- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-03
- Bylos Nr.
- A-1264-502/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03203-2014-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Artūras Drigotas (pran.)
- Atsakovas
- valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonė Registrų centras
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo 40-osios laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo 40-osios laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Registrų centras).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas 40-oji laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrija (toliau – ir Bendrija, pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir atsakovas, teritorinis registratorius) 2014 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. VILRS-903; panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Ginčų komisija) 2014 m. gegužės 21 d. sprendimą; 3) įpareigoti įregistruoti Bendrijos valdymo teisę į Nekilnojamojo turto registre įregistruotus Justiniškių g. 140a, Vilniuje, esančius statinius (unikalūs Nr. 1099-0003-4015, 1099-0003-4026 ir 1099-0003-4037) (toliau – ir Statiniai).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Bendrija (ankstesnis pavadinimas – metalinių garažų kooperatyvas „Pašilaičiai“) savo lėšomis 1988–1989 metais Justiniškių g. 140a, Vilniuje, pastatė du angarus, pastatą su rūsiu ir priestatą prie angaro. Statyba atlikta tinkamai neįforminus reikalingų dokumentų, todėl kilus konfliktui su bendrijos vadovu V. P., didelė dalis su statyba susijusių dokumentų liko buvusio pirmininko žinioje ir dingo. Statiniai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Tuometinis pirmininkas V. P. 1989 m. vasario 4 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su kooperatyvu „Vairas“ dėl statinių pirkimo. Kilus ginčui, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 1996 m. vasario 13 d. sprendimu šią sutartį panaikino, o pareiškėją pripažino nurodytų statinių statytoju. Ši sprendimo dalis panaikinta Vilniaus apygardos teismo 1996 m. gegužės 29 d. nutartimi.
Pareiškėjas akcentavo, kad statinius visą laiką valdė ir tebevaldo pareiškėjas, jis 1989–1990 metais statinius nuomojo, vėliau naudojo savo reikmėms, statinių adresu pareiškėjas įregistravo savo buveinę, apmoka už elektros energiją, ryšio paslaugas, šiukšlių išvežimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. balandžio 11 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu įregistruoti daiktinę valdymo teisę, tačiau atsakovas atsisakė tenkinti prašymą, nurodydamas, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina pareiškėjo valdymo teisės atsiradimo. Ginčų komisija 2014 m. gegužės 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas su sprendimais nesutiko. Pareiškėjas nurodė, kad jo, kaip statinių savininko, vardu buvo sudaryta sutartis dėl statinių perleidimo, statiniai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, kitų asmenų teisės į statinius neįregistruotos. VĮ Registrų centras nurodo, kad valdymo teisės registravimo pagrindu galėtų būti teismo sprendimas, nustatantis valdymo faktą, tačiau nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK), nei Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas (toliau – ir Registro įstatymas) nenustato, kad valdymo teisė gali būti registruojama tik teismine tvarka nustačius valdymo faktą.
Pareiškėjas teigė, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi teisę ir pareigą pats išanalizuoti dokumentus ir priimti sprendimus dėl teisės atsiradimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad nė viename skundžiamame sprendime nebuvo nurodyti motyvai, kodėl pateikti dokumentai nepatvirtina valdymo teisės, todėl pareiškėjas nežino, kokias aplinkybes jis turi įrodinėti, kokius papildomus dokumentus turi pateikti. Pareiškėjas aiškino, kad jokių pretenzijų dėl pastatų nebuvo gavęs, jokie ginčai dėl jų nebuvo kilę. Pareiškėjas tvirtino, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė registruoti pareiškėjo valdymo teisę į statinius, todėl skundžiami sprendimai turi būti panaikinti ir atsakovas įpareigotas įregistruoti pareiškėjo valdymo teisę į ginčo statinius.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsakovas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti tik 1991 m. rugpjūčio 21 d. nustatyti statinių kadastro duomenys, tačiau nėra duomenų apie juridinį įrašymo pagrindą. Atsakovas akcentavo, jog Vilniaus apygardos teismas 1996 m. gegužės 29 d. nutartyje pažymėjo, kad parduodamas metalinių garažų kooperatyvo „Pašilaičiai“ turtas nebuvo pardavėjo nuosavybė, nes pastatytas savavališkai, Statinių priėmimo aktas buvo pripažintas neteisėtu ir panaikintas. Atsakovas teigė, kad tuo metu galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 5 punktas draudė registruoti savavališkai pastatytus statinius, todėl Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. 10/140411 duomenys patvirtina tik statinių kadastro duomenų rinkimą, nes panaikinus 1989 m. vasario 4 d. Statinių priėmimo aktą, kiti statybos teisėtumą patvirtinantys dokumentai nebuvo pateikti, o teismų sprendimuose konstatuotas savavališkos statybos faktas nepaneigtas. Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ viršininko 1992 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 31-g 1991 m. rugsėjo 5 d. Statinių teisinės registracijos išvada buvo panaikinta. Kadangi tuo metu galioję teisės aktai nenumatė atskiros nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį registracijos, todėl tiek statinių, tiek daiktinių teisių į juos registracija buvo panaikinta.
Atsakovas atkreipė dėmesį, kad, pagal CK 4.253 straipsnio 1 dalį registruotini yra nekilnojamieji daiktai, kurie suformuoti įstatymo nustatyta tvarka. Registro įstatymo 13 straipsnis nustato, kad daiktinės teisės gali būti registruojamos tada, kai įregistruotas pats nekilnojamasis daiktas. Registro įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nekilnojamasis daiktas laikomas baigtu formuoti, kai nustatyti jo kadastro duomenys ir teisės aktų nustatyta tvarka priimtas viešojo administravimo subjekto sprendimas suformuoti nekilnojamąjį daiktą. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcijos nėra susijusios su nekilnojamųjų daiktų statyba, formavimu, sprendimų, įteisinančių šiuos veiksmus, priėmimu. Statinio pastatymas yra daikto sukūrimas. Jeigu statytojas laikytųsi teisės aktuose nustatytos statinių statybos tvarkos, jis įgytų nuosavybės teisę į pastatytą statinį CK 4.47 straipsnio 4 punkto pagrindu. Statinių pastatymo metu galiojusio 1964 m. CK 114 straipsnio 1 dalis nustatė, kad fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie pasistatė, statosi arba persistato pastatą ar įrenginį, neturėdami nustatyti leidimo, reikiamai patvirtinto projekto, arba su esminiais nukrypimais nuo projekto, arba šiurkščiai pažeisdami pagrindines statybos normas ir taisykles, arba turėdami neteisėtai išduotą leidimą, neturi teisės tokiu pastatu ar įrenginiu naudotis ar disponuoti. Nesilaikant teisės aktų reikalavimų sukurtas daiktas negali būti pripažįstamas ne tik nuosavybės, bet ir valdymo teisės objektu, nes teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o taip pat valdymas yra pagrindas nuosavybės teisei įgyti įgyjamąja senatimi. Kai statinys pastatomas savavališkai, negalima laikyti, kad jis pradedamas valdyti teisėtai. Todėl nei Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, nei teismas negali patvirtinti tokio daikto valdymo teisės. Pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina, kad statiniai pastatyti laikantis teisės normų nustatytų reikalavimų, į juos yra atsiradusi ir gali būti registruojama pareiškėjo valdymo savarankiška daiktinė teisė, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsiliepime nurodė, kad faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai yra išdėstyti 2014 m. gegužės 21 d. sprendime, juos palaiko.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas nurodė, kad nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus.
Teismas konstatavo, kad šioje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl to, jog nebuvo įregistruota jo valdymo teisė į 1989–1990 metais pastatytus Statinius pagal jo 2014 m. balandžio 11 d. prašymą.
Teismas vadovavosi Registro įstatymo 23 straipsnio 3 dalimi bei 29 straipsnio 2 ir 7 punktais ir konstatavo, kad norėdamas įregistruoti valdymo teisę į statinius pareiškėjas turi pateikti teisės aktus atitinkančius ir valdymo teisę patvirtinančius dokumentus.
Teismas įvertino pareiškėjo ir atsakovo pateiktus su statinių nuosavybės teise susijusius dokumentus. Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurui „Valda“ buvo pateiktas 1989 m. rugsėjo 30 d. Aktas valstybiniam pastato priėmimui, kuriuo buvo priimtas angaro sandėlis su priestatu, mašinų aptarnavimo punktas, „Pašilaičių“ metalinių garažų aikštelė. Akte nurodyta, kad statyba pradėta 1988 m. gruodžio mėnesį pagal individualių projektą, statytojas kooperatyvas „Vairas“. Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras „Valda“ 1991 m. rugsėjo 5 d. 1989 m. Akto pagrindu surašė Atliktos pastatų teisinės registracijos išvadą dėl trijų statinių registravimo V. P. gamybinės-komercinės firmos vardu. Vilniaus miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyrius 1991 m. gruodžio 16 d. rašte pažymėjo, kad Vilniaus miesto Tarybos vykdomojo komiteto 1987 m. birželio 2 d. potvarkiu Nr. 295p Lietuvos TSR automobilių draugijos respublikinei tarybai leista statyti laikiną surenkamą lengvų konstrukcijų automobilių techninio aptarnavimo postą „Pašilaičiai“ metalinių garažų aikštelėje, tačiau leidimas statybai neišduotas. Daugiau statinių (be metalinių garažų) „Pašilaičių“ aikštelėje statyti nebuvo leista. Vilniaus miesto prokuratūra 1992 m. balandžio 27 d. pateikė protestą Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurui „Valda“ dėl neteisėtos statinių registracijos pagal 1991 m. rugsėjo 5 d. išvadą. Protestas grindžiamas Vilniaus miesto valdybos Urbanistikos ir architektūros skyriaus 1991 m. gruodžio 16 d. raštu ir nurodoma, kad V. P. gamybinė-komercinė firma neturėjo leidimo statyti statinius metalinių garažų „Pašilaičiai“ teritorijoje. Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ 1992 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. 31-g 1991 m. gegužės 5 d. pastatų teisinės registracijos išvada dėl Justiniškių g. 140a, Vilniuje, esančių pastatų registracijos asmenine V. P. gamybinės komercinės firmos vardu, laikoma negaliojančia. Vilniaus teritorinio valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro „Valda“ 1993 m. lapkričio 5 d. rašte Nr. 9-632 informuojama, kad žemės sklypo skyrimo bei anksčiau pateiktų dokumentų pagrindu galimas šios valdos pastatų teisinis registravimas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1996 m. vasario 13 d. sprendimu buvo pripažinta negaliojančia 1989 m. vasario 4 d. sutartis tarp metalinių garažų kooperatyvo „Pašilaičiai“ ir buitinio gyventojų aptarnavimo ir lengvųjų automobilių remonto kooperatyvo „Vairas“, o metalinių garažų kooperatyvas „Pašilaičiai“ pripažintas dviejų karkasinių arkinių angarų, karkasinio panelinio pastato su rūsiu ir mūrinio pastato – priestato prie angarų statytoju bei įpareigotas gauti pastatų leidimą, patvirtinti projektą ir tvarkyti su pastatų statyba susijusią dokumentaciją. Vilniaus apygardos teismo 1996 m. gegužės 29 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1996 m. vasario 13 d. sprendimo dalis dėl pareiškėjo pripažinimo statytoju panaikinta. Vilniaus apygardos teismas nutartyje nurodė, kad turtas nepriklausė pardavėjui metalinių garažų kooperatyvui „Pašilaičiai“, kadangi buvo pastatytas savavališkai.
Šalies argumentai
Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-33098-868/2014 paduotame pareiškime pareiškėjas nurodė tas pačias aplinkybes kaip ir šioje teismo nagrinėjamoje byloje. Pareiškime teismui pareiškėjas prašė patvirtinti Statinių valdymo faktą. Šis prašymas atmestas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu. Šio teismo sprendimo teisėtumas patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartimi. Teismai konstatavo, kad pareiškėjas statinius pastatė savavališkai. Pažymėta, kad jeigu daiktas sukuriamas nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, tas daiktas negali būti pripažįstamas ne tik nuosavybės, bet ir valdymo teisės objektu, nes teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad teritorinis registratorius nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl valdymo teisės įregistravimo, vadovaudamasis Registro įstatymo 23 straipsnio 3 dalimi, 29 straipsnio 2 ir 7 punktais turėjo įvertinti, ar pareiškėjo pateikti dokumentai yra pakankami statinių valdymo faktui nustatyti. Teismas konstatavo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendime nustatytas šioje byloje svarbią reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjas statinių nevaldo, nes jie yra neteisėtai pastatyti, o neteisėtai sukurtas objektas negali būti laikomas nekilnojamuoju daiktu, jo savininkas nuosavybės teisė valdo ne nekilnojamąjį daiktą, bet statybines medžiagas. Tai rodo, jog teismo sprendimu konstatuota, kad pareiškėjas neturi statinių valdymo teisės, taigi, jo nekilnojamojo turto registratoriui pateikti dokumentai neatitinka reikalavimų valdymo teisei įregistruoti.
III.
Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia teismui pateikto skundo argumentais. Papildomai nurodo, kad nesutinka su teismo išvada, jog statiniai, į kuriuos pareiškėjas prašo įregistruoti daiktinę valdymo teisę, pareiškėjo pastatyti savavališkai. Disponavimas yra vienas iš nuosavybės teisės elementų, todėl įstatymu riboti disponavimo teisę asmeniui, kuris nėra daikto savininkas, nėra prasmės, kadangi jis tokios teisės ir neturi. Todėl priešingai nei vertino pirmosios instancijos teismas, savavališkos statybos atveju statinio statytojas įgyja nuosavybės teisę, tačiau kadangi ši teisė įgyjama nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos, ji yra apribota, t. y. savininkas pagal CK 4.103 straipsnį tokiu būdu sukurtu daiktu negali nei disponuoti, nei gauti iš jo naudos. Jis pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pastatytą statinį gali tik valdyti ir vykdyti su statinio valdymu susijusias pareigas. Statytojo nepripažįstant statinio savininku, nelieka subjekto, kuris galėtų dalyvauti procese dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad nuosavybės teisės į pažeidžiant teisės aktus pastatytą statinį įgijimas nekeičia ir nenaikina statinį pastačiusio asmens pareigos pašalinti teisės aktus pažeidžiančios statybos padarinius. Pripažinus statinio statytojui nuosavybės ar valdymo teises, atsiranda subjektas, kuris gali nustatyta tvarka inicijuoti statybos pažeidžiant teisės aktus padarinių pašalinimą – parengti ir suderinti statinių dokumentaciją ir kt.
Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) nėra Statinių pripažinusi savavališkai pastatytais, nesurašiusi savavališkos statybos akto, todėl nėra jokio pagrindo Statinius laikyti savavališka statyba. Statiniai buvo nustatyta tvarka priimti ir įregistruoti įgaliotų institucijų, todėl prima facie priimtini statybos dokumentai tuo metu egzistavo, priešingu atveju statinio priėmimas ir registracija nebūtų buvę atlikti. Aplinkybė, kad šie dokumentai neišliko pas pareiškėją (jų neperdavė buvęs vadovas V. P.), bet ir pas statybos priežiūrą bei statinio registraciją vykdančias institucijas, nėra pagrindas statinio statybą pripažinti esant savavališką. Akcentavo, kad netgi savavališkos statybos faktas, jeigu tai būtų nustatyta, negali būti laikomas aplinkybe, užkertančia kelią nuosavybės ar valdymo teisių įgijimui.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, pripažindamas, jog yra savavališkai pastatytų statinių statytojas, siekia teisėtų teisinių pasekmių – teisėto valdymo kaip savarankiškos daiktinės teisės pripažinimo į šiuos statinius ir jos įregistravimo viešajame registre. Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad jeigu daiktas sukuriamas nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, jis negali būti pripažįstamas ne tik nuosavybės, bet ir valdymo teisės objektu, nes teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė ir yra pagrindas nuosavybės teisei atsirasti.
Atsakovas pažymi, kad teismas pagrįstai sprendė, jog Vilniaus apygardos teismo 1996 m. gegužės 29 d. nutartyje buvo konstatuotas statinių savavališkos statybos faktas, todėl papildomai to konstatuoti nėra būtina. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo teiginiai, jog statinių teisinė registracija yra likusi iki šiol, nepagrįsti, nes tuo metu galioję teisės aktai nenumatė atskiros nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį registracijos, todėl tiek statinių, tiek teisių į juos registracija buvo panaikinta, o Nekilnojamojo turto registro įraše esantys duomenys patvirtina tik statinių kadastro surinkimo faktą, nes joks statinių, kaip nekilnojamųjų daiktų, suformavimą ir / ar įregistravimą patvirtinantis juridinis pagrindas (dokumentas) Nekilnojamojo turto registro įraše nėra nurodytas. Šią aplinkybę patvirtina ir 2014 m. lapkričio 25 d. teismo sprendimas, kuriame nustatytas faktas, jog pareiškėjas statinių nevaldo, nes jie pastatyti neteisėtai, o neteisėtai sukurtas objektas negali būti laikomas nekilnojamuoju daiktu, o jo savininkas valdo tik statybines medžiagas. Taigi pareiškėjo pateikti dokumentai neatitinka reikalavimų valdymo teisei įregistruoti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime nurodo, kad teismas padarė pagrįstas išvadas, jog skundžiami sprendimai atitinka teisės aktų reikalavimus, o pareiškėjo pateikti dokumentai buvo nepakankami prašomiems veiksmams atlikti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl teritorinio registratoriaus atsisakymo Nekilnojamojo turto registre registruoti pareiškėjo daiktinę valdymo teisę į Statinius.
Nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. balandžio 11 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas įregistruoti Bendrijos valdymo teisę į Statinius (I t., b. l. 15–16). Atsakovas 2014 m. balandžio 18 d. sprendimu (I t., b. l. 17) vadovaudamasis Registro įstatymo 22–23 straipsniais, 26 straipsnio 3 dalie 2 punktu, 29 straipsnio 2 ir 7 punktais, pareiškėjo prašymo netenkino konstatavęs, kad teritoriniam registratoriui kartu su prašymu pateikti dokumentai nepatvirtina daiktinės teisės – valdymo – į Statinius atsiradimo. VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2014 m. gegužės 21 d. sprendimu (I t., b. l. 22–24) pareiškėjo skundo netenkino ir teritorinio registratoriaus sprendimą paliko nepakeistą. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl atsakovo ir Ginčo komisijos sprendimų panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo įregistruoti Bendrijos valdymo teisę į Statinius, skundžiamus sprendimus pripažino teisėtais bei pagrįstais ir skundą atmetė.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta tvarka, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, vadovavosi tinkamomis teisės normomis, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Registro įstatymo 4 straipsnis numato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tokia nuostata yra nurodyta ir CK 4.262 straipsnyje. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalis be kita ko nustato, kad kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą. Šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytas pavyzdinis sąrašas juridinius faktus patvirtinančių dokumentų, kuriais remiantis registruojamos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą. Registro įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jei dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, neatitinka šio įstatymo reikalavimų (2 p.); jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad įstatymai nenumato galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ar juridinius faktus registruoti nekilnojamojo turto registre (7 p.).
Šios bylos kontekste pažymėtina, kad Nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012, kt.).
Taip pat pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011, kt.).
Atsižvelgus į išdėstytą teisinį reguliavimą, aktualią teismų praktiką bei įvertinus faktines bylos aplinkybes ir keliamo ginčo pobūdį, darytina išvada, kad šioje byloje nustatinėtina aplinkybė – ar pareiškėjo atsakovui pateikti dokumentai patvirtina pareiškėjo turimą Statinių daiktinę valdymo teisę. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti ir įvertinti, ar pareiškėjo atsakovui teiktuose dokumentuose yra užfiksuota, kad pareiškėjas turi daiktinę valdymo teisę į Statinius.
Iš pareiškėjo atsakovui teikto prašymo turinio matyti, jog prie prašymo įregistruoti valdymo teisę į Statinius, pareiškėjas pateikė Statinių registravimo dokumentų kopijas, Bendrijos įstatų kopiją, Bendrijos perregistravimo dokumentų kopijas, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 1996 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-394/1996 kopiją, Vilniaus apygardos teismo 1996 m. gegužės 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-1042/96 kopiją bei pastato eksploatavimo išlaidas patvirtinančių dokumentų kopijas (I t., b. l. 15–16).
Įvertinusi šių byloje esančių dokumentų turinį, teisėjų kolegija sutinka su ginčijamame teritorinio registratoriaus sprendime padaryta išvada, jog šie dokumentai nepatvirtina pareiškėjo daiktinės valdymo teisės į Statinius, todėl pareiškėjo atsakovui pateiktų dokumentų pagrindu tokia teisė negalėjo būti registruota Nekilnojamojo turto registre.
Be to, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, byloje yra pateikti įrodymai, kuriuose paneigiama pareiškėjo daiktinė valdymo teisę į Statinius. Nustatyta, kad pareiškėjas yra kreipęsis į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl nekilnojamojo daikto valdymo fakto į Statinius nustatymo ir 2014 m. lapkričio 25 d. šio teismo sprendimu (civilinė byla Nr. 2-33098-868/2014) Bendrijos pareiškimas buvo atmestas nustačius, kad nėra paneigtas teismų konstatuotas Statinių savavališkos statybos faktas, o jei statinys pastatytas savavališkai – pažeidžiant teisės aktuose nustatytą statinių statybos tvarką, negalima pripažinti, kad savavališkos statybos metu sukurtas daiktas įgyjamas ir pradedamas valdyti teisėtai. Aptariamas teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartimi ir yra įsiteisėjęs.
Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė materialiosios ir proceso teisės nuostatas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir atmesdamas pareiškėjo skundą priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgus į tai, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo 40-osios laikinųjų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.