Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jankauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Šiugždinytės, Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios K. M. (buvusi pavardė Š., toliau – K. M.) gynėjo advokato K. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2019 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo K. M. buvo pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį ir nuteista 100 (vieno šimto) MGL dydžio, t. y. 3766 (trijų tūkstančių septynių šimtų šešiasdešimt šešių) eurų, bauda.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. K. M. Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu buvo pripažinta kalta pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už tai, kad ji Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdybos Ikiteisminio tyrimo skyriuje, esančiame (duomenys neskelbtini), atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) 2017 m. sausio 2 d., būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, 2017 m. sausio 2 d., nuo 15.03 val. iki 20.10 val., 2017 sausio 5 d., nuo 8.00 val. iki 13.58 val., 2017 sausio 9 d., nuo 15.35 val. iki 17.19 val. bei 2017 m. kovo 9 d., nuo 10.03 val. iki 12.42 val. ikiteisminio tyrimo pareigūno apklausiama kaip liudytoja, davė melagingus parodymus apie tai, kad G. O. ir R. D. – S. iki 2014 m. gegužės 25 d. be jos (K. M.) leidimo ir jai nežinant rinko, kaupė ir saugojo informaciją apie jos privatų gyvenimą, naudodami vaizdo ir garso įrašymo priemones, dėl ko ji nukentėjo bei patyrė neturtinę (moralinę) žalą. G. O. rinko, kaupė ir saugojo informaciją apie jos privatų gyvenimą, kaip ją kompromituojančią medžiagą, kad, esant reikalui, galėtų ją šantažuoti, ja manipuliuoti. Vėliau, t. y. 2017 m. gruodžio 8 d., nuo 14. 37 val. iki 15.21 val., Kauno apylinkės teisme, esančiame (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo teisėjos apklausiama kaip liudytoja, K. M. aukščiau nurodytus ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus paneigė ir parodė, kad G. O. nuo bendravimo su juo pradžios 2011 m. ar 2012 m. leido ją (K. M.) sekti bei samdyti žmogų, kad ją sektų, ji tai darė, kad G. O. ja pasitikėtų, įsitikintų jos ištikimybe, G. O. jokių pretenzijų neturi.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistosios K. M. gynėjo advokato apeliacinis skundas tenkinamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

6. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste sutikti su apeliacinio skundo motyvais, jog baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta šališko teismo, teisinio pagrindo nėra. Šiuo aspektu pažymėtina, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys Nr. 2K-340/2008, Nr. 2K-414/2010, Nr. 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamoje byloje, aukštesnysis teismas jokių duomenų, patvirtinančių subjektyviuosius nešališkumo požymius, neįžvelgia, o ir pats K. M. gynėjas jų nenurodo. Tuo tarpu vertinant objektyviuosius nešališkumo aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių teisėjo šališkumu, todėl niekuo nepagrįsta nuteistosios gynėjo nuomonė, kad teismas įrodymus vertino subjektyviai, kas šiuo atveju ir daroma apeliaciniu skundu, nelaikytina teismo šališkumu. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį K. M. atžvilgiu pirmosios instancijos teismas apsiribojo vien tik kaltinamojo akto perrašymu, tačiau su šiais apelianto motyvais nesutiktina. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklausta tiek K. M., tiek G. O. bei kiti liudytojai, jų parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, skundžiamame nuosprendyje aprašyti, pateikiant ir byloje surinktų įrodymų vertinimą. Skundžiamame nuosprendyje remiamasi nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste aktualia teismų praktika, K. M. veiksmai analizuojami BK 235 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių visumoje, todėl teigti, jog šiuo konkrečiu atveju buvo perrašytas tik kaltinamasis aktas ir tokiu būdu konstatuoti pirmosios instancijos teismo šališkumą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Remiantis nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiaga, K. M. bei jos gynėjo teisė reikšti nušalinimus nebuvo suvaržyta, šia galimybe jie pasinaudojo 2018 m. lapkričio 13 d. teisiamojo posėdžio metu, tačiau K. M. bei jos gynėjo pareikštas nušalinimas teismui buvo motyvuotais atmestas. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog vertinamu atveju nebuvo jokių objektyvių teismo nusišalinimo aplinkybių, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Šioje vietoje atkreiptinas nuteistosios gynėjo dėmesys, jog nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta. Tuo tarpu teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistosios ar jos gynėjo norų, negali būti laikomas teismo šališkumu.

7. K. M. gynėjo advokato K. J. prašymas nutraukti baudžiamąją bylą dėl esminių BPK pažeidimų taip pat atmestinas. Nors K. M. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu pirmosios instancijos teismui buvo perduota pasibaigus ikiteisminio tyrimo atlikimo terminui, o atnaujintas jis buvo nesant jokių svarbių priežasčių, tačiau šie apeliacinio skundo motyvai jokios reikšmės esminių BPK pažeidimų konstatavimui nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje neturi. Bylos duomenimis nustatyta, kad pirmąjį kartą kaltinamasis aktas K. M. atžvilgiu buvo surašytas ir kartu su baudžiamąja byla pirmosios instancijos teismui perduotas 2018 m. liepos 3 d. Tačiau, Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 31 d. nutartimi, nustačius, jog kaltinamasis aktas buvo surašytas pasibaigus ikiteisminio tyrimo terminui, kuris nebuvo pratęstas, baudžiamoji byla buvo perduota Kauno apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui šiam esminiam baudžiamojo proceso pažeidimui pašalinti. Šioje vietoje būtina pažymėti, kad ikiteisminio tyrimo terminas iki kaltinamojo akto surašymo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo pasibaigęs 2018 m. birželio 22 d., tačiau, dar 2018 m. birželio 13 d., t. y. nepasibaigus minėtam ikiteisminio tyrimo terminui, proceso dalyviams, tame tarpe ir K. M. gynėjui advokatui K. J., buvo pranešta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą (1 t., b. l. 130), 2018 m. birželio 21 d. (vėlgi, dar nesibaigus ikiteisminio tyrimo terminui), K. M. gynėjas advokatas K. J. buvo supažindintas su ikiteisminio tyrimo medžiaga (1 t., b. l. 131). Šių duomenų visuma patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje buvo baigtas dar 2018 m. birželio 13 d., apie tai proceso dalyviams buvo pranešta dar iki ikiteisminio tyrimo termino pabaigos ir tik K. M. gynėjui advokatui 2018 m. birželio 25 d. pateikus prašymą papildyti ikiteisminį tyrimą, jis buvo patenkintas iš dalies ir tam tikri duomenys prie baudžiamosios bylos prijungti jau suėjus ikiteisminio tyrimo terminui (1 t., b. l. 132-133, 134-136, 137), jokių papildomų proceso veiksmų neatlikus. Tuo tarpu remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, tais atvejais, kai ikiteisminis tyrimas pabaigtas ir visiems proceso dalyviams apie tai pranešta laiku, ikiteisminis tyrimas nepildomas, nebeatliekami jokie papildomi tyrimo veiksmai, tačiau kaltinamasis aktas teismui perduodamas praleidus ikiteisminio tyrimo terminą, tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–495/2012).

8. Ir vis tik, vykdydamas Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 31 d. nutartį, Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo skyriaus vyriausiasis prokuroras E. Z. 2018 m. rugsėjo 5 d. nutarimu nutarė atnaujinti ikiteisminio tyrimo terminą byloje ir jį pratęsti iki 2018 m. rugsėjo 28 d. Per naujai nustatytą terminą, proceso dalyviai buvo pakartotinai supažindinti su ikiteisminio tyrimo pabaiga ir 2018 m. rugsėjo 14 d. surašius kaltinamąjį aktą, baudžiamoji byla buvo vėl perduota Kauno apylinkės teismui. Šių duomenų visumoje atmetant K. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl esminių BPK pažeidimų, svarbu paminėti, kad tiek įstatymo, tiek teismo nustatyti terminai, jei jie praleisti dėl svarbių priežasčių, gali būti atnaujinami (BPK 102 straipsnio 1 dalis). Svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažįstamos konkrečios faktinės aplinkybės, sudariusios kliūtis iki nustatyto termino pabaigos tinkamai atlikti procesinius veiksmus. Klausimą, ar konkrečios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, esančiomis pagrindu jį atnaujinti, sprendžiama atsižvelgiant į procesinių terminų esmę, termino praleidimo trukmę, o taip pat ar prašančioji šalis sąžiningai ir tinkamai naudojasi procesinėmis teisėmis. Procesinių terminų esmė yra tame, kad būtų užtikrintas proceso operatyvumas ir asmens teisė į greitą procesą. Tačiau, asmens teisė į greitą procesą yra teisės į teisingą teismą dalis, kurios visapusiškas, o ne tik minėtu aspektu užtikrinimas, suponuoja tikro, o ne tariamo teisingumo įvykdymą byloje. Esant šių duomenų visumai, atsižvelgiant į tai, kad ištaisyti Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 31 d. nutartyje nurodytą baudžiamojo proceso trūkumą – kaltinamasis aktas surašytas pasibaigus ikiteisminio tyrimo terminui, kuris nebuvo pratęstas, kitomis teisinėmis priemonėmis nei termino atnaujinimas BPK 102 straipsnyje nustatyta tvarka, nebuvo jokios objektyvios galimybės, teigti, jog vertinamu atveju ikiteisminio tyrimo terminas buvo atnaujintas nesant jokioms svarbioms priežastims, pagrindo nėra. Darant šią išvadą įvertintina ir tai, kad Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 31 d. nutartis buvo apskųsta Kauno apygardos teismui, tačiau 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi K. M. gynėjo advokato K. J. skundas buvo atmestas, Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 31 d. nutartį paliekant nepakeistą, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog Kauno apylinkės teismo 2018 m. liepos 31 d. nutarties teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas aukštesniojo teismo, dėl ko, jos turinys ir nustatytos aplinkybės šioje proceso stadijoje nebekvestionuotinos.

9. Tai, kad Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo skyriaus vyriausiojo prokuroro E. Z. 2018 m. rugsėjo 5 d. nutarime nebuvo išaiškinta šio nutarimo apskundimo tvarka, jo teisėtumas ir pagrįstumas nebuvo patikrintas įstatymų nustatyta tvarka, pagrindo konstatuoti esminius BPK pažeidimus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat nesudaro. Bylos duomenimis, po minėto nutarimo priėmimo proceso dalyviai buvo supažindinti su bylos medžiaga, kurioje, be kita ko, buvo ir šis nutarimas, tačiau skundų dėl jo nei K. M., nei jos gynėjas nepateikė, savo pretenzijas dėl minėto nutarimo pradėję reikšti tik Kauno apylinkės teismui 2018 m. spalio 1 d. priėmus nutartį, kuria baudžiamoji byla K. M. atžvilgiu buvo perduota Kauno apygardos prokuratūros vyriausiajam prokurorui nurodytiems trūkumams pašalinti. Paminėta Kauno apylinkės teismo nutartis buvo apskųsta Kaunu apygardos teismui, kuris 2018 m. spalio 29 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nutartį panaikino ir baudžiamąją bylą su joje esančių kaltinamuoju aktu grąžino toliau nagrinėti Kauno apylinkės teismui. Svarbu tai, kad spręsdamas Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nutarties teisėtumo klausimą, Kauno apygardos teismas, pasisakė ir dėl Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo skyriaus vyriausiojo prokuroro E. Z. 2018 m. rugsėjo 5 d. nutarimo, pripažindamas tam tikrus šio nutarimo trūkumus, su kuriais sutinka ir teisėjų kolegija, tačiau, vien tik jų egzistavimas esminių BPK pažeidimų, dėl kurių baudžiamoji byla turėtų būti nutraukta, nesuponuoja. Iš aptarto seka, kad apie Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo skyriaus vyriausiojo prokuroro E. Z. 2018 m. rugsėjo 5 d. nutarimo priėmimą tiek K. M., tiek ir jos gynėjui advokatui buvo žinoma dar 2018 m. rugsėjo 12 d., tačiau, susipažindami su bylos medžiaga, nei vienas jų jokių pretenzijų dėl jo neįvardijo, pastabų nereiškė, įstatymų nustatyta tvarka jo neskundė. Įvertintina ir tai, kad 2019 m. sausio 30 d. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu K. M. gynėjas advokatas K. J. pateikė prašymą panaikinti Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo skyriaus vyriausiojo prokuroro E. Z. 2018 m. rugsėjo 5 d. nutarimą, kuriuo nutarta atnaujinti ikiteisminio tyrimo terminą, ir baudžiamąją bylą K. M. atžvilgiu nutraukti, tačiau šis prašymas teisiamojo posėdžio metu buvo atmestas, kas suponuoja pagrįstą išvadą, jog iš esmės K. M. bei jo gynėjo pozicija dėl minėto nutarimo nepagrįstumo buvo išreikšta teisiamojo posėdžio metu, šis prašymas buvo įvertintas bylą nagrinėjančio teismo, todėl sutikti su apeliacinio skundo motyvais, jog neturėjus galimybės apskųsti minėto procesinio sprendimo, buvo apribotos K. M., kaip kaltinamosios teisės, vėlgi nėra jokio objektyvaus pagrindo.

10. Nenustačius jokių esminių BPK trūkumų, dėl kurių baudžiamoji byla K. M. atžvilgiu turėtų būti nutraukta, toliau sprendžiamas skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo klausimas dėl K. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Skundžiamu nuosprendžiu K. M. buvo pripažinta kalta pagal BK 235 straipsnio 1 dalį už tai, kad šio nuosprendžio 1 punkte aprašytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis ji davė melagingus parodymus apie galimai neteisėtus G. O. ir R. D.-S. veiksmus, be jos leidimo renkant ir kaupiant informaciją apie jos privatų gyvenimą. Įvertinus skundžiamo nuosprendžio motyvus, matyti, kad pripažindamas K. M. kalta, pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė nuteistosios, liudytojo G. O. ir K. M. apklausą ikiteisminio tyrimo metu vykdžiusių policijos pareigūnų parodymais bei rašytine bylos medžiaga, K. M. pareikštuose kaltinimuose minimos R. D.-S. neapklausus. Šių duomenų visumoje apylinkės teismas sprendė, kad baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų duomenų pakanka K. M. kaltei pagal BK 253 straipsnio 1 dalį pagrįsti. Tačiau, atlikusi įrodymų tyrimą baudžiamojoje byloje, įvertinusi tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek apeliacinės instancijos teisme ištirtus ir patikrintus įrodymus, sutikti su tokia apylinkės teismo išvada teisėjų kolegija, negali. Akivaizdu, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kas neabejotinai turėjo esminės įtakos teismo išvadoms dėl K. M. kaltės.

11. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užkirsti kelią neteisėtų ir nepagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimų įsiteisėjimui, turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus, remiantis jų visuma padaryti kitokias išvadas. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi vieningos pozicijos, jog nagrinėdamas baudžiamąją bylą, aukštesnės instancijos teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, ar jų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-629/2006).

12. Apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu kaltės K. M. nepripažino ir parodė, kad per vieną savaitę dėl to paties įvykio ji buvo apklausta net tris kartus, dar kartą ją apklausiant 2017 m. kovo 9 d. Jos apklausos buvo vykdomos po darbo valandų, kai ji buvo išsekusi ir pavargusi. Jau pirmosios apklausos metu ją apklaususiam pareigūnui A. L. ji paaiškino, kad ją ir G. O. siejo asmeninio pobūdžio ilgalaikiai santykiai. Su G. O. ji susipažino 2011 metais, o nuo 2012 metų iki 2016 m. lapkričio mėnesio jie bendravo artimai, vedė bendrą ūkį, santuokos įregistravę nebuvo. Jų santykiai buvo komplikuoti, jie ne kartą buvo išsiskyrę ir vėl susitaikę, gyveno kaip šeima, tuo metu G. O. ji laikė visaverčiu gyvenimo partneriu. Išgyvendama sunkų gyvenimo etapą, pirmųjų apklausų metu kai kurių G. O. savo duotų leidimų ją sekti, filmuoti ir įrašinėti, ji neprisiminė. Pamačiusi STT pareigūnus, stebinčius jos nuogos nuotraukas ir vaizdo įrašus, ji buvo visiškai išmušta iš vėžių, sutrikusi ir pasipiktinusi, tačiau jau pirmųjų apklausų metu ji paaiškino, kad dalis leidimų G. O. ją filmuoti ir sekti buvo duota. K. M. teigimu, jos apklausas vykdę STT pareigūnai stengėsi išskirti leidimą sekti ir leidimą kaipti informaciją, stengėsi ją įtikinti, kad G. O. jos atžvilgiu atlikti veiksmai yra nusikalstami. Ji iki šiol nesupranta, kuo skiriasi leidimas sekti ir leidimas kaupti informaciją. Apklausų metu bandant paaiškinti kai kurias aplinkybes dėl G. O. suteikto leidimo ją sekti ir šiam tikslui samdyti žmogų sekimui, ji buvo nutraukiama ir kamantinėjama: „kada?”, „kada tiksliai?” ir pan. Žinodama, kad šioje ikiteisminio tyrimo įstaigoje pas tą patį tyrėją yra kita byla, susijusi su G. O. įmonėmis, ji suprato, kad jos, kaip galimai nukentėjusiosios faktas, tyrėjui visiškai neįdomus. Prašė advokato surašyti civilinį ieškinį ir jį pasirašė, tačiau jai nebuvo išsamiai išaiškintos visos teisės.

13. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu K. M. parodė, kad su G. O. susipažino 2011 metais, bendrauti artimai pradėjo nuo 2012 metų ir bendravo iki 2017 metų. Bendravimas nutrūko, kai 2016 metų pabaigoje G. O. buvo uždrausta su ja bendrauti. Visą šį laiką jie gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, keliavo, pirko daiktus. Nors buvo neįregistravę santuokos, tačiau gyveno kaip šeima. Gyvendama su G. O. ji žinojo apie jo santuoką ir vaikus, tačiau G. O. jai vis kartojo, jog skiriasi. Per visą bendravimo su G. O. laikotarpį, jie buvo ne kartą išsiskyrę, po ko, vėl susieidavo, tačiau nei vienas jų išsiskyrimas netruko ilgiau nei vienerius metus. Nors byloje ir yra protokolas, pagal kurį jai buvo išaiškinta teisė neduoti parodymų prieš savo artimą asmenį, tačiau jai niekada nebuvo išaiškinta teisė neduoti parodymų prieš G. O.. Jei būtų suteikta tokia teisė, ji būtų ja pasinaudojusi iš karto. Tyrėjas jai davė pasirašyti protokolą, tačiau žodžiu nepaaiškino jos teisių. Pasitikėdama tyrėju, protokolą pasirašė, jo neskaitė. Pirmoji jos apklausa vyko iki vėlyvo vakaro, ji buvo pavargusi, jai buvo šokas, jog atsidūrė tokioje situacijoje. Nesuvokė, kas yra STT ir kokios jos funkcijos. Tyrėjas jai nenurodė, kad gali turėti advokatą ir, kad šis gali dalyvauti jos apklausoje.

14. Liudytojas G. O. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad K. M. pažįsta, susipažino prieš 6-7 metus, po to pradėjo intensyviai bendrauti, kartu gyventi. Buvo ne kartą išsiskyrę, tačiau juos siejo ilgalaikiai santykiai, jie gyveno kaip pora, K. M. laikė savo gyvenimo partnere. Byla dėl BK 167 straipsnio atsirado dėl to, kad jo atžvilgiu Panevėžio STT atlikinėjo ikiteisminį tyrimą, kurio metu buvo gauta informacija ir apie galimą K. M. privataus gyvenimo sekimą. Sužinojęs tai, paskambino K. M. ir susitarė su ja susitikti. Žinojo, kad medžiaga, kurią turi Panevėžio STT pareigūnai, yra bendra, atsiradusi bendru sutarimu, todėl norėjo K. M. informuoti apie šią situaciją. Jiems susitikus, K. M. elgėsi keistai, vėliau suprato, jog jos elgesys buvo keistas dėl to, kad pirmoji jos apklausa jau buvo įvykusi. G. O. teigimu, jis turėjo visus K. M. sutikimus ir netgi paskatinimus užsiimti jos sekimu, kad jis įsitikintų K. M. ištikimybe jam. Turėjo leidimą prisijungti prie K. M. „Facebook“ paskyros, o naudoti pasiklausymo įrangą, kamerą jam buvo leista K. M. SMS pranešimu. Šią informaciją STT pareigūnai turėjo.

15. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytojas G. O. parodė, kad jų santykiai su K. M. prasidėjo 2012 metų sausį ir tęsėsi ilgai. Būdavo laikotarpių, kai jų santykiai nutrūkdavo, tačiau jie planavo ir gyveno kaip šeima, kartu vyko į keliones, nuomojosi ne vieną bendrą būstą. Tuo metu su sutuoktine jau negyveno. Paskutinį kartą bendrą ūkį su K. M. vedė apie 3 mėnesius nuo 2016 m. rugpjūčio mėnesio iki 2016 m. lapkričio mėnesio.

16. Liudytojas R. A. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad prieš porą metų teikė teisines paslaugas K. M.. Atstovavo ją kaip nukentėjusiąją. Vieną kartą dalyvavo apklausoje ir surašė civilinį ieškinį. Apklausoje K. M. pozicija keitėsi. Civilinį ieškinį reiškė dėl to, kad be K. M. leidimo buvo naudojami jos duomenys, dėl ko, jai buvo padaryta žala. Pareigūnas K. M. paaiškino, kas būna tais atvejais kai pradžioje duodami vieni parodymai, o po to jie pakeičiami. Jis ir pats nurodė, kad keičiant parodymus gali būti nemalonumų. Protokolas buvo rašomas iš K. M. žodžių, abu perskaitė, pasirašė, dar pataisymų buvo.

17. Liudytojas A. L. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad dirba Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kauno valdyboje, ikiteisminio tyrimo skyriuje. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo atliekamas dėl neteisėtos informacijos rinkimo apie asmens privatų gyvenimą. K. M. pradžioje buvo liudytoja, vėliau – nukentėjusioji. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas, kai Panevėžio STT pareigūnai, vykdydami kitą ikiteisminį tyrimą, kratos metu rado laikmeną, dėl kurios turinio nusprendė nustatyti galimai nusikalstamos veikos požymius. Iš jam pateiktos informacijos apibūdinti santykių, buvusių tarp K. M. (Š.) ir G. O., negalėtų, jų santykiai tirti nebuvo. Iš turimų duomenų negali pasakyti, ar K. M. (Š.) su G. O. vedė bendrą ūkį, turėjo bendrą laisvalaikį, kadangi G. O. tuo metu gyveno kitoje vietoje ir bendrą ūkį vedė su kitu asmeniu. K. M. buvo apklausta 3-4 kartus. Pirmos apklausos metu ji buvo liudytoja, supažindinta su visomis liudytojo teisėmis. Paskutinėje apklausoje K. M. pradėjo tikslinti parodymus. Nuo pirmos apklausos buvo atribota tai, ką K. M. leido, nuo to, ko ji neleido. Pasipildžius ikiteisminio tyrimo duomenims, kai paaiškėjo, kad buvo pateiktos susirašinėjimo žinutės, K. M. patikslino, kokius veiksmus G. O. leido ir kokiu laikotarpiu, o kokiu laikotarpiu neleido. Nuo pirmos apklausos buvo žinoma, kad dalį informacijos apie save K. M. G. O. rinkti leido. Nuo pat pirmos apklausos jis K. M. siūlė turėti atstovą, tačiau pirmų apklausų metu turėti atstovą K. M. atsisakė, vėliau – susirado.

18. Kaip matyti iš 2017 m. sausio 2 d. liudytojos apklausos protokolo, K. M. parodė, kad G. O. patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), kur įsikūrusi UAB „(duomenys neskelbtini)“, ji yra buvusi ne kartą. Ten vyko pas G. O., kartais iš šios teritorijos pasiimdavo įmonei priklausančius automobilius, su kuriais G. O. jai leisdavo važinėti. G. O. pažįsta apie 5,5 metų, juos siejo asmeninio pobūdžio santykiai, jie draugavo, tačiau jų santykiai buvo komplikuoti – ne kartą buvo išsiskyrę ir vėl susitaikę. Tam, kad išspręstų iškilusius tarpusavio ginčus, buvo jam leidusi stebėti jos „Facebook“ profilį, davė prisijungimo slaptažodį, kuriuo šis prisijungdavo prie jos profilio ir tikrindavo jos susirašinėjimo su kitais žmonėmis istoriją. Be to, G. O. buvo prašęs atsiųsti jam žinutę telefonu iš jos tuo metu naudoto mobilaus ryšio telefono, kad jis galėtų stebėti jos buvimo vietą GPS programa. Leido jam tai daryti, nusiuntė savo žinutę. Buvo kilę įtarimų, kad G. O. ją ne kartą sekė be jos leidimo. Matė, kaip G. O. važiavo paskui ją automobiliu, kurį pats vairavo, tuo metu, kai ji vyko iš Klaipėdos į Šiaulius pas klientę. Taip pat G. O. dažnai tiksliai žinodavo jos buvimo vietas tiksliu laiku. Jis netikėtai atvykdavo pas ją tiksliu jos buvimo laiku į tikslią buvimo vietą tais atvejais, kai ji asmeniškai jo neinformuodavo apie tai, kur ketino vykti, vyko ar jau buvo nuvykusi. Taip bendraujant su G. O. tiesiogiai ir telefonu, jis užsimindavo apie tai, kad žinojo, ką ji veikė jam nesant, kur ir su kuo tuo metu buvo, tačiau konkrečių tai įrodančių detalių nepasakodavo. Buvo kilęs įtarimas, kad G. O. įrašydavo jųdviejų telefoninius pokalbius. Ji nebuvo griežtai uždraudusi jam to daryti. G. O. be jos leidimo išsitraukdavo jos telefoninių pokalbių išklotines, nes pats jai jųdviejų pokalbių metu apie tai užsimindavo, tačiau nė karto jų neparodė. Iš jųdviejų pokalbių suprato, kad jis žinojo daug informacijos apie jos privatų gyvenimą, kurią kitiems asmenims G. O. pasakodavo iškreiptai ir šmeižiančiai. Nuo 2016 m. rugpjūčio mėnesio iki 2016 m. lapkričio mėnesio pradžios gyvo su G. O. nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tačiau jokio bendrai užgyvento turto, bendrų turtinių ar kitokio pobūdžio įsipareigojimų neturi. Nuo 2016 m. lapkričio mėnesio pradžios kartu nebegyvena, nebendrauja. Apklausos metu peržiūrimi standžiajame diske (duomenys neskelbtini) esantys vaizdo įrašai. Juose, K. M. teigimu, nufilmuotas vieno kambario butas, esantis (duomenys neskelbtini), tikslaus namo ir buto numerio nepamena. Tai yra jos tėvams nuosavybės teise priklausantis butas. Įrašuose užfiksuota ji viena, arba kartu su G. O.. Vaizdo įrašuose užfiksuotas ir K. M. kambarys, esantis keturių kambarių bute, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame ji apie 3-4 metus nuomojosi kambarį. Taip pat K. M. pateikti vaizdo ir garso įrašai, kurie, jos teigimu, buvo padaryti automobilyje „(duomenys neskelbtini)“ arba „(duomenys neskelbtini)“, kuriais G. O. ją ne kartą vežė. K. M. apklausos metu parodyti ir garso įrašai, kuriuose ji atpažino savo ir G. O., jo ir R. D.-S. telefoninius pokalbius, kuriuose buvo kalbama apie K. M.. Nežinojo, kad G. O. įrašinėjo telefoninius pokalbius, tik nujautė, kad jis taip darė. Fotonuotrauka „(duomenys neskelbtini) juodaplauke“ yra jos paauglystės nuotrauka, kurios G. O. nedavė. Mano, kad G. O. ją galėjo įsirašyti tuo metu, kai naudojosi jos asmeniniu nešiojamuoju kompiuteriu, kuriuo ji geranoriškai leido jam naudotis. Taip pat šią nuotrauką G. O. galėjo išsisaugoti iš jos „Facebook“ profilio, kuri buvo vieša. Fotonuotrauką ,,nuotr,-Nepozuota-akimirka-5(l)“ mačiusi anksčiau, joje užfiksuota ji ir G. O.. Nusifotografavo savo sutikimu. Mano, kad G. O. ją sekė tuo metu, kai ji gyveno kambaryje, bute (duomenys neskelbtini). Kažkuriuo laiku ryte atsikėlusi pamatė savo kambaryje po televizoriumi juodos spalvos dėžę. Tai buvo panašu į kažkokį technikos prietaisą. Pagalvojo, kad tai yra garso įrašymo prietaisas. Apie tai pasakė G. O.. Kai išvyko iš buto, prietaisas dar buvo, kai grįžo – nebuvo. Mano, kad jį pasiėmė G. O., nes turėjo raktus nuo buto. Mano, kad automobilyje „(duomenys neskelbtini)“, kuriuo G. O. buvo leidęs jai pavažinėti, buvo pasiklausymo įranga – vadinamos blakės. Įtarimas kilo po to, kai pokalbių su G. O. metu, jis nurodydavo jai kurioje vietoje tam tikru metu ji buvo, su kuo automobilyje bendravo. Neleido G. O. jos filmuoti jos gyvenamosiose ar kitose buvimo vietose, kuriose ji buvo viena ir su draugėmis, neleido filmuoti, kai jie būdavo kartu, neleido jam kaupti ir saugoti tokio pobūdžio ir tokio kiekio įrašų. Neleido G. O. įrašinėti jųdviejų telefoninių pokalbių, nors ir nebuvo draudusi jam to daryti. Neleido G. O. kaupti, saugoti jo ir jos telefoninių pokalbių. Mano, kad G. O. rinko informaciją apie jos privatų gyvenimą dėl to, kad jis buvo ja apsėstas, norėjo visiškai kontroliuoti jos asmeninį gyvenimą, kaupė šią informaciją kaip ją kompromituojančią medžiagą, kad, esant reikalui, galėtų ją šantažuoti, pvz., kad su juo neišsiskirtų, kad galėtų ja manipuliuoti. R. D.-S. galėjo padėti G. O. ją sekti. Reiškia pretenzijas dėl to, kad G. O. neteisėtai, tai yra be jos sutikimo ją filmavo vieną ir kartu su juo, ją fotografavo, kaupė ir saugojo tokio pobūdžio ir tokio kiekio vaizdo bei garso įrašus, jos „Facebook“ susirašinėjimo istorijas apie jos privatų gyvenimą jai apie tai nežinant. Dėl to labai nemaloniai jaučiasi ir patyrė moralinę žalą (1 t., b. l. 25-30).

19. Remiantis 2017 m. sausio 5 d. liudytojos papildomos apklausos protokolu, K. M. buvo parodyti įvairūs vaizdo ir garso įrašai, saugomi prie ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) bylos. K. M. patvirtino, jog visus šios apklausos metu jai parodytus vaizdo ir garso įrašus ji mato/girdi pirmą kartą, juose užfiksuoti jos ir G. O. pokalbiai ir veiksmai, galėję vykti 2013-2014 metais. Garso ir vaizdo įrašai buvo padaryti G. O. automobiliuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei įrašinėjant K. M. telefoninius pokalbius, filmuojant jos gyvenamąsias vietas, adresais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Apklausos metu K. M. buvo parodyti ir tam tikri „word“ dokumentai, kuriuose, jos teigimu, buvo užfiksuoti jos ir kitų asmenų susirašinėjimai „Facebook“ programoje. Peržiūrėtos ir fotonuotraukos, kuriose, K. M. teigimu, užfiksuoti jos medicininiai dokumentai, jos susirašinėjimo istorijos jos naudotu mobilaus ryšio telefonu, jos mobilaus ryšio telefono adresų knygos kontaktai ir SMS susirašinėjimų istorija, programoje „Skype“ jos esančių susirašinėjimų su kitais asmenimis istorija. Nežinojo, kad G. O. renka, kaupia ir saugo šią informaciją. K. M. teigimu, ji leido G. O. stebėti savo „Facebook“ istoriją, tačiau nežinojo, kad šiuos duomenis jis saugo ir kaupia. K. M., jos teigimu, nežinojo, kad apklausos metu jai parodytus garso ir vaizdo įrašus G. O. darė, juos saugojo ir kaupė, apie tai G. O. jos informavęs nebuvo. Papildomai liudytoja paaiškino, kad 2017 m. sausio 4 d. ji buvo susitikusi su G. O.. Nuo 2016 m. lapkričio mėn. pradžios nebuvo jo mačiusi. Norą susitikti išreiškė G. O., jam neprieštaravo. Nuvyko į „(duomenys neskelbtini)“ restoraną. Susitikimo metu G. O. papasakojo apie savo dabartinį gyvenimą. Pasiguodė, kad jam dabar sunku dėl Panevėžio STT baudžiamosios bylos, kurioje jis kaltinamas. Tai pasakodamas jis tarsi tarp kitko užsiminė, kad tyrimo metu jo ofise buvo paimtas diskas, kuriame yra šiek tiek jos ir jo nuotraukų taip pat vaizdo įrašai, tačiau akcentavo, kad daugiau yra jo pokalbiai su vaiku. Taip pat pasakė, kad Panevėžio STT dėl šito dalyko atskyrė bylą ir persiuntė ją nagrinėti į Kauną, ir kad nenustebtų, jog ją gali kviesti į apklausą. Prašė, kad jam padėtų tuo klausimu. Kaip padėti nepaaiškino, tik minėjo, kad, esant reikalui, ji pasakytų, jog visos nuotraukos, vaizdo įrašai buvo darytos, saugotos ir kauptos jos ir jo bendru susitarimu. Prieš išsiskiriant, jis papildomai užsiminė, kad pasitars su advokatais ir, galbūt, prokuroru, ir kitą savaitę susisieks su ja, kokie jų tolimesni veiksmai turėtų būti. Daugiau nebendravo. Išorinio kietojo atminties (duomenys neskelbtini), taip pat diktofono (duomenys neskelbtini) nemačiusi, G. O. automobilyje matė panašių daiktų į parodytą juodos spalvos prietaisą (laikmeną), ofise ir jųdviejų gyvenamojoje vietoje, kai gyveno kartu. Taip pat matydavo, kad G. O. turėdavo daug įvairaus dydžio vaizdo kamerų ir kitokių techninių prietaisų, tačiau nežino jų paskirties nežino (1 t., b. l. 31-50).

20. Iš 2017 m. sausio 9 d. liudytojo papildomos apklausos protokolo matyti, kad su K. M. ir toliau buvo peržiūrimi įvairaus pobūdžio vaizdo ir garso įrašai, kuriuose užfiksuota tam tikra informacija apie privatų K. M. gyvenimą, kuriuos, K. M. teigimu, ji mato pirmą kartą ir apie jų egzistavimą nežinojo. Šios apklausos metu K. M. patvirtino, kad G. O. turėjo ne tik prisijungimą prie jos „Facebook“ paskyros, bet ir prisijungimo duomenis prie jos „G-Mail“ elektorinio pašto. K. M. patvirtino ir tai, kad savo noru G. O. ji buvo išsiuntusi SMS žinutę iš savo telefono, kad jis, naudodamas specialią programą, galėtų matyti, kokiose vietose ji yra. Taip pat atsiminė, kad G. O. jai buvo davęs kažkokį prietaisą, vadinamą „Tablete“ su GPS ir įpareigojo ją visą laiką su savimi vežiotis ir nešiotis. Ji suprato, kad šiuo prietaisu per GPS sistemą G. O. matydavo jos buvimo vietą. Sutiko, kad G. O. tokiais būdais ją sektų ir žinotų jos buvimo vietas. Pasak K. M., ji nebuvo leidusi nei G. O., nei R. S.-D., nei A. K. rinkti informacijos apie jos privatų gyvenimą, apie tai, kad jie tai darė, ji nežinojusi. Dėl to, kad R. S.-D. ir A. K. be jos (K. M.) sutikimo rinko informaciją apie šios privatų gyvenimą ir šią informaciją perduodavo G. O., ji patyrė neturtinę žalą. Ją patyrė ir dėl G. O. veiksmų, kai šis be jos sutikimo ir jai nežinant rinko, kaupė ir saugojo informaciją apie privatų jos (K. M.) gyvenimą (1 t., b. l. 51-53).

21. Kaip nustatyta 2017 m. kovo 9 d. liudytojo papildomos apklausos protokolu, K. M. buvo parodytos SMS žinučių fotonuotraukos, kurias pateikė G. O.. K. M. patvirtino, jog jai parodytus SMS pranešimus G. O. parašė ji 2014 m. gegužės 25 d., 2014 m. gegužės 26 d., 2014 m. gegužės 29 d. ir 2014 m. birželio 2 d. 2014 m. gegužės 25 d. parašė: „Aš reikalauju man pastatyt pasiklausymo įrangą ir kamerą! Aš rimtai!”. Vėliau tą pačią dieną G. O. parašė žinutę: „Iki tol kol pasitikėsi 100 %“. 2014 m. gegužės 26 d. G. O. jai atsakė žinute: „Tai kiek procentų dabar?“. 2014 m. gegužės 29 d. atsakė G. O. žinute: „Atsakymas per abstraktus brangusis“. Tą pačią dieną parašė G. O. žinutę: „Ar rodo GPS?“. Tą pačią dieną G. O. atsakė: „Nerodo“. Vėliau tą pačią dieną K. M. G. O. parašė: „O db?“. G. O. atsakė: „Rodo.“. 2014 m. birželio 2 d. ji G. O. parašė „Tu man brangus...“ nebeprarasiu tavęs daugiau.“ Tą pačią dieną papildomai parašė: „Nebent tu pats to norėtum.“. 2014 m. birželio 2 d. G. O. atsakė žinute: „GPS įjung.“. Tą pačią dieną G. O. atsakė žinute: „Tuoj“. Tą pačią dieną jam atsakė žinute: „Įkišau kraut. Rodo?“. Tą pačią dieną G. O. atsakė žinute: „Dar ne, tegul pasikrauna.“. Tą pačią dieną parašė G. O. žinutę: „Ką veiki? Kaip man patinka tie SMS su tavimi!“. Tą pačią dieną G. O. atsakė žinute: „Man irgi.“ Tą pačią dieną G. O. parašė žinutę: „Na, ar rodo?“. Savo 2014 m. gegužės 25 d. SMS žinutėmis K. M., jos pačios teigimu, leido G. O. ją sekti naudojant vaizdo ir garso įrašymo priemones, leido jam įrengti šias vaizdo ir garso įrašymo priemones visose jos buvimo vietose. Leido jam tai daryti neapibrėžtą laikotarpį, iki tol, kol šis pradės ja pasitikėti. Tokiu būdu, nuo 2014 m. gegužės 25 d. G. O., rinkdamas informaciją apie jos privatų gyvenimą, naudodamas vaizdo ir garso įrašymo priemones, pasiklausymo priemones bei kitais būdais ir priemonėmis, tai darė jos sutikimu. Duodama šį sutikimą G. O., neapribojo, kiek informacijos apie jos privatų gyvenimą jis galėjo rinkti. Apie šias žinutes nepapasakojo savo ankstesnių apklausų metu, nes tuo metu apie jas neatsiminė. R. D.-S. tokių žinučių nerašė ir sutikimo rinkti informaciją, apie jos privatų gyvenimą, nedavė. Nežinojo, kad R. D.-S. rinko informaciją, apie jos privatų gyvenimą. Kai bendraudavo su R. D.-S., leido jai perpasakoti G. O. apie jų pokalbius, kur jos abi buvo, ką abi veikė, apie ką kalbėjo, siųsti jos ir (duomenys neskelbtini) susitikimų vaizdo ir garso įrašus. Tačiau neleido R. D.-S. slapta jos sekti, slapta įrašyti jų pokalbius, jos pokalbius su kitais žmonėmis net ir jai esant kartu, taip pat neleido tokių įrašų perduoti G. O. ar kitiems žmonėms (1 t., b. l. 54-55 l.).

22. Nukentėjusiosios K. M. 2017 m. gruodžio 8 d. apklausos protokolu nustatyta, kad K. M. su G. O. susipažino 2011 metais. Artimai su juo bendrauti pradėjo 2012 metais. Bendravo iki 2017 metų. Bendravo artimai, vedė bendrą ūkį, kartu gyveno. 2013 metais, kai tarp K. M. ir G. O. vyko konfliktai dėl K. M. neištikimybės, ši leido G. O. ją sekti ir samdyti žmonės, kad tai darytų. Manė, jog tokiu būdu G. O. parodo jai savo meilę ir rūpestį ja. Kai apklausoje jai buvo rodomos nuotraukos bei vaizdo įrašai, ji buvo šoke, tai ją labai žeidė, o tyrėjas A. L. tokia jos psichologine būkle pasinaudojo. Tyrėjui ji sakė, kad buvo davusi G. O. leidimą ją sekti bei samdyti žmones, kurie tai darytų, patvirtino, jog G. O. leido montuoti pasiklausymo įrenginius, sekti ją vaizdo registratoriumi automobilyje. Tyrėjas jai užduodavo tendencingus klausimus, ji buvo pasimetusi, todėl apklausose ir yra užfiksuoti tokie jos parodymai. Iš pradžių ji neprisiminė šių leidimų. Nukentėjusi šioje byloje nesijaučia. K. M. pažymėjo, jog tyrėjui aiškino, kad tam tikroje konkrečioje vietoje ją sekti ji leidimo nedavė, tačiau 2014 metais bendrai buvo toks sutikimas, kuriuo G. O. ji leido ją sekti. To daryti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) neleido. Papildomai pažymėjo, kad G. O. nuo jos namų turėjo raktus ir jeigu konkrečiai ji ir nebuvo išsakiusi leidimo sekti ją namuose, tačiau ji buvo leidusi jam daryti, ką šis nori. 2014 m. kovo 18 d. įrašytame pokalbyje ji G. O. sakė, jog nori būti sekama (1 t., b. l. 72-75).

23. Įvertinusi aukščiau aptartus įrodymus, jų kontekste nustačiusi, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK reikalavimų, apylinkės teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir tinkamai neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui, skundžiamas Kauno apylinkės teismo nuosprendis naikintinas, K. M. atžvilgiu priimant naują išteisinamąjį nuosprendį, sprendžiant, kad vertinamu atveju nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

24. Baudžiamojon atsakomybėn K. M. buvo traukiama už tai, kad 2017 m. sausio 2 d., nuo 15.03 val. iki 20.10 val., 2017 sausio 5 d., nuo 8.00 val. iki 13.58 val., 2017 sausio 9 d., nuo 15.35 val. iki 17.19 val. bei 2017 m. kovo 9 d., nuo 10.03 val. iki 12.42 val. vykusių apklausų metu ji davė melagingus parodymus apie tai, kad G. O. ir R. D.-S. iki 2014 m. gegužės 25 d. be jos (K. M.) leidimo ir jai nežinant rinko, kaupė ir saugojo informaciją apie jos privatų gyvenimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad K. M. ir G. O., kurio atžvilgiu buvo duoti K. M. parodymai visų keturių apklausų metu, siejo ilgalaikiai asmeninio pobūdžio santykiai, kuriuos tiek K. M., tiek G. O. įvardijo kaip artimus šeimos santykius. Jie patvirtino susipažinę 2011 metais ir nuo 2012 metų pradėję bendrauti artimai. Jų santykiai tęsėsi iki 2016 metų pabaigos (pirmoji K. M. apklausa buvo vykdoma 2017 m. sausio 2 d.), jie ne kartą pykosi ir vėl taikėsi, tačiau ne kartą gyveno kartu jų bendrai nuomojamuose namuose. Paskutinis jų kartu gyvenamasis laikotarpis truko apie 4 mėnesius, t. y. nuo 2016 metų rugpjūčio mėnesio iki 2016 metų lapkričio mėnesio. Nors tuo metu G. O. buvo sudaręs santuoką su kita moterimi, tačiau, jo paties teigimu, iki skyrybų jie su savo sutuoktine kartu negyveno kiek daugiau nei vienerius metus. Šią aplinkybę patvirtina ir Lietuvos teismų informacinės sistemoje (LITEKO) esantys duomenys, pagal kuriuos, Kauno apylinkės teismo 2017 m. liepos 4 d. sprendimu G. O. ir S. O. santuoka buvo nutraukta bendru abiejų šalių sutarimu, tačiau jau 2017 m. gegužės 3 d. kreipdamiesi į teismą dėl santuokos nutraukimo tiek G. O., tiek S. O. patvirtino, jog nuo 2016 metų pradžios jie kartu negyvena ir bendro ūkio neveda. Esant šių duomenų visumai neabejotina, kad esant tokiems G. O. ir K. M. asmeniniams santykiams, K. M. turėjo teisę atsisakyti duoti parodymus prieš savo šeimos narį – sugyventinį, ką ji sėkmingai padarė 2017 m. liepos 4 d. apklausos metu (1 t., b. l. 59-60).

25. Sutinkant su K. M. gynėjo apeliacinio skundo motyvais, jog K. M. aiškiai ir suprantamai turėjo būti išaiškinta jos, kaip liudytojos (nukentėjusiosios) teisė neduoti parodymų prieš savo šeimos narį, t. y. G. O., paminėtina, jog teismų praktikoje sprendžiant klausimą, ar nukentėjusysis laikytinas traukiamo baudžiamojon atsakomybėn šeimos nariu, vadovaujamasi ne tik BK 248 straipsnyje pateikta šeimos nario sąvoka, tačiau ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais. Šeimos sampratos išaiškinimą Konstitucinis Teismas pateikė 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, nurodydamas, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Taip pat Konstitucinis Teismas išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. Sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties kaltininko požiūrį į kartu su juo gyvenantį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam, o vien tik faktas apie asmenų bendrą gyvenimą viename būste nėra pagrindas besąlygiškai išvadai, jog šių asmenų santykiai vertintini kaip šeimos narių, pavyzdžiui, neįregistravusių santuokos (partnerystės), t. y. sugyventinių santykiai. Tokiais atvejais minėtame nutarime rekomenduojama atidžiai vertinti tų aplinkybių visumą, kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiūrį vienas į kitą, ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės yra pagrindas konstatuoti esant šeimos būdingų santykių turinį atitinkančius santykius. Atsižvelgiant į aptartą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, jos kontekste įvertinus tai, kad G. O. ir K. M. buvo pažįstami nuo 2011 metų, per jų bendravimo laikotarpį, trukusį iki 2016 m. lapkričio pabaigos, jie ne kartą gyveno bendrai nuomojamuose namuose, vyko į eilę kelionių, tokiu būdu vesdami bendrą ūkį, neabejotina, kad tokie asmenų santykiai iš esmės atitinka šeimos sąvoka Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimo plotmėje.

26. Ir vis tik, abejonių tuo, kad teisė neduoti parodymų prieš savo šeimos narį K. M. analizuojamu atveju buvo išaiškinta tinkamai, priešingai nei apeliaciniame skunde teigia K. M. gynėjas, teisėjų kolegijai nekyla. 2017 m. sausio 2 d. prieš pirmąją K. M. apklausą ji pasirašė teisių ir pareigų liudytojui (nukentėjusiajam) išaiškinimo protokolą, kuriame, be kitų jos teisių, nurodyta ir teisė neduoti parodymų prieš savo šeimos narį ar artimą giminaitį bei neatsakyti į kai kuriuos jai pateiktus klausimus (1 t., b. l. 24). Toks teisių ir pareigų liudytojui (nukentėjusiajam) išaiškinimas atitinka BPK nuostatas, todėl laikytinas tinkamu. Nors atliekant kitas K. M. apklausas (2017 sausio 5 d., nuo 8.00 val. iki 13.58 val., 2017 sausio 9 d., nuo 15.35 val. iki 17.19 val. bei 2017 m. kovo 9 d., nuo 10.03 val. iki 12.42 val.) jos, kaip liudytojos (nukentėjusiosios), teisės ir pareigos pakartotinai išaiškintos jai nebuvo, kas, įvertinus K. M. ir G. O. tarpusavio santykius, šiuo konkrečiu atveju laikytina formaliu pažeidimu, tačiau ikiteisminio tyrimo metu apklausiant asmenį liudytoju (nukentėjusiuoju) net keletą kartų, pakartotinas jo teisių ir pareigų išaiškinimas pagal BPK nėra būtinas, todėl nesivadovauti minėtų K. M. apklausų metu nustatytais duomenimis vien tik todėl, kad jai nebuvo išaiškintos jos, kaip liudytojos (nukentėjusiosios) teisės ir pareigos pakartotinai, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

27. Analogiškai vertinami ir apeliacinio skundo teiginiai, jog K. M. vis tik nesuprato savo teisės neduoti parodymų prieš G. O. ir jų pagrindu spręsti, jog jos apklausos buvo vykdomos netinkamai, teisinio pagrindo nėra. Tyrėjas A. L., apklausęs K. M., patvirtino, jog K. M. procesinės teisės ir pareigos jai buvo išaiškintos, jokių klausimų/pastabų dėl jų K. M. neturėjo, K. M. teisių ir pareigų liudytojui (nukentėjusiajam) išaiškinimo protokolas buvo patvirtintas jos parašu, o apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ji patvirtino visada skaitanti dokumentus, kuriuos pasirašo ir tik susipažinusi su jais, deda savo parašą. Ir nors apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu šiuos savo parodymus K. M. paneigė, nurodydama, jog teisių išaiškinimo protokolo ji neskaitė, pasitikėjo tyrėju, todėl jį pasirašė, tačiau net ir tai nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, jog teisė neduoti parodymų prieš savo šeimos narį K. M. buvo išaiškinta netinkamai. Kiekvienas proceso dalyvis, besinaudojantis jam suteiktomis BPK teisėmis, turi būti itin apdairus ir rūpestingas, suvokti, jog tik savo aktyviais veiksmais jis prisideda prie teisingumo vykdymo, todėl tai, kad socialiai subrendęs, dirbantis asmuo šiuo konkrečiu atveju pasirašė procesinį dokumentą jo neskaitęs (remiantis jo paties teiginiais), tokiais savo veiksmais prisiimdamas ir galimą savo netinkamų veiksmų riziką, suponuoja pagrįstą išvadą, jog šiuo konkrečiu atveju jis privalo atsakyti už tokiais savo veiksmais sukeltas pasekmes.

28. Abejonių K. M. 2017 m. sausio 2 d., sausio 5 d., sausio 9 d. bei 2017 m. kovo 9 d. apklausų teisėtumu teisėjų kolegijai nekelia ir K. M. gynėjo argumentai, jog apklausose nedalyvavo K. M. atstovas, kadangi šiuo atveju ji buvo apklausta liudytoja (nukentėjusiąja), jai buvo išaiškinta teisė turėti atstovą, tačiau tokio pageidavimo K. M. nei vienos apklausos metu neišreiškė. Be to, atstovo dalyvavimas nagrinėjamu atveju nebuvo būtinas. Kaip visiškai nereikšmingas faktas nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste vertinamas ir apeliacinio skundo motyvas, jog net ir pripažinus K. M. nukentėjusiąja (2017 m. sausio 9 d.), ji ir toliau buvo apklausiama kaip liudytoja, kadangi tiek liudytojui, tiek nukentėjusiajam yra garantuojamos analogiškos procesinės teisės ir pareigos, todėl formalus šio statuso neatskleidimas K. M. 2017 m. sausio 9 d. ir 2017 m. kovo 9 d. apklausose nelaikytinas jos teisių pažeidimu BPK prasme.

29. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste neabejojant K. M. pareikštuose kaltinimuose minimų apklausų teisėtumu, juose išdėstytų K. M. parodymų kontekste sprendžiant jos kaltės klausimą jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme vis tik paminėtina, kad BK 235 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą veiką arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas ekspertas ar specialistas pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą, arba būdamas vertėjas melagingai ar žinomai neteisingai išvertė ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje. Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – tiesioginė tyčia. Lietuvos Aukščiausias Teismas savo teismų praktikoje yra pažymėjęs, kad BK 235 straipsnio prasme melagingais laikomi parodymai, kai jie visiškai ar iš dalies neatitinka tikrovės, ji iškraipoma arba neigiami realūs egzistuojantys faktai ir nurodomi išgalvoti. Melagingi parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, paprastai trukdo atlikti ikiteisminį tyrimą ir nustatyti tiesą baudžiamojoje byloje. Jie gali pakreipti tyrimą ir baudžiamosios bylos nagrinėjimą neteisinga kryptimi ir būti viena esminių prielaidų priimti nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį (ar nutartį). Tokiais kaltininko veiksmais sutrikdoma normali ikiteisminio tyrimo institucijos ar teismo veikla. BK 235 straipsnio 1 dalyje nustatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formalioji. Šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo melagingų parodymų davimo momento nepriklausomai nuo to, ar tai sukėlė kokius nors padarinius. Duodamas melagingus parodymus kaltininkas supranta savo procesinę padėtį, žino teisinę pareigą padėti vykdyti teisingumą ir duoti tikrovę atitinkančius parodymus. Tai, kad kaltininkas suvokia pareigą duoti teisingus parodymus ir žino apie atsakomybę už melagingų parodymų davimą, ikiteisminio tyrimo metu jis patvirtina savo parašu liudytojo apklausos protokole. Šiuo atveju kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia ir tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335-895/2015, 2K-305-788/2015, 2K-566-895/2015).

30. Viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, įtvirtintų BK 2 straipsnyje, yra ta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltę apibūdina psichinis asmens santykis su teisinę reikšmę turinčiais veikos požymiais, pavojingais padariniais ir situacija, kuriai esant padaryta nusikalstama veika. Kaltės turinį atskleidžiančių aplinkybių nustatymas yra svarbus pagrindžiant baudžiamosios atsakomybės taikymą, kvalifikuojant nusikalstamą veiką. Teisinės išvados dėl tokių aplinkybių buvimo ar nebuvimo daromos remiantis kaltininko parodymais apie tai, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, taip pat įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, trukmę, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, siekiamą rezultatą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-242/2011, 2K-164-976/2015, 2K-397-895/2015, 2K-28-976/2018 ir kt.). Kaip minėta, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį kilti nepakanka nustatyti vien objektyvios tikrovės neatitinkančių parodymų fakto; pvz., jeigu duodamas parodymus liudytojas pamiršo įvykio aplinkybes, neteisingai jas suprato ar dėl kitų priežasčių klydo ir dėl to negalima konstatuoti jo tiesioginės tyčios buvimo, pagrindo baudžiamajai atsakomybei už melagingų parodymų davimą nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2013, 2K-3-489/2016, 2K-57-788/2016).

31. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šis teismas nusikalstamos veikos, nustatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, subjektyviojo požymio K. M. veikoje buvimą konstatavo formaliai. Išvadą dėl K. M. kaltės, jog duodama kaip liudytoja tikrovės neatitinkančius parodymus ji veikė tiesiogine tyčia, pirmosios instancijos teismas padarė visapusiškai neišanalizavęs visų K. M. kaltės turiniui nustatyti reikšmingų aplinkybių, iš esmės pasiremdamas tik tais įrodymais, kurie patvirtina objektyviuosius nusikalstamos veikos, nustatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, požymius.

32. Konstatuojant šią išvadą, kiek tai susiję su nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytinais duomenimis, visų pirma atkreiptinas dėmesys į netipinę K. M., kaip liudytojos (nukentėjusiosios), apklausų formą. Remiantis K. M. 2017 m. sausio 2 d., 2017 sausio 5 d., 2017 sausio 9 d., bei 2017 m. kovo 9 d. apklausų protokolais matyti, kad visais atvejais K. M. apklausos buvo vykdomos rodant jai tam tikrus konkrečius vaizdo ir garso įrašus, fotonuotraukas bei kitus duomenis, kuriose buvo užfiksuotos tam tikros detalės iš jos privataus gyvenimo. Peržiūrint šiuos duomenis, sprendžiant iš apklausose pateiktų K. M. atsakymų, kiekvienu konkrečiu atveju jos buvo klausiama, ar tam tikras konkretus vaizdo ar garso įrašas bei fotonuotraukos jai buvo matytos, ar ji žinojo apie jų egzistavimą ir ar leido G. O. bei R. D.-S. šiuos duomenis apie ją rinkti, kaupti ir saugoti. Tuo tarpu apie bendro pobūdžio K. M. G. O. ar R. D.-S. suteiktus/nesuteiktus leidimus ją sekti ir fiksuoti tam tikras jos privataus gyvenimo detales, K. M. nebuvo klausiama, ką ji patvirtino ir apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu. Šių duomenų visuma teisėjų kolegijai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog aptariamų apklausų metu K. M. pateikė tokius atsakymus ir tokioje jų apimtyje, kiek to iš jos reikalavo vykdomų apklausų forma, todėl nenurodyti tam tikrų leidimų, suteiktų G. O., ji galėjo nesuvokdama, ko iš jos prašoma. Būtent tai ji ir nurodė apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2017 m. gruodžio 8 d., paaiškindama, kad tyrėjui ji aiškino, jog tam tikroje konkrečioje vietoje ją sekti ji leidimo nedavė, tačiau 2014 metais bendrai buvo toks sutikimas, kuriuo G. O. ji leido ją sekti, pažymėdama ir tai, jog R. D.-S. to daryti ji vis tik neleido.

33. Įvertintina ir tai, kad 2017 metų sausio – kovo mėnesiais K. M. išgyveno sunkų savo gyvenimo etapą – buvo ką tik išsiskyrusi su savo ilgamečiu draugu G. O., su kuriuo paskutiniu metu K. M. gyveno kaip šeima ir vedė bendrą ūkį, paaiškėjo naujos baudžiamosios bylos G. O. atžvilgiu, į kurias buvo įvelta ir ji, todėl suprantama, kad pirmųjų apklausų metu K. M. objektyviai galėjo ir neprisiminti kai kurių savo pačios G. O. suteiktų leidimų ją sekti, filmuoti ir įrašinėti, užduodant tyrėjams klausimus apie konkrečius jai parodytus duomenis, ji galėjo nesuvokti, jog jos G. O. suteikti tam tikros apimties leidimai galėjo įtakoti šių duomenų atsiradimą byloje. Neabejotina, jog K. M. apklausų metu galėjo jaustis nepatogiai, kadangi jų metu, dalyvaujant jai visiškai svetimiems asmenims (tyrėjui) buvo peržiūrimi jos nuogos vaizdo įrašai ir nuotraukos. Pati K. M. patvirtino, jog apklausų metu ji buvo sumišusi ir pasipiktinusi, o kai kurie SMS žinutėmis, elektroniniais laiškais ir žodžiu G. O. duoti leidimai ją sekti buvo visai ne galvoje.

34. Tačiau, net ir tokiu atveju, jau nuo pirmos apklausos K. M. teigė, jog tam tikrus leidimus ją sekti G. O. ji buvo suteikusi. Apklausiama 2017 m. sausio 2 d. ji nurodė, kad vykstant konfliktams tarp jos ir G. O., norėdama išsaugoti jų santykius, K. M. jam buvo davusi leidimą stebėti jos „Facebook“ profilio duomenis (tam tikros fotonuotraukos iš K. M. ir kitų asmenų susirašinėjimų būtent šio internetinio portalo pagalba K. M. buvo pateiktos ir apklausų metu). Tam tikslui G. O. ji buvo davusi savo prisijungimo prie „Facebook“ programėlės slaptažodį, kuriuo, K. M. teigimu, G. O. prisijungdavo prie jos vartotojo profilio ir tikrindavo jos susirašinėjimo su kitais žmonėmis istoriją. Be to, šios apklausos metu K. M. patvirtino griežtai nedraudusi G. O. įrašinėti ir jų telefoninių pokalbių, o teigdama, jog jam neleido filmuoti jos gyvenamosiose ir kitose buvimo vietose, patvirtino ir to daryti jam nedraudusi (1 t., b. l. 25-30). Svarbu tai, kad minėtos apklausos metu K. M. buvo pateikti ir tam tikri duomenys, galimai užfiksuoti G. O. vairuotose automobiliuose įrengtais vaizdo registratoriais. Nors K. M. teigė, jog G. O. neleido jos filmuoti šiomis priemonėmis, tačiau patvirtino, kad apie automobiliuose įrengtus vaizdo registratorius jai buvo žinoma, o įvertinus jų veikimo pobūdį (įsijungia užkūrus automobilį ir įrašinėja garsą bei vaizdą visos kelionės metu), neabejotina, jog leidimo atlikti tokius veiksmus G. O., kaip teisėtam transporto priemonių valdytojui, apskritai nereikėjo. Svarbu ir tai, kad net ir pats K. M. apklausą vykdęs tyrėjas A. L. apklausiamas pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog jau pirmųjų apklausų metu buvo aišku, jog tam tikrus leidimus G. O. ją sekti K. M. buvo davusi.

35. Vertinant K. M. veiksmus dėl jai inkriminuojamos veikos atkreiptinas dėmesys ir į 2017 m. sausio 9 d. apklausos metu K. M. išdėstytas aplinkybes. Jos teigimu, savo noru G. O. ji buvo išsiuntusi SMS pranešimą iš savo mobilaus ryšio telefono, kad šis, naudodamasis specialia programėle, galėtų matyti, kuriose vietose konkrečiu metu K. M. būdavo. Be to, G. O. jai buvo davęs įrenginį, kurį ji vadindavo „Tabletė“. Ant šio įrenginio buvo užrašas „GPS“. G. O. ją įpareigojo aptariamą įrenginį visuomet vežiotis su savimi. K. M., jos pačios teigimu, suprato, kad šiuo prietaisu GPS sistema G. O. matydavo, kuriose vietose ji buvo tam tikru metu. K. M. patvirtino sutikusi, kad G. O. ją tokiais būdais sektų ir žinotų jos buvimo vietas (1 t., b. l. 51-53). 2017 m. kovo 9 d. apklausos metu K. M. parodžius G. O. pateiktus SMS pranešimus, ši vėlgi betarpiškai patvirtino leidusi G. O. ją sekti naudojant vaizdo ir garso įrašymo priemones, leidusi jam įrengti šias priemones visose jos buvimo vietose, tai darant neapibrėžtą laikotarpį – iki tol, kol šis pradės ja pasitikėti (1 t., b. l. 54-55). Nors šios apklausos metu K. M. patvirtino tokį leidimą G. O. suteikusi tik 2014 m. gegužės 25 d., tačiau, iš aukščiau aptartų faktinių aplinkybių visumos aišku, kad tam tikrus leidimus G. O. ji buvo davusi ir ankščiau, ką iš esmės patvirtina ir jos 2017 m. gruodžio 8 d. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu išdėstytos aplinkybės. Šios apklausos metu K. M. nurodė konfliktų su G. O. dėl šios neištikimybės turėjusi jau nuo 2013 metų (įvykiai, dėl kurių K. M. buvo apklausiama jai inkriminuotų apklausų metu buvo susiję su 2013-2014 metų laikotarpiu). Norėdama, kad G. O. ja visiškai pasitikėtų, ji suteikė jam leidimą ją sekti, tai atliekant tiek paties G. O. aktyviais veiksmais, tiek ir kitų asmenų pagalba (1 t., b. l. 72-75). Nors būtent šios apklausos metu K. M. išdėstytų duomenų pagrindu buvo sprendžiama, jog 2017 m. sausio 2 d., nuo 15.03 val. iki 20.10 val., 2017 sausio 5 d., nuo 8.00 val. iki 13.58 val., 2017 sausio 9 d., nuo 15.35 val. iki 17.19 val. bei 2017 m. kovo 9 d., nuo 10.03 val. iki 12.42 val., apklausų metu K. M. davė melagingus parodymus apie tai, jog jokio leidimo G. O. ją sekti ji nebuvo suteikusi, tačiau įvertinus aukščiau aptartą specifinę jos apklausų formą, atsižvelgiant į tai, kad nuo pat pirmos apklausos K. M. nurodė tam tikrus G. O. suteiktus leidimus, teigti, jog ji turėjo tyčią duoti melagingus parodymus apie jos klausiamas aplinkybes, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Juo labiau, jog kaltinimai G. M. buvo pateikti davus melagingus parodymus ir apie R. D.-S. suteiktus leidimus ją sekti, tačiau nei vienos apklausos metu ji nepatvirtino tokį leidimą tiesiogiai R. D.-S. suteikusi.

36. Tokiu būdu, kylant pagrįstoms abejonėms dėl tiesioginės tyčios buvimo K. M. veiksmuose, nesant galimybės jų pašalinti, jos aiškintinos kaltininkės naudai ir daroma pagrįsta išvada, jog byloje surinktais įrodymais nebuvo paneigta K. M. versija, jog ji dėl pirmiau nurodytų aplinkybių, susijusių su konkrečios įvykio situacijos ypatumais, neteisingai suprato jai užduodamus klausimus, todėl apklausų metu tvirtindama, jog jokių leidimų G. O. ji nedavė, sąžiningai klydo. Minėta, kad tam, kas neteisingai suprato įvykio aplinkybes ir todėl duodamas parodymus dėl jų klydo, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 235 straipsnio 1 dalį nekyla.

37. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos, reglamentuojančios įrodinėjimą ir nuosprendžio priėmimą, suponuoja draudimą esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias teisingam sprendimui priimti aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014).

38. Įvertinus paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, 305 straipsnio nuostatas ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį K. M. atžvilgiu. Šių duomenų visumoje, remiantis in dubio pro reo, principu, nurodančiu, kad bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 29 d. nuosprendis panaikintinas, priimant naują – išteisinamąjį nuosprendį, pripažįstant, kad nagrinėjamu atveju nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, 333 straipsniu,

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 29 d. nuosprendį, kuriuo K. M. (buvusi pavardė Š.) pripažinta kalta pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį ir K. M. pagal BK 235 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Šis Kauno apygardos nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo momento.