažeistos apeliantų kaip vartotojų teisės. 2. pirmosios instancijos teismas minėtame sprendime nepasisakė taip pat ir dėl PVM sąskaitose-faktūrose nurodyto netinkamo paslaugos pavadinimo - „bendrojo naudojimo patalpų šildymas“, kuris klaidina vartotojus.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Vilniaus energija“ pateikė atsiliepimą į pareikštą apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Jis nurodo, kad ieškovai ieškiniu ir vėliau patikslintu ieškiniu iš esmės ginčijo pareigą prisidėti prie bendro turto Pastate išlaikymo, apmokant bendroms reikmėms skirtos šilumos energijos kiekį, apskaičiuotą pagal Komisijos metodus, bei su šia pareiga susijusius papildomus mokesčius (mažmeninio aptarnavimo kaina). Teismas Sprendimu pripažino Atsakovo reikalavimą mokėti mokesčius už bendro naudojimo patalpų šildymą / mokesčius už šilumos energiją bendroms reikmėms pagristu tik pakeitė iš 0,2 į 0,1 koeficientą, skirtą nustatyti bendroms reikmėms šilumos kiekio Pastate dydį. Atsižvelgiant į tai, kad Ieškovai nekėlė patikslintu ieškiniu reikalavimo keisti mažmeninio aptarnavimo dydį, o ginčijo patį mokestį, Teismas vertino, ar pagrįstai toks mokestis Atsakovo reikalaujamas iš Ieškovų. Posėdžio, kuriame buvo išklausoma institucijos, įtrauktos į civilinę bylą išvadai pateikti, - Komisijos išvada, metu Teismas aiškinosi, kas tai yra mažmeninio aptarnavimo mokestis, kaip jis nustatomas ir ar pagrįstai jis reikalaujamas iš Ieškovų. Todėl apeliaciniame skunde nurodomi Apeliantų teiginiai neva teismas visiškai nepasisakė ir neanalizavo argumentų dėl mažmeninio aptarnavimo mokesčio dydžio nustatymo pagrįstumo yra visiškai nepagrįsti. Komisija nagrinėdama šalių ginčą ikiteisminio ginčo nagrinėjimo metu 2014-03-20 (Komisijos sprendimo Nr. R2-337) metu bei teikdama išvadą į bylą bei paaiškinimus žodžiu, paaiškino, kas yra mažmeninio aptarnavimo kaina, kaip ji nustatoma ir kodėl ji privaloma apmokėti vartotojams.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų. Byloje kilo ginčas dėl apeliantų pareigos prisidėti prie bendro turto Pastate išlaikymo, apmokant bendroms reikmėms skirtos šilumos energijos kiekį, apskaičiuotą pagal Komisijos metodus, bei su šia pareiga susijusius papildomus mokesčius – mažmeninio aptarnavimo kainos.
Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir pirmosios instancijos teismo nustatytų, nagrinėjant šia bylą, Atsakovas tiekia centralizuotą šilumos energiją namui, esančiam Sėlių g. 68A. Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Pastatas). Pastate esantis garažas G-3 (toliau - Garažas) nuosavybės teise priklauso Ieškovams. 2003-10-19 tarp Ieškovų ir Atsakovo buvo sudarytas susitarimas Nr. 60010/01, kurio pagrindu buvo nutraukta atsiskaitymo už suvartotą šilumos energiją sutartis Nr. 60010, nes Garažas buvo atjungtas nuo centrinės šildymo sistemos. Pastate be Garažo yra kitos negyvenamosios patalpos, kurios nuosavybės teise priklauso kitiems asmenims, kurie yra įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis. Pagal CK 4.82 str. 1 d. nuostatas – butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos pagrindinės namo konstrukcijos, bendro naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Ieškovai yra Atsakovo tiekiamos šilumos vartotojai, nors šilumos prietaisai jiems nuosavybės teise priklausančiame Garaže atjungti, tačiau, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, šilumos energija patenka į Pastatą, kuriame jie turi bendrosios nuosavybės objektų – namo konstrukcijos, sienos, atitvarai, šildymo sistemos vamzdynai, kt. Visa Pastate suvartota šilumos energija yra apskaitoma įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu, kuris įrengtas šilumos pirkimo - pardavimo vietoje, ir energija skirstoma pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2 d. (pagal Valstybine- kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau - Komisija) metodus). Taigi, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šios bylos aplinkybes, pagrįstai pripažino Atsakovo reikalavimą mokėti mokesčius už bendro naudojimo patalpų šildymą / mokesčius už šilumos energiją bendroms reikmėms pagristu ir tik pakeitė iš 0,2 į 0,1 koeficientą, skirtą nustatyti bendroms reikmėms šilumos kiekio Pastate dydį.
Dėl mažmeninio aptarnavimo mokesčio dydžio pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantai nekėlė patikslintu ieškiniu reikalavimo keisti mažmeninio aptarnavimo dydį, o ginčijo patį mokestį, pirmosios instancijos teismas vertino, ar pagrįstai toks mokestis Atsakovo reikalaujamas iš Ieškovų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo išklausoma institucijos, įtrauktos į civilinę bylą išvadai pateikti, - Komisijos išvada, teismas aiškinosi, kas tai yra mažmeninio aptarnavimo mokestis, kaip jis nustatomas ir ar pagrįstai jis reikalaujamas iš Ieškovų. Todėl apeliaciniame skunde nurodomi Apeliantų teiginiai, jog teismas visiškai nepasisakė ir neanalizavo argumentų dėl mažmeninio aptarnavimo mokesčio dydžio nustatymo pagrįstumo yra nepagrįsti. Komisija nagrinėdama šalių ginčą ikiteisminio ginčo nagrinėjimo metu 2014-03-20 (Komisijos sprendimo Nr. R2-337) metu bei teikdama išvadą į bylą bei paaiškinimus žodžiu, paaiškino, kas yra mažmeninio aptarnavimo kaina, kaip ji nustatoma ir kodėl ji privaloma apmokėti vartotojams. Šiuo atveju pažymėtina, jog apeliantams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos - Garažas, jie nėra šilumos buitiniai vartotojai, todėl atitinkamai jiems buvo taikoma kaina nustatyta kitiems vartotojams. Be to, visos šilumos kainos, jų dedamosios bei kiti susiję mokesčiai skelbiami viešai.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.