- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2020-12-22
- Bylos Nr.
- AN2-580-813/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-69-3-01433-2020-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Panaikinti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) administracinio nusižengimo byloje ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti
- Teisėjas
- Darius Kantaravičius (pirm.)
- Pažeidėjas
- V. J.
- Institucija
- Kauno apskrities VPK Kelių policijos valdyba
- Advokatai
- Egidijus Storpirštis, Egidijus Storpir
- Kategorijos
- 16.9.3Kelio ženklų, žmonių vežimo reikalavimų nesilaikymas ar kitas Kelių eismo taisyklių pažeidimas (ANK 417 str.)
- 21.1.5Visapusiškas ir objektyvus bylos aplinkybių ištyrimas (ANK 567 str.)
- 21.1.7Įrodymai (ANK 569 str.)
- 21.3.3Aplinkybės, dėl kurių administracinių nusižengimų teisena negalima (ANK 591 str.)
- 21.11.10Apygardos teismo sprendimas dėl apeliacinio skundo (ANK 653 str.)
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. J. atstovo advokato Egidijaus Storpirščio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 3 d. nutarties V. J. administracinio nusižengimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau ir – Institucija) Administracinės veiklos skyriaus vyresniosios specialistės Karinos Kazakovos 2020 m. liepos 15 d. nutarimu V. J. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta 75 Eur bauda už tai, kad jis 2020 m. vasario 28 d. 11.45 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas transporto priemonę, rankomis naudojosi mobiliojo ryšio telefonu. Minėtais veiksmais V. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, (toliau – Kelių eismo taisyklės) 20 punktą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Nesutikdami su šiuo nutarimu, V. J. ir jo atstovas advokatas Egidijus Storpirštis pateikė skundą apylinkės teismui. Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartimi skundas atmestas, konstatavus, kad įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 417 straipsnio 3 dalyje. Teismas nutarime konstatavo, kad administracinėn atsakomybėn patraukto asmens paaiškinimai, kad jam nebuvo būtinybės liesti telefono ir juo naudotis, kadangi kelionės metu telefoninių ar internetinių skambučių nebuvo, ką patvirtina mobilaus ryšio paslaugų operatoriaus „Bitė“ pateikta jo naudojamo telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) paslaugų detalioji ataskaita už laikotarpį nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. vasario 29 dienos, be to, automobilyje yra sumontuota gamyklinė pilnai funkcionuojanti laisvų rankų įranga, neįrodo pareiškėjo nekaltumo dėl jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo ir yra vertintini kritiškai. Kadangi vairuotojas mobilaus ryšio telefoną laikė jam aiškiai matomoje ir lengvai ranka pasiekiamoje vietoje, teismas padarė išvadą, kad tai jam buvo reikalinga dėl kitų mobiliojo telefono funkcijų. Nutarime padaryta išvada, kad V. J. kaltę padarius jam inkriminuotą administracinį nusižengimą, patvirtina pareigūnų R. Š. ir T. V. parodymai ir jų tarnybiniuose pranešimuose pateikti duomenys. Teismas, vertindamas šių liudytojų parodymų patikimumą, konstatavo, kad abu pareigūnai vienodai apibūdino tarnybinio automobilio padėtį pareiškėjo automobilio atžvilgiu pažeidimo fiksavimo metu bei pažeidimo fiksavimo momentą, nurodydami, kad pareiškėjo automobilis pravažiavo pro tarnybinio automobilio priekį ir būtent pareiškėjo automobiliui pravažiuojant pro pareigūnų automobilį buvo aiškiai matyti, kad pareiškėjas rankomis naudojasi mobiliuoju telefonu. Sutapo liudytojų parodymai apie tai, kaip pareiškėjas naudojosi telefonu – telefoną laikydamas dešinėje kiek sulenktoje rankoje, abu liudytojai teigė, jog telefonu nebuvo kalbama – telefonas buvo laikomas vairuotojo dešinėje rankoje. Abu liudytojai davė vienodus parodymus apie tai, kaip buvo reaguojama į pastebėtą pažeidimą – pareiškėjo automobilis buvo pasivytas ir sustabdytas panaudojant tarnybinio automobilio švyturėlius ir garsinį signalą. Neesminiai jų duotų parodymų neatitikimai tik patvirtina, kad liudytojai nebuvo iš anksto aptarę ir suderinę savo pozicijų.
Šalies argumentai
3. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. J. atstovas advokatas Egidijus Storpirštis apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2020 m. lapkričio 3 d. Kauno apylinkės teismo nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną V. J. atžvilgiu nutraukti, surengti žodinį bylos nagrinėjimą.
3.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nutartis priimta pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas, kadangi teismas, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą, pažeidė ANK 566, 567, 569 straipsnių nuostatas, įrodymų rinkimo ir vertinimo taisykles, neištyrė ir neįvertino visų faktinių aplinkybių ir teisinių argumentų, dėl ko ji yra nepagrįsta, neteisėta.
3.2. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad nutartyje daromos prielaidos dėl lengvai ranka pasiekiamoje vietoje laikomo mobilaus telefono nėra pagrįstos ir nesietinos su administracinio nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 3 dalyje, įvykdymu, kadangi mobilaus telefono laikiklio įrengimas ir laikymas automobilio prietaisų skydelio kairėje pusėje nėra įstatymų leidėjo uždrausta veika. Nurodoma, kad paminėtoje vietoje mobilaus ryšio telefonas buvo laikomas, nes tai yra patogi vieta pasidėti pradedant kelionę automobiliu ir pasiimti ją baigus, bet ne turint tikslą mobiliu telefonu naudotis kelionės metu, kadangi V. J. yra dešiniarankis ir jei jam būtų buvus būtinybė naudotis mobiliuoju telefonu kelionių metu, telefono laikiklis būtų įrengtas dešinėje pusėje.
3.3. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su teismo išvada, kad V. J. paaiškinimai, kad jam nebuvo būtinybės liesti telefono ir juo naudotis, kadangi kelionės metu telefoninių ar internetinių skambučių nebuvo, be to automobilyje yra sumontuota gamyklinė pilnai funkcionuojanti laisvų rankų įranga, neįrodo jo nekaltumo dėl jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo padarymo. Pabrėžiama, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo savo kaltės dėl ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo nepripažino nuo pat to momento, kai buvo sustabdytas policijos pareigūnų. Tvirtinama, kad priėjusiam policijos pareigūnui jis siūlė paimti ir apžiūrėti telefoną, kad įsitikintų, jog jis nebuvo naudojamas, tačiau į tokį pasiūlymą policijos pareigūnai nereagavo, telefono neapžiūrėjo, jo duomenų neužsirašė, o su dokumentais nuėjo į savo tarnybinį automobilį. Atkreipiamas dėmesys į policijos pareigūno R. Š. teisme duotus parodymus, kad jis yra patulių rinktinės, o ne kelių policijos pareigūnas, todėl sustabdžius automobilį dėmesys kreipiamas į vairuotojo rankas, veiksmus, kad nebūtų draudžiamų daiktų, o į telefonus nelabai kreipiamas dėmesys. Šis liudytojas nurodė, kad vairuotojo rankos buvo nuleistos, telefono jose nematė. Negalėjo atsakyti, ar telefonas buvo automobilio salone. Nors policijos pareigūnai V. J. sustabdė dėl naudojimosi mobiliuoju telefonu, tačiau nesiaiškino, kur automobilyje yra telefonas, nematė būtinybės paprašyti vairuotoją pateikti telefoną, jį apžiūrėti, išsiaiškinti ir identifikuoti administracinio nusižengimo padarymo įrankio - mobilaus telefono individualiuosius požymius, markę, modelį, spalvą, numerį ir pan., bei šiuos požymius užfiksuoti administracinio nusižengimo protokole. Savo neveiklumą renkant įrodymus policijos pareigūnas R. Š. motyvavo tuo, kad tą dieną buvo daug įvykių. Surašius protokolą nesiėmė jokių veiksmų fiksuoti įrodymus nurodydamas, kad „<...> mes patrulių rinktinė, reaguojame į įvykius, jei mes būtume turėję laiko būtume apžiūrėję ir telefoną, ir vairuotojui davę lapą parašyti paaiškinimą, bet šiuo atveju to nepadarėme <...>“. Tvirtinama, kad policijos pareigūnai savalaikiai neatliko jiems įstatymo leidėjo priskirtų funkcijų aiškintis tiriamo įvykio aplinkybes ir rinkti įrodymus nedelsiant įvykio vietoje, dėl ko nepašalinę prieštaravimų ir užkirtę kelią jų pašalinimui ateityje, sudarė neteisėtą pagrindą administracinio nusižengimo inkriminavimui.
3.4. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad V. J. automobilyje sumontuota veikianti gamyklinė mobilaus telefono laisvų rankų valdymo įranga suteikia galimybę visas mobilaus telefono funkcijas valdyti nuotoliniu būdu ant vairo gamykliškai įrengtais mygtukais, o visą vaizdinę informaciją matyti automobilio prietaisų skydelio ekrane. Automobilyje už vairo, prie kairėje pusėje esančių ortakio grotelių sumontuotas telefono laikiklis ir jame laikomas mobilaus ryšio telefonas, tikrai nėra patogiausia vieta dešiniarankiui vairuotojui telefonu naudotis vairuojant automobilį, o jo ekraną dalinai užstojantis vairas, labai aiškiai patvirtina, kad toje vietoje laikomas telefonas nėra pritaikytas kelionės metu jį liesti, pasiimti ir / ar žiūrėti. Teismas pripažįsta automobilyje esančios laisvų rankų įrangos funkcijas, tačiau pateikia pats sau prieštaraujančią ir nedetalizuotą išvadą, kad vairuotojui buvo svarbu telefoną laikyti matomoje vietoje ne dėl skambinimo, atsiliepimo į skambučius ar SMS žinučių rašymo/ skaitymo, o dėl kitų mobiliojo telefono funkcijų. Kokias kitas mobiliojo telefono funkcijas, išskyrus paminėtas, kuriomis V. J. negalėjo naudotis automobilyje esančia mobilaus ryšio laisvų rankų įranga, pirmos instancijos teismas nutartyje nenurodo, todėl visiškai neaišku, apie kokią dar visiems nežinomą kitą mobilaus telefono funkciją pasisakoma nutartyje, o taip pat dėl kokios konkrečios „kitos“ mobilaus ryšio telefono funkcijos naudojimo pareiškėjui inkriminuotas administracinis nusižengimas.
3.5. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su argumentu, kad abu policijos pareigūnai patvirtino, jog pažeidimas buvo aiškiai matomas, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo pravažiavo nedideliu atstumu nuo tarnybinio automobilio, esant geram matomumui. Policijos pareigūnai R. Š. ir T. V., praėjus 19 dienų po įvykio - 2020 m. kovo 19 d. ir vėlesniuose (atitinkamai dar po 3 ir 5 mėnesių) surašytuose tarnybiniuose pranešimuose, pateikia prieštaraujančius administracinio nusižengimo protokolui duomenis dėl administracinio nusižengimo laiko ir vietos, nenurodoma, kaip ir kokiu būdu V. J. automobilio atžvilgiu buvo policijos pareigūnai, iš kokios pozicijos ir kaip jie matė tariamą V. J. administracinio nusižengimo padarymą, o nurodomi duomenys nėra išsamūs ir nuoseklūs dėl tariamai V. J. naudoto mobilaus ryšio telefono, kadangi nenurodomi nei telefono bendrieji, nei individualūs požymai, jo naudojimo būdas ir mechanizmas. Aplinkybę, kad policijos pareigūnai sėdėjo tarnybiniame automobilyje, priparkuotame automobilių degalinėje „L.“ ((duomenys neskelbtini)), nurodė tik teismo posėdyje policijos pareigūnas R. Š.. Kartu su juo buvęs policijos pareigūnas T. V. nurodė, kad nepamena, ar stovėjo ar važiavo. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad degalinės „L.“ stovėjimo aikštelės kairėje pusėje yra apie 2 metrų aukščio aklina tvora, kuri užtveria matomumą. Apie ribotą matomumą dėl iš kairės pusės esančios tvoros patvirtino ir teismo posėdyje parodymus teikę policijos pareigūnai. Prieš degalinę „L.“ yra namas adresu (duomenys neskelbtini). Namas adresu (duomenys neskelbtini), prie kurio tariamai fiksuotas V. J. įvykdytas administracinis nusižengimas, yra ne priešais degalinę „L.“ ir joje esančią automobilių stovėjimo aikštelę, bet kitoje (duomenys neskelbtini) gatvės pusėje, t. y. nuo policijos pareigūnų nurodomos jų automobilio stovėjimo vietos nutolęs ne 10 m, kaip teigia policijos pareigūnai, o bent jau dvigubai toliau ir yra ne priešais jų nurodomą vietą, bet įstrižai. Atsižvelgiant į tai, kad policijos pareigūnams matomumas iš kairės pusės buvo užstotas tvoros, jie V. J. pravažiuojantį automobilį ir jame sėdintį vairuotoją matė tik akimirką, todėl pastebėti ir įsitikinti, kad vairuotojas naudojasi mobilaus ryšio telefonu, pasak apelianto, neturėjo realios galimybės. Teismo posėdžio metu policijos pareigūnai negalėjo atsakyti į elementarius klausimus: kuris pirmas pastebėjo pravažiuojantį V. J. automobilį ir tai, kad jis tariamai naudojasi mobiliu telefonu, kuris kuriam pranešė apie tariamą pažeidimą, o taip pat kuria eismo juosta važiavo V. J. vairuojamas automobilis. Policijos pareigūnai neturėdami realios galimybės matyti tariamą V. J. naudojimąsi mobiliu telefonu vairuojant automobilį, nuo pat inkriminuojamos veikos pradžios, tarnybiniuose pranešimuose ir teismo posėdžio metu, nurodė abstrakčias ir nedetalizuojančias aplinkybes. Tai, kad vien policijos pareigūnų parodymų, o tuo labiau kai jie yra neišsamūs ir nenuoseklūs, nepakanka konstatuojant asmens kaltę dėl administracinio nusižengimo padarymo yra konstatavęs ir analogiškoje byloje Kauno apygardos teismas nutartyje administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-598-498/2017.
3.6. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvada, kad liudytojų R. Š. ir T. V. duoti parodymai yra logiški, nuoseklūs, atitinkantys administracinio nusižengimo protokole užfiksuotas aplinkybes, papildantys vieni kitus. Pažymima, kad teismo posėdžio metu liudytojų duoti parodymai yra kardinaliai priešingi dėl tiriamo įvykio dieną buvimo vietos tarnybiniame automobilyje, teigiant, kad abu tuo pat metu buvo vairuotojo vietoje. Duodamas parodymus liudytojas R. Š. paprašytas teismo patikslinti, apie kada vykusio įvykio aplinkybes duoda parodymus, 3 kartus pakartojo, kad tai vyko liepos mėnesį, nors V. J. administracinėn atsakomybėn patrauktas dėl 2020 m. vasario 28 d. 11.45 val. buvusio įvykio. Atsižvelgiant į policijos pareigūnų mėnesinį darbo krūvį bei tai, kad gerai neatsimena nagrinėjamo įvykio, kyla pagrįstos abejonės ar liudytojas nemaišė keleto panašių įvykių, t. y. ar parodymus, kuriais vadovavosi priimdamas nutartį teismas, davė būtent apie V. J. inkriminuojamą 2020 m. vasario 28 d. administracinį nusižengimą. Liudytojai R. Š. ir T. V. aktyviai tvirtino, kad dėl įvykio rengę tik po vieną tarnybinį pranešimą, o R. Š. neprisiminė, kad būtų rašęs administracinio nusižengimo protokolą V. J., kadangi tai galėjo padaryti bet kuris iš jų. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, liudytojų policijos pareigūnų R. Š. ir T. V. parodymai, anot apelianto, yra ne tik, kad nenuoseklūs, prieštaraujantys bylos medžiagai, bet prieštaraujantys tarpusavyje, todėl jais vadovaujantis priimta nutartis yra nepagrįsta, neteisėta.
3.7. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su nutarties argumentu, kad nenustatyta, jog liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi ir būtų siekę V. J. melagingai apkalbėti administracinio nusižengimo byloje. Atkreipiamas dėmesys į liudytojo R. Š. parodymus, kad vairuotojas buvo konfliktiškas, agresyvus, kalbėjo pakeltu balso tonu, buvo piktos veido išraiškos, elgėsi nemandagiai ir nepagarbiai policijos pareigūnų atžvilgiu, bet teisės aktų nepažeidė, todėl už tai bausti negalėjo. Paminėtos aplinkybės pagrindžia, kad tarp V. J. ir policijos pareigūno R. Š. įvyko asmeninis konfliktas, neperaugęs į teisės pažeidimą, už kurį galėtų būti V. J. taikoma atsakomybė, todėl R. Š. V. J. administracinėn atsakomybėn patraukė už tariamą mobilaus ryšio telefono naudojimosi pažeidimą, tikėdamasis, kad pastarasis jo neskųs ir tuo pačiu bus įgyvendintas prevencinės priemonės dėl mobiliųjų telefonų naudojimosi kontrolės planas. Tai, kad policijos pareigūnai buvo suinteresuoti V. J. bylos baigtimi, pasak apelianto, patvirtina ir abiejų policijos pareigūnų identiškai surašyti tarnybiniai pranešimai atitinkamai 2020 m. kovo 19 d., 2020 m. gegužės 29 d. ir 2020 m. liepos 7 d. Administracinio nusižengimo protokole nepateikiami duomenys apie V. J. poziciją dėl jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo, tačiau atitinkamai po 19 dienų, 3 ir 5 mėnesių surašytuose policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodoma, kad V. J. prieštarauja administracinio nusižengimo protokole nurodomoms aplinkybėms ir pačiam administracinio nusižengimo padarymui. Tarnybiniuose pranešimuose policijos pareigūnas R. Š. labai plačiai aprašo įprastines policijos procedūras sustabdžius automobilį, surašant ir įteikiant administracinio nusižengimo protokolą, kurias identiškai atkartoja prie sustabdyto automobilio net nepriėjęs policijos pareigūnas T. V., tačiau esminių aplinkybių, patvirtinančių tariamą V. J. įvykdytą administracinį nusižengimą policijos pareigūnai nepateikia nei 2020 m. kovo 19 d. tarnybiniuose pranešimuose, kuomet abu identiškai nurodo bendrą įstatyminę frazę "<...>vairuotojas, vairuodamas transporto priemonę, rankomis naudojosi mobilaus ryšio priemone<...>", nei vėlesniuose, rašytuose praėjus atitinkamai 3 ir 5 mėnesiams, ir naudoja vienodai nukopijuotą frazę "<....> galimai rašydamas SMS žinutę, ar kitaip, liesdamas minėto telefono ekraną<...>".
3.8. Teisme liudytojais apklausti policijos pareigūnai R. Š. ir T. V. teigia aiškiai matę, kaip V. J., vairuodamas automobilį, naudojosi mobilaus ryšio telefonu, naudodamas jį dešine ranka, galimai rašydamas trumpąją SMS žinutę, ar kitaip liesdamas minėto telefono ekraną. Policijos pareigūnai tvirtino, kad šis V. J. galimai padarytas administracinis nusižengimas fiksuotas tarnybinio automobilio vaizdo registratoriumi, tačiau apie įrodymų fiksavimą vaizdo registratoriumi administracinio nusižengimo protokole nenurodoma, o ir tokio vaizdo įrašo policijos įstaiga į administracinio nusižengimo bylą nepateikė. Policijos pareigūnų parodymai patikimai nepagrindžia fakto, kad V. J., vairuodamas automobilį, naudojosi mobilaus ryšio telefonu. Be policijos pareigūnų parodymų kitų V. J. kaltę objektyviai įrodančių duomenų nėra, taigi, įvertinant paminėtas aplinkybes, V. J. pozicija, kad jis mobilaus ryšio telefonu nesinaudojo, paneigta nebuvo. V. J. su pažeidimu nesutiko iš karto, nurodė, kad vairuodamas telefonu nekalbėjo. Byloje be V. J. parodymų yra rašytinai įrodymai: iš mobilaus ryšio paslaugų operatoriaus „Bitė“ V. J. telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), laikotarpio nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. vasario 29 d. paslaugų detalioji ataskaita ir UAB „A.“ patvirtinimas dėl sumontuotos gamyklinės pilnai funkcionuojančios laisvų rankų įrangos, patvirtinantys V. J. parodymų teisingumą.
3.9. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad administracinių nusižengimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio nusižengimo protokolą surašiusi institucija. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.
Atsiliepimas
4. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininkas Vigintas Lukošius atsiliepime į V. J. atstovo advokato Egidijaus Storpirščio apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Teigiama, kad tiek Institucijos pareigūnas, tiek pirmosios instancijos teismas priėmė nutarimą administracinio nusižengimo byloje, įvertinęs įrodymus, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Pareigūnų teiginiais nėra pagrindo netikėti, jų asmeninis suinteresuotumas bylos baigtimi ar neteisingu apelianto apkalbėjimu nenustatytas. Skunde išdėstyti argumentai niekuo pagrįsti, vertintini kaip gynybinė versija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. J. atstovo advokato Egidijaus Storpirščio apeliacinis skundas tenkinamas.
5. Visų pirma pažymėtina, jog ANK 651 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylos dėl apeliacinių skundų nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatytus atvejus. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą dėl apeliacinio skundo nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Tais atvejais, kai paaiškėjo naujų bylos aplinkybių ar vertinami nauji įrodymai, byla turi būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (ANK 651 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą dėl apeliacinio skundo žodinio proceso tvarka. Šis prašymas gali būti pateiktas tik tuo atveju, kai apeliaciniame skunde ginčijamos pažeidimo faktinės aplinkybės ar asmens kaltė. Prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (ANK 651 straipsnio 4 dalis).
6. Pateiktame apeliaciniame skunde prašoma surengti žodinį procesą, tačiau kokius įrodymus šio posėdžio metu reiktų papildomai tirti, nenurodoma. Šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo rengti žodinį bylos nagrinėjimą. Iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, jog apeliantas iš esmės nori tik dar kartą išdėstyti nagrinėjamo įvykio aplinkybes, o ne nurodyti naujas reikšmingas aplinkybes, kurių neišsakė apylinkės teisme. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo byloje surinktais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais duomenimis, skundo argumentais, daro išvadą, jog žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas nėra būtinas.
7. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. J. atstovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytų galutinių teismo išvadų, jog byloje surinktų įrodymų pakanka V. J. kaltei dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 417 straipsnio 3 dalyje, pagrįsti, konstatavimu. Teigiama, kad administracinio nusižengimo byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių ir neginčytinų įrodymų V. J. kaltei dėl ANK 417 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo, o visos abejonės šiuo atveju turi būti vertinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai.
8. ANK 567 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pagal šį kodeksą įgaliotos institucijos pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės. Nagrinėjant administracinio nusižengimo bylas, teismas, taip pat institucija (pareigūnas), kai byla nagrinėjama ne teismo tvarka, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priimant sprendimą administracinio nusižengimo byloje, be kita ko, privaloma nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padaryta turtinė žala ir ar galima administracinio nusižengimo byloje nustatyti jos dydį, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti.
9. Kartu pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog kaltu dėl administracinio nusižengimo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių nusižengimų bylose patraukto administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio nusižengimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai.
10. Nagrinėjamu atveju V. J. gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį tik neabejotinai nustačius teisiškai reikšmingą aplinkybę, jog jis, vairuodamas automobilį, naudojosi mobiliojo ryšio priemone rankomis, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 20 punktą. Nors liudytojai policijos pareigūnai R. Š. ir T. V. teisme tvirtino, kad būdami (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje pastebėjo, kad automobilio „Mercedes Benz“ vairuotojas dešine ranka naudojosi mobilaus ryšio telefonu, tuo patvirtindami savo tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybės, tačiau, įvertinus kitus bylos duomenis – administracinėn atsakomybė patraukto asmens paaiškinimus, jo pateiktus rašytinius įrodymus: automobilio salono fotonuotraukas, duomenis apie tai, kad automobilyje yra sumontuota veikianti laisvų rankų įranga, mobilaus ryšio paslaugų operatoriaus „Bitė“ pateiktą jo naudojamo telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) paslaugų detaliąją ataskaitą už laikotarpį nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. vasario 29 dienos, vien policijos pareigūnų parodymų nepakanka nustatyti asmens kaltę.
11. Byloje nustatyta, kad V. J. nuo pat jo sustabdymo momento policijos pareigūnams neigė, jog jis rankomis naudojosi mobiliojo ryšio telefonu. Skunde teigiama, kad V. J. siūlė prie jo automobilio priėjusiam pareigūnui, apžiūrėti telefoną, tačiau pastarasis atsisakė. Šis jo pakankamai svarbus argumentas byloje nepaneigtas. Nors policijos pareigūnas R. Š. neigė buvus tokį pasiūlymą, tačiau vertinant šio liudytojo parodymų objektyvumą, reikia atsižvelgti ir į tai, kad jis teisme buvo apklaustas praėjus ilgam laiko tarpui nuo įvykio (beveik 8 mėnesiams), duodamas parodymus jis aiškino, kad įvykis buvo liepos mėnesį, nors išties įvykis buvo 2020 m. vasario 28 d., pripažino, kad tokių pažeidimų fiksuojama labai daug, taip pat nurodė, kad dėl praėjusio laiko tarpo visų detalių neprisimena, o „bodycam“ prietaisu darytas vaizdo įrašas dėl nežinomų priežasčių neišlikęs, tad lieka nepaneigta aplinkybė, kad duodamas parodymus, jis galėjo sąžiningai klysti ir neprisiminti fakto, kad vairuotojas jam siūlė apžiūrėti savo mobilųjį telefoną ar supainioti aptariamą pažeidimą su kitais jo fiksuotais analogiškais pažeidimais. Liudytojas T. V. prie sustabdyto automobilio priėjęs nebuvo, tad jam R. Š. pokalbio su automobilio „Mercedes Benz“ vairuotoju turinys nežinomas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors automobilis „Mercedes Benz“ buvo sustabdytas dėl to, kad jo vairuotojas galimai pažeidė Kelių eismo taisyklių 20 punkto reikalavimus, t. y., kad vairuodamas automobilį galimai rankomis naudojosi mobilaus ryšio telefonu, tačiau prie automobilio priėjęs policijos pareigūnas R. Š. net nematė minėto mobilaus ryšio telefono, jis įdėmiai neapžiūrėjo automobilio salono, neužfiksavo to, ar mobilaus ryšio telefonas yra laikiklyje, ar kitoje laisvai pasiekiamoje vietoje, taigi dėmesys į administracinio nusižengimo, dėl kurio galimo padarymo asmuo buvo sustabdytas, įrankį net nebuvo kreipiamas. Kaip jis pats nurodė apklausiamas teisme, nekreipė į tai dėmesio, kadangi jam svarbus buvo vairuotojo elgesys, ar automobilyje nėra draudžiamų daiktų ir pan. Toks nusižengimą fiksuojančio policijos pareigūno elgesys yra nesuprantamas, kadangi siekiant tinkamai užfiksuoti nusižengimą, dėl kurio yra sustabdytas automobilio vairuotojas, būtina įsitikinti, ar asmuo išvis turi mobilaus ryšio telefoną, ar jis yra lengvai vairuotojui pasiekiamoje ir ar jis tikrai rankoje laikė būtent mobilaus ryšio telefoną, o ne kokį nors kitą daiktą. Tad akivaizdu, kad šiuo atveju policijos pareigūnai nesiėmė jokių papildomų priemonių įvykio vietoje surinkti reikšmingus bylai duomenis, galinčius patvirtinti jų nurodomas aplinkybes, nors pažeidimo faktą vairuotojas neigė. Negana to, jie, net ir žinodami, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nesutinka su jam surašytu administracinio nusižengimo protokolu, nei tą pačią, nei sekančią dieną, nesurašė tarnybinių pranešimų, kuriuose būtų detaliai užfiksavę visas bylai reikšmingas aplinkybes. Tarnybiniai pranešimai surašyti praėjus 19 dienų po fiksuoto administracinio nusižengimo – 2020 m. kovo 19 d., t. y. tik tuomet kai buvo rengiamas atsakymas į V. J. užklausimą dėl prašomos informacijos pateikimo. Juose nėra itin detaliai atskleistos galimo nusižengimo padarymo aplinkybės. Negana to, administracinio nusižengimo bylą tyrusiai pareigūnei nebuvo pateikti vaizdo įrašai iš tarnybinio automobilio vaizdo registratoriaus, nei pareigūno R. Š. „bodycam“, prietaiso Nr. BOF1EC57E848, nors šie duomenys būtų buvęs labai svarus įrodymas, galėjęs išsklaidyti abejones. Čia būtina pažymėti, kad policijos naudojami automobiliai yra nuolat atnaujinami, aprūpinami naujausia reikiama technika pažeidimams fiksuoti, technika pažeidimams fiksuoti aprūpinami ir policijos pareigūnai. Todėl tais atvejais, kuomet kyla nesutarimas tarp galimo KET pažeidėjo ir policijos pareigūno dėl administracinio nusižengimo fakto, registratorių ar „bodycam“ prietaiso įrašas būtų labai reikšmingas įrodymas. Kai jais nesinaudojama, jie dingsta ar jų negalima pateikti dėl ne visada suprantamų priežasčių, atsiranda pagrįsta abejonė ir dėl pačių policijos pareigūnų parodymų. Kita vertus, panašiais atvejais galimam pažeidėjui neigiant nusižengimą, policijos pareigūnai turėtų nedelsiant surinkti kitus pirminius duomenis (pvz., bent jau apžiūrėti jo mobilaus ryšio telefoną (telefonus), nustatyti naudojamus numerius, išsiaiškinti, ar mobiliajame telefone, kuriuo naudojantis galimai buvo padarytas nusižengimas, galimas vienos ar dviejų SIM kortelių naudojimas, reikiamais atvejais net gauti skambučių išklotines ir pan.). Šioje byloje tai nebuvo daroma. Dėl to apygardos teismas pripažįsta, kad šiuo atveju Institucija pasyviai rinko duomenis dėl išsamaus administracinio nusižengimo atskleidimo, pasikliaudama vien policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose, surašytuose nuo automobilio sustabdymo momento praėjus net 19 dienų, o vėliau praėjus keliems mėnesiams dar patikslintais (atkreiptinas dėmesys į tai, kad policijos pareigūnai apklausiami teisme net negalėjo prisiminti, kad rašė papildomus tarnybinius pranešimus, dėl kokių aplinkybių tai darė, ką juose fiksavo) nurodytomis jų matytomis įvykio aplinkybėmis. Liudytojas T. V. negalėjo nurodyti, ar tai, kad automobilio vairuotojas naudojasi mobilaus ryšio telefonu, pastebėjo būdami stovinčiame automobilyje, ar važiuodami.
12. V. J. jo administracinio nusižengimo bylą nagrinėjančiai Institucijai pateikė duomenis, patvirtinančius, kad jo automobilyje veikia laisvų rankų įranga, jo vardu registruoto telefono numerio detalią išklotinę, kad prieš sustabdant policijos pareigūnams jis nekalbėjo telefonu, niekam neskambino ir nerašė SMS žinučių, nebuvo naudojamasi mobiliaisiais duomenimis. Tačiau, tiek Institucija, tiek V. J. skundą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas vertino šiuos duomenis kaip negalinčius paneigti jo kaltės. Teismas net padarė išvadą, kad minėtas dokumentas nepatvirtina kad V. J. atitinkamu metu nežiūrėjo telefone esančios informacijos, pvz., anksčiau gautų SMS pranešimų, adresų knygutės duomenų, priminimų ir pan. Sutiktina, kad taip iš tiesų galėjo būti, tačiau lygiai taip pat galėjo ir nebūti – taigi, apylinkės teismas iškėlė prielaidą, kuri turėjo būti paneigta, nes priešingu atveju bet kuri prielaida ar abejonė, kurios negalima paneigti bylos įrodymais, turi būti vertinama pažeidėjo naudai. Ši abejonė būtų buvusi pašalinta arba patvirtinta, jei automobilį sustabdę policijos pareigūnai būtų fiksavę, kurioje vietoje buvo telefonas automobilyje, apžiūrėję jo mobiliojo ryšio telefoną, kurio neleistinu naudojimu jis buvo nubaustas, patikrinę jame esančius duomenis apie ryšius. Tokiu pat būdu buvo galima nustatyti, kiek mobiliojo ryšio telefone buvo SIM kortelių. To nepadarius, lieka nepaneigti minėtos išklotinės duomenys bei V. J. parodymai, kad 2020 m. vasario 28 d. apie 11.45 val. jis, vairuodamas automobilį, nesinaudojo savo mobiliojo ryšio telefonu.
13. Todėl, esant anksčiau aptartiems prieštaringiems bylos įrodymams, V. J. kaltė dėl galbūt padaryto administracinio nusižengimo šiuo atveju negali būti grindžiama vien liudytojų policijos pareigūnų parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai.
14. Pažymėtina, kad, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis nekaltumo prezumpcijos principu, įtvirtintu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Administracinių nusižengimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio nusižengimo padarymo, o visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai. Nagrinėjamoje administracinio nusižengimo byloje, išskyrus neinformatyvius policijos pareigūno tarnybinius pranešimus, kurie surašyti praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo įvykio, ir tai, kad jie teisme smulkiai negalėjo prisiminti šio įvykio aplinkybių, painiojosi laike, dėl ko kyla abejonių, ar jie dėl analogiškų įvykių gausos ir to, kad, kaip matyti iš jų parodymų, šiuos nusižengimus laiko mažareikšmiais, sąžiningai neklydo, nesumaišė šio įvykio su kitu jų fiksuotu pažeidimu. Kitų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių V. J.kaltę jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo, nurodyto ANK 417 straipsnio 3 dalyje, padarymo, nėra. O kiti ištirti įrodymai – vairuotojo V. J. nuoseklūs parodymai, kad vairuodamas automobilį telefonu nesinaudojo, šio asmens naudojamo mobiliojo ryšio įrenginio ataskaitos duomenys, kad nusižengimo užfiksavimo metu į/iš V. J. mobiliojo ryšio telefoną nebuvo skambinta, gauta ar siųsta trumpųjų žinučių ar naudotasi mobilaus interneto duomenimis, kad minėto asmens automobilyje įrengta laisvų rankų įranga, kuri per belaidį ryšį prijungta prie V. J. mobilaus įrenginio, kad mobilaus ryšio telefono laikiklis buvo sumontuotas prie kairėje pusėje esančių ortakių grotelių, t. y., tokioje vietoje, kur dešiniarankiui vairuotojui (kad V. J. būtų ne dešiniarankis, duomenų nėra) nėra patogu vairuojant jį lengvai pasiekti ir paimti, tik sustiprina abejones dėl to, ar V. J. išties vairuodamas automobilį, rankomis naudojosi mobilaus ryšio telefonu.
15. Atsižvelgiant į tai, kas buvo išdėstyta pirmiau, darytina išvada, kad nei Institucija, nei apylinkės teismas nepašalino byloje esančių akivaizdžių prieštaravimų ir nepagrįstai vadovavosi vien tik policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodytomis aplinkybės, kurias jie tvirtinto apylinkės teismo posėdyje, bei laikė šiuos įrodymus patikimais ir objektyviais. Kadangi anksčiau aptartų byloje esančių prieštaravimų pašalinti nebėra galimybės, vadovaujantis nekaltumo prezumpcija bei in dubio pro reo principu, pagal kurį visos nepašalintos abejonės yra aiškinamos traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai, skundžiami apylinkės teismo nutartis ir Institucijos nutarimas panaikinami ir V. J. nutraukiama administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 417 straipsnio 3 dalį, jo veikoje nenustačius administracinio nusižengimo požymių.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. J. atstovo advokato Egidijaus Storpirščio apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 3 d. nutartį bei Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniosios specialistės Karinos Kazakovos 2020 m. liepos 15 d. nutarimą ir administracinio nusižengimo teiseną V. J. atžvilgiu nutraukti.
Šis nutarimas neskundžiamas ir įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.