- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-31
- Bylos Nr.
- 2K-240/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-94-1-00333-2009-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Aidukas (pirm.), Valerijus Čiučiulka, Aldona Rakauskienė (pran.)
- Nuteistasis
- A. J., V. J., K. G., M. J.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 30 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 25 d. nutarties.
Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 30 d. nuosprendžiu A. J. nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 4 dalį dvidešimt penkioms paroms arešto, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių, pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 5 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės bausmės, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta už baudžiamąjį nusižengimą, ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, į paskirtą bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009 m. balandžio 18 d. iki 2009 m. birželio 11 d.
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartimi nuteistojo A. J. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies - Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 30 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis dėl laikinojo sulaikymo ir suėmimo laiko įskaitymo į nuteistojo
A. J. bausmės laiką pakeista įskaitant sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2009 m. balandžio 18 d. iki 2009 m. birželio 30 d.
Žemesnės instancijos teismas
Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti V. J., K. G., M. J., tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
A. J. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su K.G., M. J., V. J., turėdami tikslą panaudoti fizinį smurtą, 2009 m. balandžio 18 d., apie 14 val., Šilutės rajone, Rusnės seniūnijoje, Uostadvario kaime, prie Atmatos upės, sumušė nukentėjusiuosius. Vienas iš bendrininkų (kuris tiksliai, nenustatyta, išskyrus A. J.) sudavė vieną kartą R. R. į galvą ir ne mažiau kaip penkis kartus spyrė į įvairias kūno vietas, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, A. J. vieną kartą spyrė R. S. į veidą, tuo jam padarė žaizdą apatinėje lūpoje, sulaužė apatinį žandikaulį, t. y. nesunkiai sutrikdė šio nukentėjusiojo sveikatą, kumščiu vieną kartą sudavė į veidą M. G., taip padarė kairiosios akiduobės apatinės sienos skeveldrinį lūžimą, t.y. nesunkiai sutrikdė ir šio nukentėjusiojo sveikatą. Tuo metu K. G. ir M. J.ne mažiau kaip šešis kartus spyrė P. L. į galvą ir kitas kūno vietas, sukeldami nukentėjusiajam fizinį skausmą; V. J. spyrė vieną kartą V. R. į galvą, padarydamas kraujosruvą ir odos nubrozdinimus kaktoje, skruoste, dėl to šio nukentėjusiojo sveikata buvo sutrikdyta nežymiai; V. J. kumščiu sudavė vieną kartą S. B. į galvą, o šiam nuo smūgio nukritus, kiti bendrininkai (kurie konkrečiai, nenustatyta) įspyrė jam ne mažiau kaip penkis kartus į galvą, kitas kūno vietas, padarydami poodines kraujosruvas ir nubrozdinimus veide, kairės ausies kaušelyje, muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, sukrėtė galvos smegenis, taip nežymiai sutrikdė S. B. sveikatą. A. J., tęsdamas nusikalstamą veiką, ginčo metu tyčia sudavė vieną kartą kumščiu M. G. į veidą, dėl to lūžo nosies kaulas ir pertvara, buvo padarytos veido poodinės minkštųjų audinių kraujosruvos, taip nesunkiai sutrikdyta M. G. sveikata. V. J., tęsdamas nusikalstamą veiką, tyčia spyrė vieną kartą V. R. į veidą, padarydamas poodinę kraujosruvą pasmakrėje, ir taip nežymiai sutrikdė šio nukentėjusiojo sveikatą.
Be to, A. J. nuteistas ir už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, pritardamas K. G.ir M. J., pagrobė nukentėjusiems priklausantį 192 Lt vertės turtą, kurį K. G. ir M. J. sukrovė į jo vairuojamą automobilį „Audi A6“( valst. Nr. duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu A. J. prašo Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 30 d. nuosprendį bei Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį pakeisti ir pagal BK 178 straipsnio 4 dalį jį išteisinti, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bylą nutraukti, taikyti jam BK 75 straipsnį ir bausmės, paskirtos pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, vykdymą atidėti.
Kasatorius teigia, kad Šilutės rajono apylinkės teismas neteisingai įvertino byloje surinktus ir teisme išnagrinėtus įrodymus, todėl padarė netinkamą išvadą dėl BK 178 straipsnio, 140 straipsnio taikymo, o apeliacinės instancijos teismas iš naujo surinktų įrodymų nevertino ir pritarė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytiems motyvams.
Anot kasatoriaus, apeliacinis teismas išvadą apie bendrus nuteistųjų veiksmus padarė pagal atsiradusias pasekmes, t.y. pagal tai, kad alaus skardinės ir viskio buteliai buvo rasti jo automobilyje. Teismo išvada, kad pagrobimas gali būti įvykdytas vienų aktyviais veiksmais, kitiems tyliai pritariant, prieštarauja BK 178 straipsnio dispozicijai, nes veika, numatyta šiame straipsnyje, gali būti padaroma tik aktyviais veiksmais. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kuo pasireiškė jo tyčia užvaldyti svetimą turtą. Įvardijimas, kad jis neprieštaravo M. J. ir K. G. nešant ir dedant alų, viskį į automobilį, nereiškia bendrininkavimo padarant šią nusikalstamą veiką. Kvalifikuojant vagystę kaip padarytą bendrininkų grupe, labai svarbu tai, kad visi bendrininkai būtų informuoti apie daromo nusikaltimo pobūdį ir padaryti nusikaltimą būtų susitarta vykdytojams dar nepradėjus daryti veiksmų, sudarančių vagystės objektyviuosius požymius, t.y. dar iki nusikaltimo objektyviųjų požymių įgyvendinimo pradžios. Tokie požymiai nebuvo nustatyti. Teismo išvados dėl jo pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 4 dalyje, yra neteisingos, nes M. J. patvirtino, kad daiktus paėmė ir sudėjo į automobilį kartu su K. G.. K. G. pripažino, kad daiktus pagrobė savo iniciatyva ir, priešingai nei nurodė, teismas, nepatvirtino, kad tai padarė jam (kasatoriui) matant ir pritariant.
Be to, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl S. B. ir V. R. nežymaus sveikatos sutrikdymo. Teismas nurodė, kad V. J. spyrė V. R. į galvą ir kumščiu smogė S. B. į galvą, tačiau, konstatavęs, kad visi nukentėjusiesiems padaryti sužalojimai priskiriami nuteistųjų grupės veiksmams, pripažino, jog padarytos veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą ir 140 straipsnio 1 dalį. Kasatorius teigia, kad su tokia teismo išvada sutikti negalima, nes nukentėjusieji, kuriems buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, konkrečiai nurodė, kas prieš juos naudojo smurtą. Pagal BK 26 straipsnio 1 dalį bendrininkas atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Be to, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį galima tik tada, kai yra nukentėjusiojo skundas. Nukentėjusieji S. B., V. R. nurodė, kad neturi jokių pretenzijų nei jam, nei kitiems kaltinamiesiems, ir prašė bylą nutraukti, todėl, kasatoriaus nuomone, papildomai kvalifikuoti jo veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nebuvo teisinio pagrindo.
Šalies argumentai
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jo skunde nurodytus argumentus dėl BK 75 straipsnio taikymo, nurodė tik vieną aplinkybę, t.y. tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino jį apibūdinančias teigiamas ir neigiamas savybes bei padarytos veikos pavojingumą ir pasekmes. Tokia teismo išvada, kasatoriaus nuomone, prieštarauja BK 54 straipsnio 3 dalies ir 55 straipsnio nuostatoms. Skirdamas bausmę teismas neatsižvelgė į nusikaltimo įvykdymo priežastis ir motyvus. Nuteistasis teigia, kad realios bausmės paskyrimas šiuo atveju aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Jis gailisi dėl padaryto nusikaltimo, atsiprašė nukentėjusiųjų, atlygino turtinę ir neturtinę žalą, padengė Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį, mokosi, dirba, nukentėjusieji pretenzijų jam neturi.
Atsiliepimas
Atsiliepime į nuteistojo A. J. kasacinį skundą Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras siūlo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras pažymi, kad kasatoriaus teiginiai, jog jis bendrininkų grupe pagrobiant svetimą turtą nedalyvavo, prieštarauja nustatytoms bylos faktinėms aplinkybėms. Prokuroras pažymi, kad teismai teisingai nustatė, jog A. J. turto vagystę įvykdė veikdamas kartu su kitais nuteistaisiais šioje byloje, nes nuo pat nusikalstamos veikos pradžios nuteistieji veikė kaip vykdytojai (bendravykdytojai), kartu realizavo objektyviuosius vagystės sudėties požymius. Bylos įrodymai ir kiti duomenys patvirtina, kad nukentėjusiųjų turtas buvo pagrobtas vienų nuteistųjų aktyviais veiksmais kitiems pritariant tokiems veiksmams. Tai, kad A. J. asmeniškai nenešė ir nedėjo svetimo turto į savo automobilį, veikos kvalifikavimui įtakos neturi. Bendras susitarimas pagrobti nukentėjusiųjų turtą ir kasatoriaus valia buvo išreikšti konkliudentiniais veiksmais – neprieštaravimu paimti ir įdėti svetimą turtą į A. J. automobilį bei jo išvežimu.
Prokuroras teigia, kad kasatoriaus skundo argumentai dėl to, jog jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nežymaus S. B. ir V. R. sveikatos sutrikdymo, taip pat yra nepagrįsti. Teismai motyvuotai pripažino, kad A. J. veikė sutartinai su kitais bendrininkais, kartu su jais siekė bendro rezultato, žinojo bei suprato savo vaidmenį ir pritarė kitų nuteistųjų smurtiniams veiksmams prieš nukentėjusiuosius, tarp jų ir prieš S. B. bei V. R. Tai, kad kasatorius su kitais nuteistaisiais turėjo išankstinę tyčią užpulti nukentėjusiuosius ir panaudoti prieš juos fizinį smurtą nenurodydami nei jo apimties, nei padarinių, patvirtina byloje surinkti įrodymai. Iš nukentėjusiųjų parodymų ir kitų bylos duomenų matyti, kad A. J. kartu su kitais nuteistaisiais turėjo bendrą tikslą panaudoti fizinį smurtą prieš visus nukentėjusiuosius, nenumatant iš anksto konkrečių padarinių bei nenukreipiant smurtinių veiksmų prieš konkretų asmenį ar asmenis. Būtent grupiniai nuteistųjų veiksmai turėjo lemiamą reikšmę įveikiant nukentėjusiuosius ir realizuojant bendrą tyčią. Visų nuteistųjų veiksmai buvo pavojingi nukentėjusiųjų sveikatai, nuteistieji vieni kitų veiksmams pritarė individualiu fiziniu smurtu, suvokė, jog dalyvauja bendroje nusikalstamoje veikoje ir buvo abejingi galimiems padariniams. Taip A. J. su bendrininkais įgyvendino bendrą nusikalstamą sumanymą – bendromis pastangomis pavartoti fizinį smurtą prieš visus nukentėjusiuosius. Tai, kad byloje nėra neginčytinų duomenų, jog A. J. panaudojo fizinį smurtą ne tik prieš R. S. ir M. G., bet ir prieš kitus nukentėjusiuosius, nėra pagrindas panaikinti nuosprendžio dalį dėl kasatoriaus pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nes jis veikė kaip bendravykdytojas, siekdamas kartu su kitais bendrininkais sužaloti visus nukentėjusiuosius, savo veiksmais prisidėjo prie bendro nusikalstamo sumanymo įgyvendinimo. Priešingai nei nurodo kasatorius, teismai ištyrė visus įrodymus ir jais remdamiesi nustatė faktines aplinkybes, turinčias reikšmės A. J. kaltės klausimo išsprendimui. Teismų sprendimai detaliai motyvuoti, išvados padarytos remiantis įrodymų visuma, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, turinį, patikrinus nuteistojo gynybos versijas. Aplinkybė, kad nukentėjusieji buvo teismui pateikę pareiškimus dėl susitaikymo, nėra pagrindas nutraukti bylą dėl veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nukentėjusiųjų pareiškimai sietini tik su BK 38 straipsnio taikymu. Žala nukentėjusiesiems buvo atlyginta, tačiau pirmosios instancijos teismas atmetė galimybę taikyti A. J. BK 38 straipsnio nuostatas. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal visų nukentėjusiųjų pareiškimus dėl jų sumušimo ir turto pagrobimo, pagal tai surašytas kaltinamasis aktas ir byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta bendra tvarka. Teisiamajame posėdyje apklausti nukentėjusieji S. B. ir V. R. nepareiškė neturintys pretenzijų kaltinamiesiems dėl prieš juos padarytų nusikalstamų veikų. Nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, priskiriama prie tokių veikų, dėl kurių procesas bylose pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, arba prokuroro reikalavimas. Prokuroras pažymi, kad nėra įstatyminio pagrindo baudžiamąją bylą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nutraukti, nes bylos duomenys leidžia konstatuoti, kad nukentėjusieji savo pareiškimuose, kuriuose prašė nubausti juos sužalojusius ir pagrobusius turtą asmenis, išreiškė valią dėl visų veikų, tarp jų ir numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, prašymo netęsti proceso dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo nepareiškė. Tokiais atvejais nepriklausomai nuo to, kad įtarimas A. J. buvo pareikštas ir dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo, ikiteisminis tyrimas atliekamas ir byla teisme nagrinėjama bendra tvarka.
Prokuroras nurodo, kad teismai, neatidėdami jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo, BK 75 straipsnio nuostatų nepažeidė ir nuo susiklosčiusios teismų praktikos nenukrypo. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą buvo atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padarytomis nusikalstamomis veikomis, ir su nuteistojo asmenybe, taip pat į tai, kad A. J. tyčines nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė turėdamas neišnykusį teistumą už ankščiau padarytus nusikaltimus, susijusius su fizinio smurto panaudojimu. Tai rodo, kad jis linkęs smurtauti, yra baustas administracine tvarka. Teismas atsižvelgė į tai, kad A. J. atsiprašė nukentėjusiųjų, susitaikė su jais, atlygino turtinę ir neturtinę žalą, dirba ir mokosi, tačiau šios aplinkybės nėra pakankamos pagrįstam manymui, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą nėra pagrindo.
Dėl BK 178 straipsnio 4 dalies ir 140 straipsnio 1 dalies taikymo
Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Taigi bendrininkavimas galimas visose nusikalstamos veikos stadijose. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais ir pan. Iš anksto numatytas detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ar išankstinis susitarimas nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Todėl kasatoriaus argumentai, kad vagystė gali būti pripažįstama padaryta bendrininkų grupe tik tada, jeigu nustatoma, jog padaryti šią nusikalstamą veiką buvo susitarta iš anksto, t.y. iki to, kol nebuvo pradėti realizuoti vagystės objektyviosios pusės sudėties požymiai, atmestini. Byloje nustatyta, kad į nusikalstamų veikų padarymo vietą buvo atvykta A. J. automobiliu, po smurto, panaudoto prieš nukentėjusiuosius, jų daiktai (alkoholiniai gėrimai) buvo sukrauti į A. J. automobilį, pačiam A. J. tai matant ir tokiems veiksmams pritariant, po to paties A. J. išvežti iš įvykio vietos. Esat tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasatoriaus argumentais bei konstatuoti, kad jis nepagrįstai pripažintas baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 178 straipsnio 4 dalyje, bendravykdytoju.
Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnis). Dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniai yra bendri visiems bendrininkams ir nėra išskiriami ar skaidomi atskiriems bendrininkams. Pagal byloje nustatytas aplinkybes A. J. suorganizavus, t.y. jo iniciatyva ir jo nurodytu tikslu – „paauklėti“- sumušti nukentėjusiuosius, visi nuteistieji atvyko į nukentėjusiųjų poilsio vietą ir, matydami bei pritardami vieni kitų veiksmams, juos sumušė. Esat tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms kasatoriaus teiginys, kad jis negalėjo būti pripažintas atsakingu už V. R. ir S. B. sumušimą, sukėlusį jiems nežymų sveikatos sutrikdymą (BK 140 straipsnio 1 dalis), atmestinas. Byloje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal nukentėjusiųjų pareiškimus dėl jų sumušimo ir turto pagrobimo, byla su kaltinamuoju aktu (A. J. kaltinant pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 140 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį) perduota teismui ir išnagrinėta bendra tvarka. Iš bylos duomenų matyti, kad buvo gauti pareiškimai, prašant taikyti BK 38 straipsnį, numatantį atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje šiuo klausimu išsamiai pasisakyta. Remiantis kasatoriaus argumentais naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria A. J. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir ją nutraukiant, nėra pagrindo.
Dėl BK 75 straipsnio taikymo
Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant klausimą, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe, turi būti įvertinta, ar yra pagrindas manyti, kad, atidėjus laisvės atėmimo bausmės vykdymą, asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, ar nuteistasis asmuo laikysis įstatymų ir daugiau nenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.
Kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė pagrįstų, atsakančių į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl BK 75 straipsnio taikymo motyvų, atmestini. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas BK 75 straipsnio taikymo klausimą, nutartyje išsamiai pasisakė, kodėl nėra pagrindo manyti, kad A. J. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus jos atlikimo. Darydamas tokią išvadą teismas atsižvelgė į tai, kad A. J. tyčines nusikalstamas veikas padarė turėdamas neišnykusį teistumą už anksčiau padarytus nusikaltimus, susijusius su fizinio smurto panaudojimu, buvo baustas administracine tvarka už nedidelį chuliganizmą bei kitas nutartyje nurodytas aplinkybes, ir motyvuotai pasisakė, kodėl nuteistojo prašymas, atidėti paskirtos bausmės vykdymą atmetamas.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad teismai, neatidėdami A. J. paskirtos bausmės vykdymo, pažeidė BK 75 straipsnio nuostatas.
Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų teismų sprendimų panaikinimo ir pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nu taria:
Nuteistojo A. J. kasacinį skundą atmesti.