Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Evaldo Vanago, teisėjų Valdo Meidaus, Artūro Ridiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. J. ir K. M. apeliacinius skundus Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, vadovaujantis BK 64¹ str. 1 d., 2 d., paskirtoji bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas vieneriems metams 8 mėnesiams;

K. M. pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 6 mėnesiams, vadovaujantis BK 64¹ str. 1 d., 3 d., paskirtoji bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas vieneriems metams 8 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirta bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2010-05-31 nuosprendžiu paskirta bausme, prie griežtesnės bausmės pridedant nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, ir K. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 13 (trylikai) metų. Bausmės atlikimo pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos - 2016-01-06. Į K. M. paskirtą bausmę įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal Kauno apygardos teismo 2010-05-31 nuosprendį.

Šiuo skundžiamu 2016-01-06 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu kaltu pripažintas ir E. M., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. J. ir K. M. skundžiamu nuosprendžiu nuteisti už tai, kad būdami Alytaus pataisos namuose, esančiuose Ulonų g. 8a, Alytuje, veikdami bendrininkų grupėje kartu su E. M., nenustatytu tiksliu laiku parašė laišką, kuris adresuotas Panevėžio apygardos prokuratūros antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiajai prokurorei J. Č. ir buvo gautas 2014-09-17 Panevėžio apygardos prokuratūroje, esančioje (duomenys neskelbtini), Panevėžyje. Šiame laiške grasindami panaudoti fizinį smurtą J. Č. ir jos šeimos narių atžvilgiu, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai vertė J. Č. per vieną mėnesį perduoti K. M., E. J., E. M., M. K. ir T. K. po 1000 Lt kiekvienam, viso 5000 litų.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliantai savo kaltės ir veikos kvalifikavimo neginčija, tačiau prašo sušvelninti jiems skirtas bausmes, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, byloje tikrina tik bausmės skyrimo klausimus (BPK 320 str. 3 d.).

Nuteistieji K. M. bei E. J. savo skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas jiems paskyrė per griežtas bausmes. K. M. savo prašymą motyvuoja tuo, kad jo tikslas grasinančiu laišku buvo ne išsireikalavimas pinigų, o tiesiog noras būti etapuojamam, todėl teismas, jo manymu, turėtų atsižvelgti būtent į šią aplinkybę. E. J. prašydamas aukštesnės instancijos teismo jam sušvelninti bausmę teigia, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jis turi mažametį vaiką, taip pat būdamas laivėje buvo registruotas darbo biržoje. Aukštesnės instancijos teismas šiuos nuteistųjų argumentus laiko visiškai nepagrįstais ir daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas, parinkdamas apeliantams K. M. ir E. J. bausmės rūšį bei nustatydamas jos trukmę, tinkamai vadovavosi BK 54 str. 2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, kurios paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti galimybę jam daryti naujus nusikaltimus, paveikti jį, kad nuteistasis toliau laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei Aindividualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Analizuojant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį matyti, kad parinkdamas K. M. ir E. J. bausmes teismas atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes - padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, jos pavojingumo laipsnį, kaltės formą bei rūšį, į nuteistųjų atsakomybę lengvinančią aplinkybę – abu prisipažino padarę jiems inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos padarymo (BK 59 str. 1 d. 2 p.), taip pat į jų abiejų atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė veikdami bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p). Taip pat teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems K. M. ir E. J., teisingai įvertino jų asmenybes – atsižvelgė į tai, jog K. M. buvo teistas 4 kartus, nusikalstama veika, kurią jis padarė, priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, Alytaus pataisos namų charakterizuojamas kaip nuolat pažeidinėjantis pataisos namų vidaus tvarką, 72 kartus baustas drausmine tvarka, neskatintas, socialinės reabilitacijos programose dalyvaujantis pasyviai ir jo elgesys bausmės atlikimo metu vertinamas neigiamai (b. l. 190, t. 1). Skirdamas bausmę E. J. teismas atsižvelgė į tai, kad tyčinį apysunkį nusikaltimą jis padarė jau būdamas teistas 9 kartus, Alytaus pataisos namų charakterizuojamas neigiamai, kaip sistemingai (septyniolika kartų) pažeidinėjantis bausmės atlikimo tvarkos taisykles, pataisos programoje dalyvaujantis nenoriai, nesimokantis bei nesiekiantis įgyti profesiją (b. l. 99, t. 2).

Aukštesnės instancijos teismas taip pat pažymi, kad abu nuteistieji nusikalto jau atlikdami laisvės atėmimo bausmes už anksčiau padarytus nusikaltimus, tai yra net ir būdami izoliuoti nuo visuomenės išvadų nedaro ir savo nusikalstamų polinkių neatsisako bei gyvenimo būdo nekeičia. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistiesiems už BK 181 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą pirmosios instancijos teismas skyrė švelnesnes nei sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės trukmės vidurkis bausmes. Įvertinus visas aukščiau išdėstytas bei apeliaciniuose skunduose nurodytas aplinkybes, taip pat atsižvelgus į pačios nusikalstamos veikos pobūdį konstatuotina, kad nuteistiesiems K. M. bei E. J. paskirtas laisvės atėmimo bausmes pripažinti aiškiai per griežtomis ir dėl to neteisingomis nėra jokio teisinio pagrindo.

Taip pat pažymėtina, kad apeliaciniuose skunduose nurodyti teiginiai, kuriais nuteistieji išsakė veikos padarymo tikslus, t. y. kad tiek K. M., tiek ir E. J. žinoję, jog pinigų negaus, o nusikalstamos veikos padarymu norėję tik prasiskaidrinti kasdienybę, yra nepagrįsti ir veikos kvalifikavimui nereikšmingi, kadangi pagal BK 181 str. būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas ir jį keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria: