Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Zitos Smirnovienės ir Henricho Jaglinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. R. ir atsakovo V. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. R. ieškinį dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo, pareikštą atsakovui V. R., ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 str. 2 d. nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė S. R. ir atsakovas V. R. yra 58,53 kv.m. trijų kambarių buto (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiai. Iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 5/8 buto, o atsakovui 3/8 buto (b.l. 6-7), kurio bendras plotas yra 58,53 kv.m., gyvenamasis plotas – 43,71 kv.m. Iš ieškovės paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė naudojasi 14,31 kv.m. ploto kambariu, plane pažymėtu indeksu 3-6, teigia negalinti vaikščioti po butą, naudotis virtuve, todėl ir prašo nustatyti naudojimosi butu tvarką jai paskiriant 14,31 kv.m., plane pažymėtą indeksu 3-6, ir 18,42 kv.m. pereinamą kambarį, plane pažymėtą indeksu 3-5, o atsakovui skirti naudotis izoliuotą 10,98 kv.m. ploto kambarį, plane pažymėtą indeksu 3-4, kitomis patalpomis paliekant naudotis bendrai. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas su ieškovės siūloma naudojimosi tvarka sutiko, tačiau iš ieškovės prašė priteisti 15 069,79 Lt kompensaciją už jai tenkančią naudotis didesnės vertės turto dalį. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybių visumą, nustatė tokią naudojimosi butu tvarką: ieškovei S. R. paskyrė naudotis kambariais, plane pažymėtais indeksais 3-5 (18,42 kv.m. ploto) ir 3-6 (14,31 kv.m. ploto), atsakovui V. R. paskyrė naudotis kambariu, plane pažymėtu indeksu 3-4 (10,98 kv.m. ploto), virtuvę, plane pažymėtą indeksu 3-3 (5,64 kv.m. ploto), WC ir vonios patalpą, plane pažymėtą indeksu 3-2 (2,93 kv.m. ploto), ir koridorių, plane pažymėtą indeksu 3-1 (6,25 kv.m. ploto), paskyrė naudotis bendrai ieškovei ir atsakovui. Taip pat pirmos instancijos teismas atsakovo naudai priteisė 15 069,79 Lt už ieškovei tenkančią naudotis didesnę turto dalį. Ieškovė savo apeliaciniu skundu iš esmės tik prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą dalyje dėl 15 069,79 Lt kompensacijos priteisimo atsakovo naudai ir toje dalyje priimti naują sprendimą – įpareigoti ieškovę kompensuoti atsakovo dalį mokant mokesčius. Atsakovas prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Taigi nagrinėjamu atveju ginčo dėl pačios naudojimosi butu tvarkos nekyla, keliamas klausimas tik dėl kompensavimo atsakovui už ieškovei tenkančią naudotis didesnę turto dalį būdo ir dydžio.

CK 4.75 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklės, pagal kurias bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Ginčai dėl naudojimosi bendrais nekilnojamaisiais daiktais sprendžiamas vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostata, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuluoti kriterijai, kuriais vadovaujantis pirmiausiai turi būti sprendžiama dėl naudojimosi bendru daiktu tvarkos : a) teisėtumo kriterijus, – prašoma nustatyti naudojimosi tvarka turi būti teisėta, t.y. nepažeidžianti nei įstatymo imperatyvų, nei trečiųjų asmenų teisių ar teisėtų interesų, b) adekvatumo kriterijus, – prašomos nustatyti kiekvieno asmeniniam naudojimui realiosios daikto dalys turi kiek įmanoma labiau atitikti dalis bendrosios nuosavybės teisėje, c) proporcingumo ir socialinės taikos kriterijus, – siūlomoje tvarkoje turi būti išlaikyta visų bendratučių interesų pusiausvyra, siekiant, kad nė vieno jų teisės nebūtų nepagrįstai ir neproporcingai, palyginus su kitais, apribotos, vieno interesas iškeliamas aukščiau kito ir pan., be to, teismo pareiga yra siekti nustatymo tokios tvarkos, kad kuo mažiau ateičiai liktų prielaidų naujiems panašiems bendraturčių konfliktams, d) naudojimosi daiktu racionalumo ir efektyvumo kriterijus – naudojimosi daiktu tvarka turi užtikrinti kuo racionalesnį, efektyvesnį jo teikiamų galimybių išnaudojimą abiejų bendraturčių interesams tenkinti, e) faktinių teisinių santykių stabilumo kriterijus. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, paprastai priklauso nuo daikto paskirties, fizinių ir kt. savybių, statybos techninių reglamentų bei kt. viešosios teisės reikalavimų daikto sukūrimui ir naudojimui, taip pat faktinės situacijos specifikos, – ar teikiamas projektas (-ai) teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2006, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2007, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2011).

Įvertinus bylos aplinkybių visumą minėtų kriterijų kontekste matyti, kad skundžiamu sprendimu nustatyta naudojimosi butu tvarka atitinka racionalumo kriterijų, taip pat nustatant būtent tokią naudojimosi tvarką, buvo atsižvelgta ir į susiklosčiusius faktinius bendro daikto naudojimo santykius, o nustatytos ieškovės ir atsakovo dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje sudaro sąlygas efektyviam, ekonomiškam ir patogiam buto naudojimui, tačiau akivaizdu, kad ieškovei faktiškai tenkanti buto dalis skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai turi būti kompensuojama. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad paskyrus šalims naudotis nevienodo vertingumo patalpas, taip pat esant būtinybei kuriai nors iš šalių skirti didesnę dalį, nei jos turima dalis bendrosios nuosavybės teisėje, bendraturčių iniciatyva spręstinas atlyginimo (kompensacijos) už naudojimąsi svetimu turtu klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2004; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006). Taigi atsakovas pagrįstai iš ieškovės prašo kompensacijos.

Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina ir tai, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimo klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintu nuosavybės neliečiamumo principu, kuris yra apibrėžtas ir kaip civilinių santykių teisinio reglamentavimo principas (CK 1.2 straipsnis). Savo ruožtu CK 4.93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublika visiems savininkams garantuoja vienodą teisių apsaugą. Visa tai suponuoja poreikį nagrinėjant konkrečių asmenų civilinį ginčą dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe esančiu butu, civilinės teisės normas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo aiškinti bei taikyti taip, kad nebūtų pažeidžiamos asmenų konstitucinės teisės į nuosavybę, tačiau atsižvelgiant ir į tai, jog nuosavybės neliečiamumo principas, kuris yra ir civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principas, kaip ir kiti tiek konstituciniai, tiek civilinės teisės principai, nėra absoliutus ir ginant vieno asmens nuosavybės teises taikytinas taip, kad nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų nuosavybės teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-272/2007). Taigi atsakovas pagrįstai iš ieškovės prašo kompensacijos už jo nuosavybės teisių apribojimą, tačiau kyla klausimas, koks kompensacijos dydis būtų teisingas ir protingas šiuo konkrečiu atveju.

Parenkant atlyginimo formą atsižvelgtina į poreikį kiek įmanoma labiau apsaugoti savininko turtinius ir neturtinius interesus, todėl kad būtų teisingai kompensuotas nelygiavertis naudojimosi tvarkos nustatymas, teismas kompensacijos dydį nustato vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 5/8 buto, o atsakovui 3/8 buto (b.l. 6-7), kurio bendras plotas yra 58,53 kv.m., gyvenamasis plotas – 43,71 kv.m. Skundžiamu sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismas ieškovei paskyrė naudotis kambariais, plane pažymėtais indeksais 3-5 (18,42 kv.m. ploto) ir 3-6 (14,31 kv.m. ploto), atsakovui paskyrė naudotis kambariu, plane pažymėtu indeksu 3-4 (10,98 kv.m. ploto), virtuvę, WC ir vonios patalpą ir koridorių paskyrė naudotis bendrai ieškovei ir atsakovui. Taigi pirmos instancijos teismo sprendimu nustatyta atsakovui faktiškai tenkanti buto dalis skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir, neabejotina, kad už tai atsakovui turi būti kompensuojama. Pritartina pirmos instancijos teismo pozicijai, kad ieškovės siūlomas kompensavimo būdas, t.y. atsakovo turto dalies naudojimosi netekimą ieškovė žadėjo kompensuoti mokėdama visus mokesčius už realiai jai priskirtą naudotis plotą, neatitiktų anksčiau minėto adekvatumo kriterijaus, teisingumo, protingumo, sąžiningumo bei protingumo principų bei prieštarautų ir nuosavybės neliečiamumo principui. Tuo tarpu atsakovas prašo priteisti piniginę kompensaciją, kuri kompensuotų jo turto dalies naudojimosi netekimą. Kompensaciją atsakovas paskaičiavo pagal VĮ Registrų centro 2012-01-01 atliktą masinį vertinimą, pagal kurį vidutinė rinkos vertė yra 163 000 Lt, nors tikėtina, kad buto vertė pagal nepriklausomų turto vertintojų atliekamus vertinimus rinkoje būtų didesnė. Ieškovė sutiko su atsakovo nurodyta turto verte, savo turto vertės ataskaitos nepateikė, todėl nepaneigė atsakovo pateiktų duomenų apie nekilnojamojo turto vertę. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės pageidavimu jai paliekama naudotis didesnė kambarių dalis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovui teisėtai ir pagrįstai buvo nutarta kompensuoti už kambarių ploto skirtumą, todėl atsakovui iš ieškovės ir buvo priteista jo prašomo dydžio kompensacija – 15 069,79 Lt, dėl naudojimosi tvarkos nustatymo nelygiavertiškumo (CK 4.80 str., 4.81 str.). Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmos instancijos teismo priteista kompensacija yra optimalaus dydžio, neiškreipianti šalių interesų pusiausvyros.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į bendraturčių interesų pusiausvyrą, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl skundžiamą teismo sprendimą keisti ar naikinti ieškovės apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas sumokėjo 452 Lt žyminio mokesčio už priešieškinį (b.l. 41) ir iš viso turėjo 2500 Lt atstovavimo išlaidų (b.l. 30,65-68): 1000 Lt – atsiliepimo į ieškinį paruošimas, teisinė konsultacija – 200 Lt, priešieškinio paruošimas – 1000 Lt, atstovavimas civilinėje byloje – 300 Lt. CPK 93 str. 1 d. ir 98 str. 1 d. nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė, pagal kurą bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, t. y. pagal principą „pralaimėjęs moka“. Ieškinį tenkinus, pagal CPK 93 str. 1 d. įtvirtintą bendrą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę ieškovės bylinėjimosi išlaidos buvo priteistos iš atsakovo, o tenkinus priešieškinį atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su priešieškinio paruošimu, buvo priteistos iš ieškovės. Iš atsakovo į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad atstovavimo išlaidos, susijusios su priešieškinio paruošimu, sudaro 1000 Lt, todėl būtent tik ši suma ir 452 Lt žyminis mokestis, kuris buvo sumokėtas už priešieškinį, ir tebuvo priteisti iš ieškovės atsakovo naudai. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas dėl atsakovui iš ieškovės priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžio ir pagrįstai iš ieškovės atsakovo naudai priteisė tik 1452 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas. Kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, keisti ginčijamo sprendimo nėra pagrindo.

Be to, atmetus apeliacinius skundus, turi būti atitinkamai paskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad atsakovas už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą paruošimą sumokėjo 1 300 Lt. Pažymėtina, kad CPK 88 straipsnyje nustatyta, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytus dydžius 8.11. papunktyje nustatyta, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas koeficientas 1,5. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo priteisti 1 300 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Pastebėtina, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-533/2008). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovo prašomos priteisti išlaidos yra per didelės, todėl prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas yra tikslinga mažinti, nes nagrinėjama byla nėra didelės apimties, joje nebuvo keliami nauji teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, nebuvo reikalaujama specialių žinių ar didelio pasiruošimo, todėl atsakovės naudai iš ieškovo priteistina 700 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaujantis išdėstytomis aplinkybėmis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 8 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės S. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovo V. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 700 Lt (septynis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.