Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėjas),

suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovui S. Č., suinteresuotiems asmenims G. S. ir L. Š.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. Z. B. prašymą dėl terminų atnaujinimo, suinteresuoti asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, G. S., L. Š. ir V. I..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja prašymu kreipėsi į teismą, prašydami M. Z. B. atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo J. Ū., gim. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą bei pilietybę, nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

Pareiškėja prašyme ir jos atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjos tėvas yra J. Ū., tačiau jos dokumentuose ilgą laiką buvo įvelta klaida, t. y. dokumentuose buvo nurodoma, kad pareiškėjos tėvas yra J. Ū.. Tai matyti iš pareiškėjos sutuoktuvių liudijimo, kuriame parašyta, kad santuoką (duomenys neskelbtini) sudaro pilietė „U. M. – Z., J.“. Taip pat ir pareiškėjos dukros gimimo liudijime įrašyta, kad motina: „B. M. – Z., J.“. Pareiškėja neturi teisinio išsilavinimo ar specialių žinių, turi įvairių sveikatos problemų, tad šios klaidos pareiškėja neturėjo kaip ištaisyti, nes savo gimimo liudijimą yra praradusi ir realiai neturėjo kitų galimybių kaip valstybės institucijoms įrodyti tikrąjį savo tėvavardį, todėl pagrįstai manė, kad jai neįmanoma pretenduoti į tėvo J. Ū. teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą. Iki šiol ši klaida buvo išlikusi, t. y. pagal 2023-04-21 VĮ „Registrų centro“ gyventojų registro pažymą apie asmens duomenis matyti, kad gyventojų registre M. Z. B., gimusios (duomenys neskelbtini), tėvas įrašytas J. Ū.. Siekiant rasti rašytinius įrodymus, patvirtinančius pareiškėjos tėvo tikrąjį vardą, buvo pateikti įvairūs prašymai: 2023-04-27 pateiktas prašymas dėl dokumentų pateikimo Kauno r. savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriui, 2023-04-27 pateiktas prašymas dėl dokumentų pateikimo, Zapyškio Šv. J. K. bažnyčiai ir Senajai Zapyškio Šv. J. K. bažnyčiai, 2023-05-02 pateiktas prašymas dėl informacijos pateikimo Lietuvos valstybės istorijos archyvui bei 2023-05-02 pateiktas prašymas dėl dokumentų pateikimo Vilkaviškio parapijai. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymoje apie gimimą nurodyta, kad: „Zapyškio Romos katalikų bažnyčios archyviniame fonde, gimimo metrikų knygoje įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) pakrikštyta J. ir M. iki santuokos S. Ū. duktė vardu Z. M., gimusi (duomenys neskelbtini) Gaižėnų kaime“. Minėto dokumento pagrindu Lietuvos Respublikos gyventojų registre esantys duomenys buvo patikslinti, t. y. 2023-06-21 pažymoje apie asmens duomenis įrašyta, kad M. Z. B., gimusios (duomenys neskelbtini), tėvas yra J. Ū., gim. (duomenys neskelbtini). Tik nuo šios klaidos ištaisymo ir duomenų patikslinimo Lietuvos Respublikos gyventojų registre pareiškėja įgijo realias galimybes pretenduoti į tėvo, buvusio savininko J. Ū. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą bei įrodyti tarpusavio giminystės (tėvo ir dukros) ryšį. Kauno apskrities archyvo 2006-05-16 pažymoje dėl žemės Nr. V10-2411 nurodyta, kad Kauno apskrities valsčių DŽDT vykdomųjų komitetų dokumentų fonde, 1945 - 1946 metų Gaižėnų apylinkės Gaižėnų kaimo (taip dokumente) ūkinėje knygoje įrašytas Ū. J., Antano ūkis. Knygos skiltyje „Iš viso žemės“ įrašyta: „7,61“. Kauno apskrities DŽDT vykdomojo komiteto žemės ūkio skyriaus dokumentų fonde, 1947 - 1948 metų Zapyškio valsčiaus Gaižėnų (taip dokumente) apylinkės žemės apskaitos žiniaraštyje įrašytas žemės naudotojas (taip dokumente) Ū. J. (pavardė taip dokumente). Dokumento skiltyje “Ūkio pavadinimai: kaimas, vienkiemis, ir Nr. plane“ įrašyta: „Gaižėnų k., sklypas 29, 53, 81, 115“. Skiltyje „Sklypų skaičius ūkyje“ įrašyta: „4“, skiltyje „Iš viso žemės ūkyje ha“ įrašyta: „3,21, 1,35, 2,53, 0,51, viso 7,60“ (sodybinės 0,30 ha, ariamos 3,81 ha, pievų 1,46 ha, miškų 2 ha, kelių 0,03 ha). Pareiškėja tiesioginių duomenų, dokumentų apie tėvo turėtą žemę neturėjo bei ir negalėjo jų gauti, nes oficialiai dokumentuose jos tėvas buvo J. Ū.. Kitą dalį dokumentų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu į buvusio savininko J. Ū. nuosavybės teise turėtą žemę, esančią Gaižėnėlių kaime, Kauno rajone 2023-05-03 pavyko gauti pareiškėjos atstovui advokatui V. M.. Pareiškėjos seserys E. I. ir A. A. atsikūrė nuosavybės teises į buvusio savininko tėvo J. Ū. nuosavybės teisėmis valdytą Kauno apskrities Kauno rajono Virbališkių kaime nekilnojamąjį turtą - 1,5 ha žemės ir tėvo J. Ū. nuosavybės teisėmis valdytą Kauno apskrities Kauno rajono Gaižėnėlių (Gaižėnų) kaime nekilnojamąjį turtą - 3,08 ha žemės. O pareiškėja Kauno rajono Noreikiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymo, atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. Ū. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą žemę, esančią Gaižėnėlių kaime, Kauno rajone, nebuvo pateikusi, nes pagal oficialius tuo metu buvusius duomenis, jos nematė kaip J. Ū. dukros, gimimo liudijimą pareiškėja yra praradusi, todėl pateikti šeimos ryšį patvirtinančių dokumentų negalėjo, taigi pagrįstai manė, kad pretenduoti į tėvui nuosavybės teise priklausiusią žemę apskritai negali. Tik 2023 m. birželio mėn. gyventojų registre esantys duomenys buvo pataisyti ir įrašyta, kad M. Z. B., gimusios (duomenys neskelbtini), tėvas yra J. Ū., gim. (duomenys neskelbtini). Dėl to buvo kreiptasi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Kauno skyrių su prašymu M. Z. B. atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią išlikusio buvusio savininko tėvo J. Ū. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto dalį, žemę grąžinant natūra arba M. Z. B. perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą Kauno raj.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT arba Tarnyba) atsiliepime bei jos atstovas teismo posėdžio metu su prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti. Tarnyba nurodė, kad 1991-11-13 Kauno rajono Noreikiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą, atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. Ū. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą žemę, esančią Gaižėnėlių kaime, Kauno rajone, pateikė A. A., J., minėtame prašyme nurodydama ir kitą paveldėtoją - E. I., J.. Skyrius neturi duomenų jog buvo pateikta daugiau prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. Ū., nuosavybės teise valdytą turtą, t. y. M. Z. B. prašymo nepateikusi. Nurodė, kad J. Ū. nacionalizuota žemė buvo atkurta pilnai, jo dukterims A. A. ir E. I.. Pareiškėja į Lietuvos valstybės istorijos archyvą kreipėsi tik 2023-05-02, o į VĮ Registrų centras dėl pareiškėjos tėvo vardo pakeitimo kreipėsi nuo 2023-04-19 iki 2023-06-07. Pareiškėja iki 2001-12-31 turėjo pateikti valstybės institucijoms prašymą dėl nacionalizuotos J. Ū. žemės atkūrimo, taigi terminas be objektyvių priežasčių praleistas daugiau nei dvidešimt metų. Kauno rajono Noreikiškių apylinkės viršaičio 1993-06-21 pažyma Nr. 364 patvirtina, kad Ū. J., A. ir Ū. J., A. yra tas pats žmogus. Taigi, iš turimų dokumentų suponuotina, kad pareiškėja nuo 1993-06-21 laisva valia nesiėmė veiksmų dėl tėvo vardo registruose pakeitimo ir nepateikė prašymo dėl nacionalizuotos žemės atkūrimo iki įstatymų nustatytos datos (2001-12-31).

Suinteresuoti asmenys G. S. ir L. Š. teismo posėdžio metu nurodė, kad neprieštarauja, jog pareiškėjos prašymas būtų tenkintinas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje sprendžiamas termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į J. Ū. turėtą nuosavybę, esančią Gaižėnėlių kaime, Kauno rajone nekilnojamąjį turtą ir pateikti giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus atnaujinimo klausimas.

Iš bylos dokumentų matyti, kad M. Z. B. pretenduoja į pareiškėjos tėvo J. Ū. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą žemę, esančią Gaižėnėlių kaime, Kauno rajone.

Nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos pagal iki 1997-07-01 galiojusį LR įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Nuo 2004-10-26, įsigaliojus minėto įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Įsigaliojus minėto įstatymo 10 straipsnio 2 dalies pataisai (2004 m. spalio 12 d. įstatymo redakcija Nr. IX-2490), buvo įtvirtinta nuostata, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A858-1209/2010; 2010 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje A261-553/2010; 2018 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-9-451/2018).

Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo yra svarbu nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. ir, atitinkamais atvejais, 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą, jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino. Teisės aktais, reglamentuojančiais ginčo santykius, nėra nustatyta, kurios aplinkybės yra svarbios, todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A261-85/2010).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valios veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-505/2009; 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-9-451/2018). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad svarbiomis termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises priežastimis pripažįstamos ne tik objektyvios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises, bet atsižvelgiama į pareiškėjo elgesio atitikimą įprastai rūpestingo ir apdairaus asmens standartui, vertinami individualūs asmens gebėjimai suvokti tam tikru laikotarpiu visuomenėje vykstančius procesus (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-112-492/2018).

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad 1991-11-13 Kauno rajono Noreikiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą, atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. Ū. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą žemę, esančią Gaižėnėlių kaime, Kauno rajone, pateikė A. A., J., (pareiškėjos sesuo) minėtame prašyme nurodydama ir kitą paveldėtoją - E. I., J.. Kauno apskrities viršininko 1998-04-29 sprendimu Nr. 52/6853 ir Kauno apskrities viršininko 2003-04-24 sprendimu Nr. 52/16586 E. I. ir A. A. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko tėvo J. Ū. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, esančią Gaižėnėlių (Gaižėnų) kaime, Kauno rajone.

NŽT atstovas nurodė, kad skyrius neturi duomenų jog buvo pateikta daugiau prašymų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. Ū., nuosavybės teise valdytą turtą, t. y. M. Z. B. prašymo nepateikusi.

Pareiškėja siekia, kad ir jai būtų atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko tėvo J. Ū. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Kauno rajone.

Byloje nėra ginčo, jog pareiškėja yra tinkama įpėdinė pretenduoti į buvusio žemės savininko J. Ū. nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau pažymėtina, kad ji yra neabejotinai praleidusi terminus prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų pabaigos, t. y. iki 2001-12-31 pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir iki 2003-12-31 pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančius dokumentus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007-10-15 nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-870/2007 yra pažymėjęs, kad Atkūrimo įstatyme nustatyti terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą (iki 2001-12-31) ir nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams (iki 2003-12-31) pateikti reiškia, kad šie terminai gali būti atnaujinti dėl svarbių priežasčių, kurios buvo iki šių terminų pasibaigimo. Priežastys, kurios atsirado po minėtų terminų pasibaigimo, įtakos terminų praleidimui neturi.

Pareiškėja savo prašymą atnaujinti praleistą terminą pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus motyvuoja tuo, kad nuosavybės teisių atkūrimu įstatyme nustatytais terminais jai sutrukdė pasirūpinti dokumentuose įvelta klaida, t. y. dokumentuose buvo nurodoma, kad pareiškėjos tėvas yra J. Ū., o ne J. Ū., bei pablogėjusi sveikata.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad apie tai, jog pareiškėja turi teisę pretenduoti į tėvo žemę, ji žinojo dar iki prašymų atkurti nuosavybės teises į žemę teikimų termino 2001-12-31 pabaigos, to neneigia ir pati pareiškėja, tačiau nurodo, kad ji neturėjo kaip ištaisyti klaidos dokumentuose, kad pareiškėjos tėvas yra J. Ū., o ne J. Ū., nes savo gimimo liudijimą yra praradusi ir realiai neturėjo kitų galimybių kaip valstybės institucijoms įrodyti tikrąjį savo tėvavardį, todėl manė, kad jai neįmanoma pretenduoti į tėvo J. Ū. teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja į Lietuvos valstybės istorijos archyvą kreipėsi tik 2023-05-02, o į VĮ Registrų centras dėl pareiškėjos tėvo vardo pakeitimo kreipėsi periode nuo 2023-04-19 iki 2023-06-07, tačiau įstatymų nustatyta tvarka pareiškėja iki 2001-12-31 turėjo pateikti valstybės institucijoms prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams iki 2003-12-31, taigi terminas be objektyvių priežasčių praleistas daugiau nei dvidešimt metų.

Teismas pažymi, kad pareiškėjos seserims E. I. ir A. A. jau buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį žemės sklypo, pareiškėja pati galėjo būti iniciatyvi ir intensyviai domėtis žemės ir tėvo vardo pakeitimo klausimais, tačiau visiškai neaišku, kodėl to nepadarė ir į Lietuvos valstybės istorijos archyvą kreipėsi tik 2023-05-02, o į VĮ Registrų centras dėl pareiškėjos tėvo vardo pakeitimo kreipėsi periode nuo 2023-04-19 iki 2023-06-07. Teismui nepateikta jokių įrodymų, kad egzistavo objektyvios kliūtys iki įstatymo nustatyto termino kreiptis į atitinkamas institucijas dėl pareiškėjos tėvo vardo pakeitimo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog pareiškėja turėjo realią galimybę reikiamus duomenis gauti laiku. Teismas daro išvadą, jog pareiškėja būdama apdairi ir rūpestinga, turėjo galimybę spėti laiku kreiptis į institucijas dėl reikiamų dokumentų surinkimo bei pateikti prašymą Atkūrimo įstatymo tvarka dar iki prašymui pateikti termino pabaigos – 2001-12-31.

Į Nacionalinę žemės tarnybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo J. Ū. žemę su prašymu pareiškėja kreipėsi tik 2023-06-28. Taigi pareiškėja veiksmus, susijusius su savo, kaip galimos pretendentės į žemę, realizavimu atliko jau pasibaigus Atkūrimo įstatyme nustatytiems terminams prašymui ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 metais ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Žinodama apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tinkamai rūpindamasi savo interesais, pareiškėja turėjo galimybę domėtis reikiamų dokumentų pateikimu dėl nuosavybės atkūrimo į iki nacionalizacijos valdytą J. Ū. žemę. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėja, elgdamasis rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki įstatymo nustatytų terminų pabaigos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančius įstatymus pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, taigi ir domėtis bei gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą, tenka patiems pretendentams. Pakankamai ilga įstatymais nustatyta šių terminų trukmė savaime sudarė galimybę piliečiui elgtis aktyviai ir turėti pakankamai daug laiko įvairiais būdais gauti būtiną nuosavybės teisių atkūrimui informaciją. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėja savo valios veiksmais nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo nesiekė ir nesiėmė priemonių gauti informaciją apie tėvo vardą ir ištaisyti tėvo vardą registruose, nebandė savalaikiai pateikti visus su žeme bei buvusiu žemės savininku susijusius bei trūkstamus dokumentus. 2004-10-12 Atkūrimo įstatymo Nr. IX-2490 redakcija įstatymų leidėjas iš esmės pakeitė nagrinėjamų teisinių santykių reguliavimą, t. y. buvę iki tol naikinamaisiais terminai prašymams (dokumentams) dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti tapo atkuriamaisiais, įstatymu nustačius, kad šie terminai gali būti atnaujinti teismine tvarka. Kartu įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kurioms esant terminų atnaujinimas galimas – priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, buvimą. Svarbios priežastys, kurios sudaro teisėtą pagrindą įstatymu nustatytų terminų atnaujinimui, teisminėje praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai sutrukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia. Tokios priežastys kaip nežinojimas, neryžtingumas, nesidomėjimas, nesirūpinimas savo teisių realizavimu, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo.

Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos nurodytos priežastys, jog ji laiku nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus įstatymo nustatytu laiku dėl dokumentuose įveltos klaidos, t. y. dokumentuose buvo nurodoma, kad pareiškėjos tėvas yra J. Ū., o ne J. Ū., nelaikytinos nuo pareiškėjos valios nepriklausančiomis objektyviomis, svarbiomis aplinkybėmis, kurioms esant praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pareiškėjos kreipimasis praėjus beveik dvidešimt metų po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pareiškėjos tėvo valdytą žemės sklypą nepatvirtino reikšmingų aplinkybių, jog pareiškėja buvo aktyvi ir rūpestinga nuosavybės teisių atkūrimo procese iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pabaigos.

Pažymėtina, kad pagal LVAT praktiką, asmens, prašančio atnaujinti įstatymu nustatytą terminą, sveikatos būklė, garbus amžius, šeiminė padėtis, išsilavinimo lygis ir kitos panašaus pobūdžio aplinkybės nėra veiksniai, savaime pripažintini svarbiomis termino praleidimo priežastimis (žr., pvz., LVAT 2010-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010, 2019-06-26 sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-866-629/2019).

Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai buvo kokių nors objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimu. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisių į žemę atkūrimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1994/2008, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-530/2014).

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš pareiškėjos pateiktų argumentų, terminas buvo praleistas dėl subjektyvių aplinkybių. Aptartos aplinkybės patvirtina tai, kad termino prašymui dėl nuosavybės teisių paduoti praleidimą šiuo atveju lėmė pareiškėjos subjektyvus situacijos vertinimas bei jos pasirinktas pasyvus elgesio modelis, ir tai nelaikytina objektyviomis ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, pakankamai svarbiomis praleistiems terminams atnaujinti.

Todėl, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad terminas pateikti prašymą bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius bei kitus dokumentus praleistas ne dėl svarbių priežasčių ir nėra jokio teisinio pagrindo jį atnaujinti.

Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas V. de H. prieš Olandiją, 1997-12-19 sprendimas H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-14 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos M. Z. B. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.