- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-07-01
- Bylos Nr.
- 1A-238-579/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-42038-2023-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Čepukėnienė, Evaldas Gražys, Aiva Survilienė
- Nuteistasis
- A. Š.
- Advokatai
- Ana Ustinovič
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aivos Survilienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo nuspręsta A. Š. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir paskirti jam 11 (vienuolikos) metų laisvės atėmimo bausmę. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2024 m. gruodžio 5 d. Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytas A. Š. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2023 m. spalio 31 d. 23.20 val. iki nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. iki 2024 m. gruodžio 5 d.
A. Š. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinama.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2023 m. spalio 31 d. vakare, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 23.11 val., bute, priklausančiame V. Š., esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kilusio konflikto tarp jo ir jo motinos V. Š. metu, panaudojęs fizinį smurtą nukentėjusiosios V. Š. atžvilgiu – suduodamas rankomis ir spirdamas jai į galvą, krūtinę ir kitas kūno vietas ne mažiau kaip 36 kartus, iš kurių 2 smūgius į pilvą jai griuvus ir dengiantis nuo smūgių, taip iš viso ne mažiau kaip 41 trauminiu poveikiu padarė jai sužalojimus: trauminį žarnų pasaito plyšimą, dešinės pusės III-IX šonkaulių ir kairės pusės IV-XI šonkaulių lūžius, povoratinklinę kraujosruvą, muštines žaizdas kairės akies viršutiniame voke ir viršutinėje lūpoje, kraujosruvas veide, kairiame petyje, kairėje ir dešinėje krūtyje, krūtinės kairėje ir dešinėje pusėje, pilvo srityje, juosmens kairiame šone, dešiniame ir kairiame žaste, kairiame dilbyje, abiejose plaštakose, nubrozdinimus kairės akies viršutiniame voke, kairiame skruoste, apatinėje lūpoje, dešinėje plaštakoje, kraujosruvą pakaušio dešinėje, muštinę žaizdą kaktoje ties nosies pagrindu, nubrozdinimus ir kraujosruvą kaktos kairėje pusėje, kraujosruvas abiejų alkūnių ištiesiamajame paviršiuje, ir, V. Š. mirus įvykio vietoje nuo trauminio žarnų pasaito plyšimo, sukėlusio ūmų nukraujavimą į pilvo ertmę, tokiu būdu nužudė savo motiną V. Š..
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Nuteistojo A. Š. apeliaciniame skunde prašoma panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą išteisinti, nes neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.
2.1. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į nuteistojo duotus parodymus apie tai, kad 2023 m. spalio 31 d., apie 20.30 val., jam grįžus namo, mama V. Š. (B.) į namus grįžo apie 21 val. ar truputį po 21 val. Tuo metu jokio konflikto, kuris būtų peraugęs į fizinį smurtą, nebuvo, nuteistasis teigia jokio smurto prieš motiną nenaudojęs. Dar prieš 22 val. nukentėjusioji, sėdėdama ant sofos krašto, nukrito ant grindų, galva atsitrenkdama į tarp kambarių esančio praėjimo kampą (staktą), po to 3 kartus virto, su ranka laikėsi už sofos, susmuko ir jai prasidėjo traukuliai. Tai pamatęs nuteistasis A. Š. teigia mėginęs motiną pakelti ir paguldyti ant sofos, tačiau nepavykus to padaryti, nukentėjusioji nugriuvo ant nugaros. Dar kartą pabandžius ją pakelti, motina suglebo. Anot nuteistojo, iš karto nesuprato, kas galėjo atsitikti V. Š. (B.). Po kelių ar keliasdešimt minučių apžiūrėjęs nukentėjusiąją suprato, kad motina mirė. Jį ištiko šokas. Šiek tiek nusiraminęs pabandė apie mamos mirtį SMS žinutėmis pranešti Bendrajam pagalbos centrui. Vėliau, t. y. prieš 23 val., apie mamos mirtį mėgino pranešti skambindamas ir SMS žinutėmis rašydamas krikštamotei A. K., tačiau prisiskambinti nepavyko. Apie 23 val. išėjo į antro aukšto koridorių, kuriame paprašė pirmame aukšte rūkiusio kaimyno N. F. iškviesti policijos pareigūnus. Nuteistojo įsitikinimu, motina V. Š. (B.) po 21 val. namo grįžo sumušta. Kas galėjo ją sumušti, nežino. Nurodo neturėjęs jokio tikslo, siekio ar noro sužaloti ir/ar nužudyti motiną.
2.2. Nuteistasis A. Š. savo apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamo Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio išvadomis, kad jo kaltę padarius inkriminuotą nusikaltimą patvirtina jo paties 2023 m. lapkričio 7 d. papildomos apklausos metu duoti parodymai. Nurodo, kad aptariamus parodymus davė po to, kai su juo prieš apklausą bendravo policijos pareigūnai, nurodę jam prisipažinti. Būdamas šoko būsenoje po motinos mirties, jausdamas baimę dėl pareigūnų spaudimo, nuteistasis teigia save apkalbėjęs. Nors aptariamos aplinkybės apie policijos pareigūnų darytą tiesioginį poveikį prisipažinti dėl nužudymo padarymo buvo nurodytos dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, aptariamos 2023 m. lapkričio 7 d. papildomos apklausos metu duotais parodymais skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas vadovavosi, kaip objektyviais įrodymais (skundžiamo nuosprendžio 26 punktas). Šiame kontekste atkreipiamas dėmesys ir į tai, jog pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 276 straipsnio 4 dalį, 301 straipsnio 1 dalį, prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamojo parodymai ar paaiškinimai neturi įrodomosios reikšmės teismui priimant nuosprendį. Juo labiau, išskirtinė reikšmė negali būti suteikta tik daliai įtariamojo parodymų, kitus (susijusius su kitais įtariamaisiais ar nesutampančius su teisme duotais parodymais) atmetant. Norint paneigti kaltinamojo teisme duotus parodymus nepakanka vien jais netikėti – būtina nurodyti, kokie kiti savarankiški ir patikimi įrodymai juos paneigia.
2.3. Nei vienas iš byloje apklaustų liudytojų – N. F., D. S. V., G. Š. ir R. K., kurių parodymais yra grindžiama nuteistojo kaltė, nematė, kad būtent jis inkriminuojamu metu ir inkriminuojamoje vietoje mušė savo motiną V. Š. (B.) ar kitaip prieš ją naudojo smurtą. Juo labiau, atsižvelgus į tai, kad liudytojos D. S. V. ir liudytojo M. V. parodymai turi būti vertinami kritiškai, nes nuteistasis A. Š. teigia anksčiau paskolinęs M. V. 50 Eur, kurių pastarasis liudytojas jam negrąžino. Tad aptariami liudytojai turi asmeninį priešiškumą prieš nuteistąjį ir dėl to, duodami parodymus, neigiamai apie jį atsiliepė.
2.4. Anot nuteistojo A. Š., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisme aiškino, kad ant jo ir motinos rūbų galėjo likti vienas kito biologinių pėdsakų, kurių DNR profilio alelių rinkiniai sutampa su jo ir motinos V. Š. (B.) genotipų sudėtiniu alelių rinkiniu, dėl to, nes įvykio dieną motinai pasijutus blogai ir nugriuvus ant grindų, mėgino ją pakelti.
2.5. Apeliaciniame skunde aptardamas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialistų išvadas, nuteistasis A. Š. pakartoja, kad 2023 m. spalio 31 d., apie 21 val., motina V. Š. (B.) į namus grįžo būdama neblaivi. Kur ji gėrė ir su kuo, nuteistasis teigia nežinantis, tačiau labai tikėtina, kad motiną išgertuvių metu sumušė jos sugėrovai, o po sumušimo, kaip nurodoma specialistų išvadose, nukentėjusioji dar kelias valandas buvo gyvybinga, galėjo pati pareiti namo.
2.6. Apibendrintai nuteistasis A. Š. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad tiesioginių įrodymų, jog kaltinime nurodytomis aplinkybėmis jis nužudė savo motiną nėra. Skundžiamame nuosprendyje aptarti įrodymai buvo vertinami išskirtinai tendencingai. Tad vertinant įrodymus buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, teismo išvados dėl nuteistojo kaltės yra grindžiamos prielaidomis, kadangi byloje nebuvo surinkta pakankamai jį kaltinančių įrodymų, jog būtų paneigta nekaltumo prezumpcija. Tai sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Abejonių dėl nuteistojo kaltės jam inkriminuoto nusikaltimo padarymu, nors buvo panaudotos visos galimybės, pašalinti nepavyko, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas, o baudžiamoji byla – nutrauktina, neįrodžius, kad nuteistasis padarė ar dalyvavo padarant veiką, turinčią nusikaltimo, numatyto BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, požymių.
2.7. Anot nuteistojo A. Š., jis turėjo ir šiuo metu turi psichinės sveikatos susirgimų, jam buvo taikomas psichiatrinis gydymas: 1) nuo 2015 m. lapkričio 3 d. iki 2015 m. lapkričio 12 d. gydytas (duomenys neskelbtini). Nustatyta diagnozė: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 2) 2014 m. balandžio 30 d., 2015 m. rugpjūčio 8 d., 2016 m. rugpjūčio 1 d., 2016 m. gruodžio 4 d., 2017 m. rugpjūčio 3 d. konsultuotas psichiatro skubios pagalbos skyriuje, nustatyti (duomenys neskelbtini); 3) 2023 m. lapkričio 14 d. konsultuotas psichiatro Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, nustatyta diagnozė: (duomenys neskelbtini). Šiame kontekste nuteistasis teigia tam tikrų įvykių ir savo elgesio paaiškinti negalintis, kai kurių aplinkybių neprisimenantis, o dėl savo psichinės sveikatos būklės nesupratęs arba tik iš dalies supratęs jam pareikštus kaltinimus. Pirmosios instancijos teismas netenkino prašymo paskirti jam (nuteistajam A. Š.) kompleksinę ambulatorinę teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę. Nuteistojo teigimu, šiuo metu jo psichinės sveikatos būklė nepagerėjo, tad yra pagrindas, įvertinus nustatytas psichinės sveikatos susirgimo diagnozes, pripažinti jį nepakaltinamu ar ribotai pakaltinamu.
3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą bei įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos metu ištirtus faktinius duomenis (įrodymus), apeliacinio skundo argumentus, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. Š. pripažino kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepažeidė bausmių skyrimo taisyklių ir nuteistajam paskyrė teisingą bausmę. Naikinti skundžiamą nuosprendį nuteistojo A. Š. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.
5. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad įrodymu gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurių patikimumas gali būti patikrintas teismo proceso metu BPK nurodytomis priemonėmis. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.
6. Nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas išimtinai rėmėsi jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriuose nurodoma, jog jis prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nors vėliau vykusių apklausų metu – tiek atliekant ikiteisminį tyrimą, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, savo kaltę (A. Š.) neigė. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo apeliacinio skundo teiginiais, jog Šiaulių apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje, vertindamas surinktus duomenis, išskirtinę reikšmę suteikė nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu, 2023 m. lapkričio 7 d. papildomos apklausos metu, užfiksuotiems parodymams, vertino juos kaip savarankišką įrodymų šaltinį, tokiu būdu nesilaikydamas BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatų. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio vertinimo, nepagrįstai priėmęs apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, patikrinęs kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, kad A. Š. kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, įrodo byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Žemesnės instancijos teismas
7. Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę, o pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą atsako tas, kas nužudė savo artimą giminaitį ar šeimos narį. Nužudymas yra neteisėtas gyvybės atėmimas kitam žmogui tyčia. Nužudymas padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Kaltininkas veikia sąmoningai ir suvokia, kad jo veika gali sukelti kito žmogaus mirtį. Tiesioginės tyčios atveju asmuo tokių padarinių nori, jų siekia, o netiesioginės – nors ir nesiekia, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Nustatant priežastinį ryšį turi būti atsižvelgta į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga mirčiai kilti, ar mirtis buvo dėsninga ir numatoma veikos pasekmė.
8. Nuteistasis tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde neigia nužudęs savo motiną V. Š. (B.), nurodydamas, kad motinai sėdint ant sofos sutriko jos sveikata, mama nukrito ant grindų, prasidėjo traukulių priepuolis. Ant nukentėjusiosios kūno jokių sužalojimų teigia nematęs. A. Š. teigimu nukentėjusioji apie 21 val. namo grįžo jau sumušta. Nuteistasis teisiamojo posėdžio metu apklausiamas taip pat aiškino, jog motina grįžusi tylėjo, jie nesikalbėjo, taigi jokio tarpusavio konflikto nebuvo. Su tokia nuteistojo A. Š. pozicija nėra pagrindo sutikti. Kaip matyti iš įvykio vietos apžiūros protokolo, atvykę policijos pareigūnai, apžiūrėdami butą (duomenys neskelbtini), be kita ko, užfiksavo, kad už stalo, šalia sofos, ant grindų rastas moteriškos lyties lavonas. Abiejose lavono plaštakose, kairiajame dilbyje, kairiajame žaste kraujosruvos. Veidas kruvinas, kaktos apatinėje dalyje ir nosies nugarėlėje išilginės krypties žaizda, kuri, pajudinus lavoną, kraujuojanti. Kaktos žaizdos dugne kaulų lūžių neapčiuopiama. Kairės akies vokuose patinimas ir melsva kraujosruva. Kairės akies obuolio odoje cirkuliari raudona kraujosruva. Dešinės akies viršutiniame voke dvi kraujosruvos. Smakro dešinėje pusėje susiliejantys nubrozdinimai, smakro kairėje pusėje kraujosruva. Kairiame skruoste patinimas ir kraujosruva ties apatinio žandikaulio kampu. Apatinės lūpos gleivinėje ir kairio skruosto gleivinėje kraujosruvos (1 t., b. l. 19–21, 26, 27–60).
9. Iš 2023 m. gruodžio 20 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvados Nr. M 570/2023 (04) matyti, kad V. Š. (B.) mirtis įvyko nuo trauminio žarnų pasaito plyšimo, sukėlusio ūmų nukraujavimą į pilvo ertmę. V. Š. (B.) nustatytas trauminis žarnų pasaito plyšimas, dešinės pusės III-IX šonkaulių ir kairės pusės IV-XI šonkaulių lūžiai, povoratinklinė kraujosruva, mušinės žaizdos kaktoje, kairės akies viršutiniame voke ir viršutinėje lūpose, kraujosruvos veide, pakaušio dešinėje pusėje, kairiame petyje, kairėje ir dešinėje krūtyje, krūtinės kairėje ir dešinėje pusėje, pilvo srityje, juosmens kairiame šone, dešiniame ir kairiame žaste, abiejose alkūnėse, kairiame dilbyje, abiejose plaštakose, nubrozdinimai kaktoje, kairės akies viršutiniame voke, kairiame skruoste, apatinėje lūpoje, dešinėje plaštakoje padaryti kietais bukais daiktais keleto valandų bėgyje iki mirties. Gyvam asmeniui tokie sužalojimai atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą dėl trauminio žarnų pasaito plyšimo, sukėlusio ūmų nukraujavimą į pilvo ertmę, gyvybei pavojingą būseną, pasibaigusią mirtimi. Kūne rastiems sužalojimams padaryti reikėjo keturiasdešimt vieno trauminio poveikio. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta tikimybė, kad V. Š. (B.) po patirtų kūno sužalojimų galėjo atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus (pvz. judėti, gintis, šaukti ir kt.), iki kol gausėjantis kraujavimas į pilvo ertmę sukėlė sąmonės netekimą (2 t., b. l. 47–49). Iš 2024 m. sausio 24 d. papildomos Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvados Nr. pM 23/2023-570/2023 (04) matyti, kad visi V. Š. (B.) padaryti sužalojimai yra vienodo senumo, galėjo būti padaryti vienu metu to paties įvykio metu. V. Š. (B.) trauminis žarnų pasaito plyšimas, dešinės pusės III-IX šonkaulių ir kairės pusės IV-XI šonkaulių lūžiai, povoratinklinė kraujosruva, muštinės žaizdos kairės akies viršutiniame voke ir viršutinėje lūpoje, kraujosruvos veide, kairiame petyje, kairėje ir dešinėje krūtyje, krūtinės kairėje ir dešinėje pusėje, pilvo srityje, juosmens kairiame šone, dešiniame ir kairiame žaste, kairiame dilbyje, abiejose plaštakose, nubrozdinimai kairės akies viršutiniame voke, kairiame skruoste, apatinėje lūpoje, dešinėje plaštakoje padaryti tiesioginiais smūgiais bukais kietais daiktais, turinčiais ribotą kontaktuojantį paviršių, minėtiems sužalojimams padaryti reikėjo trisdešimt šešių smūgių. Suduodant smūgius bukais kietais daiktais buvo padaryti ir sužalojimai dėl kurių įvyko mirtis. Mirtį sukėlusiems sužalojimams padaryti reikėjo dviejų smūgių į pilvą. Tikėtina, kad V. Š. (B.) kraujosruva pakaušio dešinėje, muštinė žaizda kaktoje ties nosies pagrindu, nubrozdinimas ir kraujosruva kaktos kairėje pusėje, kraujosruvos abiejų alkūnių ištiesiamajame paviršiuje galėjo būti padaryti griuviminių ar kritiminių traumų metu atsitrenkiant į bukus kietus paviršius, šiems sužalojimams padaryti reikėjo penkių smūginių kontaktų. V. Š. (B.) dėl pilvo sumušimo įvykęs žarnų pasaito plyšimas sukėlė progresuojantį kraujavimą į pilvo ertmę, dėl kurio nukentėjusioji turėjo jausti stiprėjantį bendrą silpnumą, fizinio aktyvumo mažėjimą, kol neteko sąmonės. Nuo žarnų pasaito plyšimo padarymo iki sąmonės netekimo galėjo praeiti kelios dešimtys minučių (2 t., b. l. 61–63).
10. Šį tyrimą atlikęs specialistas Jurgis Sakalas, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad V. Š. (B.) patirti sužalojimai nėra būdingi (negalėjo atsirasti) keliant ar tempiant nukentėjusios kūną už pažastų. Nukentėjusioji po tokių sužalojimų negalėjo grįžti iš miesto, nusirengti, sėdėti, nes jai būtų buvę nepakeliamai sunku. Ji tik galėjo pajudėti vietoje arba šaukti. Esant daugybiniams abiejų pusių krūtinės šonkaulių lūžiams, bet kokie judesiai būtų skausmingi ir trukdytų judėjimui. Abejotina galimybė nukentėjusiajam daryti staigius judesius, nes bet kokie judesiai turėjo sukelti krūtinės skausmą ir riboti judrumą. Specialistas taip pat pažymėjo, kad nukentėjusioji, kol neteko sąmonės dėl žarnų pasaito plyšimo, galėjo šaukti ir judinti galūnes.
11. Papildomai apžiūrėjus įvykio vietą, panaudojant „baltos“, „mėlynos“ ir infraraudonųjų spindulių kriminalistinius šviesos šaltinius „Foster+Freeman“, be kita ko, rasta visa eilė tiškalų, panašių į kraują. Tokie tiškalai užfiksuoti įvairiose vietose ant sofos, taip pat ant grindų, žurnalinio staliuko, ant sienos, fotelio. Tiškalai įvairios formos ir krypties (1 t., b. l. 134–136, 138–159). Atlikus kriminalistinį tyrimą nustatyta ir tai, kad ant sofos ir žurnalinio staliuko kraujo tiškalai susiformavo smūgiuojant įrankiu, o kraujo šaltinis (žmogaus kūnas) tiškalų susiformavimo metu buvo ant grindų tarp sofos ir žurnalinio staliuko, galimai gulimoje padėtyje; ant praėjimo sienos į virtuvę kraujo tiškalai susiformavo smūgiuojant įrankiu, o kraujo šaltinis (žmogaus kūnas) tiškalų susiformavimo metu buvo apie 630 mm virš grindų, arčiau fotelio, galimai sėdimoje ar klūpimoje padėtyje; kambaryje aptiktos ne mažiau kaip trys smūgių sudavimo į kraujo šaltinį vietos; ant grindų palei fotelį link sienos su krosnimi kraujo pėdsakai susiformavo mojant ar užsimojant; kampe tarp fotelio ir praėjimo į virtuvę ant sienos, fotelio ir grindų yra pasyvūs lašai, kurie susiformavo kraujo šaltiniui nežymiai judant; ant praėjimo į virtuvę sienos kampo yra pėdsakai, kurie yra palikti kraujuotais rankos pirštais, ant virtuvėje esančio stalo, abipus plastikinio dubens yra kraujuoti rankų pėdsakai, rankos buvo drėgnos, plautos; ant kambaryje esančių grindų, daiktų kokių nors pėdsakų, nurodančių, kad kūnas galėjo būti vilktas, ar nukentėjusioji judėjo pati, neaptikta; ant sienos praėjime į virtuvę yra kontaktinė kraujo dėmė, panaši į paliktą kraujuota, plaukuota kūno dalimi, kurioje yra prikibęs plaukas, gali būti, jog dėl kontakto į šį sienos kampą nukentėjusiosios kaktoje apatinėje dalyje ir nosies nugarėlėje atsirado išilginės krypties žaizda (2 t., b. l. 1–41).
12. Tokie kriminalistinio tyrimo metu gauti duomenys, kurie pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažinti įrodymais, ne tik leidžia daryti išvadą, kad prieš V. Š. (B.) buvo vartojamas smurtas, bet ir tai, kad tokie smurtiniai veiksmai vyko nukentėjusiosios gyvenamoje vietoje (duomenys neskelbtini). Tokią išvadą patvirtina ir kita, teismo medicinos tarnybos specialisto išvada bei tokią išvadą pateikusio specialisto paaiškinimai pirmosios instancijos teisme, iš kurių matyti, kad po tokio kiekio sužalojimų, ypatingai po daugybinių abiejų pusių krūtinės šonkaulių lūžių bei žarnų pasaito plyšimo, kuris sukėlė progresuojantį kraujavimą į pilvo ertmę, nukentėjusioji negalėjo grįžti namo, kadangi aptarti sužalojimai kėlė nepakeliamą skausmą bei iki minimumo ribojo V. Š. (B.) judėjimo galimybes.
13. Kaip matyti tiek iš paties nuteistojo A. Š., tiek ir iš apklaustų liudytojų N. F., D. S. V., M. V. parodymų, 2023 m. spalio 31 d. vakare be paties A. Š. ir jo motinos V. Š. (B.), vietoje kurioje tą patį vakarą buvo rastas nukentėjusiosios lavonas, tai yra adresu (duomenys neskelbtini), jokių kitų, pašalinių, asmenų nebuvo. Dar daugiau, tiek liudytojui N. F., kuris nuteistojo prašymu iškvietė policijos pareigūnus, tiek atvykusiems į įvykio vietą policijos pareigūnams G. Š. ir R. K. nuteistasis, be kita ko, teigė, kad tai jis (A. Š.) nužudė savo motiną V. Š. (B.). Tokius nuteistojo A. Š. aiškinimus girdėjo ir liudytoja D. S. V.. Šiame kontekste svarbu pažymėti, jog perklausius Bendrojo pagalbos centro kvietimo skambučio garso įrašą girdėti, kad 2023 m. spalio 31 d. 23:11:06 val. paskambinęs pranešėjas N. F. irgi nurodo, jog „kaimyns saka, kad greičiausiai saka, kad motiną užmušė“ (2 t., b. l. 195–196).
14. Nors nuteistasis neigia savo parodymus duotus 2023 m. lapkričio 7 d. papildomos apklausos metu (4 t., b. l. 95–98), kurių metu jis pripažino vartojęs smurtą prieš savo motiną ir taip ją nužudęs, aiškindamas, kad tokius parodymus duoti jį privertė ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnas, tokie nuteistojo parodymai apie suduotus smūgius nukentėjusiajai atitinka Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus, taip pat ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų tarnybos atlikto tyrimo metu nustatytą kraujo pėdsakų susidarymo mechanizmą įvykio vietoje. Būtina pažymėti ir tai, kad šios apklausos metu dalyvavo ir A. Š. gynėjas, kuris jokių pastabų dėl apklausiamam asmeniui daromo neteisėto poveikio ne tik nepareiškė, bet ir pasirašydamas patvirtino, jog A. Š. parodymai surašyti teisingai. Tokių parodymų užrašymo teisingumą patvirtino ir apklausta minėtą apklausą vykdžiusi policijos pareigūnė T. S., kuri nurodė ir tai, kad jokio poveikio nuteistajam daroma nebuvo, šios apklausos metu, skirtingai negu pirmosios, A. Š. jau buvo nusiraminęs, neverkė.
15. BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas. Pagal kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, teisiamajame posėdyje BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus. Teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka vienai ar kitai reikšmingai išvadai padaryti. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-489/2017, 2K-7-57-648/2021, 2K-257-495/2024). Būtent tokia situacija susiklostė ir nagrinėjamoje byloje. Minėtos apklausos metu užfiksuoti A. Š. parodymai atitinka ir kitus baudžiamojoje byloje ištirtus ir šioje nutartyje išanalizuotus (įvertintus) įrodymus.
16. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojoje byloje esančius duomenis, kuriuos ištyrė pirmosios instancijos teismas, konstatuoja, jog ištirti įrodymai vienas kitą papildo ir leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būtent dėl A. Š. smurtinio pobūdžio veiksmų V. Š. (B.) mirė. Nuteistojo pozicija, jog nukentėjusiąją sumušė jos sugėrovai kitoje vietoje (ne namuose) yra niekuo nepagrįsti ir vertintini kaip nuteistojo gynybinė pozicija, kadangi kaip jau buvo aptarta šioje nutartyje, tokią poziciją paneigia byloje ištirti įrodymai, kuriais netikėti nėra pagrindo. Taip pat byloje pagrįstai konstatuota, kad A. Š. BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia – nors motinos mirties jis nenorėjo ir nesitikėjo, tačiau pasirinkęs tokį pavojingą elgesio būdą, laiku nesusilaikęs nuo jo, A. Š. parodė savo abejingumą dėl to, jog nukentėjusioji gali patirti mirtiną traumą, taigi sąmoningai leido mirčiai kilti.
17. Pirmosios instancijos teismo motyvai parenkant bausmę ir jos dydį pagrįsti byloje surinktais duomenimis, tinkamai įvertinus tiek nuteistojo asmenybę, jo elgesį iki nusikaltimo ir po jo padarymo, tiek ir nusikaltimo pobūdį bei padarymo aplinkybes. Bausmė A. Š. paskirta teisingai, įvertinus visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, nėra aiškiai per griežta. Atsižvelgus į tai, šiuo aspektu po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, t. y. nuo 2025 m vasario 1 d., įsigalioję BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmių skyrimo taisykles, pakeitimai, priimti 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573, neturi realios įtakos nuteistajam A. Š. paskirtos bausmės dydžio parinkimo teisingumui.
18. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog nuosprendžio priėmimo metu galiojusioje BK 27 straipsnio redakcijoje buvo nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo nauja BK 27 straipsnio redakcija (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573), ir šio straipsnio 1 dalyje jau nurodoma, jog teismas gali pripažinti asmenį recidyvistu, atsižvelgdamas į jo asmenybę, padarytų nusikaltimų pobūdį, jų sunkumą, tarpusavio ryšį ir kitas bylos aplinkybes, t. y. asmuo recidyvistu pripažįstamas ne savaime, tačiau motyvuotu sprendimu, įvertinus jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumą, tarpusavio ryšį, kaltininko asmenybę ir kitas aplinkybes. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu teismas turi diskreciją, o ne pareigą pripažinti nuteistąjį recidyvistu ir toks sprendimas privalo būti motyvuojamas, nagrinėjamoje byloje taikytina BK 27 straipsnio 1 dalies aktuali redakcija, kaip švelninanti A. Š. teisinę padėtį, ir iš naujo vertinama, ar jis gali būti laikomas recidyvistu.
19. A. Š. Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2020 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį 50 parų arešto bausme. 2021 m. gegužės 27 d. buvo paleistas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atlikus arešto bausmę, tačiau praėjus keliems metams po paskutinės paskirtos bausmės atlikimo, bet neišnykus teistumui padarė naują tyčinį labai sunkų nusikaltimą, už kurio padarymą buvo nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Nors nuteistasis Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2020 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padarius kitokio pobūdžio nusikaltimą, negu padarytas nagrinėjamoje byloje, visgi, vertinant apelianto asmenybę, turi būti įvertinama ir tai, jog šioje baudžiamojoje byloje pavartotas fizinis smurtas, kuris sukėlė nukentėjusiosios V. Š. (B.) mirtį nebuvo atsitiktinis, vienkartinio pobūdžio, t. y. praeityje A. Š. du kartus buvo teistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas) bei pagal BK 135 straipsnio 1 dalį (sunkus sveikatos sutrikdymas) (4 t., b. l. 21–30, 34–55). Aptartų aplinkybių visuma leidžia spręsti apie didesnį A. Š. asmenybės pavojingumą, polinkį nusikalsti, taigi pagrindas laikyti jį recidyvistu išlieka.
20. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat prašė paskirti jam kompleksinę ambulatorinę teismo psichiatrinę-psichologinę ekspertizę pakaltinamumui nustatyti. Teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu tokį nuteistojo prašymą atmetė. Pastebėtina, kad A. Š. psichikos problemos buvo įvertintos 2023 m. gruodžio 14 d. specialisto išvadoje Nr. 96TPK-122/2023, kurioje nurodyta, jog netikslinga atlikti teismo psichiatrijos ekspertizę, naujų duomenų apie psichikos sveikatos būklę apeliacinės instancijos teisme nebuvo gauta, nuteistasis paskutinį kartą psichiatrų konsultuotas 2023 m. lapkričio 14 d. laisvės atėmimo vietų ligoninėje, jam nustatyta ta pati diagnozė – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kuri buvo nustatyta ir anksčiau medicininių patikrinimų metu. Be to, baudžiamojoje byloje nebuvo gauta duomenų, tokių duomenų nepateikė ir pats nuteistasis, jog A. Š. psichinė sveikata būtų pablogėjusi ir kiltų abejonių dėl nuteistojo gebėjimų suprasti savo veiksmus bei juos valdyti.
21. Lietuvos apeliaciniame teisme 2025 m. gegužės 8 d. buvo gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų už advokatės Anos Ustinovič paslaugas nuteistajam (231,25 Eur). Nors baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama nuteistojo iniciatyva, dėl jo paduoto apeliacinio skundo, tačiau įvertinus tai, kad nuteistajam yra paskirta reali ilgalaikė laisvės atėmimo bausmė, gynėja paskirta teismo iniciatyva, siekiant įgyvendinti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, nes nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra privalomas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl patirtų išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme netenkinti.