Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-605-493-2013

Teisėja Dalia Buziliauskienė Teisminio proceso Nr. 1-66-1-01237-2012-2

2013 m. spalio 18 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Egidijaus Jono Grigaravičiaus, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Stasei Svetickienei, prokurorui Donatui Jačiauskui, gynėjui advokatui Adomui Liutvinskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. S. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo N. S. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems (2) metams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems (2) metams ir šešiems (6) mėnesiams,pagal BK 187 straipsnio 3 dalį – areštu trisdešimčiai (30) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, paskirtos bausmės pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 3 dalį subendrintos apėmimo būdu ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems (2) metams ir šešiems (6) mėnesiams, kuri, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su paskirta bausme pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 149 straipsnio 1 dalį ir N. S. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas dvejiems (2) metams ir dešimčiai (10) mėnesių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

N. S., pagal LR BK 22 str. 1 d., 149 str. 1 d. nuteistas už tai, jog būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2012 m. gruodžio 1 d., apie 7.30 val., prie katilinės, esančios (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su gatve ėjusia Ž. K. prieš jos valią, pribėgo prie jos ir, grasindamas panaudoti fizinį smurtą bei panaudodamas fizinį smurtą, abiem rankomis sugriebė už jos striukės bei sakydamas „jeigu rėksi aš tave užmušiu“ sudavė kumščiu Ž. K. ne mažiau 5 kartų į veidą ir galvą, pargriovė ją ant žemės, užšoko gulinčiai nukentėjusiajai ant nugaros ir keliais ją prispaudė prie žemės, sakydamas „aš tau nusuksiu sprandą“, suėmė rankomis už galvos, ją suko, paklaustas, ko nori, atsakė, kad nori lytiškai santykiauti, tuomet rankomis plėšė nuo jos striukę, kėlė ją į viršų bei sudavė ne mažiau 2 kartų į veidą, taip padarydamas Ž. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasikėsino lytiškai santykiauti su nukentėjusiąja Ž. K. prieš jos valią, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusioji intensyviai priešinosi ir jam toliau daryti nusikalstamus veiksmus sutrukdė pro įvykio vietą gatve pravažiuojantis automobilis.

Be to, N. S., pagal LR BK 22 str. 1 d., 150 str. 1 d., 187 str. 3 d. nuteistas už tai, jog būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2012 m. gruodžio 1 d., po 7.30 val., iš karto po pasikėsinimo išžaginti, prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą patenkinti savo lytinę aistrą oraliniu būdu, grasindamas panaudoti fizinį smurtą bei panaudodamas fizinį smurtą, sugriebė Ž. K. už striukės ir ją suplėšė, taip padarydamas nukentėjusiajai 200 Lt turtinę žalą, daug kartų pakartodamas reikalavimą čiulpti jo lytinį organą, sugriebė nukentėjusiąją už plaukų, pargriovė, už plaukų tempė ją gulinčią, o šiai priešinantis ir šaukiant pagalbos, kaire ranka užėmė jos burną bei kumščiu sudavė ne mažiau 20 kartų į galvą ir veidą, ir nuo šių smūgių Ž. K. nugriuvus ant žemės, užgulė ją savo kūnu, sakydamas „aš tau tuoj akis išbadysiu“ išskėtė du savo pirštus jai prieš akis bei vėl kumščiu sudavė jai į galvą ne mažiau 2 kartų, taip padarydamas Ž. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasikėsino tenkinti savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja Ž. K. prieš jos valią oraliniu būdu, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi nukentėjusioji aktyviai priešinosi ir nusikalstamą veiką tęsti sutrukdė į įvykio vietą atėjusi S. S..

Nuteistojo N. S. gynėjas advokatas Adomas Liutvinskas skundžia Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti jo dalį dėl N. S. pripažinimo kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje, ir, nustačius, kad N. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, priimti naują nuosprendį. Skunde gynėjas nurodo, kad teismas, aprašydamas jo ginamajam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, t. y. vietą, laiką, būdą bei kilusius padarinius, nurodo tapačius ginamojo veiksmus ir tuos pačius kilusius padarinius – nesunkų sveikatos sutrikdymą ir turto sugadinimą, tačiau atskirai nenurodo ginamojo veiksmų, sudarančių nusikaltimų, numatytų BK 149 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius. Teismas, pripažinęs ginamąjį kaltu pasikėsinus padaryti dvi seksualinio pobūdžio veikas, turėjo pareigą skundžiamame nuosprendyje motyvuotai pagrįsti kaltininko tyčios turinį, atskleidžiant išorinius veikų požymius, nes apie tyčios turinį sprendžiama ne tik pagal nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, bet pagal visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atskleidžiančius kaltininko ketinimą padaryti konkrečią nusikalstamą veiką. Gynėjo teigimu, skundžiamame nuosprendyje aprašytų ginamojo veiksmų vertinimas, taikant BK 22 straipsnio 1 dalį, padarytas ne objektyvių bylos duomenų, o vien nukentėjusiosios nenuoseklių parodymų ir subjektyvios nuomonės pagrindu. Skundžiamu nuosprendžiu teismas nustatė, kad realių nusikalstamų veikų, numatytų BK 149 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje padarinių neatsirado. Ši aplinkybė įpareigojo teismą motyvuotai atskleisti ginamojo tyčios padaryti būtent seksualinio pobūdžio nusikalstamas veikas turinį, vertinant tai pasikėsinimo baigtumo aspektu, tame tarpe ir faktinius duomenis, sukliudžiusius kaltininkui realizuoti nusikalstamą ketinimą.

Apeliantas pabrėžia, jog kaltinimo liudytojų parodymų objektyvumas ir jų atitikimas tikrovei priklauso ne nuo jų pačių patyrimo, o nuo pirminio įrodymų šaltinio, t. y. nuo nukentėjusiosios jiems perteiktos informacijos patikimumo ir objektyvumo dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Tokiu būdu liudytojų įspėjimas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, negarantuoja liudytojų parodymų atitikties bylos aplinkybėms, tuo pačiu ir teismo manymas, jog byloje nėra duomenų, kad būta siekimo apkalbėti ginamąjį, nėra pakankamas pagrindas liudytojų parodymus vertinti kaip patikimus.

Esant minėtoms aplinkybėms, teismas turėjo pareigą itin kruopščiai analizuoti nukentėjusiosios parodymų turinį, aiškintis parodymų pakeitimo motyvus, nepasitenkinant tarnybinio patikrinimo išvadomis, gretinti pirminius nukentėjusiosios ir ginamojo parodymus, atsižvelgiant į tai, kad teismo medikai nenustatė sužalojimų, būdingų seksualinio pobūdžio nusikaltimams, vertinant akivaizdų nukentėjusiosios suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau šios pareigos teismas neįvykdė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo N. S. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis nutartis Nr. 2K-43/2006).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, objektyviai ir nešališkai įvertino surinktus įrodymus. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos, teisėjų kolegijos vertinimu, nebuvo pažeistos. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuosprendyje įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir jos pagrindu padarė pagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija sutinka ne su nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, o su teismo išvada, kad N. S. kaltė dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų yra įrodyta.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistojo gynėjas teigia, jog byloje surinkti įrodymai nepatvirtina N. S. veiksmuose buvus požymių nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 1 dalyje bei BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 1 dalyje.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 149 straipsnio 1 dalį, atsakomybė kyla tam, kas, tarp kita ko, lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti. Pagal Lietuvos Respublikos BK 150 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, tarp kita ko, tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią oraliniu būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti. Pasikėsinimas padaryti šias nusikalstamas veikas pasireiškia tyčiniais kaltininko veiksmais, kuriais pradedami realizuoti šių nusikalstamų veikų sudėties objektyvieji požymiai, tai yra, kaltininkas pradeda tiesiogiai kėsintis į nukentėjusiojo seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą, sukelia realų pavojų nukentėjusiajam, tačiau nepabaigia nusikalstamos veikos dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių (BK 22 straipsnio 1 dalis). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo kaltininko veiksmus – grasinimus panaudoti fizinį smurtą ir fizinio smurto panaudojimą, turint tikslą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją, kaip pasikėsinimą padaryti šias nusikalstamas veikas, nors kaltininkas ir nepradėjo lytinio santykiavimo dėl to, kad jam nepavyko įveikti nukentėjusiosios pasipriešinimo ir jam sutrukdė pro šalį važiavęs automobilis, bei lytinės aistros tenkinimo, kadangi nukentėjusioji ir toliau intensyviai priešinosi bei nusikalstamą veiką tęsti sutrukdė į įvykio vietą atėjęs asmuo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad N. S. smurtavo prieš nukentėjusiąją Ž. K., padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą bei sugadino jos drabužius. Šių aplinkybių nuteistojo gynėjas neneigia ir apeliaciniame skunde. Tuo tarpu esminė aplinkybė, dėl kurios ir kyla ginčas, yra tai, ar N. S. naudodamas fizinį smurtą ir grasindamas tuoj pat jį panaudoti turėjo tikslą ir siekė lytiškai santykiauti bei tenkinti lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią.

Patikrinusi skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje teismas nustatė visus būtinus pasikėsinimo (BK 22 straipsnio 1 dalis) padaryti BK 149 straipsnio 1 dalyje ir BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Teisėjų kolegija šią išvadą daro remdamasi byloje esančiais tiesioginiais bei netiesioginiais įrodymais, kurie buvo tinkamai ištirti bei patikrinti pirmosios instancijos teismo posėdyje.

Nors kaltinamasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme neigė siekęs išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją ir nuosekliai laikėsi versijos, jog nukentėjusiąją užpuolė būdamas labai girtas ir pamanęs, kad tai vyras, kuris neva jam pirmas sudavė kelis smūgius ir tik vėliau, grumtynių eigoje, supratęs, kad tai moteris, ši jo versija apylinkės teismo atmesta kaip gynybinė ir nelogiška visiškai pagrįstai. Didžiąją dalį nuteistojo nurodytų aplinkybių, išskyrus patį faktą, jog jis prieš nukentėjusiąją naudojo fizinį smurtą, kad įvykio metu buvo girtas, kad nukentėjusioji jam įkando į ranką, kad pargriovęs nukentėjusiąją buvo apžergęs ją kojomis bei tai, kad nuplėšė nukentėjusiosios striukės kapišoną, paneigia byloje surinkti, tinkamai apylinkės teismo įvertinti, išsamiai nuosprendyje aprašyti bei palyginti bylos duomenys: nukentėjusiosios bei liudytojų parodymai bei rašytiniai dokumentai – įvykio vietos apžiūros protokolas, asmens apžiūros protokolas, nukentėjusiosios parodymų patikrinimo vietoje protokolas, specialisto išvados, asmens parodymo atpažinti protokolas, daiktų apžiūros protokolas ir kita bylos medžiaga.

Apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad pagrindinis įrodymų šaltinis yra pati nukentėjusioji, tačiau nesutiktina su skundo argumentais, jog byloje surinktų duomenų nepakanka nuteistojo kaltei pagrįsti. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, nuoseklūs bei neprieštaringi nukentėjusiosios parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, bei tarpusavyje neprieštaraujantys liudytojų parodymai, patvirtinantys, jog nukentėjusioji savo nurodytos įvykių versijos laikėsi ir bendraudama su kitais, tiek pažįstamais, tiek ir nepažįstamais asmenimis, nenustačius jokio objektyvaus pagrindo abejoti nukentėjusiosios ar liudytojų parodymų patikimumu, juos patvirtinant kitiems byloje surinktiems duomenims, sudaro pakakamą pagrindą išvadai, jog N. S. teisėtai ir pagrįstai pripažintas kaltu padarius visas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Nors apeliaciniame skunde N. S. gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi tarnybinio patikrinimo duomenimis, nes esą šis tarnybinis patikrinimas neteisėtas, nėra pagrindo su šiais skundo argumentais sutikti. Iš byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog minėtą tarnybinio patikrinimo išvadą teismui pateikė byloje kaltinimą palaikiusi prokurorė, šis dokumentas buvo prijungtas prie bylos bei ištirtas įrodymų tyrimo stadijoje. Nesutiktina su gynėjo skunde pateiktu argumentu, kad atliekant tarnybinį patikrinimą buvo atskleisti ikiteisminio tyrimo duomenys, pažeidžiant BPK 177 straipsnyje nustatytus ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumo reikalavimus, kadangi byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad atliekant tarnybinį patikrinimą ikiteisminio tyrimo duomenys būtų buvę neteisėtai atskleisti asmenims, neturintiems teisės susipažinti su atliekamo ikiteisminio tyrimo medžiaga. Tokių duomenų nuteistojo gynėjas nepateikė ir apeliaciniame skunde, nepagrįstai teigdamas, kad Kėdainių rajono policijos komisariato pareigūnai negalėjo atlikti tarnybinio patikrinimo arba jis turėjo būti atliktas nesinaudojant ikiteisminio tyrimo duomenimis.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nepagrįstai akcentuojama nukentėjusiosios protokolo - pareiškimo ir pirmosios apklausos reikšmė, kadangi sprendžiant dėl kaltinamojo kaltės buvo vertinama visų byloje surinktų įrodymų visuma juos analizuojant, lyginant tarpusavyje ir pašalinant prieštaravimus. Nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme davė išsamius parodymus, nuosekliai jų laikėsi, patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu bei, kaip pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nepakeitė net ir po to, kai nuteistojo motina T. S. savanoriškai jai atlygino 10000 litų sudarančią žalą.

Nors, kaip matyti iš jau minėtų protokolo - pareiškimo ir pirmosios apklausos protokolo turinio, šiuose dokumentuose nėra užfiksuota, kad nukentėjusioji nurodė užpuolimo tikslą, byloje apklausti liudytojai parodė, kad jau iškart po įvykio nukentėjusioji Ž. K. liudytojams teigė, kad užpuolikas aiškiai ir nedviprasmiškai reikalavo iš jos lytinių santykių. Liudytojai V. G., R. G. bei V. U. suteikę nukentėjusiajai pirmąją pagalbą, apklausti teismo posėdyje patvirtino, kad nukentėjusioji jiems nurodė, jog užpuolikas sakė norintis ją „p...“ (necenzūrinis žodis), siekęs išprievartauti, o šiai pasipriešinus reikalavo čiulpti jo lytinį organą (t. 2, b. l. 27-31). Liudytojas R. V., chirurgas - traumatologas, apžiūrėjęs į ligoninės priimamąjį atvežtą nukentėjusiąją Ž. K., apklausos teismo posėdyje metu nurodė, kad nukentėjusioji apžiūrima teigė, kad užpuolikas reikalavo oralinio sekso. Be to, apklausos teismo posėdyje metu liudytojas R. V. tikino, kad ir tyrėjai L. R., ir tyrėjai L. A. nurodė, jog nukentėjusioji jam sakė, jog užpuolikas reikalavo oralinio sekso (t. 2, b. l. 31-33). Liudytoja R. B., pacientė, gulėjusi toje pačioje palatoje, kaip ir nukentėjusioji, teismo posėdyje tvirtino, kad Ž. K. ir jai, ir palatoje nukentėjusiąją apklaususiai tyrėjai (L. D.), pasakojo, kad ją užpuolęs vyras reikalavo sekso bei čiulpti jo lytinį organą (t. 2, b. l. 33-35). Analogiškas aplinkybes patvirtino ir liudytoja A. K., apklausos metu taip pat buvusi palatoje (t. 2, b. l. 51-53). Liudytojos R. L. (t. 2, b. l. 53-55) bei J. P. (t. 2, b. l. 55-56), apklaustos teismo posėdyje, nurodė netrukus po įvykio iš nukentėjusiosios Ž. K. girdėję, kad užpuolikas reikalavo oralinio sekso. Nors kai kurie iš šių liudytojų yra Ž. K. giminaičiai, kiti – bendradarbiai, tačiau nėra pagrindo netikėti visų jų parodymais, neginčijamai patvirtinančiais tas pačias itin reikšmingas aplinkybes – kad nukentėjusioji Ž. K. iškart po įvykio visiems jiems nurodė tą pačią jos užpuolimo priežastį – tikslą išžaginti bei seksualiai prievartauti.

Pažymėtina, jog nukentėjusioji nuosekliai laikėsi savo parodymų, jog N. S. reikalavo su juo lytiškai santykiauti ne tik grasindamas užmušti, gana intensyviai suduodamas jai smūgius į galvą bei veidą, pargriaudamas ant žemės, sukdamas galvą bei grasindamas „nusukti sprandą“, bet ir užlipdamas ant jos gulinčios nugaros ir apžergdamas kojomis, bandydamas atsegti jos striukę, keldamas ją į viršų. Nukentėjusioji taip pat nuosekliai teigė, jog tenkinti jo lytinę aistrą N. S. reikalavo vėlgi pargriaudamas ją ant žemės, už plaukų tempdamas į nuošalesnę vietą bei bandydamas nusismaukti savo kelnes ir išsitraukti lytinį organą. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusioji suprato su ja atliekamų veiksmų esmę bei užpuoliko tikslą ją išžaginti, o vėliau – seksualiai prievartauti tenkinant lytinę aistrą oraliniu būdu, kadangi aktyviai jam priešinosi ne tik fiziniais veiksmais, bet ir bandydama jį atkalbėti nuo nusikalstamų ketinimų. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė teisingą išvadą, jog kaltininkas nusikaltimų nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, tai yra dėl aktyvaus nukentėjusiosios pasipriešinimo, išgąsčio dėl pravažiuojančio automobilio bei į įvykio vietą atėjus liudytojai S. S.. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą kvalifikuoti N. S. veikas kaip pasikėsinimą padaryti nusikaltimus, nurodytus BK 149 straipsnio 1 dalyje bei 150 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas bausmių, paskirtų N. S. už nusikalstamas veikas, individualizavimo klausimas. Pažymėtina, jog skirdamas bausmę, teismas turi vadovautis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir laikytis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, detalizuojančių sankcijos taikymą (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas bausmę N. S., minėtas įstatymo nuostatas pirmosios instancijos teismas taikė tinkamai. Teismas pagrįstai nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad civiliniam ieškovui bei nukentėjusiajam padaryta žala buvo savanoriškai atlyginta (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad nusikalstimus N. S. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – tiek nuteistojo asmenybę, tiek ir jo padarytų nusikalstamų veikų bei jo paties pavojingumą apibūdinančias aplinkybes. Nors jo padaryti nusikaltimai seksualinio apsisprendimo laisvei bei neliečiamumui nutrūko pasikėsinimo stadijoje, tačiau atsižvelgtina į kilusius padarinius – nesunkiai sutrikdytą nukentėjusiosios sveikatą bei idealiąja sutaptimi padarytą nukentėjusiosios turto sugadinimą. Nusikaltimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui savo pobūdžiu yra itin pavojingi, keliantys grėsmę asmens konstitucinėms teisėms, tarp jų ir teisei į sveikatą, įstatymo leidėjo priskirti sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl net ir už nebaigtas tokio pobūdžio nusikalstamas veikas teismų praktikoje skiriamos gana griežtos laisvės atėmimo bausmės.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, kad N. S. nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui, turėdamas galiojančią nuobaudą už administracinį teisės pažeidimą, nedirba, studijuoja, charakterizuojamas teigiamai, psichikos sveikatos ir priklausomybės ligų kabinetų įskaitose neregistruotas. N. S. bausmės už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos žemesnės nei bausmės vidurkis, jos laikytinos teisingomis, todėl nėra pagrindo bausmes švelninti. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje numatytus tikslus ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir subendrindamas už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes bei paskirdamas galutinę subendrintą bausmę.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Nuteistojo N. S. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko apeliacinį skundą atmesti.