Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

4. Pareiškėjas buvo nuolat kandžiojamas blakių, patalpose buvo ir kitų rūšių nariuotakojų. Patalpose buvo netinkamas apšvietimas, neįrengta mechaninė ventiliacija. Atsakovas tinkamai neatliko remonto ir grybelio pašalinimo darbų pareiškėjo gyvenamosiose patalpose, neįrengė vietų rūkyti, tiekė netinkamą maistą, nesuteikė šilto vandens asmeninei higienai palaikyti. Pareiškėjo teigimu, atsakovo atstovas pareiškėjui suteikė pasenusį, netvarkingą metalinį dviaukštį gultą, neatitinkantį teisės aktuose nustatyto naudojimo laiko ir konstrukcijos. Toks gultas ribojo pareiškėjo asmeninę erdvę, nesuteikė privatumo, jame negalėjo išsimiegoti. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, psichologinį išsekimą, dvasinį sukrėtimą, atsirado fobijos, buvo pažemintas orumas, ilgą laiką kankino nemiga, dažnai skaudėdavo galvą, pasidarė agresyvus ir dirglus, pasireikšdavo sveikatos sutrikimai.

9. Patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengtos standartinės 2 aukštų lovos. Jų užimamo ploto apskaita nevedama, nes nuteistiesiems skirtas gyvenamasis plotas skaičiuojamas nepriklausomai nuo įstaigos inventoriaus ir nuteistųjų asmeninių daiktų užimamo ploto. Įstaigoje suteikta galimybė išsiskalbti ir gauti švarią patalynę ne rečiau kaip kartą per savaitę, taip pat kartą per savaitę užtikrinama galimybė nusiprausti šiltame duše. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, už tvarką atsakingi asmenys aprūpinami valymo priemonėmis ir reikmenimis. Pravieniškių PN-AK sutarties su uždarąja akcine bendrove „Dezinfa“ pagrindu atliekami graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbai. Gyvenamosios patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus, jose įrengtas dienos šviesos šviestuvai. Atsakovo teigimu, pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų neatitinka tikrovės.

II.

13. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl Pravieniškių PN-AK veiksmų, taikė trejų metų ieškinio senaties terminą ir analizavo pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2014 m. sausio 24 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d.

16. Teismas palygino atsakovo pateiktus duomenis apie patalpų, kuriose gyveno pareiškėjas, pobūdį, plotą, įrengtų miegamųjų vietų skaičių su pareiškėjo skundo teiginiais ir nurodė, kad atsakovas buvo įpareigotas pateikti teismui gyvenamųjų patalpų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir miegamųjų vietų skaičių, tačiau atsakovas 2017 m. kovo 9 d. ir 2017 m. kovo 10 d. pažymose nurodė pažymų surašymo dienos duomenis, tačiau nenurodė, ar tiek gyvenamųjų vietų buvo ginčo laikotarpiu. Įvertinęs minėtus duomenis, teismas darė išvadą, jog atsakovas nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kiek ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose buvo miegamųjų vietų. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog 9 būrio 2 brigadoje buvo įrengtos 34 miegamos vietos, 1 brigadoje – 36 miegamos vietos, 8 būrio 3 brigadoje – 22 miegamos vietos. Kadangi dėl patalpų ploto ginčo nebuvo, teismas vadovavosi atsakovo pateiktais duomenimis. Teismas apskaičiavo, kad pareiškėjui nuo 2014 m. sausio 24 d. iki 2014 m. gegužės 26 d. teko 0,9 kv. m (123 paras trūko 2,15 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpoje), nuo 2014 m. gegužės 27 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d., nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. balandžio 29 teko 1,66 kv. m (749 paras trūko 1,43 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose) ir nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d. teko 2,35 kv. m (14 parų trūko 0,75 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose).

18. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl netinkamo patalpų apšvietimo, ventiliacijos ir pelėsio. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas sprendė, kad pareiškėjas gyvenamąsias patalpas galėjo vėdinti per langus, o tai atitiko ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 76:2010 ir nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Pareiškėjo teiginius dėl netinkamo apšvietimo teismas vertino kaip deklaratyvius ir abstrakčius, nes bylos medžiaga patvirtino, kad dėl netinkamo apšvietimo Kauno visuomenės sveikatos centras pažeidimų nenustatė, o Pravieniškių PN-AK sumontuoti dienos šviestuvai, užtikrinama, kad būtų nedelsiant pakeičiami neveikiantys prietaisai. Nenustatęs, kad pareiškėjas skundėsi pataisos įstaigos administracijai dėl nešvarių patalpų, teismas atmetė pareiškėjo teiginius dėl pelėsio, pabrėždamas, kad teisės aktai įpareigoja pačius nuteistuosius nuolat rūpintis patalpų švara.

19. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, darė išvadą, jog pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Įvertinęs atsakovo teiginius ir įrodymus, susijusius su rūkymo vietų pataisos įstaigos ir valstybės įmonės „Mūsų amatai“ teritorijose nustatymu, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nėra priverstas nuolat kvėpuoti tabako dūmais užterštu oro ir pareiškėjo nusiskundimus šiuo klausimu laikė nepagrįstais.

20. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nurodė, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl per mažo sanitarinių įrenginių kiekio vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis.

21. Teismas kaip nepagrįstus ir neįrodytus atmetė pareiškėjo teiginius dėl netinkamo maitinimo ir aprūpinimo šiltu vandeniu. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl poilsio kambario neįrengimo, džiovyklų ir patalpų maisto produktams laikyti trūkumo, teismas šį pažeidimą iš dalies pripažino nustatytu, tačiau sprendė, kad šie trūkumai susiję su konstatuotu gyvenamojo ploto normos pažeidimu.

22. Teismas kaip deklaratyvius ir abstrakčius atmetė pareiškėjo teiginius dėl netinkamos lovos. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl lovos remonto ar pakeitimo kita, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Įvertinęs atsakovo pateiktus duomenis dėl patalynės ir drabužių skalbimo pataisos įstaigoje organizavimo, teismas darė išvadą, jog Pravieniškių PN-AK pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius, naudotis centralizuotai teikiamomis skalbimo paslaugomis.

23. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad gyvenamosiose patalpose, kuriose jis atliko bausmę, buvo daugybė parazitų ir jie nebuvo naikinami, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas pareiškėjo teiginius atmetė. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog jį sukandžiojo blakės, paneigė atsakovo pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos pažyma, kurioje nurodoma, kad nuteistasis per bausmės atlikimo laiką dėl įkalinimo sąlygų į Sveikatos priežiūros darbuotojus nesikreipė.

24. Įvertinęs pareiškėjo nusiskundimus dėl sveikatos būklės pablogėjimo, teismas darė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

25. Teismas, apibendrinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas ginčo laikotarpiu, nurodė, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno gana ilgą laikotarpį (886 paras), buvo nustatyti kiti pažeidimai, ir konstatavo, jog tokie pažeidimai ir jų mastas sudarė realias prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę ir galimybę užsiimti įvairia leistina veikla, kas iš dalies kompensavo pareiškėjui tekusį gyvenamojo ploto trūkumą.

26. Įvertinęs nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, bylos nagrinėjimo metu Lietuvoje egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 443 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo.

III.

30. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) (2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas žalos atlyginimas pinigais.

31. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo ir jų judėjimo laisvės apribojimai ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė. Šiuo atveju pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

32. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui S. Ž. iš Lietuvos valstybės už kalinimą Pravieniškių PN-AK nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

33. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus, nustatė, kad nuo 2014 m. sausio 24 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjui 886 dienas nebuvo užtikrinta teisė į kalinimą nustatyto dydžio bendrabučio tipo patalpose (didžiąją ginčo laikotarpio dalį pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ploto), pareiškėjo nusiskundimus dėl sanitarinių įrenginių, poilsio kambario ir kitų bendro naudojimo patalpų trūkumo teismas vertino kaip susijusius su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimu ir vertino kaip šio pažeidimo dalį. Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino pagrįstais pareiškėjo nusiskundimus dėl gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir daiktų, kurie dar labiau ribojo pareiškėjui tenkantį plotą; kitų pareiškėjo pretenzijų dėl kalinimo sąlygų nepripažino įrodytomis ir pagrįstomis. Pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų priteista 443 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo reikalavimui priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2010 m. liepos 26 d. iki 2014 m. sausio 24 d., atlyginimą taikė ieškinio senatį ir šios skundo dalies netenkino.

34. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, o apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pareiškėjui nepagrįstai priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į pareiškėjo teiginius dėl gyvenamosiose patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus ir nesivadovavo atsakovo pateiktais duomenimis. Atsakovas laikosi pozicijos, kad šiuo atveju pareiškėjui būtų pakankama satisfakcija – pažeidimo pripažinimas.

35. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų.

36. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į pareiškėjo teiginius dėl gyvenamosiose patalpose įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus, nesivadovavo atsakovo pateiktais duomenimis, t. y. atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę apie pareiškėjui tekusį per mažą gyvenamąjį plotą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal suformuotą teismų praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017; 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017; 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.).

37. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams dėl to, kad byloje nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl per mažo asmeniui tenkančio ploto gyvenamosiose patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, ir papildomai jų nekartoja. Akcentuotina, kad atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių jo byloje pateiktų įrodymų, kurių neįvertino ar netinkamai įvertino pirmosios instancijos teismas ir kurie patvirtintų atsakovo argumentus apie pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą būtent ginčo laikotarpiu. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino įrodymus, pažeisdamas ABTĮ 56 straipsnio nuostatas.

38. Vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad pareiškėjui neturėjo būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, teisėjų kolegija pabrėžia, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

39. Akcentuotina, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, jog jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją; 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą ir kt.).

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Šios pozicijos laikomasi ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą).

41. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje asmenims, kurie bausmę atlieka pataisos namuose ir turi galimybę laisvai judėti bei užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų, ir tai jiems kompensuoja tenkantį mažą patalpų plotą, yra priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2434-492/2017; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2148-602/2017 ir kt.).

42. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal naujausią EŽTT praktiką, jei pataisos namuose kalinamam asmeniui ilgą laiką tenka mažiau nei 3 kv. m, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; dėl šios priežasties atmestas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės argumentas, kad asmenims, laikomiems pataisos namuose, suteikiama judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą).

43. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

44. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).

45. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo priteista 443 Eur suma yra neproporcinga ir neadekvati kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.

46. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai taikė materialiosios teisės normomis, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.