Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

2022-04-28 · Civilinė byla Nr. e2YT-10267-1045/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-04-28
Bylos Nr.
e2YT-10267-1045/2022
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-05857-2022-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Sigita Taurienė
Pareiškėjas
R. M. G., Ričardo M
Suinteresuotas asmuo
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Asta Šidlauskienė
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2YT-10267-1045/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05857-2022-0Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.7.1; 3.4.5.2. (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUTARTIS2022 m. balandžio 28 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Sigita Taurienė,sekretoriaujant L. J.,

dalyvaujant pareiškėjo R. M. G. (R. M. G.) atstovei advokatei Astai Šidlauskienei, suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Dariui Juodeliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo Ričardo M. G. (R. M. G.) pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo; suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas R. M. G. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelis Č. G. (C. G.) (anksčiau žinomas kaip C. G.), gim. 1905 m., (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

2. Pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nurodyta, kad pareiškėjas Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. 2021 m. vasario 4 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo Nr. 1V–105, kuriuo nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes pateiktų pareiškėjo dokumentų nepakanka patvirtinti, kad pareiškėjo senelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas neturi kitos galimybės įrodyti pilietybės atkūrimo pagrindo buvimo.

3. Pareiškėjas pareiškime teigia, kad prašyme dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nurodė ir Migracijos departamentui pateikė turimus dokumentus, patvirtinančius, jog pareiškėjo senelis Č. G. (anksčiau žinomas kaip C. G.), gimęs 1905 m. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

4. Kadangi pareiškėjas yra Č. G. vaikaitis, tai juridinę reikšmę turinčio fakto, kad pareiškėjo senelis Č. G. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nustatymas lemtų, jog pareiškėjas įgytų Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme (toliau – Pilietybės įstatymas) įtvirtintą subjektinę teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 7 dalis). Aplinkybes, kad pareiškėjas yra Č. G. vaikaitis, patvirtina pareiškėjo gimimo liudijimo kopija bei jo motinos Š. R. G. (S. R. G.) (gim. 1940 m. rugsėjo 1 d.) gimimo liudijimo kopija.

5. Pareiškėjas, siekdamas surinkti įrodymus, patvirtinančius savo senelio iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę, kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, Kauno regioninį valstybės archyvą bei Lietuvos valstybės istorijos archyvą. Lietuvos centrinis valstybės archyvas pateikė 2019 m. kovo 21 d. pažymą Nr. R4-726 „Dėl duomenų apie Ch. G. (G.) pateikimo“, kurioje nurodoma, kad archyve saugomuose fonduose nerasta dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjo senelis gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), kad jam 1924 m. balandžio 16 d. Kauno apskrityje buvo išduotas pasas Nr. (duomenys neskelbtini), paties paso bei dokumentų, patvirtinančių išvykimo iš Lietuvos ir Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) faktus. Iš Kauno regioninio valstybės archyvo buvo gauta 2019 m. kovo 15 d. pažyma Nr. V10-748 „Dėl pilietybės“, kurioje nurodoma, jog archyve saugomuose 1919–1940 metų Kauno miesto savivaldybės ir jos skyrių dokumentų fonduose žinių apie pareiškėjo senelio pilietybę nėra, o Kauno apskrities viršininko išduotų vidaus ir užsienio pasų dokumentai Kauno regioniniame valstybės archyve nesaugomi. Lietuvos valstybės istorijos archyvas pateikė 2019 m. rugpjūčio 20 d. pažymą Nr. (P1-5652) P2-8580, kurioje nurodoma, kad Lietuvos valstybės istorijos archyvas (duomenys neskelbtini) bendruomenės 1905 metų metrikų knygų saugoti negavo, todėl išduoti archyvo pažymos apie C. G., S. (S.) sūnaus gimimą negali. Taigi duomenų, tiesiogiai patvirtinančių, kad pareiškėjo senelis Č. G. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nėra.

6. Pareiškėjas aplinkybę, kad jo senelis Č. G., gimęs 1905 m. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, byloje įrodinėja teismui pateiktais įrodymais: 1) 1931 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjo senelio Č. G. natūralizacijos liudijimu, išduotu remiantis 1914 m. Britų pilietybės ir svetimšalių statuso įstatymu. Dokumente nurodoma, kad pareiškėjo senelis gimė (duomenys neskelbtini)1905 m. kovo 10 d., jo pilietybė – Lietuvos; 2) 1931 m. birželio 20 d. Kolonijinio sekretoriaus departamento raštu dėl pareiškėjo senelio natūralizacijos liudijimo. Remiantis pareiškime dėstomais motyvais, minėtu dokumentu patvirtinama, kad pareiškėjo seneliui Č. G. pasas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas 1924 m. kovo 16 d. Kaune. Pasas buvo patikrintas Britanijos Jo Didenybės pasų kontrolės pareigūno atvykstant į (duomenys neskelbtini) ir dėl minėto paso autentiškumo nėra pagrindo abejoti; 3) 1931 m. balandžio 17 d. Kolonijinio sekretoriaus departamento raštu dėl Č. G. prašymo dėl natūralizacijos liudijimo, kuriuo patvirtinama, kad Č. G. vardas yra H. G. bei kad Lietuvos Vyriausybė šį asmenį laiko Lietuvos piliečiu; 4) Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. kovo 21 d. pažyma Nr. R4-72, nurodančia, kad dokumentų, patvirtinančių, jog pareiškėjo senelis neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, archyve saugomuose fonduose nerasta.

7. Pareiškime pažymėta, kad pateiktų įrodymų visuma patvirtina, jog pareiškėjo senelis gimė ir gyveno Lietuvoje iki jam išvykstant į (duomenys neskelbtini) 1924 metais. Pareiškėjo senelio turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtina tai, kad jam 1924 m. kovo 16 d. Kaune buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas Nr. (duomenys neskelbtini), apie jo turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę tiesiogiai nurodyta oficialiuose dokumentuose (1931 m. rugsėjo 23 d. natūralizacijos liudijime bei šio liudijimo lydimuosiuose dokumentuose). Pasak pareiškėjo, pateikti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo senelis atitiko 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos pilietybės laikinojo įstatymo 1 straipsnio 1 punkto kriterijus ir turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., t. y. dokumentai, kuriais pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalies 4 punktą, 38 straipsnio 5 dalį, remiamasi, patvirtina, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, nes pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 1¹ dalį, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimui esminę reikšmę turi informacija, ar asmuo bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Tokio asmens sąvoka neapima tik asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Tokias aplinkybes pareiškėjo senelio atžvilgiu patvirtinančių įrodymų byloje nėra, todėl pareiškime daroma išvada, jog pareiškėjo senelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d.

Atsiliepimas

8. Suinteresuoto asmens Migracijos departamento atsiliepime nurodyta, kad Pilietybės įstatymo nuostatos numato galimybę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kai Migracijos departamentas, išnagrinėjęs prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nustato, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Ši aplinkybė yra konstatuojama išimtinai Migracijos departamento direktoriaus sprendimu, kuriuo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nagrinėjimo procedūra yra nutraukiama. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui nustatyta tvarka neskundė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2021 m. birželio 4 d. įsakymo Nr. 1V-105 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Įsakyme nebuvo konstatuota, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, todėl nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje numatyto pagrindo pareiškėjui kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo procedūra yra pasibaigusi, o nauja procedūra nepradėta, t. y. pareiškėjas nėra pateikęs naujo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, todėl nėra Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyto pagrindo pareiškėjui kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl aptariamo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nesilaikė išankstinės prašymo nagrinėjimo ne teisme tvarkos.

9. Migracijos departamentas, pasisakydamas dėl pareiškėjo teismui pateiktų įrodymų, nesutiko, kad aplinkybę, jog pareiškėjo senelis Č. G., kuris anksčiau buvo žinomas kaip C. G., iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos pilietis patvirtina 1931 m. rugsėjo 23 d. natūralizacijos liudijimas, ir pažymėjo, kad žodžio „nationality“ (angl.) reikšmė lietuvių kalboje yra tautybė, o ne pilietybė.

10. Migracijos departamentas taip pat nesutiko dėl pareiškėjo teismui pateiktų Kolonijinio sekretoriaus departamento raštų įrodomosios reikšmės. Tokią savo poziciją suinteresuotas asmuo grindžia tuo, kad minėtuose dokumentuose nurodyta, jog buvo vertinamas pareiškėjo seneliui Lietuvos Respublikoje išduotas pasas, o ne Lietuvos Respublikos piliečio pasas. Aplinkybė, kad pareiškėjo seneliui 1924 m. kovo 16 d. Kaune buvo išduotas pasas Nr. (duomenys neskelbtini) nepatvirtina, kad jis buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Minėtuose dokumentuose nurodytu laikotarpiu pasai Lietuvoje buvo išduodami ne tik Lietuvos Respublikos piliečiams (vidaus ir užsienio pasai), bet buvo išduodami ir Lietuvos Respublikos užsieniečių pasai, kurie leido išvykti Lietuvoje gyvenantiems, bet Lietuvos Respublikos pilietybės neturintiems asmenims. Teismui šiuose raštuose minimas pasas ar paso kopija nėra pateikti, pareiškėjas teismui nepateikė susirašinėjimo su (duomenys neskelbtini) atsakingomis institucijomis, kad šiuose raštuose minimas pasas ar paso kopija nėra išlikę, taip pat iš kurio matytųsi, kokiu pagrindu jų dokumentuose nurodyta, kad Lietuvos Vyriausybė pareiškėjo senelį laiko Lietuvos piliečiu. Migracijos departamentas taip pat nesutinka su pareiškėjo pareiškime nurodyto Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. kovo 21 d. pažymos Nr. R4-726 vertinimu. Lietuvos centrinis valstybinis archyvas neturi duomenų, kad pareiškėjo senelis gyveno Lietuvoje, ar, kad pareiškėjo seneliui buvo išduotas pasas Nr. (duomenys neskelbtini), todėl negalima teigti, kad pareiškėjo senelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

Atsiliepimas

11. Suinteresuotas asmuo atsiliepime pabrėžė, kad net jei pareiškėjas teismui pateiktų įrodymus, jog jo seneliui buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio pasas, pareiškėjo senelis negalėtų būti laikomas asmeniu bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, kaip tai numatyta Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 1¹ dalyje, nes ši įstatymo sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Pagal tarpukario Lietuvos Respublikos pilietybės teisinį reguliavimą (1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 9 straipsnyje buvo nustatyta, kad „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis“), galiojusį iki 1935 m., niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo senelis 1931 m. rugsėjo 23 d. tapo britų piliečiu, pareiškėjo senelis Lietuvos pilietybės (jei tokią turėjo) neteko automatiškai (tuo metu galioję Lietuvos Respublikos įstatymai nenumatė privalomų procedūrų ar sprendimų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo).

12. Pareiškėjas pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriais nesutiko su suinteresuoto asmens Migracijos departamento atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis. Pareiškėjas, pasisakydamas dėl išankstinės pareiškimo nagrinėjimo tvarkos nesilaikymo, nurodė, kad Migracijos departamento teikimas dėl pilietybės neatkūrimo savo turiniu visiškai atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nurodytą sąlygą kreipimuisi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pareiškėjo teigimu, jis neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo skųsti vidaus reikalų ministro įsakymo administracine tvarka, nes nėra šalių ginčo. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 4 d. nutartyje buvo sprendžiama žodžio „nationality“ reikšmė ir buvo nuspręsta, kad viena iš žodžio „nationality“ reikšmių yra priklausymas konkrečiai valstybei ar buvimas konkrečios valstybės piliečiu. Pareiškėjo senelio pilietybę patvirtina 1931 m. balandžio 17 d. Kolonijinio sekretoriaus departamento raštas dėl C. G. prašymo dėl natūralizacijos liudijimo. Šiuo dokumentu patvirtinama, kad C. G. vardas yra H. G. bei kad Lietuvos Vyriausybė šį asmenį laiko Lietuvos piliečiu. Tarpukario laikotarpio teisės aktuose buvo nustatyta, kad svetimšaliams gali būti išduotas leidimas gyventi Lietuvoje, o užsieniečiui, turinčiam leidimą gyventi Lietuvoje ir norinčiam išvykti į užsienį, buvo išduodamas leidimas, o Lietuvos Respublikos vidaus ir užsienio pasai buvo išduodami tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Aplinkybė, kad Lietuvos archyvuose nėra išlikusios informacijos apie pareiškėjo senelį, gyvenamąją vietą ir panašiai, nereiškia, jog šio fakto nebuvo, o tik kad įrodymai apie jį neišlikę. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjo senelis iki pat 1940 m. birželio 15 d. buvo išlaikęs Lietuvos Respublikos pilietybę, o iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gautoje pažymoje nurodyta, jog dokumentų, patvirtinančių pareiškėjo pilietybės netekimo iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, archyve saugomuose fonduose nerasta, taip pat svarbi aplinkybė, kad „automatinio“ pilietybės netekimo Lietuvos tarpukario teisės aktai nenumatė, todėl iš nurodytų argumentų darytina išvada, kad Migracijos departamentas nepagrįstai teigia, jog pilietybė „automatiškai“ buvo prarasta.

13. Per teismo posėdį pareiškėjo atstovė advokatė Asta Šidlauskienė palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus ir papildomai nurodė, kad pirmiausia pareiškėjas realizavo savo teisę atkurti pilietybę administracine tvarka, kreipėsi į Migracijos departamentą su pareiškimu, pateikė turimus dokumentus, įrodymus, kuriuos pavyko surinkti, tiek kreipiantis į archyvus, tiek į kitas institucijas. Migracijos departamentas įvertino pareiškimą, 2020 m. gruodžio 18 d. teikimu nutarė, kad pareiškėjo pateiktų dokumentų administracine tvarka pradėti pilietybės atkūrimo procesą nepakanka; pasiūlė vidaus reikalų ministrui netenkinti pareiškėjo pareiškimo ir priimti įsakymą neatkurti pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės. Pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo įstatymuose nustatyta tvarka, be kita ko, savo teises gali ginti bendrosios kompetencijos teisme. Pareiškėjas jau išnaudojo administracines priemones atkurti pilietybę. Pareiškėjo atstovės teigimu, pareiškėjas neturėjo pagrindo apskųsti vidaus reikalų ministrės priimto sprendimo, nes nebūtų pateikęs papildomų dokumentų ar duomenų; valstybės archyvuose nebuvo rasta duomenų apie pareiškėjo senelio gimimą, pilietybę. Pareiškėjas surinko visus dokumentus, be kita ko, iš užsienio institucijų, 1931 m. rugsėjo 23 d. gautas pareiškėjo senelio natūralizacijos liudijimas (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta senelio pilietybė – Lietuvos, gimęs 1905 m. (duomenys neskelbtini). Nurodyta informacija apie pareiškėjo senelio tėvus, jų pilietybė – Lietuvos. Migracijos departamentas kvestionavo žodį „nationality“, tačiau pareiškėjo atstovės nuomone, byloje pateiktų dokumentų turinys patvirtina, kad juose nurodytas žodis vartojamas būtent „pilietybės“ prasme. Pareiškėjo atstovė pažymėjo, kad galiojančiuose įstatymuose neįtvirtinta „automatinio“ Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

Atsiliepimas

14. Suinteresuoto asmens Migracijos departamento atstovas Darius Juodelis per teismo posėdį palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus; pažymėjo, kad tarpukariu Lietuvoje buvo išduodami pasai ne tik Lietuvos Respublikos piliečiams, bet ir užsieniečiams. Suinteresuoto asmens nuomone, užsienio valstybė pasu galėjo laikyti ir asmeniui išduotą leidimą gyventi Lietuvoje. Migracijos departamentui nebuvo pateikti jokie susirašinėjimai su institucija, išdavusia natūralizacijos liudijimą, kuri pasisakė dėl pareiškėjo senelio pilietybės. Migracijos departamento teikime nėra konstatuota, kad nepakanka dokumentų pilietybei atkurti. Lietuvos Respublikos dokumentuose nėra jokios informacijos ar duomenų, kad pareiškėjo senelis buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Nėra informacijos, kad pareiškėjo senelis, turėjo ar galėjo turėti Lietuvos Respublikos pilietybę.

Motyvuojamoji dalis

Byla nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 punktas)

15. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Bet kuris juridinę reikšmę turintis faktas teismine tvarka nustatomas tik esant visoms CPK 444, 445 straipsniuose nustatytoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-218-248/2018, 20 punktas). Kai nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015).

16. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai asmuo siekia atitinkamos teisės įgijimo, o institucija, įstatymo įgaliota spręsti dėl tos teisės suteikimo asmeniui, priima jam nepalankų sprendimą būtent dėl tam tikrų teisiškai reikšmingų faktų neįrodytumo ir įstatymas nustato tokio sprendimo apskundimo tvarką bei sąlygas, tie teisiškai reikšmingi faktai teisme gali būti nustatomi ne kaip juridinę reikšmę turintys faktai atskiroje byloje CPK 444–448 straipsnių nustatyta tvarka, o kaip įrodomieji faktai (faktinės aplinkybės, sudarančios ieškinio arba kito procesinio dokumento pagrindą) byloje, kurioje asmuo ginčija (skundžia) jo netenkinantį įstatymo įgaliotos institucijos sprendimą. Teisinė padėtis, kai dėl teisiškai reikšmingo fakto, kurį nustačiusi įstatymų įgaliota institucija priėmė atitinkamą sprendimą, teismine tvarka neginčijant tokio institucijos sprendimo, yra nustatinėjamas juridinę reikšmę turintis faktas, neatitinka įstatymuose įtvirtintos įstatymų leidėjo valios. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas privalo pateiktą pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teisme, o pareiškimą priėmus – bylą nutraukti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2008).

17. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašomas nustatyti faktas šiuo atveju neturi juridinės reikšmės, t. y. neatitinka vienos iš sąlygų, būtinų juridinę reikšmę turinčiam faktui teismine tvarka nustatyti.

Žemesnės instancijos teismas

18. Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 2 dalis).

19. Remiantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 1 dalimi, asmuo, siekdamas atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi pateikti prašymą vidaus reikalų ministrui per šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodytas įstaigas. Nurodyto įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje išvardyti dokumentai, kuriuos būtina pridėti kartu su prašymu, kai asmeniui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, tarp jų – dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

20. Dokumentais, patvirtinančiais, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, laikytini: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalis). Jeigu šių nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalis).

21. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.

22. Pagal Pilietybės įstatymo 33 straipsnio 2 punktą Vyriausybės įgaliota institucija nagrinėja prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir teikia vidaus reikalų ministrui siūlymus šiuo klausimu. Vidaus reikalų ministras priima sprendimus dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo (Pilietybės įstatymo 32 straipsnio 2 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

23. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo (galiojo sprendimų dėl pilietybės atkūrimo priėmimo šioje byloje metu) 17 punkte įtvirtinta, kad, išnagrinėjęs asmens prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir kartu pateiktus dokumentus ir įvertinęs gautą informaciją ir atsakymus į paklausimus dėl Pilietybės įstatymo 22 straipsnio 1 ar 2 punkte nurodytų aplinkybių, Migracijos departamentas surašo teikimą vidaus reikalų ministrui, išdėsto jame argumentuotą siūlymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo arba argumentuotai siūlo netenkinti prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (toliau – teikimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo) ir parengia vidaus reikalų ministro įsakymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (toliau – įsakymas dėl pilietybės atkūrimo) arba vidaus reikalų ministro įsakymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo (toliau – įsakymas dėl pilietybės neatkūrimo) projektą.

24. Jeigu išnagrinėjus asmens prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ir kartu pateiktus dokumentus nustatoma, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, Migracijos departamentas priima sprendimą, kuriuo konstatuojama, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis arba kad asmuo gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis ir kad prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimas nutraukiamas (toliau – Migracijos departamento sprendimas) (Aprašo 18 punktas).

25. Siunčiant Migracijos departamento sprendimo kopiją, asmuo kartu informuojamas, kad duomenys, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, gali būti nustatomi teismo tvarka. Jeigu vidaus reikalų ministras priima sprendimą netenkinti asmens prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, Migracijos departamentas, siųsdamas įsakymo dėl pilietybės neatkūrimo išrašą, rašte nurodo atsisakymo tenkinti prašymą motyvus (Aprašo 19 punktas).

26. Iš esmės toks pat reglamentavimas įtvirtintas ir šiuo metu galiojančiame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2021 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 761 patvirtintame Dokumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos pilietybe, teikimo ir nagrinėjimo tvarkos apraše. Šio Aprašo 26 punkte nustatyta, kad jeigu Migracijos departamentas, nagrinėdamas prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, Migracijos departamentas šį prašymą pateikusiam asmeniui išsiunčia pranešimą per MIGRIS ir nustato ne ilgesnį kaip vienų metų terminą reikiamiems duomenims ir (ar) dokumentams pateikti arba patikslinti. Šiuo atveju aprašo 27 punkte nustatytas prašymo nagrinėjimo terminas sustabdomas nuo minėto pranešimo išsiuntimo dienos ir atnaujinamas nuo sprendimui priimti reikiamų duomenų ir (ar) dokumentų priėmimo Migracijos departamente dienos.

27. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, taip pat dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 5–7 punktus ir nustatęs, kad surinktų dokumentų ir duomenų pakanka vidaus reikalų ministro sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės priimti, ne vėliau kaip per 5 mėnesius nuo šių prašymų ar dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo ar netekimo priėmimo Migracijos departamente ar konsulinėje įstaigoje dienos pateikia vidaus reikalų ministrui teikimą, o vidaus reikalų ministras ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo Migracijos departamento teikimo gavimo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje dienos priima sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (neatkūrimo) (Aprašo 27 punktas).

28. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2020 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 3K-234 patvirtintos Prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo nagrinėjimo metodikos 18 punkte įtvirtinta, kad Migracijos departamento sprendimas pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalį, kai konstatuojama, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, priimamas tik tais atvejais, kai įvertinus dokumentus pagal Metodikos III skyrių, nustatoma, kad labiau tikėtina, kad asmuo buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, tačiau nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų <...> (Metodikos 13 punktas). Jeigu pagal pareiškėjo pateiktus ir (arba) Migracijos departamento gautus dokumentus nustatoma, kad asmuo, pagal kurį įrodinėjama turėta Lietuvos Respublikos pilietybė iki 1940 m. birželio 15 d., savo valia atsisakė arba sąmoningai siekė atsisakyti Lietuvos Respublikos pilietybės (pvz., įgydamas kitos valstybės pilietybę, nurodė, kad išsižada Lietuvos Respublikos pilietybės), bet nėra duomenų, kad asmuo būtų netekęs (nustojęs) Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., laikoma, kad toks asmuo neteko Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d., ir yra rengiamas teikimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo vadovaujantis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi (Metodikos 14 punktas).

29. Aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad, asmeniui pateikus prašymą atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Pilietybės įstatymo 38 straipsnyje nustatyta tvarka, šio prašymo nagrinėjimui ir išsprendimui taikytinos administracinio pobūdžio procedūros, priklausomai nuo prašymą nagrinėjančios institucijos nustatomų faktinių aplinkybių, prašymą pateikusiam asmeniui sukelia skirtingus teisinius padarinius.

30. Tuo atveju, kai asmens prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo išnagrinėjusi institucija pripažįsta, kad nėra pakankamai dokumentų tenkinti tokį prašymą, asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis. Jeigu prašymą nagrinėjanti institucija priima sprendimą, kad surinktų dokumentų (duomenų) pakanka sprendimui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (neatkūrimo) priimti, ji teikia vidaus reikalų ministrui teikimą, o vidaus reikalų ministras priima sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo (neatkūrimo).

31. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo ir kitų asmenų prašymus, 2020 m. gruodžio 18 d. teikimu Nr. 13P-550 Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo pasiūlė vidaus reikalų ministrui netenkinti pareiškėjo ir kitų asmenų prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes jie neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti, t. y. konstatavus, kad nėra duomenų apie H. G. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Nurodytame teikime pažymėta, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų buvę pateikti dokumentai, įrodantys, jog H. G. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki išvykimo iš Lietuvos (nors tokių dokumentų nepateikta ir nėra Lietuvos valstybės archyvuose), būtų pagrindas pripažinti, kad Lietuvos pilietybė iki 1940 m. birželio 15 d. buvo prarasta, nes 1931 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjas natūralizacijos būdu įgijo britų pilietybę. 2021 m. vasario 4 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo Nr. 1V–105, kuriuo nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Įsakyme, be kita ko, nurodyta, kad įsakymas gali būti skundžiamas per šešis mėnesius vidaus reikalų ministrui arba per vieną mėnesį Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka.

32. Nurodytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad nagrinėjamu atveju, išnagrinėjus pareiškėjo prašymą atkurti Lietuvos pilietybę, nebuvo priimtas Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nurodytas sprendimas, kad nepakanka dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Pareiškėjo prašymas buvo iš esmės išspręstas, t. y. Vyriausybės įgaliotai institucijai ir vidaus reikalų ministrui jiems įstatymo suteiktos kompetencijos ribose konstatavus, kad pareiškėjas neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų asmenims, siekiantiems atkurti Lietuvos pilietybę.

33. Nagrinėjamu klausimu aktualioje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad nepriklausomai nuo to, kokiame dokumente (teikime, rašte ar kt.) konstatuota, jog nepakanka pareiškėjo pateiktų duomenų nustatyti, ar asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, atsiranda prielaida kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Kartu pažymėta, kad Migracijos departamentui konstatavus, jog net ir esant duomenų, kad asmuo buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę, tačiau yra pagrindas pripažinti, kad jis iki 1940 m. birželio 15 d. jos neteko, kitos sąlygos, t. y. kad asmuo buvo įgijęs pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. nustatymas teismine tvarka tampa betikslis ir nesukeliantis materialinių teisinių padarinių pareiškėjui, t. y. netgi teismine tvarka nustačius, kad Lietuvos Respublikos pilietybė atitinkamu laikotarpiu iki 1940 m. birželio 15 d. asmens buvo įgyta, tai nepaneigtų kitos Migracijos departamento teikime nustatytos sąlygos, jog asmuo Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. neteko, buvimo (žr., Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-206-854/2022).

34. Kaip nurodyta pirmiau, Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo ir kitų asmenų prašymus, 2020 m. gruodžio 18 d. teikime, be kitų aplinkybių, nurodė, kad net ir tuo atveju, jeigu būtų buvę pateikti dokumentai, įrodantys, jog H. G. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki išvykimo iš Lietuvos (nors tokių dokumentų nepateikta ir nėra Lietuvos valstybės archyvuose), būtų pagrindas pripažinti, kad Lietuvos pilietybė iki 1940 m. birželio 15 d. buvo prarasta, nes 1931 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjas natūralizacijos būdu įgijo britų pilietybę.

35. Taigi, remiantis aktualia teismų praktika, nors šiuo atveju byloje galėtų būti sprendžiama dėl juridinio fakto, t. y. kad pareiškėjo senelis Č. G. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau, net ir nustačius tokį faktą, jis savaime pareiškėjui nesukels jokių materialinių teisinių padarinių (nes jau pasisakyta, kad pareiškėjo senelis iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybės neteko), todėl prašomas nustatyti faktas neturi juridinės reikšmės, todėl nenagrinėtinas teisme (CPK 444-445 straipsniai) (žr., Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-206-854/2022).

36. Pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos teismas neįgaliotas (kaip apeliacinės instancija) peržiūrėti viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo, todėl net ir galimai nustatęs sąlygą, kad pareiškėjo senelis buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., neturėtų teisinio pagrindo pakartotinai spręsti dėl kitos sąlygos, t. y. kad pareiškėjo senelis (ne) buvo iki 1940 m. birželio 15 d. netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, nes šis faktas jau konstatuotas Migracijos departamento teikime, kuriuo remiantis priimtas 2021 m. vasario 4 d. vidaus reikalų ministro įsakymas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo Nr. 1V–105.

37. Pareiškėjui nesutinkant su dėl jo prašymo priimtu 2021 m. vasario 4 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo Nr. 1V–105, jis turėjo teisę jį skųsti įsakyme nurodyta tvarka, t. y. vidaus reikalų ministrui arba administraciniam teismui, nurodydamas aplinkybes, dėl kurių, pareiškėjo nuomone, pateiktas prašymas buvo išnagrinėtas neišsamiai, ginčyti nustatytus faktus dėl pareiškėjo senelio pilietybės netekimo iki 1940 m. birželio 15 d., be kita ko, aptariant taikytinus tarpukario teisės aktus ir formuojamą teismų praktiką. Pažymėtina, kad pareiškėjo teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, be kita ko, pateikiami argumentai, kuriais pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento atsiliepime į pareiškimą nurodytomis aplinkybėmis dėl pareiškėjo senelio pilietybės (ne)išlaikymo iki 1940 m. birželio 15 d.. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šios aplinkybės Migracijos departamento buvo nurodytos teikime, kurio pagrindu priimtas vidaus reikalų ministro įsakymas dėl pilietybės neatkūrimo, todėl teismas neturi pagrindo sutikti su pareiškimo teiginiais, kad pareiškėjas neturėjo nei teisinio, nei faktinio pagrindo skųsti vidaus reikalų ministro įsakymą administracine tvarka, nes nėra šalių ginčo.

38. Pareiškėjo skundą nagrinėjančiai institucijai konstatavus, kad ginčijamas įsakymas priimtas, pažeidžiant galiojantį (galiojusį) teisinį reglamentavimą ir (ar) pareiškėjo teisę į pilietybės atkūrimą, atsirastų pagrindas Migracijos departamentui nagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo, atitinkamai pakartotinai sprendžiant dėl galimybės priimti Pilietybės įstatyme įtvirtintus sprendimus. Teismas pažymi, kad, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokia priežastimi, be kitų, galėtų būti pareiškėjo atstovės per teismo posėdį pateikti argumentai, susiję su teisinio reguliavimo pasikeitimu, t. y. jog, priėmus 2021 m. vasario 4 d. vidaus reikalų ministro įsakymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo Nr. 1V–105, patikslinta Pilietybės įstatyme įtvirtinta asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, samprata, t. y. nustatyta, kad juo laikytinas asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 1¹ dalis).

39. CPK 444 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo proceso stadijos arba turi atsisakyti priimti ieškinį (skundą), arba, jeigu civilinė byla jau yra iškelta – ją nutraukti remdamasis atitinkamai CPK 137 straipsnio 1 dalies 1 punktu arba 293 straipsnio 1 punktu. Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013).

40. Teismas, remdamasis aptartu teisiniu reglamentavimu ir nustatytų faktinių aplinkybių visuma, nustatęs, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo prašomas nustatyti faktas neturi juridinės reikšmės ir pareiškėjui nesukels realių materialių teisinių padarinių, tokiai aplinkybei paaiškėjus po civilinės bylos iškėlimo, sprendžia, kad civilinė byla nutrauktina kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

41. Pareiškėjui grąžintinas jo sumokėtas žyminis mokestis (CPK 87 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 290, 291 straipsniais, 293 straipsnio 1 punktu, 297, 298 straipsniais, 334, 335 straipsniais,

nutaria:

nutraukti civilinę bylą Nr. e2YT-10267-1045/2022 pagal pareiškėjo R. M. G. (R. M. G.) pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Išaiškinti pareiškėjui, kad jis turi teisę kreiptis dėl 2021 m. vasario 4 d. vidaus reikalų ministro įsakymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo Nr. 1V–105 apskundimo Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka.

Grąžinti advokatų profesinei bendrijai „In Jure“, į. k. 302588320, 45 (keturiasdešimt penkis) eurus už pareiškėją R. M. G. (R. M. G.) sumokėtą žyminį mokestį, kuris sumokėtas 2022 m. kovo 14 d. AB „Swedbank“. Išaiškinti, kad žyminis mokestis grąžinamas, remiantis šia nutartimi.

Nutartis per 7 (septynias) dienas nuo jos kopijos gavimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Sigita Taurienė