Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Janinos Vitunskienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovams Valstybinei miškų tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Biržų regioninio parko direkcijai, tretieji suinteresuotieji asmenys UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ir UAB ,,Panevėžio miškai“, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Pareiškėjui V. J. ir trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso miškų ūkio paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos: kraštovaizdžio draustiniai; gamtiniai ir kompleksiniai draustiniai; valstybiniai parkai; miško žemė; šiaurės Lietuvos karstinis regionas.

Pagal Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis miškas, esantis žemės sklype (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra priskirtas specialiosios paskirties rekreacinių miškų grupės valstybinių parkų rekreacinių zonų miškų pogrupiui, o pagal Biržų regioninio parko tvarkymo planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010-01-28 įsakymu Nr. Dl-83, žemės sklypas yra Miškų ūkio paskirties kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje išskirtoje intensyvaus pritaikymo (poilsio parkų) kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (MRi).

Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2016-09-06 Privačios žemės sklypo panaudos sutartį perduotas naudotis VšĮ „(duomenys neskelbtini)“.

2016-2017 metais VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ išduoti 15 leidimų laikyti nelaisvėje laukinius gyvūnus: paprastąsias lūšis, geltonąsias mangustas, patagonines maras, stepinius švilpikus, pilkąsias indines mangustas, dryžuotuosius skunsus, didžiuosius apuokus, dėmėtuosius elnius, rudąsias meškas, rudąsias lapes, pilkarusves kengūras, paprastąsias voveres, emu, surikatas, jūrinis erelius.

UAB „Panevėžio miškai“ (toliau – Rengėjas) parengė vidinės miškotvarkos projektą 2020-2029 metams miško žemės sklypui (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiam V. J. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Projektas).

Tarnyba 2020-10-16 gavo Projekto rengėjo prašymą suderinti parengtą Projektą ir 2020-10-16 raštu Nr. S-5K-01-20 „Dėl projekto suderinimo“ kreipėsi į Direkciją, prašydama pateikti išvadą dėl šio projekto derinimo.

Direkcija 2020-11-10 raštu Nr. V3-436 (1.8.) „Dėl miškotvarkos projekto sprendinių“ pateikė Tarnybai neigiamą išvadą dėl Projekto (toliau - Išvada), nurodydama, kad vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas" Nesudėtingųjų statinių sąrašo 3 lentelės 3.1 papunkčiu, voljerai ir aptvarai priskiriami kitų inžinerinių statinių kategorijai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos (toliau - LR) specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 95 straipsnio 1 dalimi, miško žemėje draudžiama statyti statinius ir (ar) įrenginius, tiesti inžinerinius tinklus, išskyrus miško infrastruktūrai priskiriamus inžinerinius statinius ir (ar) įrenginius. Miško infrastruktūra - miško medelynuose įrengta infrastruktūra, miško žemėje esantys miško keliai, miško žemės sausinimo sistemų įrenginiai, miško priešgaisrinės apsaugos sistemos inžineriniai statiniai ir įrenginiai, taip pat kiti inžineriniai statiniai ir įrenginiai, skirti miško rekreacinėms ar aplinkosauginėms funkcijoms įgyvendinti (LR Miškų įstatymo 2 str. 10 d.). Voljeras - didelė metaliniu tinklu aptverta aikštelė gyvūnams laikui (LR terminų bankas). Direkcijos nuomone, laukinių gyvūnų voljerai nėra skirti miško rekreacinėms ar aplinkosauginėms funkcijoms įgyvendinti, todėl neturi būti priskiriami miško infrastruktūrai. LR specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo 84 straipsnio 2 dalies 14 punkte nurodyta, kad valstybiniuose parkuose draudžiama įrengti laukinių žvėrių aptvarus, išskyrus atvejus, kai statomi ar įrengiami aptvarai, reikalingi gamtotvarkos priemonėms įgyvendinti ir yra numatyti saugomų teritorijų planavimo dokumentuose. Šiai miško valdai nėra parengto gamtotvarkos plano ir Biržų regioninio parko tvarkymo plane nėra numatytos galimybės įrengti laukinių žvėrių aptvarų arba voljerų. Atsižvelgiant į šias nuostatas, miško žemėje teisės aktai nenumato galimybės statyti laukinių gyvūnų aptvarus ir voljerus, todėl Direkcija nepritaria Projekto sprendiniams. Papildomai patikslinama, jog Projekte klaidingai nurodytas miško priskyrimas miškų grupei (12 psl.). Miškas priskirtas IIB specialiosios paskirties rekreacinių miškų grupės valstybinių parkų rekreacinės zonos miškų pogrupiui, o ne ūkinių miškų grupei.

Tarnyba 2020-11-11 raštu Nr. S-5K-01-24 „Dėl miškotvarkos projekto“ (toliau – Sprendimas) informavo Rengėją, kad vidinės miškotvarkos projektas, parengtas privačiam miško žemės sklypui, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nederinamas. Pagrindas gauta neigiama Direkcijos išvada. Su šiuo raštu Rengėjui pateikta Direkcijos išvada.

Šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl atsakovės Direkcijos pateiktos Išvados pagrįstumo ir teisėtumo, taip pat sprendžiama, ar pagrįstai ir teisėtai atsakovė Tarnyba savo Sprendimu atsisakė suderinti šį projektą remiantis Direkcijos Išvada.

Pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – Miškų įstatymas) 14 straipsnio 3 dalį, vidinės miškotvarkos projektai rengiami, derinami, tvirtinami, registruojami ir keičiami pagal aplinkos ministro tvirtinamas šių projektų rengimo taisykles ir jose nustatytus kriterijus. Vidinės miškotvarkos projektų rengimo taisyklės patvirtintos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. D1-406 „Dėl miškų tvarkymo schemų ir vidinės miškotvarkos projektų rengimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės).

Byloje nėra ginčijami atsakovų įgaliojimai priimti skundžiamus administracinius sprendimus, nėra ginčijamos Taisyklių numatytos procedūros priimant juos, todėl teismas, atsižvelgdamas į skundo ir atsiliepimų argumentus ir pateiktus įrodymus, vertina skundžiamų administracinių sprendimų teisėtumą iš esmės, tai yra, ar jie savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šiuo aspektu ginčas iš esmės susijęs su skirtingu ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų aiškinimu ir faktinių aplinkybių traktavimu.

Atsižvelgiant į šalių argumentus ir skundžiamų administracinių sprendimų teisinį pagrindą ginčo teisiniams santykiams aktualios Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (toliau – MĮ), Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatymo (toliau – SŽNSĮ), 2016 m. spalio 27 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ (toliau - STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. Dl-83 patvirtinto Biržų regioninio parko tvarkymo plano (toliau – Tvarkymo planas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtintų Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų (toliau - Tipiniai apsaugos reglamentai), Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-08-10 įsakymu Nr. 413 patvirtinto Biržų regioninio parko apsaugos reglamento (toliau – Apsaugos reglamentas) nuostatos.

Sprendžiant kilusį ginčą visų prima pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Direkcija voljerą prilygino (sutapatino) aptvarui ir būtent dėl to mano, kad jis negali būti statomas miške. Skundžiama Direkcijos Išvada priimta remiantis SŽNSĮ 95 straipsnio 1 dalimi, kuri miško žemėje draudžia statyti statinius ir (ar) įrenginius, tiesti inžinerinius tinklus, išskyrus miško infrastruktūrai priskiriamus inžinerinius statinius ir (ar) įrenginius, ir argumentu, kad laukinių gyvūnų voljerai nėra skirti miško rekreacinėms ar aplinkosauginėms funkcijoms įgyvendinti, todėl neturi būti traktuojami kaip miško infrastruktūra, taip pat remiantis SŽNSĮ 84 straipsnio 2 dalies 14 punktu, draudžiančiu valstybiniuose parkuose įrengti laukinių žvėrių aptvarus, jei tai nėra reikalinga gamtotvarkos priemonėms įgyvendinti ir nėra numatyta saugomų teritorijų planavimo dokumentuose, kadangi Biržų regioninio parko tvarkymo plane nėra numatytos galimybės įrengti nei laukinių žvėrių aptvarų, nei voljerų. Iš tokių Išvados argumentų matyti, kad Projektas nederinamas ne dėl to, kad Direkcija voljerus traktuoja kaip aptvarus, o dėl to, kad, jos nuomone, nei voljerai, nei aptvarai negali būti įrengiami pareiškėjo žemės sklype. Direkcijos nuomone, voljerai nėra skirti miško rekreacinėms ar aplinkosauginėms funkcijoms įgyvendinti ir nėra miško infrastruktūra, kurią galima leisti statyti miško žemėje, o aptvarų iš viso negalima įrengti. Tačiau Direkcija nenurodo, kad Projekte numatomus voljerus aptvarus ji laiko aptvarais ir dėl to taiko tik aptvarams keliamus reikalavimus. Teismas pažymi ir tai, kad derinant Projektą nėra tikrinama ir nėra nustatoma ar Projekte numatomi statiniai ir įrenginiai atitinka faktinę situaciją. Derinant Projektą sprendžiama tik tai, ar jame numatomi statiniai ir įrenginiai gali būti statomi pagal teisės aktus, ar ne. Tuo tarpu statinių ir įrenginių faktinė atitiktis numatytajai Projekte gali būti kitų procedūrų, tokių kaip statinio teisėtumo patikros, objektu vėliau, kai Projektas jau bus patvirtintas. Tai reiškia, kad Projekte numatomų ir įvardijamų voljerų Projekto derinimo metu Direkcija negali ir neturi tikslo traktuoti kaip kitokių statinių, pavyzdžiui kaip aptvarų. Todėl Direkcijos argumentas, kad miške negali būti įrengiami nei voljerai, nei aptvarai nereiškia, kad Projekte numatytus voljerus Direkcija laiko aptvarais. Direkcija tik konstatavo, kad nei vieni, nei kiti statiniai, jos nuomone, negali būti statomi miške.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pareiškėjo skundo argumentai dėl voljero ir aptvaro sąvokų (ne)tapatumo nėra reikšmingi vertinant skundžiamoje Išvadoje nurodomus jos priėmimo argumentus, nes Direkcija nei prilygino voljerą aptvarui, nei teigia, kad Projekte yra numatomi ne voljerai, o aptvarai. Tačiau vertinant skundžiamos Išvados motyvus teismas konstatuoja, kad Direkcijos interpretacijos dėl Projekte numatytų gyvūnų voljerų nepriskyrimo miško infrastruktūrai nėra pagrįstos ir neatitinka nei Išvadoje nurodytų, nei kitų, ginčo santykiui taikytinų, teisės aktų nuostatų, todėl tai lėmė neteisingą teisės aktų aiškinimą ir taikymą konkrečioms faktinėms aplinkybėms.

Pareiškėjo žemės sklypas yra miškų ūkio paskirties ir Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotos jam taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos: kraštovaizdžio draustiniai; gamtiniai ir kompleksiniai draustiniai; valstybiniai parkai; miško žemė; šiaurės Lietuvos karstinis regionas. Remiantis MĮ 10¹ straipsniu, specialiosios žemės naudojimo sąlygos miško žemėje nustatytos Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme (SŽNSĮ), todėl statinių statybos reikalavimams kraštovaizdžio draustinyje, gamtiniame ir kompleksiniame draustinyje, valstybiniame parke, miško žemėje, šiaurės Lietuvos karstiniame regione taikytinos atitinkamos SŽNSĮ nuostatos. Pažymėtina, kad tame pačiame žemės sklype esant kelioms skirtingoms specialiosioms žemės naudojimo sąlygoms galioja visi draudimai, susiję su kiekviena iš šių specialiųjų sąlygų. Jeigu statinių statybą draudžia bent viena specialioji žemės naudojimo sąlyga, statyti atitinkamus statinius draudžiama nustačius bent vieną SŽNSĮ numatytą draudimą. Taip pat pažymėtina, kad viešojoje teisėje, skirtingai nei privatinėje, kurioje galioja principas „leidžiama viskas, kas nėra uždrausta“, galioja principas „draudžiama tik tai, kas tiesiogiai numatyta įstatyme“.

Pagal SŽNSĮ 95 straipsnio 1 punktą miško žemėje draudžiama statyti statinius ir (ar) įrenginius, tiesti inžinerinius tinklus, išskyrus miško infrastruktūrai priskiriamus inžinerinius statinius ir (ar) įrenginius. Tai reiškia, kad statinių ir (ar) įrenginių statyba miško žemėje iš esmės yra draudžiama, išskyrus vieną išimtį - miško infrastruktūrai priskiriamus inžinerinius statinius ir (ar) įrenginius. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti ar Projekte numatyti gyvūnų voljerai tikrai nepatenka į nurodytą išimtį, kaip nusprendė Direkcija. Tam reikia nustatyti ar voljerai yra inžineriniai statiniai ir (ar) įrenginiai, o jeigu yra, ar jie priskirtini miško infrastruktūrai.

Vadovaujantis STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 3 lentelės 3.1 papunkčiu, voljerai ir aptvarai priskiriami kitų nesudėtingų inžinerinių statinių kategorijai. Pagal MĮ 2 straipsnio 10 dalį, miško infrastruktūra – miško medelynuose įrengta infrastruktūra, miško žemėje esantys miško keliai, miško žemės sausinimo sistemų įrenginiai, miško priešgaisrinės apsaugos sistemos inžineriniai statiniai ir įrenginiai, taip pat kiti inžineriniai statiniai ir įrenginiai, skirti miško rekreacinėms ar aplinkosauginėms funkcijoms įgyvendinti.

Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad pagal STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, voljerai yra inžineriniai statiniai, kurie miško infrastruktūrai gali būti priskiriami tik pagal vienintelį MĮ 2 straipsnio 10 dalyje numatytą kriterijų - kiti inžineriniai statiniai ir įrenginiai, skirti miško rekreacinėms ar aplinkosauginėms funkcijoms įgyvendinti.

Pareiškėjas neįrodinėja, kad voljerai skirti aplinkosauginėms funkcijoms įgyvendinti, tačiau nurodo, kad voljeruose yra laikomi tokie laukiniai gyvūnai kaip meškos, liūtai ir pan. 2016-09-06 Privačios žemės sklypo panaudos sutartis patvirtina, kad pareiškėjo žemės sklypas perduotas naudotis VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, kuriam 2016-2017 metais buvo išduota 15 leidimų laikyti nelaisvėje įvairius laukinius gyvūnus su tikslu eksponuoti būtent pareiškėjo žemės sklype. Be to, Projekto turinys patvirtina, kad pareiškėjo žemės sklype veikia pramogų parkas, kuriame ir yra ginčo statiniai voljerai. Taigi, Projekte numatyti gyvūnų voljerai skirti laikyti ir eksponuoti laukinius gyvūnus ir šiam tikslui žemės sklype veiklą vykdančiam VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ yra išduoti leidimai. Šios aplinkybės sudaro pagrindą voljerus vertinti kaip MĮ 2 straipsnio 10 dalyje numatytus kitus inžinerinius statinius, skirtus miško rekreacinėms funkcijoms įgyvendinti, nes voljerai naudojami pramogų parke eksponuojamiems laukiniams gyvūnams laikyti, taip sudarant galimybę žmonėms poilsiauti ir pramogauti miške, stebint ir saugiai susipažįstant su laukiniais gyvūnais. Toks voljerų naudojimas ir tokia jų paskirtis yra susijusi su miško rekreacinėmis funkcijomis, nes tai leidžia tenkinti pramogų parką lankančių žmonių rekreacijos poreikius.

Vertinant Direkcijos Išvados argumentus, kad Biržų regioninio parko tvarkymo plane nėra numatytos galimybės įrengti laukinių žvėrių aptvarų arba voljerų, pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju yra nustatyta, ką patvirtino ir atsakovai, kad pagal Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis miškas, esantis pareiškėjo žemės sklype (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra priskirtas specialiosios paskirties rekreacinių miškų grupės valstybinių parkų rekreacinių zonų miškų pogrupiui (MĮ 3 straipsnio 3 dalies 2 punktas), o pagal Biržų regioninio parko Tvarkymo planą žemės sklypas yra Miškų ūkio paskirties kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupėje išskirtoje intensyvaus pritaikymo (poilsio parkų) kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (MRi) (3.2.2 punktas).

Visoms saugomoms teritorijoms skirtų Tipinių apsaugos reglamentų 1 punktas numato, kad šie Reglamentai nustato saugomų teritorijų tvarkymo planuose (planavimo schemose) išskiriamų kraštovaizdžio tvarkymo zonų sistemą ir kiekvienos kraštovaizdžio tvarkymo zonos tipinius kraštovaizdžio apsaugos, naudojimo ir tvarkymo reikalavimus. Tipinių apsaugos reglamentų 15 punkte įtvirtinta, kad rekreaciniai miškai – tai miškai, kurių svarbiausia funkcija yra žmogaus rekreacinių poreikių tenkinimas ir poilsiavimo sąlygų sudarymas, o 15.2.3 punktas numato, kad intensyvaus pritaikymo (poilsio parkų) kraštovaizdžio tvarkymo zonoje leidžiama formuoti tankų rekreacinės infrastruktūros tinklą.

Konkrečiai Biržų regioniniam parkui taikomo Tvarkymo plano 22 punktas numato, kad Biržų regioninio parko rekreacinio naudojimo plėtros kryptys yra šios: pažintinio turizmo, kurortinio gydymo, poilsiavimo gamtoje infrastruktūros, regioninio parko informacinės sistemos vystymas; rekreacijos galimybių įvairovės didinimas. Tvarkymo plano 23.1 punkte numatyta, kad rekreacinis naudojimas Biržų regioniniame parke vystomas laikantis nuostatos, kad prioritetinės rekreacijos rūšys regioniniame parke yra pažintinis turizmas ir poilsis gamtoje.

Biržų regioniniam parkui taikomo Apsaugos reglamento 34 punktas Regioninio parko rekreacinio funkcinio prioriteto zonose draudžia statyti tik tuos pastatus ir įrangą, kurie nesusiję su rekreacija, šio reglamento 36 punktas urbanizuojamose (užstatomose) rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonose, numatytose Regioninio parko tvarkymo plane, pagal detaliuosius planus ir techninius projektus leidžia naujų rekreacinių statinių ir poilsio paskirties pastatų (iki 3 aukštų aukštingumo) statybą, o 37 punktas neurbanizuojamose rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonose numato galimybę įrengti trumpalaikio poilsio vietas – poilsiavietes, atokvėpio vietas, pliažus su mažaisiais kraštovaizdžio architektūros statiniais. Pažymėtina kad Apsaugos reglamento 40.11 punktas kaip Regioniniame parke skatinamą veiklą numato ekspozicijų po atviru dangumi įrengimą.

Teismas konstatuoja, kad nurodytas Tipiniuose apsaugos reglamentuose, Apsaugos reglamente ir Tvarkymo plane įtvirtintas valstybinių parkų rekreacinių zonų miškų intensyvaus pritaikymo (poilsio parkų) kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (MRi) esančios teritorijos, į kurią patenka pareiškėjo žemės sklypas, teisinis reglamentavimas ne tik tiesiogiai nedraudžia, bet ir skatina bei numato galimybę pažintinio turizmo, rekreacijos ir poilsiavimo gamtoje tikslais formuoti ir vystyti tankų rekreacinės infrastruktūros tinklą, ekspozicijų po atviru dangumi įrengimą. Tipinių apsaugos reglamentų 15.2.3 punktas, kuriuo Direkcija remiasi savo atsiliepime, numato, kad intensyvaus pritaikymo (poilsio parkų) kraštovaizdžio tvarkymo zonoje leidžiama formuoti tankų rekreacinės infrastruktūros tinklą, todėl Direkcijos atsiliepimo argumentas, kad kraštovaizdžio tvarkymo zonoje (MRi) išvardytose leistinose veiklose statinių statyba nėra numatyta, nepagrindžia skundžiamos Išvados pagrįstumo ir teisėtumo. Kaip minėta, viešojoje teisėje reikia vadovautis principu, kad draudžiama tik tai, kas aiškiai numatyta įstatyme, o šiuo atveju tiesioginio draudimo statyti voljerus nėra, tačiau rekreacinių statinių statyba yra aiškiai leidžiama. Todėl laukinių gyvūnų eksponavimas voljeruose, kurie Projekte numatomi įrengti būtent veikiančiame pramogų parke, šiuo atveju yra susijęs su miško rekreacinėmis funkcijomis. Teismas konstatuoja, kad voljerų, skirtų eksponuoti laukinius gyvūnus miško lankytojams, įrengimas, pagal Biržų regioninio parko tvarkymo planą, yra skatintinas, o ne draustinas, kaip nepagrįstai nustatė atsakovė Direkcija.

Pažymėtina, kad skundžiamoje Išvadoje Direkcija iš viso nepagrįstai rėmėsi SŽNSĮ 84 straipsnio 2 dalies 14 punktu, draudžiančiu valstybiniuose parkuose įrengti laukinių žvėrių aptvarus, kadangi šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog ji taikoma tik 1 dalyje nenurodytose valstybinių parkų funkcinio prioriteto (ekologinės apsaugos, rekreacinio, ūkinio ir kito prioriteto) zonose. Tai reiškia, kad jeigu žemės sklypas patenka į šio straipsnio 1 dalyje numatytą valstybinių parkų funkcinio prioriteto zoną (rezervatą, draustinį), taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nustatytos šiame įstatyme atitinkamai nurodytose teritorijose (rezervatuose, draustiniuose), bet ne sąlygos, nurodytos 84 straipsnio 2 dalyje. Kadangi pareiškėjo žemės sklypui taikytinos specialiosios žemės naudojimo sąlygos - valstybiniai parkai, gamtiniai ir kompleksiniai draustiniai bei kraštovaizdžio draustiniai, tai ginčo santykiui taikytinas ne SŽNSĮ 84 straipsnio 2 dalies 14 punktas, kaip nurodyta skundžiamoje Išvadoje, o SŽNSĮ 68, 69 straipsniai (Gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos) bei 83 straipsnis (kraštovaizdžio draustiniuose taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos). Todėl galimybę pareiškėjui priklausančioje miško žemėje įrengti voljerus reikia vertinti vadovaujantis būtent SŽNSĮ 68, 69, 83 straipsniais, o ne SŽNSĮ 84 straipsnio 2 dalies 14 punktu, kaip nurodyta Išvadoje.

SŽNSĮ 83 straipsnis kraštovaizdžio draustiniuose draudžia tiesti antžemines viešųjų ryšių tinklų laidines linijas, elektros oro linijas ir elektros kabelių oro linijas. Jokių kitų draudimų kraštovaizdžio draustiniuose ši norma nenumato, todėl ši specialioji žemės naudojimo sąlyga nedraudžia pareiškėjui įrengti voljerus laukiniams gyvūnams laikyti ir eksponuoti.

SŽNSĮ aštuntojo skirsnio 68 straipsnyje numatyta, kad šiame skirsnyje nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos taikomos visuose gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose, taip pat ir draustiniuose, esančiuose valstybiniuose parkuose ar biosferos rezervatuose, o atskiroms gamtinių ir kompleksinių draustinių rūšims papildomai nustatytos šio skyriaus devintajame–dvidešimt antrajame skirsniuose. Visi veiklos, statinių statybos ir kiti draudimai gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose numatyti SŽNSĮ 69 straipsnio 1 dalyje, kurios 19 punktas draudžia statyti statinius, išskyrus statinius, kurių statyba atitinka savivaldybės ir (ar) vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų ir saugomų teritorijų specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Tai reiškia, kad šiuo atveju voljerų statyba Biržų regioninio parko teritorijoje esančiame draustinyje priklauso nuo šios saugomos teritorijos specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendinių, kuriuose numatyti ne tik draudimai, bet ir išimtys statinių statybai Biržų regioniniame parke. Kaip jau buvo minėta anksčiau, voljerų įrengimas pagal Tvarkymo planą yra skatintinas, o ne draustinas. Pažymėtina, kad Teritorijų planavimo dokumentų registre esančio Biržų regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto įvade numatyta, kad tarp šio regioninio parko tikslų yra ir tikslas sudaryti sąlygas plėtoti pažintinį turizmą ir poilsiavimą tam skirtose zonose bei vietose, nustatytose regioninio parko planavimo schemoje (tvarkymo plane). Aiškinamojo rašto bendrųjų nuostatų 2.3 punkte numatytas vienas iš tvarkymo plano tikslų - nustatyti rekreacinio naudojimo plėtros kryptis ir priemones. Jos detalizuojamos aiškinamojo rašto VI skyriuje (Rekreacinio naudojimo plėtros kryptys ir priemones), kurio 32.3 punktas numato, kad viena iš Biržų regioninio parko rekreacinio naudojimo plėtros krypčių yra poilsiavimo vystymas, plėtojant esamas bei įrengiant naujas poilsio vietas tvarkymo plane numatytose vietose ir teritorijose, 32.4 punktas numato, kad kita rekreacinio naudojimo plėtros kryptis yra rekreacijos galimybių įvairovės didinimas, skatinant vandens, žirginio turizmo bei kitų su regioninio parko paskirtimi suderinamų turizmo rūšių plėtrą. Aiškinamojo rašto 33.1 punktas numato, kad rekreacinis naudojimas Biržų regioniniame parke vystomas laikantis be kita ko ir nuostatos, jog prioritetinės rekreacijos rūšys regioniniame parke yra pažintinis turizmas ir poilsiavimas tam skirtose vietose bei teritorijose. Aiškinamojo rašto 34 punktas numato, kad įrengiant ir rekonstruojant rekreacinę infrastruktūrą, pritaikant sodybas kaimo turizmui, tvarkant bei pritaikant rekreacines teritorijas turi būti laikomasi Biržų regioninio parko apsaugos reglamento reikalavimų, kurie, kaip jau buvo minėta anksčiau, taip pat nedraudžia Regioninio parko rekreacinio funkcinio prioriteto zonose statyti pastatus ir įrangą, jeigu jie susiję su rekreacija (Apsaugos reglamento 34 punktas).

Nurodyti saugomos teritorijos - Biržų regioninio parko - specialiojo teritorijų planavimo dokumento sprendiniai įpareigoja Direkciją sudaryti sąlygas plėtoti pažintinį turizmą ir poilsiavimą tam skirtose zonose bei vietose, užtikrinti rekreacinio naudojimo plėtros kryptis ir priemones, tarp kurių yra poilsiavimo vystymas ir rekreacijos galimybių įvairovės didinimas, skatinant su regioninio parko paskirtimi suderinamų turizmo rūšių plėtrą. Kadangi prioritetinės rekreacijos rūšys regioniniame parke yra pažintinis turizmas ir poilsiavimas tam skirtose vietose bei teritorijose, tai Projekte numatomas voljerų įrengimas pareiškėjo žemės sklype veikiančio pramogų parko teritorijoje, kuri, kaip patvirtino ir pati Direkcija, patenka į intensyvaus pritaikymo (poilsio parkų) kraštovaizdžio tvarkymo zoną (MRi), atitinka šios saugomos teritorijos specialiojo teritorijų planavimo dokumento sprendinius. Teismas pripažįsta, kad laukinių gyvūnų eksponavimas poilsio parke prisideda ir prie pažintinio turizmo skatinimo, ir prie poilsiavimo galimybių miške didinimo ir gerinimo, todėl šį tikslą atitinkančių Projekte numatomų voljerų įrengimas yra leistinas pagal SŽNSĮ 69 straipsnio 1 dalies 19 punktą.

Nors SŽNSĮ 69 straipsnio 1 dalies 16 punktas numato, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama įrengti laukinių žvėrių aptvarus, išskyrus atvejus, kai jie reikalingi gamtotvarkos priemonėms įgyvendinti ir yra numatyti saugomų teritorijų planavimo dokumentuose, o Apsaugos reglamento 18.3 punktas, kurį nurodo ir Direkcija savo atsiliepime, draudžia aptverti miškus, išskyrus atvejus, kai reikia atkurti pažeistus medynus, gamtos išteklius, išsaugoti gamtotvarkos planuose nurodytas rūšis ar buveines, kai reikia miško želdinius ir želdynus apsaugoti nuo laukinių gyvūnų daromos žalos <...>, tačiau šiuo atveju Projekte yra numatomi voljerai, o ne laukinių žvėrių aptvarai, todėl šis įstatymo punktas netaikytinas šio ginčo atveju. Projekto lentelės „Projektuojamos kraštovaizdžio formavimo priemonės, rekreacinės infrastruktūros įrenginiai“ 6 eilutėje numatoma, kad bus įrengiama 10 voljerų, o 7 eilutėje numatoma, kad 3 gyvūnų aptvarai bus perdaryti į voljerus. Tai reiškia, kad pareiškėjas siekia įrengti voljerus, o ne aptvarus. Pastaruosius pagal Projektą netgi numatoma panaikinti (perdaryti į voljerus). Teismas pažymi, kad Direkcijai derinimo metu reikia vertinti tik galimybę įrengti voljerus ir nebūtina aiškintis ar voljerai neturėtų būti vertinami kaip aptvarai. Kaip minėta, Projekto derinimo stadijoje nėra nustatoma ar numatomi statiniai ir įrenginiai natūroje atitinka (atitiks) voljerui taikomus reikalavimus, nes derinimo tikslas – patikrinti ar numatomi voljerai galimi statyti pagal atitinkamus teisės aktus, o ne aiškintis kokie jie bus pastatyti ar naudojami po Projekto patvirtinimo. Jeigu patvirtinus Projektą bus nustatyta, kad voljerais įvardijami inžineriniai statiniai faktiškai atitinka kitos, kategorijos, kuri yra draudžiama, ar kitos paskirties statinį ar įrenginį, galės būti taikomos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo numatytos procedūros, susijusios su statybos valstybine priežiūra ir neteisėtos statybos padarinių šalinimu. Kitaip tariant, Projekto derinimo metu neturi būti aiškinamasi kaip Projektas bus įgyvendinamas natūroje, nes tai yra skirtingos procedūros.

Paskutinė ginčui aktuali specialioji žemės naudojimo sąlyga, kuri yra taikoma pareiškėjo žemės sklypui, yra šiaurės Lietuvos karstinis regionas. Jame taikomi draudimai numatyti SŽNSĮ 108 straipsnyje, tačiau jis taip pat nenumato draudimo statyti voljerus. Pagal SŽNSĮ 108 straipsnio 1 dalies 3 punktą draudžiama statyti statinius be nustatyta tvarka atliktų ir įregistruotų inžinerinių geologinių ir geotechninių tyrimų rezultatų, tačiau numatyta, kad ši nuostata netaikoma nesudėtingiems statiniams, išskyrus gyvenamosios paskirties pastatus. Kadangi voljerai kaip tik ir yra priskiriami kitų nesudėtingų inžinerinių statinių kategorijai, kuriai SŽNSĮ 108 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas draudimas netaikomas, tai ir ši specialioji žemės naudojimo sąlyga nedraudžia statyti voljero pareiškėjo žemės sklype.

Atsižvelgiant į teismo nustatytas aplinkybes ir nurodytą teisinį specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, taikomų pareiškėjo žemės sklypui, bei saugomos teritorijos reglamentavimą, teismas konstatuoja, kad atsakovė Direkcija savo Išvadoje nepagrįstai konstatavo, kad gyvūnų voljerai nepriskirtini miško infrastruktūrai ir kad nagrinėjamu atveju miško žemėje teisės aktai nenumato galimybės statyti laukinių gyvūnų voljerus, todėl Išvada naikintina kaip savo turiniu prieštaraujanti aukštesnės galios teisės aktams (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Nors pareiškėjas pateikė Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus (toliau - AGK Panevėžio apygardos skyrius) 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 21R4-78 (AG4-87/19-2020), kuriuo analogiškas jo skundas buvo atsisakytas priimti, nurodant, kad Direkcijos Išvada tėra tarpinis (procedūrinis) dokumentas, sukeliantis tik procedūrines, bet ne materialiąsias teisines pasekmes, kurio teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą ir negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas, o turi būti vertinamas tik ginčijant galutinį sprendimą miškotvarkos projekto derinimo procedūroje, tai yra Tarnybos 2020-11-11 raštą Nr. S-5K-01-24, kuriuo atsisakyta derinti vidinės miškotvarkos projektą, tačiau teismas konstatuoja, jog Direkcijos Išvada gali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas, todėl ji turi būti naikinama nustačius jos neteisėtumo pagrindą. Taisyklių 29 punkte nustatyta, kad Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyrius turi kreiptis ir gauti išvadas dėl privačių miškų vidinės miškotvarkos projekto iš saugomos teritorijos direkcijos, kai vidinės miškotvarkos projektai rengiami valdoms ar ne miškų ūkio paskirties žemės sklypuose esančiai miško žemei saugomų teritorijų direkcijų administruojamose saugomose teritorijose, ir imperatyviai numatoma, jog išvadas teikiančiai institucijai pateikus neigiamą išvadą, vidinės miškotvarkos projektas nederinamas, kol vidinės miškotvarkos projekto rengėjas nepašalina nurodytų trūkumų. Toks reglamentavimas reiškia, kad neigiama išvada tiek projekto rengėjui, tiek užsakovui iš karto sukelia materialines teisines pasekmes, nes pagal Taisyklių 29 punktą Tarnyba neturi diskrecijos teisės vertinti neigiamą išvadą savo nuožiūra, o privalo priimti vienintelį sprendimą - nederinti vidinės miškotvarkos projekto. Neigiamos išvados pasekmes procedūrinėmis būtų galima laikyti tik tuo atveju, jeigu tokia išvada nebūtų imperatyviai privaloma Tarnybai ir pastaroji pati turėtų teisę vertinti jos pagrįstumą bei spręsti ar į ją atsižvelgti ar ne. Todėl teismas daro priešingą išvadą, nei nurodyta AGK Panevėžio apygardos skyriaus 2020 m. gruodžio 8 d. sprendime Nr. 21R4-78 (AG4-87/19-2020), ir konstatuoja, kad šiuo atveju pirmiausiai privalo būti skundžiama būtent Direkcijos Išvada, nes tik gavęs teigiamą išvadą pareiškėjas gali tikėtis ir toliau siekti Projekto suderinimo ir patvirtinimo Tarnyboje. Atitinkamai Tarnybos skyrius iš viso neturėtų priiminėti sprendimo dėl suderinimo, kol neišspręstas ginčas dėl Direkcijos išvados arba kol nepasibaigia terminas ją apskųsti, nes Tarnyba, kaip minėta, pati neturi teisės vertinti Išvados pagrįstumo, o esant neigiamai išvadai privalo priimti vienintelį Taisyklių 29 punkte nurodytą sprendimą. Todėl vidinės miškotvarkos projekto rengėjas ir(ar) užsakovas turi pagrįstą suinteresuotumą išsiaiškinti saugomos teritorijos direkcijos išvados pagrįstumą ir teisėtumą dar iki to momento kol remiantis šia išvada Tarnyba turės priiminėti sprendimą savo kompetencijos ribose.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, siekiant apginti pareiškėjo teises derinant Projektą, skundžiama Direkcijos Išvada privalo būti panaikinta, nes esant neigiamai Išvadai, kuri yra pateikta Tarnybai, pastaroji negalėtų suderinti Projekto vien tik panaikinus skundžiamą Tarnybos sprendimą, bet palikus galioti nepagrįstą ir neteisėtą Išvadą. Pagal Taisyklių 29 punktą Projektas gali būti suderintas Tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriaus tik tuo atveju jeigu nėra neigiamos Direkcijos išvados, todėl nepanaikinta skundžiama Išvada yra ir būtų kliūtis Tarnybai spręsti Projekto derinimo klausimą iš naujo.

Nors teismas dėl aukščiau nurodytų aplinkybių ir dėl Taisyklių 29 punkto reglamentavimo ypatumų iš esmės sutinka su atsakovės Tarnybos atsiliepimo argumentais, kad Tarnyba, gavusi skundžiamą neigiamą Direkcijos Išvadą, negalėjo priimti jokio kito sprendimo, tačiau nustačius Išvados neteisėtumą Tarnybos Sprendimas taip pat privalo būti naikinamas, nes jis yra grindžiamas tik nepagrįsta ir neteisėta Išvada. Pagal Konstitucinio teismo jurisprudenciją iš neteisės negali atsirasti teisė. Tai reiškia, kad ankstesniais neteisėtais sprendimais pagrįsti vėlesni viešojo administravimo subjektų sprendimai negali būti laikomi teisėtais, nepaisant to, kad kitokio sprendimo viešojo administravimo subjektas negalėjo priimti. Šiuo atveju nepanaikinus skundžiamų abiejų atsakovų sprendimų pareiškėjo teisės nebūtų apgintos, nes teismas turi išspręsti kilusį ginčą iš esmės ir nepalikti jokio teisinio neapibrėžtumo tolesniems teisiniams ginčo šalių santykiams. Teisiškai netoleruotina ir ydinga situacija susiklostytų tuo atveju, jeigu remiantis Tarnybos argumentais būtų paliktas galioti skundžiamas jos sprendimas nederinti Projekto, o panaikinus skundžiamą Direkcijos Išvadą Tarnyba gautų teigiamą Direkcijos išvadą. Tokiu atveju gali susidaryti situacija, kad Tarnybai tektų priimti priešingą sprendimą tuo pačiu klausimu, nei ji yra priėmusi skundžiamą sprendimą, bet tai reikštų dviejų galiojančių ir vienas kitam prieštaraujančių sprendimų dėl Projekto derinimo situaciją arba Tarnyba nederintų Projekto net ir esant teigiamai Direkcijos išvadai tuo pagrindu, kad yra galiojantis jos sprendimas nederinti Projekto. Siekiant išvengti tokios situacijos Tarnybos Sprendimas taip pat naikintinas kaip savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, kadangi jis yra grindžiamas tiems patiems aukštesnės galios teisės aktams prieštaraujančia Direkcijos Išvada (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Antruoju reikalavimu pareiškėjas prašo įpareigoti tiek Valstybinę miškų tarnybą prie Lietuvos Respublikos Aplinkos Ministerijos, tiek Biržų regioninio parko direkciją derinti miško valdos (kad. Nr. (duomenys neskelbtini)) patikslintą vidinės miškotvarkos projektą.

Toks reikalavimas negali būti tenkinamas pilna apimtimi, nes teismas neatlieka viešojo administravimo funkcijų, taip pat ir nepriima sprendimų, kurie priskirti viešojo administravimo subjektams, todėl negali už juos spręsti kokį sprendimą jie turi priimti vykdydami savo funkcijas. Įgyvendinant valdžių padalijimo principą administraciniai teismai pagal jiems suteiktą kompetenciją sprendžia ginčus viešojo administravimo srityje ir vertina ginčijamų administracinių sprendimų teisėtumą. Teismas negali viešojo administravimo subjektui konkrečiai nurodyti, kaip turėtų būti keičiami jo priimti aktai juos panaikinus ar koks konkrečiai sprendimas turi būti priimtas vietoj panaikinto. Teismui panaikinus atsakovo sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą naują sprendimą turi priimti atsakovas pagal savo kompetenciją, įvertinęs teismo nustatytus pažeidimus, padarytus priimant naikinamą administracinį sprendimą.

Nagrinėjamu atveju, teismui nusprendus panaikinti skundžiamą Direkcijos Išvadą ir Tarnybos Sprendimą, atsakovė Tarnyba įpareigotina Taisyklių nustatyta tvarka iš naujo išnagrinėti klausimą dėl Projekto, kurį, ištaisęs pripažįstamą trūkumą pateiks pareiškėjas, derinimo.

Dėl įpareigojimo, skirto atsakovei Direkcijai, suderinti Projektą pažymėtina, kad pats pareiškėjas skundžia tik vieną atsakovės Direkcijos Išvados pagrindą, o su antruoju nurodytu Projekto trūkumu - klaidingai nurodytu miško priskyrimu miškų grupei – sutinka ir nurodo, kad šis trūkumas bus pataisytas. Tai reiškia, kad panaikinus Direkcijos Išvadą ir Tarnybos Sprendimą pareiškėjas turės pateikti tarnybai pataisytą Projektą, o Tarnyba, vadovaudamasi Taisyklių 29 punktu, turės kreiptis išvados į Direkciją dėl pataisyto Projekto. Tik gavusi šią išvadą Tarnyba galės spręsti pataisyto Projekto derinimo klausimą. Tai reiškia, kad teismas, viena vertus, negali iš anksto įpareigoti atsakovę Tarnybą derinti patikslintą Projektą, kuris atsakovei dar nėra pateiktas pataisytas ir ji neturi teigiamos Direkcijos išvados dėl jo, o kita vertus, Direkcija pagal Taisyklių reikalavimus taip pat turės pateikti išvadą dėl patikslinto Projekto kai gaus atitinkamą Tarnybos prašymą dėl naujos išvados. Tai reiškia, kad atskiro teismo įpareigojimo Direkcijai spręsti Taisyklėse numatytą klausimą dėl išvados pateikimo derinant patikslintą Projektą nereikia, nes ji šį klausimą privalės spręsti Tarnybos prašymu.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, antrasis pareiškėjo reikalavimas tenkinamas iš dalies ir panaikinus skundžiamą Direkcijos Išvadą bei Tarnybos Sprendimą atsakovė Tarnyba įpareigotina iš naujo nagrinėti Projekto, kurį jai pateiks pareiškėjas, suderinimą.

Pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė teismui prašymo raštu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis), todėl priimdamas sprendimą teismas neturi pagrindo priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 91 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. J. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Biržų regioninio parko direkcijos 2020-11-10 raštą Nr. V3-436 (1.8) „Dėl miškotvarkos projekto sprendinių“.

Panaikinti Valstybinės miškų tarnybos prie Lietuvos Respublikos Aplinkos Ministerijos 2020-11-11 raštą Nr. S-5K-01-24„Dėl miškotvarkos projekto“.

Įpareigoti Valstybinę miškų tarnybą prie Lietuvos Respublikos Aplinkos Ministerijos iš naujo nagrinėti vidinės miškotvarkos projekto 2020-2029 metams miško žemės sklypui (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančiam V. J. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, suderinimą, kai bus pateiktas pataisytas projektas.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.