- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-24
- Bylos Nr.
- 1A-154-209/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-1-06197-2014-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Lemežis (pirm.), Vitalija Norkūnaitė, Virginija Švedienė
- Nuteistasis
- L. S.
- Advokatai
- Vidmantas Martyšius, Eugenijas Algirdas Burokas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,
atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. B. gynėjui advokatui Eugenijui Algirdui Burokui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nuosprendžio, kuriuo L. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. 20 parų areštu, bausmę atliekant areštinėje.
Skundžiamu nuosprendžiu D. B. taip pat pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. S. nuteistas už tai, kad 2014-09-21 ir 2014-09-26 per du kartus į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, gavęs iš D. B. pervestus 900 Lt, 2014-10-30, būdamas Vilniaus autobusų stotyje, Sodų g. 22, Vilniuje, pasinaudodamas UAB „Tolimojo transporto kompanijos“ siuntų paslaugomis, išsiuntė siuntą, siuntos kvito Nr. 00409972, su žinomai netikru dokumentu – vairuotojo pažymėjimu Nr. R 1070283, išduotu D. B., gim. 1991-10-09, vardu, D. B. į Šakių autobusų stotį, Aušros g. 3, Šakiuose, tokiu būdu neteisėtai realizavo ir siuntė žinomai netikrą dokumentą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d.
Apeliaciniu skundu L. S. prašo atnaujinti įrodymų tyrimą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-19 nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, kadangi neįrodyta, kad apeliantas dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. Nurodo, kad renkant duomenis ir nustatant faktines bylos aplinkybes buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Vilniaus miesto apylinkės teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, privalėjo tiesiogiai ištirti visus baudžiamosios bylos įrodymus. Be to, teisėjo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus, turėjo remtis visų baudžiamojoje byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir galutiniu nuosprendžio argumentavimu. Baudžiamojoje byloje įrodymai turėjo būti vertinami išsamiai ir nešališkai, vertinamas įrodymų visetas, o ne tik baudžiamosios bylos baigtimi suinteresuoto kaltinamojo D. B. parodymai ir kiti baudžiamosios bylos duomenys. Iš baudžiamosios bylos objektyvių duomenų aiškiai matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nepašalino baudžiamojoje byloje esančių prieštaravimų tarp įrodymų, lemiančių bylos objektyvių ir subjektyvių aplinkybių nustatymą, nuo kurių priklausė, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo - kaltinamasis D. B. būtų teisingai nubaustas, o apeliantas - tik D. B. apkalbėtas - nebūtų nekaltai nuteistas.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmos instancijos teismas nuosprendyje neatskleidė Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėties, nes po Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorės Audronės Pupeikienės 2015-10-15 prašymo pakeisti kaltinimus, tapo akivaizdu, kad priežastinis ryšys tarp kaltininkų pastangų ir galimai suklastoto vairuotojo pažymėjimo siuntimo ir atsiėmimo tapo praktiškai neįrodomas.
Vilniaus miesto apylinkės teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatas, nes nuosprendį grindė vienpusiais ir iš esmės abstrakčiais, prieštaringais kaltinamojo D. B. ir VSAT Kriminalinės žvalgybos skyriaus tyrėjo G. P. slapto informacijos rinkimo (priemonių panaudojimo) parodymais, kurie baudžiamojoje byloje sudaro tik formalaus duomenų teisėtumo regimybę. Be to, akivaizdu, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo metu slaptai renkant informaciją apie D. B. vairuotojo pažymėjimo kilmę, buvo apribota ir apelianto, kaip privataus žmogaus, teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, kurią užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. Be to, mano, kad pirminiai ir kiti D. B. parodymai dėl pas jį surasto galimai suklastoto vairuotojo pažymėjimo iš jo buvo išgauti pritaikius prievartą ir suvaržius jo teises kartu su mylima moterimi išvykti į užsienį.
Teigia, kad įsigilinus į objektyvius baudžiamosios bylos duomenis ir tinkamai surinktus duomenis ištyrus dar kartą, L. S. pateiktų kaltinimų ir įrodymų grandinė pradeda byrėti ir tai lemia būtinybę apeliacinės instancijos teisme atnaujinti įrodymų tyrimą: 1) dėl kriminalinės žvalgybos informacijos neteisėto panaudojimo apelianto atžvilgiu; 2) dėl kaltinamojo D. B. ir jo draugės sulaikymo aplinkybių VSAT Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto PKP, ieškant skrydžiui lėktuvu nereikalingo dokumento - vairuotojo pažymėjimo; 3) dėl D. B. psichinės sveikatos būklės apklausos metu jį priverčiant, įtikinėjant ar garantuojant palankų sprendimą, apkalbant L. S. dėl kažkokio dokumento siuntimo į Šakių autobusų stotį, ką patvirtina 2014-11-06 pažyma Nr. K6-18663 apie D. B. gydymą Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nuo 2009-12-27 iki 2010-02-01 bei 2015-01-12 specialisto išvadoje Nr. 89TPK-212015 nurodyti D. B. kliedesiai, kuriuos apeliantas ne kartą girdėjo; 4) dėl L. S. asmens ir gyvenamosios vietos kratos rezultatų, ypač dėl ES direktyvomis reglamentuotų aukštos technologinės įrangos, detalių, medžiagų radimo; 5) dėl L. S. parodymų, ką jis siuntė į Šakių autobusų stotį, nepaneigimo; 6) dėl D. B. ir jo draugės galutinio skrydžio tikslo, prieš jį sulaikant Vilniaus oro uosto PKP 2014-11-02 12.25 valandą; 7) kokių duomenų pagrindu VSAT Vilniaus rinktinės Vilniaus oro uosto PKP puskarininkis E. S. padarė išvadą, kad D. B. daiktuose rastas vairuotojo pažymėjimas yra visiška klastotė (2014-11-02 E. S. tarnybinis pranešimas užkardos vadovybei dėl tariamai klastoto vairuotojo pažymėjimo); 8) dėl D. B. akistatos su L. S. atsisakymo (2015-03-19 įtariamojo D. B. apklausos protokolas Vilniaus rajono apylinkės teisme); 9) kokie baudžiamosios bylos duomenys duoda pagrindą išvadai, jog paprastas bendravimas su pažįstamu asmeniu dėl padėvėtų automobilio SAAB detalių ir apmokėjimo už jas, galėjo lemti šio bendravimo kriminalizavimą.
Lietuvos Respublikos BK 2 str. 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis - baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą, visuma. Subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius apibūdina kaltė, tikslas, motyvas. Šie požymiai pirmos instancijos nuosprendyje nenurodyti. Visa nekaltumo įrodinėjimo našta buvo perkelta kaltinamajam L. S. bei jo gynėjui ir tai sukliudė Vilniaus miesto apylinkės teismui priimti teisingą ir pagrįstą nuosprendį. Be to, nepateikdamas motyvuotų išvadų apie kaltinamojo L. S. sąžiningus parodymus (dėl automobilių SAAB detalių siuntimo ir dalies gautų pinigų grąžinimo D. B. už netinkamas detales), Vilniaus miesto apylinkės teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d.
Mano, kad apkaltinamasis nuosprendis apeliantui negalėjo būti grindžiamas kito kaltinamojo D. B., su VSAT kriminalinės žvalgybos tyrėjo G. P. pagalba, sugalvota versija ir kitomis prielaidomis, spėjimais ar teisme nepatikrintais liudytojų duomenimis, nes visi prieštaravimai turėjo būti patikrinti ir įvertinti Vilniaus miesto apylinkės teismo. Pirmos instancijos teisme tai nebuvo padaryta, todėl šie Lietuvos Respublikos BPK pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Teigia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis apelianto atžvilgiu turėtų būti panaikintas apeliacinės instancijos teisme, nes jo tariamas dalyvavimas Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padaryme neįrodytas įstatymų nustatyta tvarka ir kelia daug pagrįstų abejonių, nes jo neva nusikalstami veiksmai paremti tik kaltinamojo D. B. apkalbomis, negali būti inkriminuojami kaip padaryti nusikaltimai su tiesioginės ar netiesioginės tyčios požymiais.
Be to pažymi, kad atleisdamas nuo baudžiamosios atsakomybės D. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 40 str., pirmosios instancijos teismas jo prašymą ir jį lydinčius dokumentus aptiko ikiteisminio tyrimo Nr. 05-1-06197-14 medžiagoje. Tai dar kartą įrodo faktą, kad pažadas bet kokia kaina atleisti D. B. nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu jis duos apeliantą apkalbančius parodymus, buvo bandomas įvykdyti dar 2015-06-26 (b. l. 161-163).
Teismo posėdyje nuteistasis L. S. ir jo gynėjas advokatas Vidmantas Martyšius prašė apeliacinį skundą patenkinti, nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės D. B. gynėjas šį klausimą paliko spręsti teismui. Prokurorė Audronė Pupeikienė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo L. S. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis Lietuvos Respublikos BPK 1 str. 1 d. nuostatomis, nuosprendis teisingas, t.y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t.y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagamino netikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą arba suklastojo tikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą, arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą asmens tapatybės kortelę, pasą, vairuotojo pažymėjimą ar valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Pavojingos veikos požymiai numatyti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka bent vieno iš jų.
Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo įrodymus bei padarė teisingas išvadas dėl L. S. kaltės pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d.
Pirmosios instancijos teismas, nustatęs L. S. kaltę įvykdžius Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, išanalizavo jo paties bei kaltinamojo D. B. parodymus, liudytojo G. P. parodymus, rašytinius įrodymus bei padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei baudžiamojo įstatymo taikymo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl apelianto kaltės grindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma. Vien tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl nuteistajam inkriminuoto nusikaltimo, nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.
D. B. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme parodė, jog jis parašė SMS žinutę L. S. klausdamas, ar pastarasis galėtų jam gauti vairuotojo pažymėjimą. L. S. sutiko tai padaryti už 900 Lt. D. B. per du kartus, pasinaudodamas „Swedbank“ elektronine bankininkyste, pervedė į jo SMS žinute nurodytą banko sąskaitą 900 Lt (vieną kartą 200 Lt, kitą – 700 Lt). Viskas vyko nuo rugsėjo vidurio iki lapkričio pradžios. L. S. paprašė paštu atsiųsti jam savo nuotrauką, ką jis ir padarė. Suklastotą vairuotojo pažymėjimą jam 2014-10-30 siuntiniu atsiuntė į Šakių autobusų stotį. Tuomet jis 2014-11-02 atvyko į Vilniaus oro uostą su suklastotu pažymėjimu ir ten buvo sulaikytas (t. 1, b. l. 144-145, 148-149, 154-155, 159-160, t. 2, b. l. 66-68). D. B. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir negali būti vertintini kaip L. S. apkalbėjimas, nes jie susipykę nebuvo, jokių tarpusavio konfliktų neturėjo, todėl netikėti jo parodymais nėra pagrindo. Tai, kad D. B. nuo 2009-12-27 iki 2009-10-02-01 buvo gydytas Respublikinėje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje, nėra pagrindas netikėti jo logiškais bei įtikinamais parodymais. Juolab, kad D. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duoti parodymai atitinka kitus byloje išnagrinėtus įrodymus.
Liudytojas G. P. parodė, kad dirba VSAT Kriminalinės žvalgybos skyriaus tyrėju. 2014 m. lapkričio mėnesį gavo informacijos, kad D. B. išvyksta iš Lietuvos ir turi suklastotą dokumentą. Jis su kolega atvyko į oro uostą, susirado D. B., patikrino jo daiktus ir piniginėje rado netikrą vairuotojo pažymėjimą. Tuomet D. B. pripažino, kad pažymėjimas yra suklastotas ir nurodė, kad pažymėjimą gavo iš L. S.. Liudytojas iš anksto žinojo, kad D. B. gali turėti suklastotą vairuotojo pažymėjimą, o apie pažymėjimo įgijimo aplinkybes sužinojo tik jo apklausos metu (t. 2, b. l. 72-73).
Specialisto išvada nustatyta, kad Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimas Nr. R 1070283, išduotas D. B. vardu, asmens kodas (duomenys neskelbtini) yra pagamintas ne pagal Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimo blankų gamybos reikalavimus ir jis yra netikras (t. 1, b. l. 130-131).
Iš dokumentų, daiktų pateikimo protokolo matyti, jog iš D. B. Swedbank sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į L. S. Swedbank sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) 2014-09-21 buvo pervesta 200 Lt, o 2014-09-26 – 700 Lt (t. 1, b. l. 16-19). Ši informacija patvirtinta ir iš AB „Swedbank“ gautais duomenimis apie operacijas L. S. ir D. B. sąskaitose (t. 1, b. l. 122-126).
Iš dokumentų, daiktų apžiūros protokolo matyti, jog D. B. mobiliame telefone „Samsung“ prie vardo „Lukas“ įvestas telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir šiuo telefono numeriu 2015-09-26 skambinta 5 kartus. Taip pat matyti, jog į pateiktą telefoną „Samsung“ buvo skambinta iš Nr. (duomenys neskelbtini) 2014-09-23, 2014-10-24, 2014-10-28, 2014-10-29, 2014-10-30 (t. 1, b. l. 21-30). Iš 2015-05-14 tarnybinio pranešimo matyti, jog buvo atlikta iš UAB „Omnitel“ ir UAB „Tele 2“ gautų abonentinių telefono Nr. (duomenys neskelbtini) (naudotojas D. B.) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (naudotojas L. S.) išklotinių analizė. Nustatyta, kad laikotarpyje nuo 2014-09-01 iki 2014-11-02 D. B. ir L. S. tarpusavyje kontaktavo intensyviai (t. 1, b. l. 31-37). Tarnybiniame pranešime pateikta informacija patvirtinta telekomunikacijų operatorių pateiktais duomenimis (t. 1, b. l. 41-113).
Iš AB „Lietuvos paštas“ rašto matyti, kad 2014-09-19 Šakių pašte buvo pateikta siųsti kaip pirmenybinė registruotoji pašto korespondencijos siunta, adresuota gavėjui L. S., (duomenys neskelbtini). Pašto korespondencijos siuntai buvo suteiktas registracijos Nr. RN013088465LT. 2014-09-22 ši siunta buvo gauta Vilniaus 29-ajame pašte ir 2014-09-23 įteikta gavėjui, siuntos svoris 6 g (t. 1, b. l. 133, 134).
Iš UAB „Šakių autobusų parkas“ rašto matyti, kad UAB „Šakių autobusų parkas“ pateikė 2014-10-30 gautą UAB „Tolimojo keleivinio transporto kompanija“ siuntos kvitą Nr. 00409972, pagal kurį buvo siunčiame siunta (iki 100 g) D. B.. Minėto asmens siuntos atsiėmimas patvirtintas jo parašu, pateikiant asmens dokumentą (t. 1, b. l. 136, 137).
Taigi, viso proceso metu D. B. nuosekliai paaiškino kaip jis pirko netikrą vairuotojo pažymėjimą iš L. S., t.y. bankiniais pavedimais per du kartus už jį sumokėjo, paštu persiuntė savo nuotraukas ir Šiaulių autobusų stotyje atsiėmė netikrą vairuotojo pažymėjimą. D. B. ir L. S. banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad D. B. 2014-09-21 pervedė 200 Lt ir 2014-09-26 – 700 Lt. Duomenys apie telekomunikacinius įvykius patvirtina, kad pastarieji nuo 2014-09-01 iki 2014-11-02 pakankamai intensyviai bendravo telefonu. Duomenys apie siuntas patvirtina, jog 2014-09-19 iš Šakių pašto buvo išsiųstas laiškas L. S., kas atitinka D. B. paaiškinimus apie nuotraukų išsiuntimą netikro vairuotojo pažymėjimo gamybai, o 2014-10-30 klientas Lukas išsiuntė siuntą iki 100 g į Šakių autobusų stotį, kas atitinka D. B. paaiškinimus apie netikro vairuotojo pažymėjimo atsiėmimo aplinkybes. Taigi, šie duomenys patvirtina D. B. nuoseklius parodymus apie netikro vairuotojo pažymėjimo įgijimo aplinkybes ir pagrindžia L. S. kaltę, kad jis 2014-09-21 ir 2014-09-26 per du kartus į savo banko sąskaitą gavęs D. B. pervestus 900 Lt, 2014-10-30, būdamas Vilniaus autobusų stotyje, pasinaudodamas UAB „Tolimojo transporto kompanijos“ siuntų paslaugomis, išsiuntė siuntą su netikru dokumentu – vairuotojo pažymėjimu Nr. R 1070283, išduotu D. B., D. B. į Šakių autobusų stotį ir tokiu būdu neteisėtai realizavo bei siuntė žinomai netikrą dokumentą. L. S. suprato, kad realizuoja bei siunčia netikrą dokumentą ir norėjo taip veikti, t.y. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia.
Nors apeliantas teigia, kad į Šakių autobusų stotį D. B. gražino pinigus už netinkamas automobilio detales, tačiau byloje nėra tai patvirtinančių duomenų, o aukščiau aptarti įrodymai tokią L. S. versiją paneigia. Be to, D. B. parodė, kad jis neturi automobilio, L. S. neprašė gauti automobilio detalių ir L. S. jokių pinigų jam negražino.
Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas L. S. nusikalstamą veiką kvalifikavo teisingai ir pagrįstai pripažino jį kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. Tokią išvadą padarė vadovaudamasis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo metu slaptai renkant informaciją apie D. B. vairuotojo pažymėjimo kilmę, buvo apribota ir apelianto, kaip privataus žmogaus, teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą, kurią užtikrina Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str., tačiau toks žmogaus teisių ribojimas yra pateisinamas. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją žmogaus teisė į privatumą nėra absoliuti. Jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui. <...> nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas bus saugomas lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimas).
Apeliaciniame skunde neginčijama paskirtos bausmės rūšis bei dydis ir paskirta bausmė apeliacinės instancijos teismui abejonių nekelia.
Lietuvos Respublikos BK 300 str. 2 d. sankcijoje numatytas areštas arba laisvės atėmimas iki ketverių metų.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam L. S. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į jo asmenybę, nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas L. S. paskirdamas 20 parų areštą, skyrė jam ne per griežtą bausmę.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-19 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo L. S. apeliacinį skundą atmesti.