Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-06-07 · Administracinė byla Nr. I-2150-208/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-07
Bylos Nr.
I-2150-208/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Donatas Vansevičius
Pareiškėjas
E. J.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2150-208/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00778-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3; 55.1.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 7 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius,dalyvaujant pareiškėjui E. J.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas E. J. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 35 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Nurodo, kad neturtinę žalą, kurios prašo priteisti šioje byloje, patyrė dėl netinkamai taikyto gydymo, jam kalint Vilniaus pataisos namuose. Pasak pareiškėjo, 2014 m. kovo 14 d. jis atvyko į Vilniaus pataisos namus, o 2014 m. balandžio 24 d. kreipėsi į medikus dėl skausmų skrandžio srityje ir padidėjusio rūgštingumo skrandyje. Jam buvo skirtas gydymas, tačiau tik mėnesiui. Po mėnesio pareiškėjas vėl kreipėsi į gydytoją, nes paskirti vaistai nepadėjo. Jam buvo išrašyti kiti vaistai, tačiau pareiškėjui nebuvo padaryti jokie tyrimai. Anot pareiškėjo, taip aplaidžiai jis buvo gydomas iki 2015 m. balandžio mėnesio, o paskui buvo nusiųstas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kurioje jam diagnozuota liga (dvylikapirštės žarnos opaligė). Į Vilniaus pataisos namus pareiškėjas dar kartą atvyko – 2017 m. kovo 24 d. ir kreipėsi dėl ligos į medikus dar kartą, tačiau vėl tinkamo gydymo pareiškėjas nesulaukė (buvo gydomas neveiksmingais vaistais). Dėl netinkamo gydymo pareiškėjas taip pat skundėsi Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos, tačiau jo skundas buvo išnagrinėtas aplaidžiai. Mano, kad tokiu būdu jis patyrė neturtinę žalą, kurią prašo priteisti dėl patirtų dvasinių išgyvenimų ir pažeminimų, nes iki šiol jaučia pasekmes (negali valgyti atitinkamo maisto, jaučia skausmus).

Teismo posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė, prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais. Paaiškino, kad žala turi būti atlyginta, nes gydymas buvo netinkamas. Gydė, kol atsirado žaizdos, todėl pareiškėjas nukentėjo.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepime į skundą (b. l. 12–15) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašo taikyti ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl prašomos priteisti žalos atlyginimo.

Nurodo, kad pritaikius ieškinio senaties teminą, pareiškėjo reikalavimas gali būti tenkinamas už laikotarpius nuo 2014 m. balandžio 24 d. iki 2015 m. kovo 8 d. ir nuo 2017 m. kovo 20 d. iki 2018 m. kovo 8 d. (skundo pateikimo teismui dienos). Paaiškino, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje 2015 m. pareiškėjui buvo nustatyta dvylikapirštės žarnos opaligė ir pareiškėjui buvo skirtas gydymas. Pareiškėjas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje lankėsi nuo 2015 m. balandžio 3 d. iki 2015 m. balandžio 10 d. Antrą kartą atvykęs į kalinimo įstaigą dėl skrandžio sutrikimų pareiškėjas kreipėsi 2017 m. kovo 31 d. Gydantis gydytojas pareiškėjui numatė siuntimą į Laisvės atėmimo vietų ligoninę gastroenterologo konsultacijai, tačiau tuo metu reikiamo specialisto Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nebuvo, todėl pareiškėjui buvo skiriamas gydymas pagal ligos algoritmus. Daugiau dėl šio susirgimo pareiškėjas nesikreipė. 2018 m. vasario 17 d. buvo gautas pranešimas, kad pareiškėjui gali būti atlikta fibroskopija, tačiau pareiškėjas jos atsisakė. Taigi Vilniaus pataisos namų administracija savo veiksmais jokių pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam žalos nepadarė. Pareiškėjas savo reikalavimo dėl žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Dėl ieškinio senaties termino

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Vilniaus pataisos namus, pasak paties pareiškėjo, pirmą kartą atvyko 2014 m. kovo 14 d., o antrą kartą – 2017 m. kovo 24 d. Iš nuteistojo asmens įskaitos kortelės (asmens byla Nr. 11185) matyti, kad pareiškėjas į Vilniaus pataisos namus atvyko 2014 m. vasario 28 d. (b. l. 23). Pareiškėjas teigia, kad būdamas Vilniaus pataisos namuose, jis kreipėsi į atsakovės atstovą tam, kad jam būtų skirtas gydymas nuo diagnozuotos dvylikapirštės žarnos opaligės, tačiau tinkamas gydymas jam nebuvo skirtas dėl ko pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Kaip matyti, į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjas kreipėsi tik 2018 m. kovo 6 d. (iš spaudo ant voko) (b. l. 8). Atsakovės atstovas prašo teismo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pareiškėjo skundo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas. CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie savo teisės pažeidimą dienos. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, esant ginčo šalies prašymui, ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Šiuo atveju atsakovės atstovas tokį prašymą pareiškė.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas kalinimo įstaigoje periodiškai buvo laikomas nuo 2014 m. kovo 14 d., o su skundu dėl neturtinės žalos priteisimo kreipėsi tik 2018 m. kovo 6 d. (b. l. 8). Taigi, vadovaujantis nurodytomis ieškinio senatį reglamentuojančiomis nuostatomis, pareiškėjui gali būti priteista žala tik nuo 2015 m. kovo 6 d. Tokiu atveju, pritaikius ieškinio senaties terminą, atmestina reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 14 d. iki 2015 m. kovo 5 d.

Dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Vilniaus pataisos namai, 35 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju. CK 6.250 straipsnio 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytu atveju. Akcentuotina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas (ieškovas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011).

Teismų praktikoje taip pat pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jam kalint Vilniaus pataisos namuose buvo skirtas netinkamas gydymas nuo diagnozuotos dvylikapirštės žarnos opaligės, pasak pareiškėjo, paskirti vaistai buvo neveiksmingi, o tyrimams į Laisvės atėmimo vietų ligoninę jis nebuvo nusiųstas.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybos šeimos gydytojas apžiūrėjo pareiškėją ir jam 2015 m. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo diagnozuota dvylikapirštės žarnos opaligė. Šios aplinkybės atsakovės atstovas neginčija ir su ja sutinka. Iš teismui pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad pirminės gydytojo apžiūros metu (2017 m. kovo 13 d.) minėta diagnozė gydytojo buvo patvirtinta (b. l. 29). Į Vilniaus pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybą pareiškėjas dėl sustiprėjusio diskomforto skrandyje (šleikštulio, rėmens, skausmo) kreipėsi 2017 m. kovo 31 d. Iš byloje esančio 2017 m. kovo 31 d. medicinos dokumentų išrašo matyti, kad pareiškėjui buvo paskirtas gydymas ir tuo pačiu buvo skirta gastroenterologo konsultacija vykstant į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (b. l. 35, 57–59). Laisvės atėmimo vietų ligoninė Vilniaus pataisos namams atsiuntė pranešimą apie planinę konsultaciją (2018 m. vasario 2 d. Nr. S-K-263), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas gali būti konsultuojamas ir jam daromi fibrogastroduodenoskopijos tyrimai (b. l. 60). Iš byloje esančių medicininių dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas vykti atlikti tyrimą į Laisvės atėmimo vietų ligoninę 2018 m. vasario 2 d. atsisakė (b. l. 62). Išraše nurodyta, kad šiuo metu pareiškėjas gydymo atsisakė ir vykti į Laisvės atėmimo vietų ligoninė nenori (b. l. 63). Taigi, įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, kad pareiškėjas pats atsisakė vykti tolesniam tyrimui dėl skrandžio ligos, darytina išvada, kad jis pats pasirinko tokį elgesio modelį ir dėl minėto susirgimo tęsti gydymo nenorėjo. Tuo pačiu atmestinas teiginys, kad pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė atlikti tyrimus Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Šių aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, kad reikiamo specialisto konsultacijos Laisvės atėmimo vietų ligoninė prašomu metu suteikti negalėjo dėl riboto specialistų skaičiaus minėtoje sveikatos priežiūros įstaigoje ir šios aplinkybės atsakovės atstovas įtakoti (t. y. pagreitinti šio proceso) niekaip negali. Teismas taip pat sutinka su atsakovės atstovo pozicija, kad, visų pirma, pacientą (šiuo atveju – pareiškėją) privalo apžiūrėti šeimos gydytojas, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Šeimos gydytojas įvertino pareiškėjo sveikatos būklę, skyrė gydymą, o tik po to – gali būti asmuo siunčiamas tyrimui. Nagrinėjamu atveju teismas vertina, kad Vilniaus pataisos namai savo veiksmais jokių teisės aktų reikalavimų pažeidė, tuo pačiu nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai. Paminėtina ir tai, kad dėl netinkamo gydymo pareiškėjas kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos, kuris šį klausimą išnagrinėjęs, konstatavo, jog Vilniaus pataisos namų veiksmuose jokių pažeidimų nenustatyta (2018 m. vasario 13 d. sprendimas Nr. 2S-510). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas skundė minėtą sprendimą, vadinasi, su juo sutiko. Pareiškėjas nurodo, kad jam nebuvo išduodami vitaminai, nes jų Vilniaus pataisos namuose nebūna. Toks pareiškėjo argumentas vertintinas kaip nepagrįstas, nes byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus pataisos namų administraciją dėl vitaminų įsigijimo ar su panašaus pobūdžio prašymu ir toks prašymas būtų atmestas.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas nenustatė neteisėtų Vilniaus pataisos namų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, nesudarius sąlygų pareiškėjo tinkamai gydytis nuo dvylikapirštės žarnos opaligės. Kaip minėta, remiantis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, neįrodžius bent vienos iš trijų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas.

Nagrinėjamu atveju teismui nenustačius pareiškėjo nurodytų valdžios institucijų neteisėtų veiksmų fakto, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir dėl to atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo E. J. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Donatas Vansevičius