Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės Violetos Bartušienės apeliacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendžio, kuriuo M. U. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalyje, ir jam remiantis BK 54 straipsnio 3 dalimi paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams. Ši bausmė vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi sumažinta vienu trečdaliu ir M. U. paskirta 1 (vienerių) metų 2 (mėnesių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė. M. U. per pirmus 12 laisvės apribojimo mėnesių įpareigotas nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti arba registruotis darbo biržoje, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. U. nuteistas už tai, kad 2014 m. vasario 8 d., tiksliai nenustatytu laiku, UAB „(duomenys neskelbtini) turgus“, (duomenys neskelbtini), iš nenustatyto asmens neteisėtai už 150 litų įgijo ne mažiau kaip 0,995 g narkotinės medžiagos - kanapių (antžeminių dalių) ir nenustatytą kiekį psichotropinių medžiagų turėdamas tikslą jas platinti, kurias gabeno iš (duomenys neskelbtini) turgaus į (duomenys neskelbtini) ir laikotarpyje nuo 2014 m. vasario 8 d., 21 val. iki 2014 m. vasario 9 d., apie 2 val., be atlygio perduodamas vartoti nenustatytą kiekį narkotinių ir psichotropinių medžiagų neteisėtai jas platino E. S., A. L., D. M., K. C. ir A. M., o likusią nesuvartotą narkotinę medžiagą - 0,995 g kanapių (antžeminių dalių) iki 2014 m. vasario 9 d., 2 val., neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, laikė A. M. vairuotame automobilyje „Audi 100“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) t. y. prie rankinio stabdžio svirties laikė vieną geltonos spalvos popieriaus lapą su 0,111 g narkotinės medžiagos - kanapių (antžeminių dalių), po vairuotojo sėdyne - metalinėje dėžutėje su užrašu „(duomenys neskelbtini)“ laikė du folijos lankstinukus su 0,810 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) ir vieną folijos lankstinuką su 0,074 g narkotinės medžiagos - kanapių (antžeminių dalių).

Prokurorė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė įrodymus, teisingai kvalifikavo M. U. padarytą nusikalstamą veiką, tačiau neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatas ir dėl to paskyrė neteisingą, aiškiai per švelnią bausmę, nuteistajam M. U.. Nuosprendį skundžia dėl BK 54 straipsnio taikymo ir bausmės dydžio paskyrimo.

BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos įgyvendinti teisingumo principą ir paskirti teisingą bausmę. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-251/2008, 2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-105/2009, 2K-152/2009, 2K-3/2010, 2K-128/2011).

Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį M. U. atžvilgiu, 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendyje nurodė, kad M. U. kaltinamas įvykdęs tik vieną nusikalstamą veiką, visiškai pripažino nusikaltimo padarymu, anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka tik už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono psichikos sveikatos centre nesilankė. Kaltinamojo neteisėtai įsigytų ir be atlygio perduotų vartoti draugams narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis sąlyginai nedidelis. Teismui nėra pateikta duomenų, kad kaltinamasis būtų įvykdęs naujas nusikalstamas veikas. Nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Kaltinamasis M. U. yra dar gana jauno amžiaus (25 metų), dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotoju- šaltkalviu, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos taip pat charakterizuojamas teigiamai, gyvena su sugyventine E. M., kuri laukiasi jo vaiko, siekia tęsti studijas (duomenys neskelbtini) valstybinės kolegijoje. Teismo nuomone, kaltinamojo atskyrimas nuo visuomenės ir darbo gali neigiamai paveikti jo socialinius ryšius, todėl bausmės tikslai nebus pasiekti realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę ir izoliavus jį nuo visuomenės, o BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė būtų aiškiai per griežta ir tuo pačiu prieštarautų teisingumo principui. Toks sprendimas, teismo įsitikinimu, neprieštarauja BK 54 straipsnio nuostatoms bei BK 41 straipsnyje numatytai bausmės paskirčiai ir BK įtvirtintam šanso principui, kurio esmė yra suteikti kaltinamajam galimybę įrodyti, kad jo padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio ir kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Prokurorės teigimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, yra išaiškinęs, jog aplinkybės, apibūdinančios nuteistuosius, yra tik aplinkybės, kurios vertintinos kaip aplinkybės, numatytos BK 54 straipsnio 2 dalyje, tačiau nėra išimtinės ir nesudaro pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-152/2009, 2K-7/2010, 2K-355/2012). Todėl pirmosios instancijos teismas įprastas aplinkybes, apibūdinančias M. U., pripažindamas išimtinėmis BK 54 straipsnio 3 dalies turinio prasme, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Aplinkybės, kad nuteistasis M. U. kaltinamas padaręs tik vieną nusikalstamą veiką, anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka tik už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, dirba, darbdavio bei seniūnijos charakterizuojamas teigiamai yra dar gana jauno amžiaus, gyvena su sugyventine E. M., kuri laukiasi jo vaiko, siekia tęsti studijas, taip pat nuomonė, kad kaltinamojo atskyrimas nuo visuomenės ir darbo gali neigiamai paveikti jo socialinius ryšius, bausmės tiksliai nebus pasiekti realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę ir izoliavus jį nuo visuomenės, nėra pagrindas daryti išvadą, kad už sunkaus tyčinio nusikaltimo (narkotinių medžiagų platinimas) laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai būtų per griežta ir tuo pačiu prieštarautų teisingumo principui.

Dėl pirmiau išdėstytų priežasčių prokurorė mano, kad Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendis, kuriuo nuteistajam pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalies nuostata, keistinas, paskiriant bausmę, artimą straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, minimumui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Prokurorė apeliaciniame skunde nuteistojo M. U. kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių ir jo veikų juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau skundu prašo paskirti jam griežtesnę bausmę, todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydamas apeliacinio skundo reikalavimų. Apeliaciniame skunde prokurorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo M. U. atžvilgiu taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir dėl to jam skyrė per švelnią bausmę.

Pagal baudžiamajame įstatyme nustatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus teismas skiria bausmę, numatytą BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją (BK 54 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje (2003 m. birželio 10 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai) yra pažymėjęs, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos; bausmės ir jų dydžiai baudžiamajame įstatyme turi būti diferencijuojami atsižvelgiant į nusikalstamų veikų pavojingumą. Nusikalstamų veikų pavojingumą lemia inter alia vertybės, į kurias šiomis veikomis yra kėsinamasi. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, 2K-58/2009, 2K-115/2009, 2K-603/2010, 2K-118/2011). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

BK 54 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teisingumo principo įgyvendinimas neatsiejamas nuo bausmės individualizavimo ir suponuoja bausmės, adekvačios nusikalstamai veikai, ją padariusiojo asmenybei paskyrimą, kartu nepažeidžiant įstatymais ginamų vertybių (pvz., nukentėjusio asmens teisėtų interesų). Skirdamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu teismas privalo vadovautis ir bausmės paskirtimi. BK 41 straipsnyje bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, skiriamos nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui, paskirtis apibrėžiama per tam tikrų tikslų įgyvendinimą, t. y.: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti pirmiau nurodyto teisingumo principo įgyvendinimą. Taigi teismas, darydamas išvadą apie tai, kad BK straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, privalo atsižvelgti ir į kitus bausmės tikslus, kuriais įgyvendinama bausmės paskirtis. Tai, kad galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas atsiranda tada, kai teismas nustato išskirtines aplinkybes, rodančias, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui, pažymėta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. kovo 13 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014.

Pirmosios instancijos teismas taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas atsižvelgė į tai, kad M. U. kaltinamas įvykdęs tik vieną nusikalstamą veiką, visiškai prisipažino nusikaltimo padarymu, anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka tik už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, VšĮ (duomenys neskelbtini) rajono psichikos sveikatos centre nesilankė, kad jo neteisėtai įsigytų ir be atlygio perduotų vartoti draugams narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekis sąlyginai nedidelis, nėra duomenų apie tai, kad jis būtų įvykdęs naujas nusikalstamas veikas, kad yra nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Taip pat atsižvelgė į tai, kad M. U. yra dar gana jauno amžiaus (25 metų), dirba vairuotoju-šaltkalviu, darbdavio charakterizuojamas teigiamai, gyvenamosios vietos seniūnijos taip pat charakterizuojamas teigiamai, gyvena su sugyventine, kuri laukiasi jo vaiko, siekia tęsti studijas. Ir remdamasis šiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad M. U. atskyrimas nuo visuomenės ir darbo gali neigiamai paveikti jo socialinius ryšius, todėl bausmės tikslai nebus pasiekti realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę ir izoliavus jį nuo visuomenės, o BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė būtų aiškiai per griežta ir tuo pačiu prieštarautų teisingumo principui ir šios aplinkybės sudaro taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti švelnesnę, negu įstatymo už BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, bausmę.

Apeliacinės instancijos teismas išanalizavęs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinęs juo įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, taip pat įvertinęs nuteistojo M. U. asmenybę, padarytos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma, t. y. nuteistojo M. U. asmenybė, jo padarytos veikos pobūdis ir padarymo aplinkybės, pavojingumas ir kita, leidžia teigti, kad BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajam aiškiai prieštarautų teisingumo principo įgyvendinimui. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas įvertino tiek nuteistąjį M. U. charakterizuojančias aplinkybes, tiek jo padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tyčios formą, sutinka su padaryta išvada, kad laisvės atėmimo bausmės skyrimas nuteistajam aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir yra pagrindas nuteistojo M. U. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Kolegija pažymi, kad šiuo atveju BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymą lemia byloje nustatytų aplinkybių visuma, t. y. nuteistojo asmenybė, kad jis praeityje nebuvo teistas, nėra duomenų apie tai, kad jo atžvilgiu būtų buvę atliekama ikiteisminių tyrimų, kad jis iki nusikaltimo padarymo buvo tik vieną kartą baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, yra teigiamai charakterizuojamas, dirba, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs šį nusikaltimą, ikiteisminio tyrimo pareigūnams išsamiai paaiškino nusikaltimo padarymo aplinkybes, padaryto nusikaltimo pobūdis ir aplinkybės, kad nuteistasis iš šios nusikalstamos veikos negavo jokių pajamų, narkotines-psichotropines medžiagas platino tik savo draugams ir neatlygintinai, nėra jokių duomenų apie tai, kad narkotines-psichotropines medžiagas būtų platinęs ar vartojęs anksčiau. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš pirmiau išdėstytų aplinkybių visumos matyti, kad nuteistojo M. U. padaryta veika buvo atsitiktinė, jis laikosi įstatymų ir visuomenėje nustatytų taisyklių reikalavimų, todėl laisvės atėmimo bausmės skyrimas jam aiškiai prieštarautų teisingumo principo įgyvendinimui. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį, į M. U. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, t. y., kad buvo padarytas sunkus nusikaltimas, kad narkotinių-psichotropinių medžiagų platinimas yra labai pavojinga veika, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo paskirta laisvės apribojimo bausmė yra per švelni ir nepasieks BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų.

Apeliacinės instancijos teismas skirdamas bausmę nuteistajam M. U. už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą atsižvelgia į nuteistojo M. U. asmenybę, kad jis praeityje nebuvo teistas, administracine tvarka baustas tik už vieną Kelių eismo taisyklių pažeidimą, dirba, yra charakterizuojamas teigiamai, jo sugyventinė laukiasi vaiko, yra nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jo padarytos veikos pavojingumą ir pobūdį, kad M. U. padarė vieną sunkų nusikaltimą, narkotines-psichotropines medžiagas platino neatlygintinai ir daro išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmių skyrimo tikslai gali būti pasiekti nuteistajam skyrus trumpalaikio laisvės atėmimo – arešto – bausmę, nustatant jos dydį – 90 parų. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu nuteistajam skirta bausmė sumažintina vienu trečdaliu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendį tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau skyrė neteisingą bausmę dėl šių priežasčių Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 2 punktas, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktais, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. nuosprendį pakeisti:

vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 3 dalimi nuteistajam M. U. už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą skirti areštą 90 (devyniasdešimt) parų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu šią bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir galutinę bausmę M. U. skirti areštą 60 (šešiasdešimt) parų.

Bausmę skirti atlikti areštinėje, jos pradžią skaičiuoti nuo faktinio bausmės atlikimo pradžios momento.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.