Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Algirdo Jaliniausko ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Agnei Kubiliūtei, gynėjui advokatui Mariui Zabitai, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. G. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo L. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir M. B., tačiau jo apeliacinis skundas nėra gautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. G. nuteistas už tai, kad kartu su M. B. pažeidė viešąją tvarką, t. y. 2012 m. gegužės 15 d., apie 18 val., veikdami bendrininkų grupėje viešoje vietoje – prie daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinės, elgdamiesi ypatingai įžūliai, ignoruodami žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, demonstruodami nepagarbą nukentėjusiesiems, aplinkiniams ir aplinkai, kaltinamasis L. G. tyčia nukreipė daiktą, panašų į pistoletą, į stovinčiųjų S. L., M. R. ir R. R. pusę ir pasakė „jokių veiksmų“, o kaltinamasis M. B. tuo pat metu tyčia kumštimi sudavė S. L. per veidą, padarydamas kraujosruvą kairio smilkinio srityje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, ir tokiais savo bendrais veiksmais kaltinamieji L. G. ir M. B. sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliaciniu skundu nuteistasis L. G. prašo panaikinti 2013-01-17 Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Apeliantas teigia, kad visi įrodymai, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra paremti išimtinai liudytojų parodymais. Juos teismas turėjo vertinti kritiškai, nes visi liudytojai yra tarpusavyje susiję giminystės ir kaimynystės ryšiais, įvykusį įvykį jie pateikė šališkai, vadovaudamiesi emocijomis. Apeliantas taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai sunkinančią aplinkybę įvardino tai, kad nusikalstama veika atlikta veikiant bendrininkų grupėje. Jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad M. B. naudos fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius, tarp jų nebuvo susitarimo taip elgtis, tai nėra įrodyta jokiais byloje surinktais objektyviais įrodymais. Nuteistojo teigimu, teismas nepateikia jokių argumentų, kurie įrodytų priežastinį ryšį tarp jo atliktų veiksmų ir padarinių atsiradimo. Nuteistasis nurodo, kad teismas neįskaitė į bausmės atlikimo laiką, laiko, išbūto suėmime kitoje baudžiamojoje byloje, pagal kurią šiuo metu atlieka bausmę.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, nuteistojo gynėją, prašiusį skundą tenkinti, prokurorę, prašiusią skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo L. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas teigia, kad jis nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 284 str. 1 d., ir nepripažįsta kaltės, t. y. nesutinka su įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, kad jis padarė šią jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis LR BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką nuosprendis laikomas teisėtu, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų apylinkės teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LR BPK 20 str., 301 str., išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, teisingai juo įvertino ir pagrįstai L. G. pripažino kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d., teisingai paskyrė jam bausmę pagal LR BK Specialiosios dalies straipsnio sankciją, laikydamasis Baudžiamojo kodekso Bendrosios dalies nuostatų.

Pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kitų asmenų, kurie dėl kaltininko veiksmų patirs nepatogumų. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė už šią nusikalstamą veiką kyla tik tuomet, kai bent vienu iš šio straipsnio dispozicijoje nurodytų būdų (įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais) sukeliami padariniai – sutrikdoma visuomenės rimtis ir tvarka. Taigi byloje turi būti nustatyta, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus kaltininkas atliko, ir ar dėl šių veiksmų buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Pagal teismų praktiką, visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai.

Teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad nuteistojo L. G. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką įrodyta nukentėjusiųjų S. L., M. R. ir R. R., liudytojų S. Z., J. Z. ir R. S. parodymais.

Nukentėjusysis S. L. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2012 m. gegužės 15 d. su M. R. buvo savo namų, esančių (duomenys neskelbtini), kieme. Jiems besikalbant, atėjo M. B., prašė telefono paskambinimui, tačiau jis pasakė, kad telefono neduos, ir vyriškis nuėjo. Maždaug po 10 minučių privažiavo sidabrinės spalvos automobilis AUDI, iš jo išlipo M. B. ir L. G.. Vienas iš jų –L. G. - sustojo maždaug už 5 metrų nuo jų ir, rankoje laikydamas juodos spalvos daiktą, panašų į tikrą pistoletą, sakė „jokių veiksmų“ . Jis pagalvojo, kad šie žodžiai buvo pasakyti jiems, kad nieko nedarytų. M. B. priėjo prie jo ir kumščiu sudavė į kairės pusės žando sritį. Po smūgio jis atstūmė nuo savęs M. B., ir, bijodamas būti sumuštas daugiau, pabėgo. Iki šio įvykio nei L. G., nei M. B. nepažinojo.

Nukentėjusysis M. R. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2012 m. gegužės mėnesį, apie 18 val., jam su S. L. stovint prie (duomenys neskelbtini) namo laiptinės, iš už kampo atėjo M. B., prašė S. L. telefono pasiskambinimui, tačiau S. L. jam telefono nedavė, vyriškis, apsisukęs, nuėjo. Maždaug po 15 min. M. B. atvažiavo L. G. vairuojamu automobiliu AUDI, abu išlipę iš automobilio ėjo link jų. Tuo metu jau buvo atėjusi ir R. R.. L. G. sustojo maždaug už 5 žingsnių, pasakė „jokių veiksmų“. Jis pamatė, kad L. G. laiko rankoje atstatęs į jų pusę juodos spalvos pistoletą. Jis yra įsitikinęs, kad tai buvo ne žaislinis, o tikras pistoletas. M. B. trenkė S. L. vieną kartą į veidą. Jie išsigandę pabėgo. Bėgdamas į laiptinę jis sutiktoms moterims pasakė, kad pasiimtų iš kiemo vaikus, nes lauke stovi L. G. su ginklu.

Nukentėjusioji R. R. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2012 m. gegužės mėn., dienos neatsimena, apie 18 val., (duomenys neskelbtini) namo kieme sutiko S. L. ir M. R.. Jiems besikalbant, atvažiavo sidabrinės spalvos AUDI markės automobilis, iš jo išlipę du vyrai atėjo prie jų. Vienas iš jų sustojo truputį toliau ir rankose laikydamas juodos spalvos daiktą, kuris atrodė kaip pistoletas, pasakė „jokių veiksmų“, ir po šių žodžių priėjęs kitas vaikinas, nieko nesakęs, sudavė S. L. ranka į veidą. Šie vyrai iki tol nieko nesakė ir nieko nesiaiškino. Ji, pamačiusi pistoletą, labai išsigando, bijojo, kad jis gali būti panaudotas, ir jie visi išsibėgiojo.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas nukentėjusiųjų parodymus turėjo vertinti kritiškai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiųjų parodymais, nes jie yra nuoseklūs, tarpusavyje sutampantys, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų priešiškus santykius tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų.

Nukentėjusiųjų parodymus ir nuteistojo L. G. kaltę padarius LR BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą patvirtina ir liudytojų S. Z., J. Z. ir R. S. parodymai. Liudytoja S. Z. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2012 m. vakare išgirdo triukšmą namo, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje, matė, kad J. Z. ėjo pasiimti savo vaikų sakydama, kad kažkas su ginklu švaistosi. Koridoriuje ji sutiko M. ir R. R., kurie papasakojo, kad buvo atėjęs vyras, prašė telefono, o kai telefono nedavė, jis atvažiavo su kitu vyru ir kirto S. L., o L. G. buvo su ginklu.

Liudytoja J. Z. parodė, kad su kaimyne būnant (duomenys neskelbtini) namo koridoriuje, įbėgęs M. R. pasakė ,,eikit namo, užsirakinkit, nes L. G. pistoletu švaistosi“. Jos dešimties, šešių ir trijų metų vaikai tuo metu buvo lauke ir ji, išsigandusi dėl vaikų sveikatos, nuėjo į kiemą jų parsivesti.

Liudytoja R. S. parodė, kad jai kartu su J. Z. būnant bendrabučio, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje, atbėgęs vaikinas, vardu M., pasakė eiti į namus ir užsirakinti, nes G. su ginklu švaistosi. Išgirdusi šį pasakymą labai išsigando ir, kadangi jų vaikai tuo metu buvo lauke, išbėgo jų pasiimti ir matė, kaip iš kiemo išvažiavo sidabrinės spalvos automobilis. Lauke buvo ir daugiau vaikų, ir jie kalbėjo, kad su šautuvu švaistėsi.

Netikėti šių liudytojų parodymais taip pat nėra pagrindo, nes liudytojų parodymai yra nuoseklūs, neprieštaraujantys tarpusavyje ir atitinkantys nukentėjusiųjų parodymams. Tai, kad nukentėjusieji ir liudytojai yra susiję giminystės ir kaimynystės ryšiais, nesudaro pagrindo abejoti jų parodymais dėl aukščiau nurodytų motyvų. Taigi, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais nustatyta, kad L. G. viešoje vietoje – prie daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinės, matant ne tik nukentėjusiesiems, bet ir pašaliniams asmenims – mažamečiams vaikams, buvusiems kieme, tyčia nukreipė daiktą, panašų į pistoletą, į nukentėjusiųjų pusę ir pasakė ,,jokių veiksmų“, tuo sukeldamas nukentėjusiesiems didelį išgąstį, nes jie suprato, kad ginklas yra tikras ir jie, jei imsis kokių nors veiksmų, gali būti tuo ginklu sužaloti, o tuo tarpu M. B. tyčia kumštimi sudavė S. L. per veidą. L. G., be jokio preteksto ir aiškių motyvų nukreipdamas daiktą, panašų į pistoletą, į nukentėjusiuosius gyvenamojo namo kiemo teritorijoje, matant netoliese esantiems pašaliniams asmenims, tarp jų mažamečiams vaikams, elgdamasis ypatingai įžūliai demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Apeliantas teigia, jog teismas nepagrįstai sunkinančią aplinkybę įvardino tai, kad nusikalstama veika atlikta veikiant bendrininkų grupėje, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad M. B. naudos fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius, tarp jų nebuvo susitarimo taip elgtis. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pagal LR BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Taigi, bendrininkavimas galimas visose nusikalstamos veikos stadijose. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma: žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais ir pan. Iš anksto numatytas detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ar išankstinis susitarimas nėra būtini bendrininkų grupės požymiai, susitarti įmanoma ir rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų, slepiant nusikaltimo pėdsakus (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-130/2011, 2K-240/2011, 2K-364/2011).

Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad L. G. be jokios pateisinamos priežasties ir motyvo link nukentėjusiųjų nukreipė daiktą, panašų į pistoletą ir pasakė „jokių veiksmų“, tokie nuteistojo veiksmai buvo skirti įbauginti nukentėjusiuosius, o nuteistasis M. B. tuo pat metu sudavė smūgį kumščiu nukentėjusiajam S. L. į veidą, nuteistųjų veiksmai atlikti toje pačioje vietoje, tuo pačiu metu ir turint tą patį tikslą. Dėl šių aplinkybių, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad nuteistieji nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupėje.

Nuteistasis nepagrįstai teigia, kad byloje nesustatytas priežastinis ryšys tarp jo atliktų veiksmų ir padarinių atsiradimo. Nukentėjusiųjų teigimu, nuteistasis L. G. rankoje laikė ir į jų pusę nukreipė juodos spalvos daiktą, kuris atrodė kaip tikras šaunamasis ginklas ir tuo pačiu metu jiems pasakė „jokių veiksmų“. Po šių nuteistojo L. G. veiksmų nuteistasis M. B. sudavė ranka vieną kartą nukentėjusiajam S. L. į veidą. Nukentėjusieji iš karto išsibėgiojo išsigandę demonstruojamo ginklo ir panaudoto fizinio smurto. Nukentėjusysis M. R. apie ginklo panaudojimo pavojų pranešė namo gyventojoms S. Z., J. Z. ir R. S., kurios taip pat išsigando dėl gresiančio pavojaus lauke prie gyvenamojo namo buvusiems jų mažamečiams vaikams. Dėl šių aplinkybių apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bendrais nuteistųjų veiksmais ne tik buvo sužalotas nukentėjusysis S. L., tačiau buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka - sutrikdyta įvykio vietoje buvusių žmonių, o taip pat kitų namo gyventojų normali gyvenimo eiga, pažeistos moralės ir pagarbos vieni kitiems principais pagrįstos bendrosios viešo elgesio taisyklės, egzistuojančios visuomenėje.

Nuteistasis nurodo, kad teismas neįskaitė į bausmės atlikimo laiką laiko, išbūto suėmime kitoje baudžiamojoje byloje, pagal kurią šiuo metu atlieka bausmę. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013-01-17 nuosprendyje nurodyta, kad L. G. šiuo nuosprendžiu nuteistas už nusikaltimą, padarytą 2012-05-15, priimant šį nuosprendį, 2012-08-08 Marijampolės rajono apylinkės teismo L. G. paskelbtas nuosprendis, pagal kurį, kaip jis teigia, atlikinėja bausmę, nebuvo įsiteisėjęs, todėl apylinkės teismas pagrįstai nesprendė bausmių subendrinimo klausimo, o tuo pačiu ir atliktos bausmės ar suėmimo kitoje byloje įskaitymo į bausmės laiką klausimo. Klausimus dėl suėmime išbūto laiko įskaitymo į bausmės atlikimo laiką sprendžia nuosprendį priėmęs teismas LR BPK 362 str. tvarka, įsiteisėjus teismo nuosprendžiams. Dėl šių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas klausimą dėl nuteistojo suėmime išbūto laiko įskaitymo į paskirtą bausmę nenagrinėja.

Dėl aptartų aplinkybių apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas ir keisti jo skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. G. apeliacinį skundą atmesti.