Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

nukentėjusiajam K. P.

viešuose teisiamuosiuose posėdžiuose išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, pagrindinio išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, gyv. vietą deklaravęs (duomenys neskelbtini), šiuo metu faktiškai gyvenantis (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-12-13 nusprendžiu nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 284 straipsnio 1 dalį (2 nusikalstamos veikos), jam paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams,

kaltinamas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. buvo kaltinamas grasinęs nužudyti žmogų, o būtent: A. K. iš savo mobiliojo ryšio telefono (Nr. (duomenys neskelbtini)) paskambinęs į emocinės paramos tarnybą „Jaunimo linija“, bendraudamas telefonu su šios tarnybos savanorėmis 2016 m. rugsėjo 12 d., laikotarpiu nuo 2.05 val. iki 3.34 val., ir 2016 m. rugsėjo 15 d., nuo 1.11 val. iki 2.13 val., grasino peiliu nužudyti policijos pareigūną K. P. Šiais savo veiksmais A. K. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

Teisiamajame posėdyje kaltinamasis A. K., atsakydamas į teismo klausimą dėl kaltės pozicijos pareikšto kaltinimo atžvilgiu, nurodė kaltę pripažįstantis. Visų aplinkybių neatsimena, tačiau kiek gali pasakyti, paskambino į „Jaunimo liniją“, nes jautėsi blogai, norėjo pasikalbėti su darbuotojomis. Ten yra skambinęs ne kartą, naktį draugai miega, nėra su kuo pasišnekėti. Iki tol gal pusę mėnesio vartojo alkoholį, savijauta buvo labai prasta. Gal ir sakė, kad nori pats nusižudyti. Darbuotojos uždavė įvairiausius klausimus, užėjo kalba apie policijos pareigūnus. Jis neneigia, kad darbuotojoms galėjo pasakyti norintis nužudyti (papjauti) pareigūną K. P., tačiau tai buvo tik tuščios kalbos, realiai jis tokių grasinimų įgyvendinti nenorėjo. Ryte atsikėlęs apie pokalbius net nebeprisiminė. Pareigūną K. P. paskutinį kartą matė gal 2012 m., kai jis vežė jį į Lukiškių TI-K. Kažkokių konfliktų su pareigūnų nėra buvę, jis jam jokio pykčio nejautė. Pareigūno vardą ir pavardę atsimena, nes kelias dienas iki skambučių internete ieškojo (duomenys neskelbtini) kontaktų, kadangi jam reikėjo susisiekti su pareigūne dėl vieno jo pažeidimo. Tinklalapis išmetė darbuotojų pavardes, tarp jų pamatė ir K. P.. Jei būtų turėjęs realių ketinimų pareigūną nužudyti, būtų jam tiesiogiai skambinęs, nes pastarojo telefoną galima sužinoti viešai. Teismui perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kaltinamasis A. K. patvirtino, kad jie nurodyti teisingai, išskyrus tą aplinkybę, kad pareigūnas jam ant galvos išpylė alų (b. l. 180-183).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis A. K. parodė, jog 2016 m. rugsėjo mėn., tikslios datos nepamena, naktį, tikslaus laiko nepamena, būdamas išgėręs alkoholio (prieš tai gėrė savaitę be pertraukos), iš savo naudojamo mobiliojo ryšio telefono „Nokia Lumia 520“, Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojasi iki pat šiol, paskambino į emocinės paramos tarnybą „Jaunimo linija“. Šios tarnybos numerį tiesiog, nes anksčiau ne kartą yra skambinęs. Paskambinęs kalbėjo, atrodo, su mergina, pokalbių, regis, buvo du. Jis pasakė ketinantis nusižudyti. Pokalbio metu išsikalbėjo apie policiją, tada jis prisiminė, kad, kai jam buvo 19 metų, jį viešoje vietoje, nešantį alų, sulaikė (duomenys neskelbtini) policijos pareigūnas K. P., kuris iš jo paėmęs alų išpylė jį jam ant galvos, o po to nuvežė į areštinę. Vėliau jis teismo buvo nuteistas dėl muštynių ir pamena, kad policijos pareigūnas K. P. jį vežė atlikti bausmę į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą. Daugiau su šiuo policijos pareigūnu nebendravo, galbūt dar teko keletą kartų matytis su juo (duomenys neskelbtini), kai jį ten pristatydavo kiti policijos pareigūnai. Nežino, kur gyvena K. P. ir niekada nėra jo sekęs. Tiesiog paminėto telefoninio pokalbio metu, pradėjus kalbėti apie policiją, prisiminė šiuos nurodytus įvykius ir pasakė „Jaunimo linijos“ darbuotojai, kad nusižudys pats ir nužudys policijos pareigūną K. P., tačiau realaus ketinimo įvykdyti šį grasinimą jis neturėjo. Telefoninio pokalbio metu, būdamas neblaivus, taip pasakė, bet nei pats žudytis, nei žudyti policijos pareigūno K. P. jis negalvojo, nenorėjo ir neturėjo tam galimybių. Pareigūną K. P. žinojo, kadangi šis patruliuodavo (duomenys neskelbtini). Telefoniniai pokalbiai, kurių metu jis pasakė, kad gali nusižudyti ir nužudyti policijos pareigūną K. P., buvo, atrodo, du, truko maždaug po valandą laiko. Anksčiau jis keturis kartus bandė žudytis skustuvu, o paskutinį kartą peiliu (persipjaudamas sau abiejų rankų venas). Dėl šių savižudybių du kartus buvo gydomas Žiežmarių ligoninėje, kai atlikinėjo bausmę ir buvo ten nuvežtas iš Pravieniškių pataisos namų, o kitus du kartus buvo gydomas Naujoje Vilnioje (b. 1. 56-57, 62-63).

Teisiamajame posėdyje apklausiamas nukentėjusysis K. P. parodė, jog su kaltinamuoju A. K. yra bendravęs, atlikdamas tarnybines pareigas. Pažįsta tiek kaltinamąjį, tiek jo brolį nuo tada, kai (duomenys neskelbtini) buvo jų įgaliotinis. Kaltinamasis A. K. neretai vykdė administracinius teisės pažeidimus, yra tekę pastarąjį vežti į Lukiškes, pradėjus ikiteisminį tyrimą. Jokie santykiai jį su A. K. nesiejo, bendravo su pastaruoju tik dėl tarnybinių pareigų, konfliktų tarp jų nekilo, grasinimų iš kaltinamojo nėra sulaukęs, nebent buvo tik kažkoks konfliktiškas bendravimas kaip su pažeidėju. Gal pastarasis kažką grasinančio ir buvo pasakęs, bet jis rimtai tokių pasakymų nepriėmė. Kaltinamasis buvo žinomas kaip mėgstantis pavartoti alkoholį, visi jo pažeidimai buvo įvykdyti, esant neblaiviam. Dėl įvykio su alumi, kiek atsimena, patruliuojant su kolega pastebėjo viešoje vietoje alų geriantį A. K., nusprendė jį pristatyti į komisariatą, teko parversti ant žemės, dėl ko alus išsipylė. Sulaikymų metu yra tekę panaudoti fizinę jėgą, tačiau išskirtinių situacijų, susijusių su A. K., nebuvo. Paskutinį kartą kaltinamąjį matė daugmaž 2012 m., kai jį vežė į Lukiškių TI-K. Dėl A. K. jokios baimės nejautė ir apie tai, kad yra grasinimai jį nužudyti, sužinojo tik tuomet, kai jam paskambino pareigūnai. Sužinojęs aplinkybes, pasijuto nejaukiai. Žinodamas, jog kaltinamasis yra vartojantis alkoholį, nestabilus, pagalvojo, jog šis gali įvykdyti išsakytus grasinimus. Jeigu kaltinamasis tiek laiko atsiminė įvykį su alumi, vadinasi, jis apie jį galvojo. Šiuo metu baimės dėl A. K. nejaučia, kiek supranta, šis grasinimo įvykdyti realiai neketino (b. l. 180-183).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas K. P. parodė dirbantis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariate. Nuo 2009 m. aptarnauja (duomenys neskelbtini). Šioje teritorijoje buvo jau tuo metu policijai žinomas A. K., su pastaruoju teko susidurti ne kartą, jis nuolat pažeidinėjo viešąją tvarką, yra linkęs daryti nusikaltimus, naudojant smurtą, taip pat linkęs save žaloti. A. K. yra pradėjęs ikiteisminį tyrimą dėl plėšimo, pastarasis buvo sulaikytas, vežtas į Lukiškes, ne kartą grasino jam tuo metu, kad atkeršys. A. K. yra agresyvus, neprognozuojamas, linkęs naudoti smurtą prieš save ir kitus, asmenybė nestabili, vartoja alkoholį, be to, iš išvaizdos matėsi, kad vartoja narkotikus, buvo gydytas psichiatrinėje ligoninėje. Prisimena įvykį, kad A. K., būdamas apsvaigęs, susipjaustė sau galvą. Jį sulaikant buvo naudojamas kovinių imtynių veiksmas bei spec. priemonės, nes A. K. nepakluso teisėtiems reikalavimams. Smurtą prieš A. K. naudojo tik įstatymo ribose, jį sulaikant. Mano, A. K., esant apsvaigusiam nuo alkoholio ar narkotikų, šis gali įvykdyti savo grasinimus. Esant tokiai situacijai, bijo dėl savo šeimos narių, kadangi A. K. neprognozuojamas, gali atvykti į jo darbovietę arba namus (b. 1. 11-112). Papildomos apklausos metu K. P. nurodė, kad maždaug prieš 5 metus, tikslaus laiko neatsimena, gavo pranešimą, kad Skaidiškėse, prie kažkurio namo laiptinės, yra jaunuolis, kuris viešoje vietoje geria alkoholį. Tarnybiniu automobiliu jis su kolega nuvyko į įvykio vietą, kur pamatė A. K. su alumi ir moteriška rankine. Įtardami, kad rankinė gali būti pagrobta, jie patikrino rankinę, tačiau nieko reikšmingo neužfiksavo. Jie A. K., kuris buvo neblaivus, nurodė viešoje vietoje negerti alaus ir eiti namo. A. K. atsakė, kad eis, kai išgers, atsisakė vykdyti jų teisėtus reikalavimus, dėl ko jis (K. P.) su kolega jį už rankų pakėlė nuo laiptų ir A. K. galimai pats save apsipylė alumi. Ne jis, nei kolega ant A. K. alaus nepylė. Sulaikytas A. K. buvo pristatytas į komisariatą, kur jam, jei gerai pamena, buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (b. 1. 13-14). 2016-09-16 nutarimu K. P. pripažintas nukentėjusiuoju (b. 1. 15).

Teismo posėdyje liudytoja I. D. nurodė šias esmines pokalbio, vykusio tarp jos ir kaltinamojo, aplinkybes (detalūs parodymai yra užfiksuoti teismo posėdžio protokole): pokalbis truko apie 1,5 valandos, paskambinęs jaunuolis norėjo pasikalbėti, skundėsi, jog ilgą laiką vartojo alkoholį, jaučiasi prastai, negali užmigti. Ji bandė išsiaiškinti jo santykį su alkoholiu, ar jis turi priklausomybę, kalbėjosi apie jo asmeninius santykius ir pan. Bekalbant jaunuolis užsiminė, jog yra sėdėjęs įkalinimo įstaigoje, po to tema pakrypo apie tai, kad jam anksčiau ne kartą teko susidurti su policijos pareigūnais, papasakojo apie įvykį, kurio metu jį įžeidė ir pažemino vienas pareigūnas. Asmuo nurodė daugmaž prieš 6 metus su draugais prie laiptinės gėręs alų, kai atvykę pareigūnai liepė skirstytis. Jis niekur eiti nenorėjo, kažką jiems pasakė, nusikeikė, dėl ko policininkas supyko, pasodino ant žemės ir išpylė ant galvos alų, o po to sulaikė ir nuvežė į areštinę. Kitą rytą jis smirdinčiais drabužiais turėjo viešuoju transportu vykti namo, dėl ko jautėsi nemaloniai, pažemintas. Tolesnio pokalbio su savanore metu vyriškis vis grįždavo prie šios temos, vis atsimindavo apie tą pareigūną. Minėjo, kad tąkart pareigūnai buvo keli, tačiau kitas (jaunesnis) elgėsi normaliai ir jis buvo piktas būtent ant to, kuris ant jo išpylė alų. Toliau kalbant apie tai, kad asmuo turi ir gali pats spęsti savo problemas, jaunuolis pasakė, kad yra bandęs žudytis, tačiau nesėkmingai, sakė, kad tiesiog pats negali nusižudyti, tam yra per silpnas, tačiau tą už jį padarys kiti. Jis nurodė, jog sužalos, tiksliau nužudys, tą pareigūną, kuris jį apipylė alumi (pavardės neįvardino). Sakė, kad žino, kur pastarasis gyvena, žadėjo kitą rytą po pokalbio vykti į komisariatą, kuriame tas pareigūnas dirbo (konkretaus pavadinimo neminėjo). Skambinusiojo žodžiais, jis yra nusivylęs policija, pareigūnais ir, jei pavyks tą konkretų pareigūną arba bent jau kažkokį kitą nužudyti, reiškia jis padarys visuomenei gerą darbą. Taip pat jaunuolis pasakojo apie ankstesnį teismo procesą, išreiškė pasipiktinimą ir prokuroru, sakė, kad šis jį suerzino, visiškai neatsižvelgė į tai, kad jis (A. K.) atsiprašė nukentėjusiųjų ir pastarieji neturėjo jam jokių pretenzijų, nurodė, jog prokuroras tyčia paprašė paskirti kuo didesnę bausmę. Liudytoja neatsiminė, ar asmuo minėjo konkretaus prokuroro pavardę, tačiau ji suprato, kad skambinantysis norėtų su juo fiziškai susidoroti. Anot liudytojos I. D., išsisakęs mintis apie prokurorą, jis daugiau apie jį nebekalbėjo, kai tuo tarpu dėl pareigūno, apipylusio jo galvą alumi, jis vėl ir vėl sugrįždavo. Jaunuolis tarsi norėjo išgirsti jos nuomonę dėl ketinimų nužudyti pareigūną, dėl to, ar verta šiam atleisti, po ko jai atsakius, kad gyvybės atėmimas tikrai nėra problemos sprendimas, jis su ironija jai atsakydavo, kad būtų neblogai, nes liktų mažiau policininkų. Taip pat liudytoja pažymėjo, kad vos tik ji pasakydavo, kad jaunuolis yra visuomenės dalis, gali gyventi kitaip, šis iškart susierzindavo. Jai skambinęs pasirodė esantis nuskriaustas, psichologinę traumą patyręs asmuo. Išsakyti grasinimai nužudyti pareigūną jai pasirodė realūs, tačiau, ar pastarasis juos tikrai būtų įgyvendinęs, ne jai spręsti. Jai pasirodė, jog asmens susikaupusi agresija gali kažkada sprogti (nebūtinai kitą rytą po pokalbio, kaip asmuo buvo nurodęs, tačiau bet kuriuo kitu metu). Po 1,5 val. pokalbis nutrūko (galimai dėl techninių priežasčių), pokalbio įrašo nėra, tokie pokalbiai anoniminiai. Ji pati yra baigusi kostiumo dizaino ir meno edukologijos studijas, psichologijos kursų nelankė, išskyrus vidinius, kuriuos organizuoja „Jaunimo linija“, įvykio dienai savarankiškai pokalbius su besikreipiančiais asmenimis vedė apie porą mėnesių. Pokalbio metu gavusi informaciją apie planuojamą nusikaltimą pagal numatytą tvarką pranešė apie tai vadovui. Perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytoja I. D. parodė, kad jie surašyti teisingai, tuomet aplinkybes atsiminė geriau, prašė tais parodymais vadovautis (b. l. 193-199).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja I. D. davė išsamius parodymus. Dirba emocinės paramos tarnybos „Jaunimo linija“ savanore, telefonu teikia psichologinę pagalbą asmenims, dėl įvairių priežasčių paskambinusiems į šią tarnybą. 2016-09-12, apie 2.00 val. nakties, į „Jaunimo liniją“ paskambino vaikinas, kurio nei vardo, nei pavardės nežino. Paskambinęs vaikinas kalbėjosi su ja apie nemigą, laiką, praleistą kalėjime, nevienkartinį buvimą karceryje, apie daugiadienius užgėrimus, apie tai, kad geria alkoholį jau penkias ar šešias dienas, ne kartą yra kvietęsis pagalbą „112“. Bendraujant vaikinas pasakė, kad turi peilį ir nevaldo minčių apie tai, kad nori sužaloti save ar kitą žmogų, buvo dėl to paguldytas į ligoninę. Išėjęs iš kalėjimo jis užsiregistravo darbo biržoje ir kurį laiką ten lankėsi, tačiau periodinis lankymasis pradėjo erzinti ir jis nustojo eiti į darbo biržą, dėl ko neteko socialinio draudimo. Vaikinas minėjo turintis daug kreditų, dėl ko jam neapsimoka oficialiai dirbti, geriau nelegaliai. Ji pasakė esant įvairių organizacijų, kurios nemokamai, net ir neturint socialinio draudimo, teikia pagalbą, tačiau vaikinas didelio susidomėjimo neparodė. Pokalbio metu, nepamena, kurioje tiksliai vietoje, jis jai pradėjo pasakoti, kad kartą jis su draugais kažkur prie laiptinės gėrė alų ir atvyko policijos pareigūnai. Jis žodžiu atsisakė vykdyti policijos pareigūnų reikalavimus skirstytis ir nusikeikė. Vaikino manymu, vienas iš policijos pareigūnų galimai dėl pavartoto keiksmažodžio, labai susierzino ir ant jo išpylė alų, o po to nuvežė į policijos komisariatą. Vaikinas, pasakodamas apie šį įvykį, buvo labai susijaudinęs, iš balso tembro ir tono jautėsi didelis pyktis ir tai, kad jis jaučiasi labai pažemintas, šio įvykio niekaip negali pamiršti, jis sukelia daug negatyvių emocijų. Pokalbio metu vaikinas nepasakė policijos pareigūno, kuris ant jo išpylė alų ir taip jį suerzino bei pažemino, vardo ar pavardės, tačiau vėliau pokalbio metu jis paminėjo, kad tas pats policijos pareigūnas dar kartąjį dėl muštynių vežė į Lukiškes. Tolimesnio pokalbio metu vaikinas nuolat prisimindavo šį įvykį, ji suprato, kad šio įvykio jis neužmiršo, jautėsi pažemintas. Pokalbio metu vaikinas pasakė žinantis, ką reikia daryti, teigė, kad rytoj nueis į tą policijos komisariatą ir sužalos būtent tą policijos pareigūną, kuris jį aukščiau nurodytomis aplinkybėmis apipylė alumi, tačiau jeigu to pareigūno tuo metu ten nebus, jis sužalos bet kurį kitą policijos pareigūną ar pareigūnus. Ji suprato, kad vaikinas dažnai yra buvęs tame policijos komisariate, kurio pavadinimo nenurodė, ir jam nebuvo labai didelio skirtumo, ar jis sužalos būtent tą policijos pareigūną, kuris jį apipylė alumi, ar kurį kitą policijos pareigūną ar pareigūnus. Vaikinas pasakė, kad jis nori tai padaryti, dėl to, kad po tokių jo veiksmų policijos pareigūnai jį nušautų, pasakė, kad geriausia būtų jeigu šautų į galvą arba jį vėl uždarytų į kalėjimą, kadangi nemato gyvenimo prasmės ir nenori būti laisvėje. Vaikinas pasakė, kad prieš save yra nepajėgus pakelti rankos. Iš tolimesnio pokalbio suprato, kad vaikinas tarsi laukė jos pritarimo, paklausė, kurioje pusėje ji yra, t. y. policijos pareigūnų ar jo. Ji atsakė nesanti nė vienoje pusėje, klausė, ar jis supranta, kad jis nori atimti gyvybę. Vaikinas atsakė suprantantis, sakė, kad nemato čia nieko blogo, paminėjo, kad kuo mažiau bus policijos pareigūnų, tuo bus geriau. Neprisimena, ar vaikinas sakė, kokiu konkrečiu būdu jis nužudys policijos pareigūną ar pareigūnus, tačiau jis tikrai sakė, kad „sužalos“ ir „nužudys“. Tolimesnio pokalbio metu vaikinas vis prisimindavo paminėtą įvykį su alumi, dėl ko jautė pyktį, pažeminimą bei norą atkeršyti. Vaikinas taip pat kalbėjo apie tai, kaip kitaip išlieti pyktį (be fizinio kito žmogaus žalojimo), kalbėjo apie sportą, bet jis paminėjo, kad didesnę iškrovą jaustų sužalodamas kitą žmogų. Maždaug po pusantros valandos telefono pokalbis nutrūko. Liudytoja I. D. teigė iš pokalbio supratusi, kad vaikinas viskuo nusivylęs, nemato prasmės gyventi, vis prisimindavo istoriją apie išpiltą alų, sakė, to policijos pareigūno, o jo nesant ir kito pareigūno ar pareigūnų nužudymas, tarsi taptų jo gyvenimo tikslu. Jeigu jis taip padarytų, tai policijos pareigūnai jį nušautų, nes jis pats negali prieš save pakelti rankos, nors pokalbio metu ir buvo minėjęs, kad anksčiau yra bandęs žudytis. Įvykdęs savo grasinimą, jis ir atkeršytų, ir pasiektų savo tikslą. Realizavęs grasinimą, jis arba sėstų į kalėjimą, kur šiuo metu kali jo brolis, arba policijos pareigūnai jį nušautų. Vaikinas pasižymėjo desperacija, pasireiškiančia tikslo ieškojimu, o tikslas - nužudyti policijos pareigūną, kuris jį apipylė jį alumi, bet gali nužudyti ir kitus policijos pareigūnus, kadangi tokį veiksmą jis suprato kaip visuomenės apvalymą. Pokalbio pradžioje vaikinas buvo gana ramus, šiek tiek susierzinęs, tačiau prisiminus minėtą įvykį jo emocinis lygis kilo iki pykčio. Vaikinas nešaukė, tačiau kalbėdamas apie įvykį, pradėdavo labai greitai kalbėti, jausdavosi agresija. Tuo metu vaikino grasinimas nužudyti policijos pareigūną ar jį sužaloti atrodė realus. Tokią išvadą daro pagal vaikino žodžius ir emocijas. Tai, kad jis sakė, jog nueis ir savo grasinimą įvykdys rytoj, jai atrodė nelabai realu, tačiau, kad tai gali kažkada įvykti, atrodė realu, kadangi vaikinas nevaldė pykčio ir tuo atveju, jeigu tuo momentu jo akiratyje pasirodytų policijos pareigūnas (nebūtinai tas, kuris jį apipylė alumi), tuomet realu, kad jis gali jį sužaloti ar nužudyti (b. 1. 20-22).

Teismo posėdyje apklausta liudytoja I. A. parodė, jog įvykio metu dirbo „Jaunimo linijoje“ savanore, jos darbo metu paskambino jaunuolis, kuris norėjo pasikalbėti. Sakė, kad jį kankina nemiga, blogai jaučiasi, prieš tai kurį laiką vartojo alkoholį. Jis norėjo pasidalinti kuo daugiau detalių iš savo gyvenimo, pasakojo, kad yra bandęs žudytis, vartojo narkotikus, buvo netgi perdozavęs. Daugmaž po gero pusvalandžio nuo pokalbio pradžios (praėjus 30-40 min.), klausiant apie gyvenimo tikslus, jaunuolis pasakė, kad jo brolis sėdi kalėjime, jo tikslas – aplankyti brolį, o po to jokių tikslų gyvenime nebeturi. Ji paklausė, ar tai reiškia, kad jis nori nusižudyti, po ko vaikinas pasakė, kad to padaryti negali ir nurodė, jog po brolio aplankymo eis į komisariatą ir nužudys vieną pareigūną, po ko jau jį patį kiti pareigūnai nušaus. Skambinantysis sakė, kad praeityje tas pareigūnas jį įžeidė ir pažemino, išpylė ant galvos alų. Vaikinas nurodė pareigūno vardą ir pavardę, sakė, kad žudyti eis į komisariatą, kuriame pareigūnas dirba, ir ten perrėš jam peiliu gerklę. Kalbėdamas apie tą pareigūną buvo piktas, susierzinęs, jai atrodė, kad vaikino grasinimai yra realūs, dėl ko pasibaigus pokalbiui (truko apie valandą) pranešė apie tai tarnybos vadovui. Ji „Jaunimo linijoje“ iki įvykio dirbo apie pusmetį, yra psichologijos studentė. Perskaičius ikiteisminiame tyrime duotus parodymus, liudytoja I. A. parodė, jog jie užfiksuoti teisingai ir prašė jais vadovautis (b. l. 193-199).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja I. A. (emocinės paramos tarnybos „Jaunimo linija“ savanorė) parodė, jog 2016-09-15, apie 1.00 val., nakties į „Jaunimo liniją“ paskambino vaikinas, kurio vardo ir pavardės nežino, su kuriuo ji maždaug iki 2.00 val. bendravo telefonu. Pokalbio pradžią vaikinas pradėjo skųsdamasis, jog negali užmigti, jį jau ilgą laiką kamuoja nemiga. Vaikinas paminėjo, kad aštuonias dienas vartoja alkoholį, anksčiau yra bandęs keturis kartus žudytis, sakė, kad dieną prieš šį pokalbį jis buvo pasiėmęs peilį, norėdamas nusižudyti, tačiau neišdrįso. Vaikinas paminėjo anksčiau sėdėjęs įkalinimo įstaigoje, ten vartojo tabletes. Vienu atveju vartojo kažkokias tabletes nuo nemigos, vėliau - amfetaminą, buvo jo perdozavęs, išvežtas į ligoninę. Buvo atvejis, kai namuose persipjovė venas, pats išsikvietė greitosios medicinos pagalbos darbuotojus. Po to vaikinas pasakė, kad jis daugiau taip negyvens. Jai paklausus, ar jis kalba apie savižudybę, vaikinas atsakė, kad jam to daryti nereikės, už jį tai padarys kiti. Jis pasakė, kad nueis į policiją ir policijos pareigūnui peiliu perpjaus gerklę, po ko jį nušaus kiti policijos pareigūnai. Vaikinas pasakė, kad šį veiksmą planuoja atlikti maždaug po dešimt dienų, kai jis kalėjime aplankys savo brolį, atliekantį laisvės atėmimo bausmę. Pasakodamas, dėl ko jis nori nužudyti policijos pareigūną, jaunuolis sakė, jog prieš kelis metus su draugu kažkur šventė, ėjo namo rankose nešdamasis alaus butelį. Sustojus prie namų parūkyti, privažiavo policijos pareigūnai, kurie pareikalavo eiti namo. Jis pasakė, kad iš pradžių surūkys cigaretę ir tada eis namo. Policijos pareigūnams nepatiko jo atsakymas ar tai, kad jis nusikeikė, todėl šie jį sumušė. Vienas iš pareigūnų (vyresnis) apipylė jį alumi. Po to policijos pareigūnai jį išvežė į blaivyklą, iš kurios jis visas smirdantis alumi turėjo grįžti į namus. Vaikinas nuolat kartojo nesuprantantis, kodėl tas policijos pareigūnas apipylė jį alumi, šiuos žodžius kartojo su dideliu įsiūčiu. Vaikinas pasakė, kad tam policijos pareigūnui jis niekada neatleis, jau seniai planuoja jam atkeršyti. Nurodė internete susiradęs jį alumi apipylusio policijos pareigūno vardą ir pavardę. Vaikinas pasakė, kad tai K. P., internete sužinojo, kur pareigūnas dirba, tačiau jai konkrečios pareigūno darbo vietos nepasakė. Vaikinas nuolat piktinosi, kad pareigūnas aukščiau nurodytomis aplinkybėmis apipylė alumi, iš balso tono suprato, kad jis buvo įpykęs, jautėsi pažemintas. Išklausiusi vaikino pasipiktinimą dėl nurodyto įvykio, pasiūlė pastarajam eiti miegoti, jie atsisveikino ir pabaigė pokalbį telefonu. Liudytojos I. A. teigimu, pokalbio pradžioje vaikinas buvo gana ramus, kartais net pajuokaudavo, tačiau kalbėdamas apie įvykį, kurio metu policijos pareigūnas jį apipylė alumi, iš balso tono ir emocijų jautėsi, kad vaikinas jaučia didelį pyktį, yra įsiutęs. Jai vaikino grasinimas nužudyti policijos pareigūną K. P. pasirodė realus, kadangi apie įvykį skambinantysis pasakojo su dideliu pykčiu, nuolat prisimindavo įvykį, dėl jo jautėsi pažemintas. Kadangi grasinimas nužudyti policijos pareigūną K. P. jai pasirodė realus, apie tai ji pranešė emocinės paramos tarnybos „Jaunimo linija“ vadovui. Iš pokalbio telefonu su paminėtu vaikinu ji suprato, kad pastarasis yra (duomenys neskelbtini). Be to, pokalbio metu vaikinas paminėjo, kad jo abi rankos yra supjaustytos (b. 1. 25-27).

2016-09-20 asmens apžiūros protokole užfiksuota, jog ant A. K. kairės rankos dilbio vidinės pusės matyti daugybiniai apie 4 cm ilgio pjautinių žaizdų randai. A. K. nurodė, kad randai atsirado per tris kartus tyčia susipjausčius skustuvo peiliuko ašmenimis (du kartus įkalinimo įstaigoje, trečiąjį kartą – namuose). Sužalojimai užfiksuoti fotonuotraikose (b. 1. 64-69).

VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninės 2016-09-22 pažymoje Nr. 10-S-200360 nurodyta, kad A. K. šioje ligoninėje gydytas 2 kartus, paskutinį kartą nuo 2014-11-15 iki 2014-11-19. Diagnozė: emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, impulsyvus tipas. Psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, vartojant kelias medžiagas, priklausomybės sindromas (b. l. 88).

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus 2016-11-16 specialisto išvadoje Nr. 89TPK-593/2016 nurodyta, jog A. K. pirmą kartą gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje 2011 m. ir vėliau du kartus 2012 m. gydytas Respublikinės Kauno ligoninės padalinyje Marių ligoninėje. Visų hospitalizacijų metu diagnozuota: emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, impulsyvusis tipas, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį bei narkotines medžiagas (opioidus, stimuliatorius). Klinikiniame vaizde fiksuota impulsų kontrolės stoka, agresyvaus, impulsyvaus, save žalojančio elgesio epizodai. Nėra duomenų, kad A. K. sirgtų lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu, silpnaprotyste ar byloje nagrinėjamų įvykių metu būtų buvęs laikino psichikos sutrikimo būsenoje, jam skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nėra pagrindo (netikslinga) (b. 1. 102).

Dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

Baudžiamojo proceso įstatymas nustato, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalis. Pagal teismų praktiką, taikydamas BPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, teismas turi įsitikinti, ar byloje esantys įrodymai yra patikimi, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Aprašydamas į įrodinėjimo dalyką įeinančias aplinkybes, teismas privalo padaryti vienareikšmes išvadas apie šių aplinkybių buvimą ar nebuvimą. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs visų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visumą, neturi pagrindo daryti neginčijamą ir abejonių nekeliančią išvadą dėl A. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

Visų pirma pažymėtina tai, jog ne kiekviena veika, kurios metu išsakomas grasinimas nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, laikoma nusikalstama ir gali būti kvalifikuojama pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. Nr. 2K-26/2010, Nr. 2K-341/2010, 2K-12/2011, Nr. 2K-410-693/2015, 2K-14-222/2016). Sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010). Nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą.

Šioje byloje A. K. pareikštas kaltinimas dėl to, kad pastarasis, paskambinęs į emocinės paramos tarnybą „Jaunimo linija“, bendraudamas telefonu su šios tarnybos savanorėmis 2016 m. rugsėjo 12 d., laikotarpiu nuo 2.05 val. iki 3.34 val., ir 2016 m. rugsėjo 15 d., nuo 1.11 val. iki 2.13 val., grasino peiliu nužudyti policijos pareigūną K. P.. Taigi iš kaltinimo turinio matyti, jog A. K. grasinimus nužudyti išsakė ne tiesiogiai nukentėjusiajam, o bendraudamas su emocinę paramą teikiančios tarnybos savanorėmis. Pažymėtina, jog šioje byloje kaltinimo pagrindu tapo išskirtinai liudytojų parodymai (iki nagrinėjamų įvykių abi liudytojos savanorėmis dirbo gana neilgą laikotarpį, psichologijos sritis artima vienai iš jų). Pirminio įrodymų šaltinio – telefoninių pokalbių nėra (pokalbiai anonimiški, neįrašinėjami). Kaip matyti iš liudytojų I. D. ir I. A. parodymų, kaltinamasis A. K. abu kartus paskambino norėdamas išsikalbėti, skundėsi nemiga, pasakojo turintis bėdų dėl alkoholio vartojimo, nurodė ne vieną dieną prieš tai gėręs. Tiek atsakydamas į savanorių klausimus, tiek pats savo iniciatyva pasakodamas apie savo gyvenimo įvykius ir problemas, kaltinamasis, be kita ko, papasakojo ir praeityje nutikusį incidentą dėl jam ant galvos išpilto alaus. Kaltinamasis nurodė, jog tą padarė pareigūnas K. P. (antrojo pokalbio metu įvardino vardą ir pavardę), abi liudytojos patvirtino, jog kalbėdamas apie šį įvykį skambinantysis buvo labai įpykęs, pažemintas, jis nuolat grįždavo prie šios temos, nurodė, jog tą pareigūną (K. P.) sužalos ir nužudys, antrą kartą skambindamas tvirtino, jog nueis į komisariatą ir perrėš gerklę, minėjo apytikslę tokių grasinimų įvykdymo datą (pirmuoju atveju sakė, kad kitą rytą po pokalbio, o antruoju atveju – po 10 dienų, kai tik aplankys kalintį brolį) (b. l. 20-22, 25-27, 193-199). Vertindamas A. K. išsakytus grasinimus dėl pareigūno K. P. nužudymo, būtina atsižvelgti į tai, kad esminis kaltinamojo skambinimo į paramos liniją tikslas buvo noras išsikalbėti, pasidalinti kamuojančiomis problemomis, A. K. tarnybos savanorėms noriai pasakojo apie save, savo gyvenimo patirtį ir įvykius. Tema apie policiją, pareigūnus ir konkrečiai apie pareigūną K. P. išsirutuliavo kalbantis apie A. K. galimus ketinimus įvykdyti savižudybę, t. y. tiek vienu, tiek kitu atveju įpusėjus pokalbiui. Be to, kaip matyti, K. P. buvo ne vienintelis asmuo, dėl kurio A. K. išreiškė pasipiktinimą – pastarasis išsakė nusivylimą visa policijos sistema, pareigūnais, išsakė norą nužudyti bent jau kažkokį pareigūną, taip pat išreiškė pasipiktinimą prokuroru, norą susidoroti su juo, o galiausiai nepasitenkinimą ir pyktį, anot liudytojų, sukoncentravo ties pareigūnu K. P., kuris, kaltinamojo teigimu, kadaise apipylė jį alumi. Teismas neturi pagrindo abejoti liudytojų parodymais, jog A. K. išsakė ketinimą nužudyti, perpjauti gerklę nukentėjusiuoju pripažintam K. P. (pats kaltinamasis nors konkrečiai ir nebeatsiminė pokalbių turinio, tačiau neneigė, jog galėjo nurodytu būdu grasinti) ir tokie grasinimai savanorėms galėjo pasirodyti išties realūs, ypač liudytojai I. A., kuriai A. K. nurodė internete susiradęs pareigūno vardą ir pavardę, įvardino grasinimų įvykdymo datą, minėjo eisiąs į pareigūno darbovietę, kur pastarajam perpjaus gerklę, kalbėjo su dideliu įsiūčiu. Visgi tokie kaltinamojo išsakyti grasinimai, kas visumoje nėra vertintina nei teigiamai, nei pateisinamai, nesudaro pagrindo išvadai dėl nusikalstamos veikos buvimo.

Atsižvelgiant į tai, jog BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tyčine nusikalstama veika siekiama padaryti poveikį nukentėjusiojo asmens psichikai, sukeliant jam baimę dėl grėsmės gyvybei ir sveikatai, šiuo atveju kaip tik ir svarbu nustatyti, koks poveikis grasinant buvo daromas būtent nukentėjusiojo psichikai, ar nukentėjusysis jautėsi įbaugintas. Sprendžiant kaltinamojo atsakomybės klausimą, taip pat yra būtina nustatyti, ar buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl kaltinamojo ketinimų ir ar jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2014). Kaip nustatyta, nagrinėjamu atveju grasinimas buvo išsakytas ne tiesiogiai nukentėjusiajam, o per emocinės paramos tarnybos „Jaunimo linija“ savanores. Apklausiamas teismo posėdžio metu nukentėjusiuoju pripažintas K. P. parodė, jog apie jam išsakytus grasinimus sužinojo tik tuomet, kai apie tai informavo paskambinę pareigūnai. Iš paties kaltinamojo tiesiogiai jis jokių grasinimų sulaukęs nebuvo, pastarąjį paskutinį kartą matė daugmaž 2012 m., jokių konfliktų tarp jų nebuvo, nebent konfliktiškai galėjo bendrauti kaip su pažeidėju, bet tik tiek. A. K., būdamas nepatenkintas, praeityje galėjo pagrasinti susidoroti, tačiau jis į tokius jo pasakymus rimtai nežiūrėjo. K. P., kuris ikiteisminio tyrime metu buvo nurodęs, jog dėl A. K. veiksmų jaučia baimę tiek dėl savęs paties, tiek dėl savo šeimos, teisme pažymėjo, jog iš esmės tik po pareigūnų skambučio pasijuto nejaukiai, kadangi žinant, jog kaltinamasis kaip asmuo yra nestabilus, gali tokius savo ketinimus įvykdyti, jei jau jį (K. P.) atsiminė tiek laiko. Visgi teisiamojo posėdžio metu K. P., prieš tai tiesiogiai išklausęs kaltinamojo parodymus, teigė baimės dėl A. K. išsakytų grasinimų nejaučiantis, supranta, kad pastarasis jų įvykdyti realiai neketino (b. l. 180-183). Taigi analizuojant grasinimų poveikį nukentėjusiojo psichikai, matyti, jog nukentėjusysis apie jo atžvilgiu reiškiamus grasinimus net nežinojo, tokia informacija jam buvo pateikta vėliau. Teismo posėdyje tiesiogiai išklausius nukentėjusįjį K. P., teismas neturi pagrindo manyti, jog pastarasis patyrė pavojingą tyčinį poveikį savo psichikai, išties bijojo ir buvo įbaugintas. Kita vertus, byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, jog kaltinamasis siekė tokios nukentėjusiojo būsenos. Aptariamos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Šios bylos kontekste pažymėtina nesant jokių duomenų apie tai, jog kaltinamasis būtų siekęs, kad jo išsakyti grasinimai taptų žinomi nukentėjusiajam. Kaltinamasis neprašė emocinės tarnybos darbuotojų susisiekti ar kitokiu būdu pranešti apie jo nurodytus ketinimus, pats kaltinamasis nukentėjusiojo neieškojo, jam neskambino, tiesiogiai jokių grasinimų neišsakė, nors nėra pagrindo netikėti kaltinamojo parodymais, jog pareigūno kontaktus galima nesunkiai rasti viešojoje erdvėje. Kaltinamasis nukentėjusįjį paskutinį kartą matė mažiausiai prieš 4 metus, per tą laiką nė karto nebandė susisiekti (nei tiesiogiai, nei nuotolinio ryšio priemonėmis), to nepadarė ir po pokalbio su emocinės paramos tarnybos darbuotojomis (nors pirmąjį kartą grasinimus įgyvendinti žadėjo kitą rytą).

Ištyręs surinktus įrodymus, teismas neturi pakankamo pagrindo išvadai, jog kaltinamasis turėjo tikslą daryti poveikį nukentėjusiojo psichikai ar sukelti jam baimę dėl grėsmės gyvybei ir sveikatai, siekė įbauginti. Būtina atsižvelgti į kaltinamojo asmenybę, skambučių metu buvusią pastarojo būseną, kuri po ilgalaikio alkoholio vartojimo buvo juo labiau nestabili. Kaltinamasis, skambindamas į emocinės pagalbos liniją, ieškojo paramos dėl savo prastos emocinės būklės, siekė išsakyti kilusias neigiamas mintis, išsikalbėjęs ir prisiminęs neigiamus praeities potyrius, aiškiai nederamu ir neadekvačiu būdu išreiškė savo pasipiktinimą. Kaip jau minėta anksčiau, BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytas grasinimas nužudyti gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, kaltininkui suprantant, jog grasinimą išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos, o nukentėjusysis dėl tokių grasinimų jaučiasi įbaugintas ir įsitikinęs, kad grasinimai gali būti iš tikrųjų įgyvendinti. Dėl anksčiau išvardintų argumentų teismas tokių išvadų kaip tik ir negali daryti.

Teismas konstatuoja, jog byloje ištyrus visas aplinkybes bei išnaudojus procesines priemones reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, nėra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog kaltinamasis A. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, todėl, vadovaujantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, A. K. dėl jam pareikšto kaltinimo išteisintinas. Pažymėtina, jog toks teismo sprendimas nereiškia, jog kaltinamojo veiksmai vertintini teigiamai. A. K. neabejotinai pasirinko aiškiai netinkamą būdą išreikšti savo nepasitenkinimą, kam įtakos turėjo pastarojo asmenybės specifika (diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį ir narkotines medžiagas, emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, impulsyvus tipas, fiksuota impulsų kontrolės stoka, agresyvaus, impulsyvaus bei save žalojančio elgesio epizodai), tačiau nenustačius pastarojo veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, teismas atitinkamai neturi pagrindo skirti elgesio apribojimus ar įpareigojimus.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298 straipsniais, 303 straipsnio 5 dalimi, 304 – 308 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

A. K. išteisinti dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir dokumento paėmimą, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.