Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2008-08-29 · Administracinė byla Nr. I-3546-624/2008

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2008-08-29
Bylos Nr.
I-3546-624/2008
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Arūnas Dirvonas
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Klaipėdos apygardos, Klaipėdos apygardos teismui, Lietuvos apeliaciniam teismui
Pareiškėjas
A. K.
Advokatai
Juozas Gaudutis
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3546-624/2008Procesinio sprendimo kategorija 16.5, 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLietuvos Respublikos varduVilnius, 2008 m. rugpjūčio 29 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Juozui Gaudučiui, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovui Virginijui Varnaičiui, nedalyvaujant atsakovų Klaipėdos apygardos ir Lietuvos apeliacinio teismų atstovams, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. prašymą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Klaipėdos apygardos teismui ir Lietuvos apeliaciniam teismui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir su tuo susijusių išmokų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas A. K. pateiktu prašymu prašo: 1) iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Klaipėdos apygardos teismo priteisti dėl atlyginimo sumažinimo netektą uždarbį už laikotarpį nuo 2000-01-01 iki 2002-09-20, kuris sudaro iš viso 171 145,56 Lt, įskaitant jam neišmokėtą 106 301,59 Lt (atsižvelgiant į infliaciją); 2) iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Lietuvos apeliacinio teismo priteisti dėl atlyginimo sumažinimo netektą uždarbį už laikotarpį nuo 2004-01-01 iki 2008-03-01, kuris sudaro 171 754,27 Lt, įskaitant jam neišmokėtą 125 380,62 Lt (atsižvelgiant į infliaciją); 3) įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingas lėšas; 4) įpareigoti atsakovus Lietuvos valstybę ir Lietuvos apeliacinį teismą toliau mokėti ne mažesnį kaip 1997-06-30 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ nustatytą atlyginimą; 5) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti (b.l. 2-5). Nurodo, kad nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. rugsėjo 20 d. dirbo Klaipėdos apygardos teismo teisėju, o nuo 2004 m. sausio 1 d. iki šio laiku dirba Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. Iki 2000 m. sausio 1 d. gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo" (toliau – LR Vyriausybės 1997-06-30 nutarimas Nr. 689"), tačiau nuo 2000 m. sausio 1 d. jam mokamas sumažintas atlyginimas, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo" dalinio pakeitimo“ (toliau – LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494). Pagal pastarąjį nutarimą atlyginimų koeficientas jam buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75. Lietuvos Respublika neskyrė tinkamo finansavimo, 2000 – 2002 m. Klaipėdos apygardos teismas jam nepagrįstai nepriskaičiavo 141 325,81 Lt ir neišmokėjo 87 780,01 Lt atlyginimo, 2004 – 2008 m. Lietuvos apeliacinis teismas jam nepagrįstai nepriskaičiavo 142 738,05 Lt ir neišmokėjo 104 198,78 Lt. atlyginimo. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateikė statistinę informaciją apie infliaciją, kuri 2007 m. gruodžio mėn., palyginti su 1999 m. gruodžio mėn., sudarė 21,1 procento, 2008 m. I ketvirčio (2008 m. kovo mėn., palyginti su 2007 m. gruodžio mėn.) - 3,8 procento. Infliacija nuo 2000 m. iki 2007 m. gruodžio mėn. sudaro 58 594,02 Lt Už 2008 m. sausio – vasario mėn. infliacija sudaro 241,95 Lt Visa nepriemoka kartu su infliacija sudaro 342 899,83 Lt. Tokiais veiksmais atsakovai pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą, draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms ir pareigūnams kištis į teismų veiklą, taip pat jo teises į įstatymų saugomus interesus. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimais, taip pat 2000 m. sausio 12 d. sprendimu nustatyta ir išaiškinta, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ir kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą, kad teisėjų atlyginimą, kuris negali būti mažinamas per visą teisėjo darbo teisme laiką, sudaro visos išmokos, mokamos teisėjui iš valstybės biudžeto. Lietuvos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime suformulavo teisėjo ir teismų nepriklausomumo ir šį nepriklausomumą įtvirtinančių garantijų apsaugos konstitucinę doktriną, taip pat apibrėžė teisėjo materialinių garantijų pobūdį ir turinį – pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, siekiant užtikrinti teisėjo nepriklausomumą, draudžiama mažinti teisėjo atlyginimą. LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarime Nr. 1494 nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė minėtą nutarimą priėmė „atsižvelgdama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę" ir atlyginimo koeficientą sumažino nuo 2,5 karto iki 1,75 karto. Lietuvos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad pagal Teismų įstatymo 96 straipsnio 2 dalį (atsižvelgiant į Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostatą) teisėjo darbo teisme metu jo atlyginimas gali būti sumažintas, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė. Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė“ aiškintina kaip reiškianti esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis. Tokiais atvejais valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams ir finansiniams poreikiams užtikrinti, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t.y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Pabrėžtina, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki, neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta. Neabejotina, kad LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494 buvo priimtas tik dėl politinės valios, nes valstybės ekonominė ir finansinė padėtis iš esmės nebuvo pablogėjusi tiek, kad valstybė pritrūko lėšų valstybės funkcijoms vykdyti. Priimant šį nutarimą, nebuvo išlaikyta proporcingumo pusiausvyra tarp asmenų, kuriems mažinamas atlyginimas, ir kitų asmenų bei valstybės interesų. Nuo 2000 metų iki šiol valstybės ekonominė padėtis keitėsi, tačiau minėtas nutarimas nebuvo panaikintas ir ši padėtis neištaisyta iki šiol. LR Vyriausybės 1999-12-28 nutarimas Nr. 1494 nuo pat jo priėmimo dienos yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Valstybė privalo savo prievolę įvykdyti visiškai, t.y. atsiskaityti su pareiškėju už visą laikotarpį.

Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje prašymą palaikė pilnai ir prašė jį tenkinti jame nurodytais motyvais. Pabrėžė, kad atlyginimai teisėjams, ką patvirtina 1999-12-20 Teisingumo ministerijos viceministro raštas, sumažintas Seimo politine valia, o ne dėl sunkios ekonominės padėties.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pateiktu atsiliepimu su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 21-24). Nurodo, kad pareiškėjas prašo teismų priteisti neišmokėtą nuo 2000 sausio 1 d. darbo užmokesčio dalį. Reikalavimas grindžiamas tuo, kad teisėjų atlyginimų mažinimas galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė ir finansine padėtis, ir tik laikantis proporcingumo principo, tačiau atlyginimų mažinimas nuo 2000 m. sausio 1 d. nebuvo sąlygotas valstybės itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties, be to, atlyginimai sumažinti nepaisant proporcingumo principo. Panašioje faktinėmis aplinkybėmis civilinėje byloje buvo skirta ekonominė ir finansinė ekspertizė, kurioje atsakyta į klausimus: 1. Ar Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu Lietuvos valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, iki kada tokia padėtis tęsėsi ir kokie objektyvūs duomenys bei kriterijai tai patvirtina? 2. Ar ekonominė bei finansinė padėtis, buvusi LR Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr.1494 priėmimo metu, yra iš esmės blogesnė, lyginant su valstybės ekonomine ir finansine padėtimi, buvusia LR Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr.689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ metu? 3. Jeigu valstybės ekonominė bei finansinė padėtis, buvusi LR Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr.1494 priėmimo metu vėliau pagerėjo, kokios aplinkybės tai lėmė? Ekspertizės išvadose konstatuota, kad 1999 metų pabaigoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonomine ir finansinė padėtis: „1999 metų valstybės finansų padėtis, įvertinant kitus ekonominius bei finansinius rodiklius, buvo labai artima valstybės nemokumui (angl. default).“. Ekonominė padėtis pagerėjo 2003 metais, o pagrindiniai finansinę valstybės padėtį apibūdinantys rodikliai iki šiol nepasiekė ikikrizinio laikotarpio rodiklių. Mano, kad tai reiškia, jog valstybė iki šiol neturi finansinių galimybių mokėti teisėjams atlyginimus, buvusius iki 2000-01-01. Konstitucinio Teismo praktikoje yra bylų, kuriose buvo vertinta valstybės ekonominė ir finansinė padėtis 1999 metais ir vėliau, todėl teismas, padarydamas priešingas išvadas, priėmė neteisingą sprendimą. Pvz., Konstitucinio Teismo 2005 08 23 nutarimo V skirsnio 3 straipsnyje konstatuota: „Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad esant tokiai faktinei situacijai, kai dėl 1999 m. pabaigoje Lietuvoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės – finansinės padėties valstybės biudžete nebuvo įmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek jų reikėjo piniginėms kompensacijoms už išlikusį nekilnojamąjį turtą mokėti, ir kai 1999 m. pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės – finansinės padėties neigiamas poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui dar kurį laiką atsiliepė, Seimas galėjo priimti sprendimą pailginti terminus, iki kurių valstybė turi įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus sumokėti pinigines kompensacijas už išlikusį nekilnojamąjį turtą“. Konstitucinio Teismo 2007-11-13 sprendimo III skirsnio 4 straipsnyje konstatuota: „Visuotinai žinoma, kad 1998 metais ir vėliau Lietuvoje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė – finansinė padėtis, kurią daugiausia nulėmė Rusijoje kilusi ekonominė – finansinė krizė, kiti išorės veiksniai, labai neigiamai paveikę įvairių valstybių, taip pat ir Lietuvos, ekonominė – finansinę sistemą, inter alia tai, kad į 1999 metų valstybės biudžetą nebuvo surinkta labai didelė lėšų suma, reikalinga švietimui, sveikatos apsaugai, socialiniam aprūpinimui, kitoms visuomenės ir valstybės reikmėms finansuoti, kitoms valstybės funkcijoms vykdyti. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog tai, kad 1999 metų pabaigoje susiklosčiusios itin sunkios ekonominės – finansinės padėties neigiamas poveikis dar kurį laiką atsiliepė valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, vertintina kaip tokia faktinė situacija, kurios įstatymų leidėjas negalėjo nepaisyti. Ši Konstitucinio Teismo suformuluota nuostata taikytina ne tik 1999 metams, bet ir 1998 metams, taip pat 2000-2001 metams; minėtos ekonominės – finansinės krizės neigiamas poveikis valstybės biudžeto sudarymui ir vykdymui, įvairių valstybės finansinių įsipareigojimų vykdymui buvo jaučiamas gana ilgai. Taigi tokiomis aplinkybėmis valstybės biudžetas (ir savivaldybių biudžetai) galėjo būti peržiūrimas, išlaidos (asignavimai) galėjo būti mažinamos.“. Todėl dėl itin sunkios valstybės ekonominės – finansinės būklės buvimo 1999 metais ginčo šiuo atveju neturėtų kilti. Mano, kad pareiškėjo teiginys, jog sunki ekonominė ir finansinė valstybės padėtis buvo, tačiau pablogėjusi ne tiek, kad mažinti teisėjams atlyginimus, turėtų būti paremta bent kokiais įrodymais. Taip pat atsakovui neaišku, kokią politinę valią pareiškėjas turi mintyje. Visi reikalavimų pagrindžiantys teiginiai turi būti paremti konkrečiais įrodymais, priešingu atveju atsakovas netenka galimybės tinkamai atsikirsti. 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo“ Vyriausybė, vykdydama LR Vyriausybės 1999-2000 metų veiklos programą, atsižvelgdama į esamą ekonominę bei finansinę būklę ir siekdama racionaliau naudoti Lietuvos Respublikos biudžeto lėšas, nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tame tarpe ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, susiaurinant ratą teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. Šiuo nutarimu buvo pakeista 12 Vyriausybės nutarimų, sumažinant biudžetinių įstaigų finansavimą, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų darbuotojų atlyginimus, sumažintos valstybės sektoriuje dirbančių asmenų socialinės garantijos: konkrečiai imant, panaikinti 2,5 karto atlyginimo didinimo koeficientai Mokestinių ginčų komisijai, Mokesčių policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Tardymo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos bei Specialiųjų tyrimo tarnybos pareigūnams, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos nariams, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos ir teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų pareigūnams (nutarimo 8, 10.1, 11, 12.1 punktai), sumažinti nuo 4 iki 2 atlyginimo padidinimo koeficientai specialistams – ekspertams (nutarimo 5 punktas), panaikinti iki 2 kartų atlyginimo koeficiento padidinimas Policijos departamento Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos ir padalinių pareigūnams (nutarimo 8 punktas), perpus sumažintas maksimalus priedas už ištarnautus vidaus reikalų ir valstybės saugumo sistemose metus (nutarimo 4 punktas). Ypač atkreiptinas dėmesys į tai, kad 1997 m. birželio 30 d. Vyriausybės nutarimu, siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu, buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus: teisėjams, generaliniam prokurorui, valstybės kontrolieriui, valstybės saugumo departamento generaliniam direktoriui, vidaus reikalų ministerijos vidaus tarnybos dalinių vyriausiajam vadui, Policijos departamento generaliniam komisarui, generalinio prokuroro pavaduotojams, generalinės prokuratūros departamentų, valdybų ir skyrių vyriausiesiems prokurorams ir jų pavaduotojams bei Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiajam prokurorui ir jo pavaduotojams; apygardų prokuratūrų vyriausiesiems prokurorams ir jų pavaduotojams; miestų ir rajonų apylinkių prokuratūrų vyriausiesiems prokurorams ir jų pavaduotojams; Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento generalinio direktoriaus pavaduotojams, specialios paskirties įstaigų vadovams ir jų pavaduotojams, valdybų ir skyrių viršininkams bei jų pavaduotojams, Vidaus reikalų ministerijos centrinio aparato departamentų direktoriams ir jų pavaduotojams. Policijos departamento generalinio komisaro pavaduotojams, vyriausiesiems komisarams ir vyresniesiems komisarams - struktūrinių padalinių vadovams ir pavaduotojams, Tardymo departamento direktoriui ir jo pavaduotojams, miestų ir rajonų policijos komisariatų vadovams: vyriausiesiems komisarams, vyresniesiems komisarams, komisarams ir jų pavaduotojams, kriminalinės policijos (tarnybos) vadovams; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininkui, jo pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams, grupių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) vadovams, teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų viršininkams, jų pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams; Muitinės departamento prie Finansų ministerijos direktoriui, jo pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių postų viršininkams, jų pavaduotojams, muitinių postų pamainų viršininkams; Revizijų departamento prie Finansų ministerijos direktoriui, jo pavaduotojams, skyrių (vykdančių su pagrindine veikla susijusias funkcijas) viršininkams, jų pavaduotojams. Vyriausybė minėtu 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė šį nutarimą ir didesnei daliai išvardintų pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. šio koeficiento iš viso nebetaikė. Kai kurie jų kreipėsi į teismus dėl nepagrįstai sumažintų atlyginimų: šiose bylose Konstitucinis Teismus, sprendė, ar toks sumažinimas neprieštarauja Konstitucijos 48, 94, 131 straipsniui (Konstitucinio Teismo 2001-12-18 nutarimas). 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 likusiems nurodytiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Tokiu būdu didžioji dauguma pareigūnų 1999 m. gruodžio mėn. jau buvo išbraukti iš nutarimo teksto (liko tik teisėjai ir prokuratūros vadovai). 2000 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 381 iš išvardintų pareigūnų išbrauktas ir valstybės saugumo departamento generalinis direktorius. Tokiu būdu, teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t.y. 75% priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio. Pateikiamame Vyriausybės posėdžio 1999 m. gruodžio 1 d. protokole Nr. 52 nurodyta, kad lėšų taupymo srityje Vyriausybė nusprendė sumažinti darbo apmokėjimo disproporcijas tarp pareigūnų grupių. Valstybė gali diferencijuoti atskiroms pareigūnų grupėms darbo apmokėjimo sistemas, teisinį darbo atlyginimo reguliavimą ir nustatyti skirtingus darbo atlyginimo dydžius (Lietuvos Konstituciniu Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimas), todėl vertinant, ar teisėjų atlyginimai buvo sumažinti proporcingai, atsižvelgtina į darbo užmokesčio didinimo, mažinimo ir taupymo (apribojant socialines garantijas) mastus, taip pat į tai, kad Vyriausybė siekė mažinti disproporciją tarp atskirų gyventojų grupių. 1999 m. gruodžio mėnesį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje sudarė 1170,9 lito, vidutinis teisėjo atlyginimas - 7784,2 lito. Atsižvelgiant vien į šį rodiklį, teisėjų atlyginimai sumažinti nepažeidžiant proporcingumo principo. Vyriausybės posėdžio 1999 m. gruodžio 1 d. priimtų „Principinių sprendinių 2000“ pagrindu 1999 m. gruodžio 28 d. buvo patvirtintos LR Vyriausybės 1999 – 2000 metų veiklos programos įgyvendinimo priemonės. Juose priimti sprendimai dėl lėšų taupymo (10 priemonių), lengvatų mažinimo (5 priemonės) ir mokesčių, įplaukų į biudžetą ir jo fondus perskirstymo (8 priemonės), valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto subalansavimo (7 priemonės). Motyvuojant sunkia ekonomine ir finansine būkle, buvo priimti ir kiti teisės aktai atskirais klausimais - 1999 m. gruodžio 3 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1359, 1999 m. gruodžio 13 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 1398, 1999 m. lapkričio 18 d. Seimo rezoliucija. Pažymėtina, kad šioje byloje taikytinas Darbo kodekso 298 straipsnis, kuris nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Teismų įstatymas nenustato specialios normos, todėl taikytina analogija, kaip ji taikoma teismų praktikoje valstybės tarnautojams (teisėjai yra valstybės pareigūnai). Remiantis asmenų lygybės prieš įstatymus principu, visų tapačių teisinių santykių dalyvių pažeistos teisės turi būti ginamos analogiškai. Darbo kodekso 298 straipsnyje nustatytas trejų metų terminas savo pobūdžiu yra materialinis teisinis terminas. Nors šis terminas yra susijęs su analogiškos trukmės ieškinio senaties terminu, numatytu DK 27 straipsnyje, tačiau tai nėra ieškinio senaties terminas. Jis reglamentuoja ne teisės ginti pažeistus interesus trukmę, bet materialinės teises į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Todėl šis terminas, kitaip negu ieškinio senaties terminas, negali būti atnaujinamas teismo, darbo ginčų komisijos sprendimu ar šalių susitarimu pailginamas, t.y. jis yra imperatyvus (LR darbo kodekso komentaras, III dalis, 532 psl.).

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas teismo posėdyje prašymą prašė atmesti jame nurodytais motyvais. Taip pat nurodė, kad teisėjų atlyginimas turi būti sprendžiamas ne individualioje byloje, o priimant atitinkamus teisės aktus.

Atsakovas Lietuvos apeliacinis teismas pateiktu atsiliepimu į prašymą nurodė (b.l. 18-20), kad teismai yra valstybės biudžetinės įstaigos, finansuojamos iš valstybės biudžeto (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau - Teismų įstatymas) 126 str.). Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu kasmet yra patvirtinami Apeliaciniam teismui skiriami asignavimai, tarp jų - išlaidoms (atskirai - darbo užmokesčiui) ir turtui įsigyti. Teismas, būdamas asignavimų valdytojas, yra įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį (Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo (toliau - Biudžetinės sandaros įstatymo) 5 str. 1 d. 1 p.). Biudžetinės sandaros įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus, teismui, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne teismo, o Vyriausybės kompetencijai. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Pareiškėjo prašyme yra keliamas klausimas dėl teisėjo atlyginimo sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo, kuris, Lietuvos apeliacinio teismo manymu, turi būti sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau - Konstitucija) kaip tiesioginio taikymo aktu (Konstitucijos 6 straipsnis) bei konstitucines nuostatas plėtojančia konstitucine doktrina. Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Teisingumo vykdymo funkcija lemia teisėjo ir teismų nepriklausomumą. Konstitucijos 109 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Taigi teisėjas gali vykdyti teisingumą tik būdamas nepriklausomas nuo byloje dalyvaujančių šalių, valstybinės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių ir visuomeninių susivienijimų, fizinių ir juridinių asmenų. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas nustatant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, įtvirtinant teisminės valdžios, kaip visavertės valdžios, savivaldą, finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1996 m. balandžio 18 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 1999 m. vasario 5 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimai, 2000 m. sausio 12 d. sprendimas ir kt.). Teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas yra įtvirtintas taip pat ir tarptautiniuose dokumentuose. Teisėjo darbo apmokėjimo apsauga - viena iš teisėjo nepriklausomumo garantijų. Europos chartijos dėl teisėjų statuso 6.1 punkte nustatyta, jog teisėjams, vykdantiems savo pareigas, už darbą turi būti apmokama tokiu lygiu, kad jie būtų apsaugoti nuo galimo spaudimo, kuriuo būtų siekiama daryti įtaką jų sprendimams ir elgesiui teisme, pažeidžiant jų nepriklausomumą ir nešališkumą. Antai, Europos teisėjų asociacija 2008-05-24 rezoliucija kreipėsi į Slovėnijos Vyriausybę ir Parlamentą su prašymu laikytis Konstitucinio Teismo nutarimo ir tarptautinių įsipareigojimų nustatant teisėjų atlyginimų sistemą. Lietuvos apeliacinis teisinas pažymi, kad oficialioje Lietuvos konstitucinėje doktrinoje yra suformuluota nuostata, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimo mažinimas yra įmanomas tik esant ypatingai sudėtingoms ekonominėms ir finansinėms aplinkybėms, ekonominei krizei, kai būtina taupyti valstybės išteklius ir panaudoti juos tam, kad butų įmanoma išvengti ar sušvelninti krizės padarinius. Tačiau bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik laikinai - kol valstybės ekonominė ir finansine būklė yra itin sunki. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarine sesija 2007-02-21 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, pabrėžė, jog teismai privalo ištirti ir įvertinti „ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje iš tikrųjų buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, ar teisėjų atlyginimo mažinimas buvo atliktas laikantis proporcingumo principo reikalavimų tiek dėl valstybėje susiklosčiusios ekonomines bei finansinės padėties, tiek ir dėl kitų kategorijų asmenų, kuriems atlyginimas (darbo užmokestis) mokamas iš valstybės biudžeto, ar faktinis pagrindas laikinai mažinti teisėjų atlyginimą, jeigu jis buvo, tebeegzistuoja, ar jis nėra pasibaigęs“. Taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2007 m. sausio 18 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A10-01/2007 išaiškino, jog „nustatant, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ teisėjų atlyginimų mažinimas buvo teisėtas, reikia išsiaiškinti [...] valstybės ekonominę ir finansinę būklę minėtojo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu, o taip pat atskirais laikotarpiais iki tol, kol šis nutarimas sukelia teisines pasekmes ir yra taikomas. [...] Be to, vertinant, ar pareiškėjų atlyginimo sumažinimas buvo teisėtas, reikia įvertinti, ar toks mažinimas buvo proporcingas, atsižvelgiant į galimą valstybės ekonominės būklės pablogėjimą, ar toks mažinimas nebuvo diskriminacinio pobūdžio, t.y. atliktas tik vienos iš valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupės atžvilgiu, taip pat svarbu nustatyti sunkios valstybės ekonominės ir finansines būklės trukmę (jos pradžią bei pabaigą) ir galimą jos įtaką valstybės sugebėjimui mokėti pareiškėjams priklausantį atlyginimą“. Tokia yra teismų formuojama praktika sprendžiant analogiškas nagrinėjamai bylas. Kaip ne kartą pažymėta Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose žemesnės instancijos teismai yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose, o bet koks teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose teismų sprendimuose. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstine teisėjų kolegija 2007 m. sausio 18 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A10-01/2007, nurodė, kad sunkios valstybės ekonominės ir finansines būklės įrodinėjimo našta priklauso valstybei, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos Vyriausybė (CK 6.273 str.).

Atsakovas Klaipėdos apygardos teismas pateiktu atsiliepimu į prašymą nurodė, kad jei bus gautas papildomas finansavimas neišmokėtai atlyginimo daliai mokėti, neprieštarauja pareiškėjo reikalavimui nustatyta tvarka sumokėti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2000-01-01 iki 2002-02-20 (b.l. 96-97).

Motyvuojamoji dalis

Prašymas tenkinamas iš dalies.

Lietuvos Konstitucinis Teismas 2007-10-24 nutarime nurodė, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Nagrinėjamos bylos kontekste ypač aktualios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 18 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A10-01/2007, suformuotos nuostatos, susijusios su teisėjų atlyginimo teisiniu reguliavimu ginčijamu laikotarpiu.

2007-02-21 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 priimtoje nutartyje nurodoma, kad Konstitucijos 109 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, kad teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia nustatant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas. Teisėjo atlyginimo apsauga - viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Valstybinės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisėjų atlyginimo santykius reglamentuojančius teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, kurio vienas iš esminių elementų - teisinio saugumo principas - inter alia reiškia, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, teisinio reguliavimo keitimu negalima paneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių bei nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose: 1) teisėjo ir teismų nepriklausomumas bei jo garantijų apsauga kyla iš Konstitucijos; Konstitucijos normų galiojimas ir tiesioginis jų taikymas negali būti saistomas jokių kitų sąlygų, išskyrus pačioje Konstitucijoje nustatytas sąlygas; 2) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 3) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; teisėjų atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų; 4) Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tai daryti galima tik įstatymu ir tik laikinai - kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Teisėjų atlyginimo mažinimas pažeidžiant minėtus principus reikštų teisėjų nepriklausomumo pažeidimą. Šio Konstitucijoje įtvirtinto principo pažeidimas yra viešojo intereso pažeidimas. 1993 m. vasario 23 d. įstatymu Nr. I-76 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ (toliau - 1993 m. vasario 23 d. įstatymas Nr. I-76) buvo nustatyta, kad iki bus patikslinti atitinkami įstatymai, teisėjų atlyginimus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Tai reiškė laikiną pavedimą Lietuvos Respublikos Vyriausybei reguliuoti nurodytus santykius. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 buvo patvirtinti teisėjų tarnybiniai atlyginimai, taip pat nustatyti teisėjų tarnybinių atlyginimų priedai už ištarnautą laiką ir teisėjams taikomos papildomos darbo apmokėjimo sąlygos, o 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 buvo nutarta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatytus tarnybinius atlyginimus (koeficientus) atitinkamų teismų pirmininkams, skyrių pirmininkams ir teisėjams, inter alia apygardų teismų teisėjams (1, 1.1 punktai). Pastarasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas buvo taikomas nuo 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, nurodžius, kad atsižvelgiama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę, buvo iš dalies pakeistas 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689 ir pastaruoju nutarimu nustatyti tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) sumažinti bei nustatyta, kad taikant koeficientą „1,75 karto“ tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami nuo 2000 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimto Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo atitinkamos nuostatos taip pat nustatė teisėjų atlyginimo mažinimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto ir 4, 5, 6 dalių bei priedėlio II skirsnio „Teisėjų pareiginės algos“ nuostatos ta apimtimi, kuria jose nustatomas teisėjų atlyginimo (darbo užmokesčio) mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Įsigaliojus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimui, teisėjų atlyginimo santykių įstatyminis reguliavimas nėra pakoreguotas taip, kad jis atitiktų Konstituciją (inter alia jos nuostatų oficialų išaiškinimą, pateiktą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarime). Valstybei tenka dėl tokio teisinio reguliavimo kylančios teisinės pasekmės. Plenarinė sesija konstatavo, kad ginčo santykių teisinis reglamentavimas bei ieškovių ieškinio pagrindas lemia, jog bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ginčui išspręsti privalėjo tiesiogiai taikyti Lietuvos Respublikos Konstituciją. Tokia išvada, priešingai nei teigiama atsiliepime į kasacinį skundą, šios bylos kontekste jokiu būdu negali būti traktuojama kaip reiškianti Konstitucinio Teismo nutarimų galutinumo ir neskundžiamumo principo ir (arba) vykdomosios ir teisminės valdžios pusiausvyros pažeidimą. Atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, plenarinė sesija konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimui ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti. Nors Konstituciją atitiktų tai, kad teisėjų atlyginimo mažinimas yra galimas tik įstatymu, tačiau plenarinė sesija, nagrinėjamos bylos atveju atsižvelgusi į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 priimtas galiojant 1993 m. vasario 23 d. įstatymo Nr. I-76 nustatytam pavedimui Vyriausybei reguliuoti teisėjų atlyginimo santykius, sprendė, jog ta aplinkybė, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne įstatymu, o žemesnės galios teisės aktu - Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, nėra teisiškai reikšminga nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo išsprendimui. Aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarime Nr. 1494 pavartota formuluotė (sudėtinga ekonominė bei finansinė būklė) neatitinka vienos iš sąlygų, tik kurioms esant teisėjų atlyginimo laikinas mažinimas yra galimas, formuluotės (itin sunki ekonominė bei finansinė padėtis), pati savaime taip pat nėra teisiškai reikšminga ginčo išsprendimui. Atsižvelgiant į iš Konstitucijos 109 straipsnio kylantį teisėjo atlyginimo konstitucinės apsaugos imperatyvą bei iš Konstitucijos kylančias sąlygas, tik kurioms esant teisėjų atlyginimo sumažinimas ir būtent tik laikinas sumažinimas yra galimas, bylą nagrinėję teismai privalėjo ištirti ir įvertinti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje iš tikrųjų buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, ar teisėjų atlyginimo mažinimas buvo atliktas laikantis proporcingumo principo reikalavimų tiek dėl valstybėje susiklosčiusios ekonominės bei finansinės padėties, tiek ir dėl kitų kategorijų asmenų, kuriems atlyginimas (darbo užmokestis) mokamas iš valstybės biudžeto, ar faktinis pagrindas laikinai mažinti teisėjų atlyginimą, jeigu jis buvo, tebeegzistuoja, ar jis nėra pasibaigęs. Pažymėtina, kad proporcingumo principas reikalauja, jog teisės aktais nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas. Tokiu atveju mažinant atlyginimus turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp asmenų, kuriems atlyginimas sumažinamas, teisių ir teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų. Akivaizdu, kad, esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas. Teismui nustačius ieškovių reikalavimų tenkinimui būtinus faktus, aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 nėra pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat antikonstitucinėmis nepripažintos ir galiojančios Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos nėra kliūtis teismui apginti pažeistas ieškovių teises, nes teismas turi konstitucines pareigas vykdyti teisingumą, garantuoti efektyvią teisminę gynybą, netaikyti Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų (Konstitucijos 6 straipsnis, 30 straipsnio 1 dalis, 109 straipsnis, 110 straipsnio 1 dalis). Plenarinė sesija sprendė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata, kad teisėjams, „kurių vidutinis darbo užmokestis, Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotas iš trijų paskutinių mėnesių tarnybinių atlyginimų (pareiginių algų) ir iš paskutinių dvylikos mėnesių nustatytų priedų ir priemokų <...>, yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, įsigaliojus šiam įstatymui, mokamas iki tol gautas darbo užmokestis ir 2000 metais nedidinamas“ negali būti aiškinama kaip įstatyminio lygio reguliavimu įtvirtinanti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1494 atliktą teisėjų atlyginimo sumažinimą. Aptariama įstatymo nuostata, kad „mokamas iki tol gautas darbo užmokestis“ nagrinėjamos bylos kontekste aiškintina kaip reiškianti, jog, valstybės ekonominei ir finansinei būklei nesant itin sunkiai, ieškovėms turi būti mokamas tokio dydžio atlyginimas, į kurį jos įgijo teisę, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimas. Kitoks aiškinimas nesiderintų su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 109 straipsniais, 114 straipsnio 1 dalimi, Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu.

Savo esme analogiškos nuostatos, susijusios su teisėjų atlyginimo teisiniu reguliavimu ginčijamu laikotarpiu, nurodytos ir 2007-01-18 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A10-01/2007 priimtoje nutartyje: teismas, be kita ko, nurodė, Konstitucinio Teismo oficiali konstitucinė doktrina suponuoja išvadą, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimo mažinimas yra įmanomas tik esant ypatingai sudėtingoms ekonominėms ir finansinėms aplinkybėms, ekonominei krizei, kai būtina taupyti valstybės išteklius ir panaudoti juos tam, kad būtų įmanoma išvengti ar sušvelninti krizės padarinius. Todėl nustatant, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atliktas teisėjų atlyginimų mažinimas buvo teisėtas, reikia išsiaiškinti, kiek šis mažinimas atitiko aukščiau nurodytas sąlygas. Tuo tikslu būtina išsiaiškinti valstybės ekonominę ir finansinę būklę minėtojo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu, o taip pat atskirais laikotarpiais iki tol, kol šis nutarimas sukelia teisines pasekmes ir yra taikomas. Valstybės ekonominė ir finansinė būklė atskirais laikotarpiais gali būti nustatoma remiantis ekonominiais bei finansiniais rodikliais apie valstybės biudžeto pajamas ir išlaidas, biudžeto vykdymą, ekonomikos, bendrojo vidaus produkto augimą, valstybės vidaus ir išorės skolą, valdžios sektoriaus deficitą ir kt. Tokie duomenys turėtų būti matomi inter alia iš oficialių statistinių ataskaitų, Vyriausybės ataskaitų, ataskaitų, pateikiamų Europos Sąjungos institucijoms, kitų duomenų (Pasaulio banko, Europos Sąjungos institucijų atliktų Lietuvos ekonomikos vertinimų ir kt.). Be to, vertinant, ar pareiškėjų atlyginimo sumažinimas buvo teisėtas, reikia įvertinti, ar toks mažinimas buvo proporcingas, atsižvelgiant į galimą valstybės ekonominės būklės pablogėjimą, ar toks mažinimas nebuvo diskriminacinio pobūdžio, t. y. atliktas tik vienos iš valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupės atžvilgiu. Taip pat svarbu nustatyti sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklė trukmę (jos pradžią bei pabaigą) ir galimą jos įtaką valstybės sugebėjimui mokėti pareiškėjams priklausantį atlyginimą. Pažymėta, kad sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklės įrodinėjimo našta priklauso atsakovams. Tačiau imtis priemonių valstybės ekonominei ir finansinei būklei teisiškai reikšmingais laikotarpiais išsiaiškinti, rinkdamas įrodymus savo iniciatyva, turėtų ir bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A1-203-2005 (Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacija ir kt. prieš Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, procesinio sprendimo kategorija 25.) pažymėjo, jog įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimas tampa ypač aktualus, kai nepakanka įrodymų nustatyti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodytas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Tačiau ši taisyklė administraciniame procese nereiškia, jog įrodymus teisiškai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti gali pateikti vien šalis, kuri turi įrodyti tam tikras aplinkybes. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, tačiau teismas šalių pateiktais įrodymais nėra ribojamas, ir turi galimybę bylai reikšmingus įrodymus išsireikalauti savo iniciatyva. Todėl įrodymų nepakankamumu teismo sprendimas turėtų būti grindžiamas tik tais atvejais, kai nei šalių pateiktų, nei teismo iniciatyva surinktų įrodymų pagrindu nepavyksta įrodyti egzistuojant bylai reikšmingas aplinkybes.

LR Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, kuriuo nustatyti tarnybiniai atlyginimai (koeficientai) sumažinti bei nustatyta, kad taikant koeficientą „1,75 karto“ tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami nuo 2000 m. sausio 1 d., buvo priimtas atsižvelgiant „į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę“. Šis nutarimas pagal Konstitucijoje įtvirtintą principą, kad teisėjams mažinti atlyginimus galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki, buvo laikino pobūdžio. Lietuvos Konstitucinis Teismas nurodė (2001 m. liepos 12 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas), kad LR Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 nustatytas teisinis reguliavimas nebegalioja, kai įsigaliojo Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime suformuluotas išaiškinimas, „...kad, įsigaliojus Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtam Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas daugiau negali būti taikomas jokiems santykiams, atsiradusiems po minėto įstatymo įsigaliojimo. Būtent šiuo atžvilgiu tuo metu, kai buvo priimamas Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu nustatytas teisinis reguliavimas jau buvo pašalintas iš teisės sistemos...“. Taigi, vertinant, ar LR Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 teisėjų atlyginimo mažinimas buvo pagrįstas, reikšmingas laikotarpis yra nuo 2000-01-01 iki 2000-09-07, kada buvo paskelbtas ir įsigaliojo Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, kurio atitinkamos nuostatos, liečiančios teisėjų atlyginimo mažinimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Laikotarpiu nuo 2000-09-07 iki 2001-07-18, kada įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas, galiojo Lietuvos Respublikos Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas ir jo atitinkamos nuostatos, liečiančios teisėjų atlyginimo mažinimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005-12-21 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Aiškindamas pastarąją įstatymo nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs: „Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5). Nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija jau yra konstatavusi, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme“. Kadangi nagrinėjamoje byloje, dėl žemiau nurodytų motyvų, taikomas LR darbo kodekso 298 str., numatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, yra pagrindas manyti, kad pareiškėjas yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo.

Įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą, yra pagrindas teigti esant nustatyta, kad teisėjų atlyginimų mažinimas bylai reikšmingu laikotarpiu (nuo 2000-01-01 iki 2000-09-08) įvykdytas teisėtai ir pagrįstai: itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties buvimą patvirtina Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertizė bylose Nr. 2A-3/2007, Nr. 2-216-55/2007 dėl ekonominės finansinės padėties įvertinimo aktas, kuris nagrinėjamoje byloje vertinamas kaip rašytinis įrodymas (b.l. 27-95). Ekspertų išvadose nurodyta, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė nagrinėtų rodiklių. Ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos atsistatymas nebuvo toks akivaizdus kaip būklės pablogėjimas 1999 metais (b.l. 94). Sunkios ekonominės padėties buvimas konstatuotas ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005-08-23 nutarime ir 2007-11-13 sprendime. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad teisėjų atlyginimų mažinimas buvo neproporcingas, t.y. diskriminacinis, atliktas tik vienos iš valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupės atžvilgiu: 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo sąlygų dalinio pakeitimo" Vyriausybė nutarė pakeisti eilę Vyriausybės nutarimų, reguliuojančių darbo apmokėjimą, tame tarpe ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, susiaurindama ratą teisėtvarkos pareigūnų, kuriems nutarimu taikytas padidintas tarnybinio atlyginimo koeficientas. 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr.1494 likusiems nurodytiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientas 2,5 sumažintas iki 1,75. Tokiu būdu didžioji dauguma pareigūnų 1999 m. gruodžio mėn. jau buvo išbraukti iš nutarimo teksto. 2000 m. kovo 31 d. nutarimu Nr. 381 iš išvardintų pareigūnų išbrauktas ir valstybės saugumo departamento generalinis direktorius. Tokiu būdu, teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai,- paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t.y. 75% priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Tai rodo, kad atlyginimų sumažinimas buvo proporcingas ir įvykdytas dėl itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties šalyje, o pareiškėjo skunde ir jo atstovo teismo posėdžio metu nurodyti teiginiai, kad atlyginimai sumažinti tik dėl Seimo politinės valios, nėra patvirtinti jokiais įrodymais.

Pareiškėjas A. K. 1999-12-24 LR Prezidento dekretu Nr. 472 buvo paskirtas ir iki 2003-09 20 dirbo Klaipėdos apygardos teismo teisėju, nuo 2004 m. sausio 1 d. iki šiol – Lietuvos apeliacinio teismo teisėju. Iki 1999 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas gaudavo atlyginimą, nustatytą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 bei 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, o nuo 2000 m. sausio 1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, jam mokamo atlyginimo koeficientas buvo sumažintas nuo 2,5 iki 1,75, vadovaujantis minėto nutarimo nuostatomis, jam buvo skaičiuojamas ir mokamas atlyginimas ir Lietuvos apeliaciniame teisme (b.l. 6-11).

Atsižvelgiant į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, yra pagrindas teigti, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2001-07-18 iki 2008-03-01 (laikotarpis, iki kurio prašoma priteisti neišmokėtą atlyginimą) turėjo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą ir ši jo teisė atsakovo Lietuvos valstybės buvo pažeista ir turi būti ginama.

Atsižvelgiant į nustatytas atlinkybes, pareiškėjo prašymas tenkinamas iš dalies: jam, taikant LR darbo kodekso 298 str. nuostatą, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, iš atsakovo priteisiama neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis už laikotarpį nuo 2005-03-01 iki 2008-02-29, viso – 102987,61 Lt (b.l. 8-11). Priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičius fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaityti sprendimo vykdymo eigoje. Dėl LR darbo kodekso normų, reglamentuojančių terminus pareikšti reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo, taikymo šioje byloje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005-12-21 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, nurodė, kad „Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika suponuoja, kad ginčai dėl darbo užmokesčio, nors ir priklausančio mokėti valstybės tarnautojui, iš esmės yra privatinio pobūdžio. Tokią išvadą patvirtina ir nacionalinių teismų praktika. Antai Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 straipsnis).“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Ginčų dėl valstybės tarnautojui priklausančio darbo užmokesčio specifiškumas suponuoja, kad tokiems ginčams nagrinėti gali būti taikomos kitos teisės normos nei likusiems tarnybiniams ginčams“. ABTĮ 33 str. 1 d. nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas teisėjo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, tokio termino nenumato ir teisėjų atlyginimų mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai. ABTĮ 4 str. 6 d. numato, kad nesant įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, - vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Šiuo atveju panašiausias savo esme įstatymas, reglamentuojantis terminus pareikšti reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo, yra LR darbo kodeksas, kurio normos ir taikomos nagrinėjant šį ginčą.

Pareiškėjo reikalavimas priteisti nuostolius, atsiradusius jam neišmokėtai atlyginimo daliai nuvertėjus dėl infliacijos, netenkinamas, kadangi nei teisėjų atlyginimu mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai, nei LR darbo kodeksas nenumato, kad turi būti kompensuojamas tokio pobūdžio atlyginimo nuvertėjimas, be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog patyrė tokio pobūdžio nuostolius. Šiuo atveju pažymėtina, kad pareiškėjas nereiškė reikalavimo dėl delspinigių priteisimo LR darbo kodekso 207 str. 1 d. ir 1996-02-20 LR delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo pagrindu.

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę skirti neišmokėtai atlyginimo daliai reikalingas lėšas netenkinamas, kadangi neišmokėta atlyginimo dalis priteisiama būtent iš minėto atsakovo.

Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti atsakovus Lietuvos valstybę ir Lietuvos apeliacinį teismą toliau mokėti ne mažesnį kaip 1997-06-30 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ nustatytą atlyginimą taip pat netenkinamas, kadangi šiam momentui nėra jokio pagrindo teigti, jog pareiškėjo teisė gauti teisės aktais nustatytą atlyginimą bus ginčijama ateityje.

Iš atsakovo Lietuvos valstybės pareiškėjui priteisiamos jo turėtos 118 Lt. atstovavimo išlaidas (ABTĮ 44 str. 1 ir 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

prašymą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 102987,61 Lt. (vieną šimtą du tūkstančius devynis šimtus aštuoniasdešimt septynis litus 61 ct) neišmokėto atlyginimo ir 118 Lt (vieno šimto aštuoniolikos litų) atstovavimo išlaidas pareiškėjui A. K..

Kitoje dalyje prašymą atmesti.

Priteista neišmokėto atlyginimo dalies suma nurodyta neišskaičius fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaityti sprendimo vykdymo eigoje.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Arūnas Dirvonas