Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nerijaus Meilučio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo S. J. ieškinį atsakovei J. S. dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl nuostolių, teikiant išlaikymą sūnui, kai vėliau tėvo tėvystė buvo nuginčyta, atlyginimo.Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 4 328,54 Eur kaip nepagrįstą praturtėjimą, 129,10 Eur turtinės žalos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodoma, kad Kauno apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimu atsakovei buvo priteista iš ieškovo po 125 Lt atsakovės sūnaus išlaikymui. Ieškovas sumokėjo 4 328,54 Eur sūnaus išlaikymui. Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimu pripažino, kad ieškovas nėra atsakovės sūnaus tėvas, todėl atsakovė privalo išlaikymui sumokėtus pinigus grąžinti kaip nepagrįstą praturtėjimą. Dėl atsakovės veiksmų ieškovas patyrė 445,74 Lt (129,10 Eur) žalos, nes antstoliui sumokėjo Kauno apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimo priverstinio įvykdymo išlaidas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. gegužės 17 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės 1 031,51 Eur kaip nepagrįstą praturtėjimą, 129,10 Eur turtinės žalos, 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų, 26 Eur žyminio mokesčio, 91 Eur už teisines paslaugas; kitoje dalyje ieškinį atmetė.Atlikęs formalų pateiktų įrodymų vertinimą, teismas padarė išvadą, kad pagal pateiktus rašytinius įrodymus 2009-2011 metais ieškovas sumokėjo 3 561,60 Lt išlaikymui (1 031,51 Eur kaip nepagrįstą praturtėjimą) ir 445,74 Lt vykdymo išlaidų antstoliui (129,10 Eur turtinė žala). Įrodymų, kad ieškovas mokėjo išlaikymą nuo 2005 m. bei kokias sumas sumokėjo laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2009 m., buvo nepateikta.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas (toliau – apeliantas) prašo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo už akių dalį, kuria atmesta ieškovo ieškinio dalis, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinio dalį tenkinti, ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas pažeidė Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 138 straipsnio normas, kurios numato procesinių dokumentų trūkumai šalinimų institutą. Ieškovas ieškinio prieduose nurodė, kad prie ieškinio teikia teismo sprendimus, mokėjimo nurodymus, kvitus, raštą Nr. 674, pažymą apie vykdymo eigą, atstovavimo sutartį, žyminį mokestį patvirtinantį dokumentą. Siunčiant ieškinį per Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko Viešųjų elektroninių paslaugų (toliau – VEP) posistemę su ieškiniu nebuvo pateikti visi prieduose nurodyti dokumentai: mokėjimo nurodymai, kvitai, teismo sprendimai. Jeigu teismas būtų įvykdęs pareigą nurodyti ištaisyti ieškinio trūkumus, būtų pateikti rašytiniai įrodymai, o tai būtų pagrindas ieškovo ieškinį tenkinti.Ieškinyje išdėstytos aplinkybės, kad ieškovas 2005 m. kovo, liepos, rugsėjo, lapkričio, gruodžio mėn. sumokėjo 1 475 Lt, 2006 m. - 830 Lt., 2007 m. – 975 Lt, 2008 m. 1 550 Lt, 2009 m. 1 150 Lt, 2010-2011 m. 3561,60 Lt, 2012 m. 1 942 Lt, 2013 m. 1 669 Lt, 2014 m. 1 793 Lt, iš viso – 14 945,6 Lt (4 328,54 Eur), patvirtina apeliacinio skundo teisinį pagrindą. Apeliantas prašo prijungti mokėjimo nurodymus, kvitus bei teismo sprendimus, nes rašytiniai įrodymai per klaidą nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme.Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, taikyti ieškinio senatį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: Ieškovas teismui pateikė ieškinį, kurio dalyko neįrodė, t. y. nepateikė jo reikalavimo pagrįstumą patvirtinančių duomenų, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad neįrodytas reikalavimo pagrįstumas. Teismas neturėjo teisės įpareigoti arba reikalauti apelianto pateikti įrodymus tam, kad būtų visiškai įrodytas ieškinio reikalavimų pagrįstumas, kadangi teismas nėra proceso šalis ir negali iš šalių perimti įrodinėjimo pareigos (išskyrus tam tikrų kategorijų bylas). Dėl šios priežasties nepagrįstai nurodoma, kad teismas turėjo taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą.Prašydamas taikyti sprendimo už akių institutą, ieškovas turėjo įvertinti, kad teismas tik atliks formalų jo pateiktų įrodymų vertinimą, o apeliantas privalėjo proceso metu įsitikinti, ar byloje yra pateikti visi įrodymai. Pažymėtina, kad ieškinys pateiktas 2016 m. balandžio 8 d., o sprendimas už akių priimtas 2016 m. gegužės 17 d. Per daugiau nei mėnesį apeliantas turėjo galimybes prie ieškinio pridėti reikiamus įrodymus.CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymai buvo apelianto žinioje, todėl nėra CPK 314 straipsnyje numatytų sąlygų prijungti prie bylos šiuos įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Be to, šie įrodymai nebuvo ištirti pirmosios instancijos teisme, todėl, bylą nagrinėjant iš esmės apeliacinės instancijos teisme, būtų iš esmės paneigta atsakovės teisė į apeliaciją ir tinkamą įrodymų ištyrimą pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamo ginčo atveju teisiniai santykiai turėjo būti nagrinėjami ne nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu, o deliktinės atsakomybės pagrindais. Vaikui priklausančios lėšos pagal byloje pareikštą ieškinį negali būti civilinės atsakomybės objektu, nes Civilinio kodekso (toliau – CK) 3.185 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vaikų ir tėvų turto atskyrimo principas, pagal kurį nepilnametis vaikas gali būti nuosavybės teisinių santykių subjektas, turto savininkas. Dėl šių priežasčių negalima išieškoti iš vaikui priklausančio turto, kurį tėvai ar vienas iš jų tvarko uzufrukto teisėmis, pagal tėvų ar vieno iš jų prievoles, nes šis turtas yra ne tėvų, o jų nepilnamečio vaiko, kuris neatsako pagal savo tėvų prievoles, nuosavybė (CK 3.185 str. 1 d., 3.189 str. 2 d.).Šiuo atveju būtų galima konstatuoti atsakovės kaltą neveikimą, dėl kurio ieškovas patyrė nuostolius. Tokiu atveju būtų taikoma deliktinė civilinė atsakomybė atsakovei. Dėl šios priežasties atitinkamai turėtų būti taikomas sutrumpintas trijų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.).Teismas nepagrįstai priėmė sprendimą už akių, kadangi buvo sprendžiamas klausimas dėl nepilnamečiam vaikui išmokėto išlaikymo priteisimo, o tai patenka į šeimos bylų nagrinėjimo kategoriją. Šios kategorijos bylose teismai turi siekti, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai. Dėl viešo intereso apeliacinis skundas visa apimtimi negali būti tenkinamas ir klausimas negali būti iš esmės išspręstas apeliacinės instancijos teisme.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, 329 straipsnis).

Dėl reikalavimų ieškiniui ir ieškinio trūkumų šalinimo

Apeliantas nurodo, kad teismas priėmė jo ieškinį, neįvykdęs pareigos nurodyti ištaisyti ieškinio trūkumus, nes prie ieškinio jis per klaidą nepateikė įrodymų, kuriais grindė savo reikalavimą ir kuriems esant būtų pagrindas ieškovo ieškinį tenkinti. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais turi pagrindo sutikti.

Pagal Civilinio proceso teisės normas teisė kreiptis į teismą įgyvendinama pateikiant teismui ieškinį, tačiau toks asmens kreipimasis turi atitikti įstatyme nustatytą tvarką (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Ieškovas, sąžiningai pareikšdamas ieškinį, reikalavimą ginti jo teises privalo pagrįsti, išdėstydamas ieškinio padavimo metu jam žinomas faktines aplinkybes (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tokių aplinkybių visumos kontekste jis turi argumentuoti savo nuostatą, kad jo teisės buvo pažeistos, todėl yra teisinis pagrindas jas ginti. Išdėstytą ieškinio faktinį pagrindą ieškovas turi pagrįsti, nurodydamas, kokie asmenys, dokumentai ar kitos įrodinėjimo priemonės jį patvirtina (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nagrinėjamu atveju ieškovas ieškinyje nurodė, kad išlaikymas vaikui buvo priteistas 2003 m. lapkričio 11 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu ir per 2005 m. – 2014 m. jis yra sumokėjęs ieškovei iš viso 14 945,60 Lt (nurodė kas metai sumokėtas sumas atskirai). Taip pat nurodė, kad aplinkybes apie sumokėtas atsakovei sumas patvirtina pateikiami rašytiniai įrodymai (CPK 135 straipsnio 2 dalis).

Ieškovo prie ieškinio pridėtų įrodymų sąraše yra nurodyta, kad ieškovas prie ieškinio prideda mokėjimo nurodymus, kvitus. Įvertinus elektroninės bylos duomenis akivaizdu, kad prie ieškinio nebuvo pridėti šie jo priedai: teismo sprendimai, mokėjimo nurodymai, kvitai, nors apie tai, kad jie pridedami, buvo nurodyta formuluojant ieškinio faktinį pagrindą. Tokiu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškinys turėjo trūkumų - trūko procesinio dokumento priedų, todėl turėjo būti taikomas ieškinio trūkumų šalinimo institutas (CPK 115 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju nesutiktina su atsakovės atsiliepimo argumentais, kad teismas nepareikalavo šalinti ieškinio trūkumus, nes jis negali perimti įrodinėjimo pareigos. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms trūkumų šalinimo institutas turėjo būti taikomas ne todėl, kad būtų reikalaujama jau ieškinio priėmimo stadijoje įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, o todėl, kad nustatytas ieškinio priedų trūkumas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl šių procesinės teisės pažeidimų galėjo būti neteisingai išspręsta byla, net nebuvo atskleista bylos esmė (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, t.y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teismas neturėjo galimybės įvertinti ieškovo ieškinyje nurodytų aplinkybių ir įrodymų, reikšmingų ginčui teisingai išspręsti, nes ieškinyje nurodyti įrodymai nebuvo pridėti prie ieškinio. Šiuo aspektu pažymėtina, kad prie ieškinio nebuvo pridėtas sprendimas, kurio pagrindu iš apelianto buvo priteistas išlaikymas atsakovės vaikui, taip pat sprendimas, kuriuo jo tėvystė buvo nuginčyta, todėl teismas net negalėjo teisingai kvalifikuoti šalis siejusių teisinių santykių.

Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad nagrinėjamo ginčo atveju teisiniai santykiai turėjo būti kvalifikuojami ne kaip nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.237 straipsnio 1 dalis), o taikytina deliktinės atsakomybės pagrindai. Sprendžiant dėl šių atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų pažymėtina, kad priimant sprendimą už akių turi būti nurodyti sutrumpinti motyvai (CPK 286 straipsnio 1 dalis), tačiau nagrinėjamu atveju skundžiamame teismo sprendime už akių iš viso nėra nurodyti įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi (CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas).

Ieškovas ieškinyje nurodė, kad patyrė tiesioginius nuostolius (6.249 straipsnio 1 dalis), atsakovė nesilaikė tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.261 straipsnio 1 dalis), todėl jos kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Ieškinyje taip pat buvo nurodyta, kad yra visos CK 6.246 – 6.249 straipsniuose numatytos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti. Tačiau ieškinyje taip pat buvo nurodyta ir į nepagrįstą praturtėjimą (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu aspektu teisėjų kolegija pasisako, kad kvalifikuoti teisinius santykius ir parinkti taikytinas materialiosios teisės normas yra bylą nagrinėjančio teismo pareiga. Materialiosios teisės normos taikomos pagal jų taikymui teisiškai reikšmingas konkrečioje civilinėje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurias turi nustatyti ginčą nagrinėjantis teismas. Iš skundžiamo teismo sprendimo sutrumpintų motyvų akivaizdu, kad teismas ginčą išnagrinėjo nekvalifikuodamas teisinių santykių, nes sprendime už akių nenurodė nei vienos materialinės teisės normos, kuria teismas vadovavosi (CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Tačiau taip pat pastebėtina, kad sprendime už akių yra nurodyta, kad ieškovo reikalavimas dėl 1031,51 Eur nepagrįsto praturtėjimo ir 129,10 Eur turtinės žalos laikytinas pagrįstu, kas duoda pagrindą manyti, kad teismas galbūt tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius taip ir įvertino.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas ieškinyje nurodė, kad nebūdamas vaiko tėvu neturėjo pareigos teikti išlaikymą atsakovės vaikui, nes Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 25 d. sprendimu jo tėvystė buvo nuginčyta. Kasacinis teismas panašiomis faktinėmis aplinkybėmis byloje yra nurodęs, kad ginčo teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip civilinės deliktinės atsakomybės santykiai (CK 6.245 straipsnio 4 dalis), tačiau tam, kad būtų konstatuota atsakovės prievolė atlyginti žalą, pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles turi būti nustatytos visos šios sąlygos: neteisėta veika (veiksmai, neveikimas), žalos padarymo faktas, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos, kaltė (CK 6.246–6.249 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-481-248/2016, 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2009). Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad ieškovas ieškinyje būtent paminėtomis teisės normomis ir rėmėsi, tačiau teismas savo sutrumpintų motyvų šiuo pagrindu nenurodė.

Apibendrinant daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė bylą, nepagrįstai netaikydamas ieškinio trūkumų šalinimo instituto, o sprendimą už akių priėmė negalėdamas net formaliai įvertinti ieškovo ieškinyje nurodytų įrodymų, nes dėl ieškinio trūkumų jie faktiškai nebuvo pateikti. Tokiu atveju teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad teismas, padaręs procesinį teisės pažeidimą, galėjo neteisingai išspręsti bylą, nes neturėjo galimybės teisingai kvalifikuoti šalis siejusių teisinių santykių ir nustatyti atsakovei kylančių pareigų ir jos civilinės atsakomybės taikymo ribų.

Apeliantas prie ieškinio pateikė naujus įrodymus, kurie buvo nepateikti prie ieškinio ir prašė juos priimti. Sutiktina su atsakove, kuri atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad įrodymai buvo apelianto žinioje, todėl nėra CPK 314 straipsnyje numatytų sąlygų prijungti prie bylos šiuos įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Taip pat sutiktina su tuo, kad šie įrodymai nebuvo ištirti pirmosios instancijos teisme, todėl, bylą nagrinėjant iš esmės apeliacinės instancijos teisme, būtų iš esmės paneigta atsakovės teisė į apeliaciją ir tinkamą įrodymų ištyrimą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą ir ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytą procesinės teisės pažeidimą, dėl kurios galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl skundžiamas teismo sprendimas už akių panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą už akių panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.