Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2020-12-09 · Administracinė byla Nr. A-1977-822/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-12-09
Bylos Nr.
A-1977-822/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01055-2019-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ramutė Ruškytė, Rytis Krasauskas
Pareiškėjas
M. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namųLukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-1977-822/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01055-2019-6Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 9 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. (M. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas baigėsi dėl reorganizacijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas M. M. (M. M.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. gegužės 12 d. (240 dienų) Lukiškių TI-K buvo pažeistos jo teisės – pareiškėjas kalėjo netinkamomis, antisanitarinėmis, pavojingomis sveikatai ir gyvybei, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, buvo laikomas kamerose, kuriose jam trūko gyvenamojo ploto, dėl buitinio inventoriaus, baldų, sanitarinio mazgo jis beveik neturėjo galimybės judėti. Pareiškėjui taip pat stigo privatumo, naudojantis sanitariniais įrenginiais, dėl gyvenamojoje patalpoje įrengto sanitarinio mazgo (tualeto), kuris nebuvo atitvertas, kameroje tvyrojo nepakeliama smarvė. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas nepaaiškino, pagal kokius parametrus įrengti sanitariniai mazgai, nepateikė akredituotos įmonės atliktų sanitarinio mazgo skaičiavimo duomenų, taip pat ar sanitarinių atitvarų statiniai suderinti su statybos specialistais, ar jų konstrukcijos nekėlė pavojaus pareiškėjui, kokia buvo panaudota garso izoliacija, ar aktualiu laikotarpiu buvo įrengta oro vėdinimo sistema. Nustatant sanitarinio mazgo plotą taip pat aktualu nustatyti skiriamosios sienelės užimamą kameroje plotą. Pareiškėjas pažymėjo, jog Lukiškių TI-K 2017 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais buvo atliekami pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbai, todėl pareiškėjas buvo kalinamas pavojingoje gyvybei aplinkoje.

Atsiliepimas

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai (Lukiškių TI-K teisių perėmėjas) (toliau – ir Vilniaus PN) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose asmeniui tenkantis plotas atitiko nustatytus reikalavimus. Gyvenamųjų kamerų, taip pat sanitarinių mazgų įrengimas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K nenaudojami gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjo M. M. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui kamerose teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto. Nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos užimamas plotas, 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.

7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę. Gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista 11 parų, kai jis kamerose buvo laikomas ne vienas.

Atsiliepimas

8. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovo atstovas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo atsiliepime nurodytą informaciją, kad Lukiškių TI-K nenaudojami gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai, taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo skunde paminėtų kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbų. Todėl pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes vertino pareiškėjo naudai.

9. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, nustatyto pažeidimo mastą bei intensyvumą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 50 Eur.

III.

10. Pareiškėjas M. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

11. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepateikė racionalių argumentų dėl visų pareiškėjo nurodytų ginčo aplinkybių, paliko neišspręstas ir dviprasmiškas aplinkybes, nepagrįstai nepriteisė pareiškėjo prašomos kompensacijos, nepareikalavo papildomų įrodymų ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje suformuotą įrodymų vertinimo taisyklę, pareiškėjo skundą išnagrinėjo ne visa apimtimi, neobjektyviai, nebuvo aktyvus. Pasak pareiškėjo, byloje pateikti duomenys apie dienos pradžioje ir pabaigoje kamerose laikomų asmenų skaičių turėtų būti vertinami kritiškai, o pareiškėjui tekęs kameros plotas turėtų būti skaičiuojamas pagal kameroje įrengtų lovų skaičių. Pareiškėjo teigimu, jis pats neturėjo pareigos fiksuoti asmenų skaičių kamerose kiekvieną dieną, be to, tokių duomenų kaupimas keltų grėsmę jo saugumui.

12. Dėl sanitarinio mazgo pareiškėjas pažymi, kad tai nėra atskira patalpa. Sanitarinio mazgo plotas nėra aiškus, jį nustatyti nėra galimybės, o tai suponuoja, kad visa kameros patalpa yra sanitarinio mazgo patalpa (pagalbinė patalpa), o ne gyvenamasis plotas. Taigi pareiškėjas buvo kalinamas sanitarinio mazgo (negyvenamojoje) patalpoje, gyvenamasis plotas jam iš viso nebuvo suteiktas. Pareiškėjo teigimu, judėjimas patalpoje, kuri nėra pritaikyta gyventi, negali būti vertinamas kaip judėjimas gyvenamojoje patalpoje, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šios aplinkybės nepasisakė.

13. Pasak pareiškėjo, dėl aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo vykdomi asbesto šalinimo darbai, pareiškėjas visą gyvenimą (inkubacinį periodą iki 50 metų), skaičiuojant nuo įkalinimo pradžios, patenka į onkologinių ligų rizikos grupę.

14. Pareiškėjas taip pat nurodo nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl socializacijos ir užimtumo Lukiškių TI-K.

Atsiliepimas

15. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą prašo atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

16. Byloje ginčas kilo dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui M. M. pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. iki 2018 m. gegužės 12 d.

Žemesnės instancijos teismas

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad ginčo laikotarpiu 11 parų Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, taip pat kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo vykdomi kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbai, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

18. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, teigia, kad jam iš viso nebuvo suteiktas gyvenamasis plotas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, nebuvo aktyvus, nepasisakė dėl pareiškėjo keliamo ginčo esmės ir nepagrįstai nepriteisė visos pareiškėjo prašytos kompensacijos.

19. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

20. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl socializacijos ir užimtumo Lukiškių TI-K. Tačiau iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad tokių aplinkybių teismas jame nevertino ir jokių išvadų dėl to neteikė, kadangi pareiškėjas skundo pirmosios instancijos teismui minėtomis aplinkybėmis negrindė ir su jomis nesiejo prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi teisinio pagrindo nagrinėti ir vertinti tokias pareiškėjo naujai nurodytas aplinkybes (ABTĮ 134 str. 6 d.). Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

21. Iš kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

22. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

23. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo ir atsakovo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl neužtikrinto pareiškėjui minimalaus gyvenamojo ploto, pirmiausia pažymi, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Analogiška tardymo izoliatoriaus kameros ploto norma įtvirtinta ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 1.3.1 punkte.

25. Pirmosios instancijos teismas atidžiai ir detaliai išnagrinėjo byloje pateiktus įrodymus apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, dydžius, jose kartu su pareiškėju gyvenusių asmenų skaičių ir nustatė, kad visą laiką pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (3,6 kv. m).

26. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

27. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017).

28. Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Konvencijos bei nacionalinės teisės normas, nustatydamas pareiškėjui tenkantį minimalų plotą. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, jog atsakovo pateikti duomenys pagal rytinio ir vakarinio patikrinimo laiką, nustatant tos dienos kalinamųjų skaičių kameroje, yra nekorektiški, todėl skaičiavimas pagal šiuos duomenis yra netinkamas, kalinamųjų skaičius turi būti apskaičiuotas pagal miegamųjų vietų skaičių. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju atsakovas į bylą teikė duomenis apie visą konkrečią dieną kameroje laikytų asmenų skaičių, šių duomenų neskirstydamas į ryto ir (ar) vakaro duomenis. Iš byloje pateiktų duomenų apie kamerose laikytų asmenų skaičių taip pat matyti, kad dalį Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu praleisto laiko pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas. Pats pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai ir kurios kameros tariamai buvo perpildytos, kiek jose buvo asmenų, t. y. kurie atsakovo atstovo pateikti duomenys apie kamerose buvusius asmenis yra neteisingi. Kita vertus, net ir pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį Lukiškių TI-K kamerų gyvenamąjį plotą nagrinėjamu atveju skaičiuojant pagal kamerose įrengtų miegamųjų vietų skaičių (žr. Lukiškių TI-K 2019 m. sausio 25 d. raštą Nr. 96-298), konstatuotina, kad pareiškėjui tekęs plotas atitinka tiek Konvencijos, tiek nacionalinių teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl neva neteisingų duomenų ir netinkamo gyvenamojo ploto normos skaičiavimo nelaikyti pagrįstais.

30. Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su jo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais neužtikrinimu bei saugios kalinimo aplinkos dėl asbestcemenčio šalinimo darbų nesudarymo. Tačiau pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo už šiuos nustatytus pažeidimus jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

31. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

32. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu 11 parų buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, be to, Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl asbestcemenčio šalinimo darbų vykdymo, todėl pareiškėjas buvo laikomas sveikatai nesaugioje aplinkoje. Atsižvelgdama į pažeidimų pobūdį ir trukmę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl jų poveikio pareiškėjo patirti negatyvūs išgyvenimai savo intensyvumu peržengia minimalias ribas ir sukelia neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama priteisiant kompensaciją.

33. Kaip minėta, pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteista 15 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

34. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino asbesto, buvusio Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių konstrukcijoje, poveikį pareiškėjo sveikatai, pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką visuomet vertinama tai, ar dėl asbesto buvo pakenkta asmens sveikatai ar bent tai, ar buvo tam kilusi reali rizika, o ne pats asbesto buvimo pastato konstrukcijose faktas (žr., pvz., 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-602/2018; 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2061-520/2017; kt.). Tokių duomenų pareiškėjas į bylą nepateikė, o apeliaciniame skunde išdėstyti abstraktūs argumentai, kad žala sveikatai gali atsirasti po 50 metų, laikytini subjektyvia pareiškėjo pozicija, kuri nėra pagrindas naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

35. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, į tai, kad nenustatyta, jog buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui pagrįstai priteistas 50 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

36. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. M. (M. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis KrasauskasRamutė RuškytėSkirgailė Žalimienė