Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėja 2020 m. gruodžio 12 d. skundu kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus ir prašė:

1) panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2020 m. lapkričio 15 d. įsakymą Nr. 20-TE-841 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo S. G.“;

2) tuo atveju, jei teismas nuspręstų, kad buvo padarytas drausmės pažeidimas, pakeisti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2020 m. lapkričio 12 d. įsakymą Nr. 20-TE-841 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo S. G.“ ir paskirti švelnesnę nuobaudą – pastabą.

Pareiškėja skunde nurodė, taip pat pareiškėja ir jos atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Kauno AVPK) viršininkas 2020 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 20-TE-841 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo S. G.“ (toliau - Įsakymas), atsižvelgdamas į Kauno AVPK 2020 m. lapkričio 10 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 20-IS-79 „Dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos S. G. veiksmų“ (toliau - Išvada), skyrė pareiškėjai tarnybinę nuobaudą - griežtą papeikimą. Tarnybinė nuobauda buvo skirta už tai, kad pareiškėja savo veiksmais neva pažeidė Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau – Policijos įstatymas) 7 straipsnio 2 dalį, 9 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 1 dalies 5 punktą, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. 5-V-775 patvirtintų Policijos informacinių sistemų ir registrų naudotojų administravimo taisyklių (toliau - Taisyklės) 11.4 punktą, 12.1 punktą, 12.5 punktą. Atsakovo vertinimu pareiškėja aukščiau nurodytas teisės normas pirmą kartą pažeidė tuo, kad 2020 m. sausio 7 d. 14 val. 46 min. tarnybos metu savo darbo vietoje, Kauno AVPK Kėdainių rajono policijos komisariato (toliau – Kauno AVPK Kėdainių r. PK) tarnybinio kabineto patalpose, neturėdama teisinio pagrindo, vykdydama A. K. prašymą surinkti duomenis apie automobilio (duomenys neskelbtini) savininką, prisijungusi prie Policijos informacinės sistemos POLIS II naršyklės, POLIS ITPR registrų ir pagal A. K. pateiktą automobilio valstybinį numerį, paieškos pagrinduose nenurodydama teisėto pagrindo, neteisėtai peržiūrėjusi duomenis apie šio automobilio savininką ir surinktą informaciją apie automobilio savininką, tarnybiniu elektroniniu paštu 2020 m. sausio 6 d. tiesiogiai išsiuntė A. K.. Atsakovas Išvadoje nurodė, jog pareiškėja pažeidė Taisyklių 11.4 punkto, 12.1 punkto ir 12.5 punkto reikalavimus, taip pat Policijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį ir 25 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

Pažymėjo, kad drausmės pažeidimas, taip kaip jis formuluojamas Išvadoje, negalėjo būti inkriminuojamas pareiškėjai, nes jis nurodytu laiku negalėjo būti iš viso padarytas. Kaip matyti iš Išvados, joje teigiama, kad pareiškėja prie duomenų bazės pasižiūrėti automobilio savininko prisijungė 2020 m. sausio 7 dieną, tuo tarpu 2020 m. sausio 7 d. duomenis apie savininką A. K. ji perdavė dieną anksčiau, t. y. 2020 m. sausio 6 d. Be to, automobilio savininko pavardė ir vardas nėra įslaptinta (arba valstybės ir tarnybos paslaptį sudaranti) informacija, todėl Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 5 punktas taip pat negalėjo būti pažeistas. Kaip ir negalėjo būti pažeista to paties įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, nes pareiškėjos perduota informacija visiškai nebuvo susijusi su informacijos apie „savo veiklą teikimu valstybės ir savivaldybių institucijoms ir visuomenei“. Taisyklių 11.4, 12.1. ir 12.5 punktai, jei jie ir buvo pažeisti, tai visiškai neužtraukia drausminės atsakomybės, ar tuo labiau tokios griežtos tarnybinės nuobaudos - griežto papeikimo. Pareiškėja perduodama tik vardą ir pavardę, atsižvelgiant į šių duomenų turinį, jų rinkimo tikslą, taip pat kad automobilio savininkas buvo miręs jau prieš 14 metų, jokios žalos niekam nepadarė, neatskleidė jokios jautrios ir detalios informacijos apie privatų konkretaus asmenų gyvenimą, galimai perduotas duomenų kiekis (vardas ir pavardė) taip pat nebuvo sistemingas ir itin mažos apimties. Šis galimas tarnybinis pažeidimas, jei ir buvo padarytas, yra visiškai mažareikšmis bei negali būti vertinamas kaip Taisyklių pažeidimas.

Nurodė, kad pagal Išvadą pareiškėja 2020 m. sausio 30 d. 13 val. 14 min., neva neturėdama teisėto pagrindo, A. K. prašymu prisijungusi prie Policijos informacinės sistemos Administracinių nusižengimų registro (toliau – ANR) pagal A. K. pateiktą asmens „V. P." vardą ir pavardę, paieškos pagrinduose nurodydama neteisėtą pagrindą, galimai neteisėtai peržiūrėjo bei tiesiogiai mobiliuoju telefonu perdavė A. K. dominančią informaciją iš administracinio nusižengimo bylos ROIK 20110164215 apie V. P. padarytą Kelių eismo taisyklių pažeidimą, pažeidimo metu nustatytą V. P. 0,11 promilių neblaivumą, jam skirtą administracinę nuobaudą, taip pat apie tai, jog jam nėra atimta teisė vairuoti transporto priemones. Pareiškėja tokiu būdu pažeidė Taisyklių 12.1 punktą, nustatantį, kad naudotojui draudžiama naudotis POLIS ne tarnybos tikslais, 12.5 punktą, pagal kurį naudotojui draudžiama be teisėto pagrindo tvarkyti POLIS duomenis, juos perduoti kitiems asmenims ar paviešinti. Taip pat neva nurodydama tikrovės neatitinkančius duomenis apie patikrinimo pagrindą, pažeidė Taisyklių 11.4 punktą, numatantį pareigą naudotojui tiksliai ir išsamiai nurodyti duomenų tvarkymo pagrindą (pavedimo, prašymo, skundo, bylos numerį ir pan.).

Akcentavo, kad priešingai, nei nurodoma Išvadoje, pareiškėja informaciją, susijusią su V. P. administracinio nusižengimo aplinkybėmis, naudojo įstatymų nustatytiems policijos uždaviniams įgyvendinti ir tik tarnybos tikslu. Informacijos peržiūra nebuvo pakenkta kieno nors garbei, orumui ar saugumui arba kitokiems teisėtiems interesams, todėl Išvadoje nurodytų teisės aktų nuostatų pareiškėja nepažeidė ir negalėjo pažeisti. Tyrimo metu neginčijamai buvo nustatyta, kad A. K., dar prieš susisiekdamas su pareiškėja, jau žinojo apie tai, jog V. P. buvo sustabdytas policijos pareigūnų bei laikinai nušalintas nuo vairavimo dėl neblaivumo. Tad teigti, jog pareiškėja būtų atskleidusi kokią nors informaciją tretiesiems asmenims, nėra jokio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad A. K. su pareiškėja ir anksčiau yra bendravęs dėl darbinių reikalų, t. y. nustatant, kuris įmonės vairuotojas padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimą, ir šiuos duomenis perduodamas pareiškėjai, A. K. 2020 m. sausio 30 d. prašymas turėtų būti laikomas oficialiu prašymu ir kad jis į pareiškėją 2020 m. sausio 30 d. kreipėsi kaip į policijos pareigūnę, ką patvirtina ir jų tarpusavio pokalbių turinys. Visa tai patvirtina faktinę aplinkybę, jog pareiškėja, konsultuodama tiesioginį A. P. darbdavio atstovą dėl jo pavaldinio padaryto pavojingo administracinio nusižengimo, vykdė savo tarnybines funkcijas, todėl pažeisti Taisyklių 12.1 ir 12.5 punktuose numatytų draudimų negalėjo ir tarnybinio pažeidimo nepadarė. Kadangi pareiškėja vykdė konsultaciją dėl papildomos administracinės nuobaudos teisės vairuoti transporto priemenę neatėmimo aplinkybių išaiškinimo, susipažinimo su viešos V. P. administracinės bylos medžiaga pagrindas taip pat buvo nurodytas visiškai objektyvus ir teisingas, todėl pareiškėjai šiuo atveju negalėjo būti inkriminuotas ir Taisyklių 11.4 punkto pažeidimas. Pareiškėja neatskleidė jokios jautrios ir detalios informacijos apie privatų konkrečių asmenų gyvenimą ir jokie V. P. asmeniniai interesai ar teisės į privatų gyvenimą buvo pažeisti. Be to, pareiškėja nesinaudojo jokiomis specialiosios priemonėmis informacijai surinkti ir jos rinkimo būdai buvo tokie, kuriems policijos pareigūnui atskiro teismo leidimo juos gauti nereikėjo. Pareiškėja rinko ir perdavė bendro pobūdžio, paties asmens, t. y. V. P. atskleistą informaciją. Surinktas duomenų kiekis taip pat nebuvo sistemingas ir itin mažos apimties. A. K., dar prieš susisiekdamas su pareiškėja, jau žinojo apie tai, kad V. P. buvo sustabdytas policijos pareigūnų bei nušalintas nuo vairavimo dėl neblaivumo. Be to, V. P. atleidimą iš darbo A. K. inicijavo motyvuodamas darbuotojų saugumu ir, kaip nurodo jis pats, pasitaręs su vadovybe. Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų galima daryti išvadą, kad ir be pareiškėjos suteiktos žodinės informacijos V. P. iš darbo būtų buvęs atleistas, o V. P. net pats neneigė padaryto pažeidimo nustatymo aplinkybių. Susipažinimas tarnybiniais tikslais su vieša administracinio nusižengimo byla ir suinteresuotam asmeniui žinomos informacijos patikslinimas bei pakomentavimas šiuo atveju negali būti laikomas Taisyklių 12.1 ir 12.5 punktų pažeidimais, o pagrįsto ir teisingo susipažinimo su administracinių nusižengimų byla pagrindo įrašymas ir Taisyklių 11.4 punkto pažeidimu bei tarnybiniu nusižengimu. Atsakovas Įsakymu konstatuoja, jog pareiškėja savo veiksmais pažeidė Policijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, tačiau kaltinimas šios normos pažeidimu yra visiškai nemotyvuotas ir nepagrįstas. Ši įstatymo norma nenustato jokio draudimo ar įpareigojimo pareiškėjai, be to, ši norma niekaip nėra susijusi su pareiškėjos atsakymu į ją kaip policijos pareigūnę tarnybiniu klausimu pasikreipusiam darbdavio atstovui dėl papildomos administracinės nuobaudos - teisės vairuoti transporto priemenę atėmimas netaikymo. Nei Išvadoje, nei Įsakyme nėra konkrečiai nurodyta ir argumentuota, kokiais konkrečiais pareiškėjos veiksmais pasireiškė Policijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos policijai, nepažeidžiant įstatymais ginamų asmens ir visuomenės interesų, apie savo veiklą teisės aktų nustatyta tvarka informuoti valstybės ir savivaldybių institucijas ir visuomenę pažeidimas. Nei Išvadoje, nei Įsakyme nėra nurodyta, kieno įstatymais ginami asmeniniai ir visuomenės interesai buvo tariamai pažeisti 2020 m. sausio 30 d. atliktais pareiškėjos veiksmais. Be to, nei Išvadoje, nei Įsakyme nėra konkrečiai nurodyta ir argumentuota, kaip pareiškėja pažeidė Policijos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 5 punktą, numatantį pareigūnui pareigą laikyti paslaptyje jam patikėtą įslaptintą (arba valstybės ir tarnybos paslaptį sudarančią) informaciją, jeigu ko nors kita nereikalauja tarnybinių pareigų atlikimas.

Nurodė, kad atsakovo nuomone, pareiškėja padarė trečią pažeidimą, nes 2020 m. balandžio 20 d. – 2020 m. balandžio 22 d. tikslindama anoniminio pranešimo ROIK 0120000199961 aplinkybes apie įvykį, kurio metu S. S. sugyventinis E. D. galimai prieš ją smurtavo, susisiekusi su S. S. telefonu, šiai nurodė apie galimą neteisėtą veiką pranešusio asmens telefono numerį bei paprašė S. S. išsiaiškinti, ar šis telefonas nėra jos draugų ar kaimynų sąraše. Vėliau, susisiekusi su S. S. telefonu, pareiškėja sužinojo, kad apie galimą nusikalstamą veiką pranešęs asmuo yra S. S. ir E. D. kaimynas Ž. Ž.. Tokiu būdu S. S., o tuo pačiu ir E. D. tapo žinomi apie galimą nusikalstamą veiką pranešusio asmens privatūs duomenys. Atsakovo nuomone pareiškėja, atlikdama nurodytus veiksmus, pažeidė Policijos įstatymo 7 straipsnio 2 dalį, 9 straipsnio 4 dalį, tačiau tokia atsakovo išvada yra visiškai nepagrįstai ir neteisėta. Policijos įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad policija negali teikti ar viešai skelbti informacijos, kuri yra valstybės, tarnybos, komercinė, pramoninė ar banko paslaptis, išskyrus Įstatymų nustatytus atvejus. Neskelbiama tarnybinės veiklos metu gauta informacija, kuri pažeistų asmens nekaltumo prezumpciją, pakenktų žmogaus garbei, orumui ar saugumui, fizinių ir juridinių asmenų teisėtiems interesams, sutrukdytų užtikrinti nusikalstamų veikų ar administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevenciją, išaiškinimą arba lemtų jų padarymą. Taigi, pareiškėjai inkriminuojant šio Policijos įstatymo straipsnio pažeidimą turėjo būti nustatyta, kad pareiškėja viešai paskelbė informaciją, kuri yra valstybės, tarnybos, komercinė, pramoninė ar banko paslaptis. Tačiau akivaizdu, jog anonimiškai ir melagingai apie įvykį, dėl kurio buvo pradėtas administracinio nusižengimo tyrimas, pranešusio asmens telefono numeris nėra ir niekada nebuvo nei valstybės, nei tarnybos, nei komercinė, ar tuo labiau pramoninė ar banko paslaptis. Todėl akivaizdu, jog paties pažeidėjo telefono numerio perdavimas nukentėjusiajam, kad šis padėtų identifikuoti administracinį teisės pažeidimą padariusį asmenį, nėra ir negalėjo būti laikomas Policijos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies pažeidimu. Atsakovas turėjo įrodyti, kad pareiškėja paskelbė tarnybinės veiklos metu gautą informaciją, kuri pažeidė asmens nekaltumo prezumpciją, pakenkė žmogaus garbei, orumui ar saugumui, fizinių ir juridinių asmenų teisėtiems interesams, sutrukdė užtikrinti nusikalstamų veikų ar administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevenciją, išaiškinimą arba lėmė jų padarymą. Tačiau, kaip matyti iš Išvados, jokių Policijos įstatymo 7 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje nurodytų veiksmų pareiškėja neatliko ir dispozicijoje nurodytų pasekmių savo elgesiu nesukėlė. Akivaizdu, jog perduodama administracinį nusižengimą padariusio asmens Ž. Ž. telefono numerį nukentėjusiajai, pareiškėja nepažeidė Ž. Ž. nekaltumo prezumpcijos, nepakenkė Ž. Ž. garbei, orumui ar saugumui, jo teisėtiems interesams. Priešingai nei konstatuojama Išvadoje ir Įsakyme, pareiškėja tokiu veiksmu užtikrino administracinių teisės pažeidimo prevenciją ir jį išaiškino, nes būtent kartu su S. S. ir E. D. pastangomis kaip anonimiškas pranešėjas buvo atpažintas jų kaimynas Ž. Ž., kuris buvo nubaustas už Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 493 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Šiuo atveju pareiškėjos veiksmus galima iš dalies vertinti ne tik kaip bendrų teisių gynimą, bet ir pažeistų S. S. teisių gynimą, kadangi būtent ji, kaip nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, dėl melagingo Ž. Ž. pranešimo patyrė nepatogumų dėl policijos pareigūnų vizito jos darbe. Tad pagrįstai konstatuotina, kad pareiškėja negalėjo atskleisti neteisėtą veiką pranešusio asmens privačių duomenų, nes apskritai, pats pranešimas buvo melagingas. Taip pat pareiškėjos veiksmuose nebuvo ir Policijos įstatymo 9 straipsnio 4 dalies, numatančios, kad policija būtinus policijos uždaviniams įgyvendinti asmens duomenis, įskaitant asmens kodą, tvarko be duomenų subjekto sutikimo, pažeidimo. Pažymėjo, kad iš Išvados ir Įsakymo turinio iš viso nėra aišku, kaip konkrečiai pareiškėja pažeidė Policijos įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą normą. Šį norma nenustato jokių draudimų ar pareigų policijos pareigūnui. Priešingai, Policijos įstatymo 9 straipsnio 4 dalis suteikia policijos pareigūnui policijos uždaviniams įgyvendinti teisę tvarkyti asmens duomenis, įskaitant asmens kodą, be duomenų subjekto sutikimo. Kadangi pažeisti galima tik tam tikrą pareigą ar draudimą, todėl pareiškėjai inkriminuotas jai suteiktos teisės galimas abstraktus pažeidimas yra visiškai nepagrįstas ir neteistas. Be to, pareiškėjos veiksmai perduodant nukentėjusiajai S. S. melagingo pranešėjo Ž. Ž. telefono numerį, negali būti vertinamas net ir kaip netinkamas administracinės medžiagos tyrimo metodas bei taktika. Pagal ANK 579 straipsnio 1 dalies 1 punktą nukentėjusysis turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, o šiuo atveju Bendrojo pagalbos centro užfiksuoti duomenis (tarp jų ir anonimiškai skambinusiojo bei melagingą pranešimą padariusio Ž. Ž. telefono numeris) buvo administracinio nusižengimo dalis, su kuriuo turėjo teisę susipažinti melagingai apkaltinti ir nepatogumų dėl policijos vizito patyrę asmenys - S. S. ir jos draugas. Tad jokio veikimo netinkamumo iš pareiškėjos pusės nebuvo ir negalėjo būti.

Akcentavo, kad šio administracinio nusižengimo tyrimo metu galiojo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2020 m. kovo 18 d. įsakymas Nr. 5-V-245 „Dėl reagavimo į pranešimus apie galimus teisės pažeidimus ekstremaliose situacijos metu veisimų sekos schemų (algoritmų) patvirtinimo“, kurio esmė buvo ta, jog tiriant teisės pažeidimus šalyje įvedus karantiną dėl COVID-19 pandemijos, buvo būtina kiek galima riboti policijos pareigūnų fizinius kontaktus atliekant procesinius veiksmus. Todėl teisės pažeidėjo telefono numerio perdavimas, kad nukentėjusioji padėtų nustatyti ją melagingai įskundusį asmenį, buvo tinkama ir teisėta administracinio tyrimo priemonė. Jei melagingą pranešimą padaręs Ž. Ž. būtų prisistatęs, tikrinant pranešimą jokio rūpesčio dėl pranešėjo tapatybės nustatymo nebūtų kilę ir nukentėjusioji S. S. nebūtų buvusi pasitelkta nustatant melagingo pranešėjo tapatybę.

Nurodė, jog Įsakymas turėtų būti panaikintas kaip nepagrįstas, tačiau jei teismas manytų, jog pareiškėja 2020 m. sausio 7 d. perduodama automobilio savininko vardą ir pavardę galėjo padaryti tarnybinį nusižengimą, atsižvelgiant į galimą jo mažareikšmiškumą ir nepavojingumą, prašo teismo pakeisti Įsakymą ir skirti švelnesnę tarnybinę nuobaudą – pastabą, kuri būtų adekvatesnė ir proporcingesnė nei per griežta ir neproporcinga skundžiamu Įsakymu paskirta nuobauda – griežtas papeikimas.