Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andžejaus Maciejevskio,

kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB DNB NORD banko ieškinį atsakovams V. D. ir V. R. , trečiasis asmuo BUAB „Restoranų verslo valdymas“, dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovas atsisakė dalies ieškinio reikalavimų ir prašė teismo priteisti iš atsakovų solidariai 25 190,84 EUR negrąžinto kredito, 1 141,07 EUR nesumokėtų palūkanų, 55,24 EUR delspinigių, iš viso 26 387,15 EUR, 9,65 proc. metinių palūkanų nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad ieškovas ir UAB „Restoranų verslo valdymas“ 2008-02-21 pasirašė kreditavimo sutartį Nr. K-2300-2008-25, kurios pagrindu ieškovas įsipareigojo suteikti bendrovei ne daugiau kaip 29000,00 EUR dydžio kreditą restorano, esančio Didžioji Vandens g. 20a, Klaipėdoje, įrangai įsigyti su kintama metine palūkanų norma terminui iki 2013-01-31. 2008-02-21 tarp ieškovo ir atsakovo V. D. buvo sudaryta Laidavimo sutartis Nr. K-2300-2008-25/21, kuria laiduotojas įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovui visu savo turtu bei ta pačia apimtimi kaip skolininkas UAB „Restoranų verslo valdymas“, jeigu pastarasis neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai prievoles pagal sutartį. 2008-02-21 Laidavimo sutarties Nr. K-2300-2008-25/21 2.3.1.4 p. numato ieškovui galimybę nukreipti skolininko prievolių sumos išieškojimą į laiduotojo V. D. turtą. Kadangi laiduotojas V. D. nevykdė prievolės, už kurios įvykdymą prisiėmė atsakomybę, skolą prašo priteisti iš jo solidariai. 2008-02-21 tarp ieškovo ir atsakovės V. R. buvo sudaryta Laidavimo sutartis Nr. K-2300-2008-25/22, kuria laiduotoja įsipareigojo solidariai atsakyti ieškovui visu savo turtu bei ta pačia apimtimi kaip skolininkas UAB „Restoranų verslo valdymas“, jeigu pastarasis neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai prievoles pagal sutartį. 2008-02-21 Laidavimo sutarties Nr. K-2300-2008-25/22 2.3.1.4 p. numato ieškovui galimybę nukreipti skolininko prievolių sumos išieškojimą į laiduotojos V. R. turtą. Kadangi laiduotoja V. R. nevykdė prievolės, už kurios įvykdymą prisiėmė atsakomybę, skola priteistina iš jos solidariai. 2009-04-28 nutartimi bendrovei UAB „Restoranų verslo valdymas“ buvo iškelta bankroto byla, dėl to visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. spalio 12 d. sprendimu bylą dalyje dėl 1737,72 EUR skolos priteisimo nutraukė. Likusioje dalyje ieškinį tenkino visiškai. Priteisė solidariai iš atsakovų V. D. ir V. R. ieškovo AB DnB NORD banko naudai 25 190,84 EUR negrąžinto kredito, 1141,07 EUR nesumokėtų palūkanų, 55,24 EUR delspinigių, iš viso 26387,15 EUR, bei 9,65 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos (26387,15 EUR), skaičiuojant nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2008-08-14) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šalys sudarytomis laidavimo sutartimis susitarė, kad laiduotojai atsako bankui ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas, jie yra solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, sprendė, kad kreditorius turi teisę reikalauti, kad jie įvykdytų prievolę tiek kartu, tiek skyrium, todėl 25 190,84 EUR negrąžinto kredito, 1141,07 EUR nesumokėtų palūkanų, 55,24 EUR delspinigių, iš viso 26387,15 EUR priteisė solidariai iš abiejų atsakovų.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo V. D. argumentus, kad BUAB „Restoranų verslo valdymas“ turėtų būti bendraatsakovas šioje byloje arba ieškovas turėtų savo reikalavimą pirmiausia patenkinti iš įkeisto turto. BUAB „Restoranų verslo valdymas“ teisinis statusas - bankrutuojanti įmonė, kurios atžvilgiu patvirtintas kreditorinis reikalavimas, lemia skolininko procesinę padėtį nagrinėjamoje byloje, t.y., kad bankrutuojanti įmonė gali būti patraukta tik trečiuoju asmeniu, o ne bendraatsakovu. Teismas sprendė, kad ieškovas kaip kreditorius gali pasirinkti, kokią prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę prievolės įvykdymui pasirinkti ir kokiu eiliškumu realizuoti. Teismas nurodė, kad ieškovas turi teisę reikalauti, kad jie įvykdytų prievolę tiek kartu, tiek skyrium. Tai, kad kreditorinis reikalavimas patvirtintas bankroto byloje nėra kliūtimi reikalavimą pareikšti laiduotojams. Duomenų apie tai, kad prievolė būtų visiškai įvykdyta, ir tai atleistų kitus skolininkus nuo jos įvykdymo kreditoriui, kaip tai numato CK 6.66 str. 4, 7 d., byloje nėra.

Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus atsakovo V. D. argumentus, kad jo laidavimas pasibaigė, pardavus akcijas. Nors 2008-02-21 tarp ieškovo ir atsakovo V. D. sudarytoje Laidavimo sutartyje Nr. K-2300-2008-25/21 jis yra įvardijamas UAB „Restoranų verslo valdymo“ akcininku, tačiau prievolė pagal šią sutartį, pardavus akcijas, nepasibaigė, kadangi nėra nė vieno iš įstatyme numatytų prievolės pasibaigimo pagrindų (CK 6.123 str., 6.125 str., 6.127 str.).

Vadovaudamasis CK 6.37 str. 1 d., tarp šalių sudarytomis sutartimis, teismas tenkino ieškovo prašymą priteisti iš atsakovų 9,65 procentų dydžio sutartines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlime teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Bylos nagrinėjimo eigoje atsakovei V. R. sumokėjus dalį skolos, ir ieškovui atsisakius dalies reikalavimo, t.y. 1737,72 EUR, kas sudaro 6000,00 Lt, bylą šioje dalyje nutraukė ir ieškovui grąžino 75 proc. žyminio mokesčio dalies už atsisakytą ieškinio dalį, kas su daro 135,00 Lt (CPK 140 str. 1 d., 87 str. 2 d.).

Ieškovas elgiasi nesąžiningai, nes BUAB „Restoranų verslo valdymas“, kuris yra ieškovo skolininkas ir visiškai atsakingas už savo prievolių bankui įvykdymą, į bylą ieškovo įtrauktas ne atsakovu, o trečiuoju asmeniu. Apeliantės manymu, teismas privalėjo pasiūlyti ieškovui pakeisti juridinio asmens procesinę padėtį, taip pat išsiaiškinti, kieno jis pusėje.

Pasak apeliantės, ieškovo suteikta paskola iki šiol užtikrinta UAB „Investicijos ir verslo garantijos“ garantu ir ši bendrovė garantavo net 80 proc. paskolos sumos grąžinimą, tačiau ieškovas nepagrįstai šia garantija nesinaudoja ir jokių reikalavimų šiai bendrovei nesiruošia reikšti. Tuo tarpu jos prašymą dėl minėtos įmonės įtraukimo trečiuoju asmeniu teismas atmetė formaliu pagrindu.

Taip pat nurodo, kad teismas be jokio teisinio pagrindo tenkino ieškovo prašymą dėl jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, sumokėtų advokatei J. A. už jos atstovavimą byloje, atlyginimo, nes byloje ieškovą atstovavo ne advokatė, o jos padėjėjas, kuris yra savarankiškai dirbantis asmuo, apskaitantis gautas pajamas savarankiškai.

Atsakovas V. D. prisidėjo prie apeliacinio skundo sutikdamas su jame išdėstytais argumentais ir prašydamas panaikinti kaip nepagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Kadangi laiduotojų ir skolininko atsakomybė solidari, ieškovas turėjo teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi atsakovai kartu, tiek ir atskirai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Nustatyta, kad ieškovas ir UAB „Restoranų verslo valdymas“ 2008-02-21 pasirašė kreditavimo sutartį Nr. K-2300-2008-25 (b.l.8-15). Minėtos kreditavimo sutarties specialiosios dalies 11 punkte numatytos tokios kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės: įkeitimas (įkeitimo lakštu įkeičiamas už kredito lėšas perkamas kilnojamasis turtas, garantija (UAB „Investicijų ir verslo garantijos“, kuria garantuojamas ne mažesnės kaip 80 proc. negrąžintos kredito dalies grąžinimas) ir laidavimas (V. R. ir V. D. , laiduojančių laidavimo sutartimis) (b.l. 8). Tą pačią dieną tarp ieškovo ir atsakovo V. D. buvo sudaryta Laidavimo sutartis Nr. K-2300-2008-25/21, o tarp ieškovo ir atsakovės V. R. buvo sudaryta Laidavimo sutartis Nr. K-2300-2008-25/22 (b.l.20-23). Laidavimo sutartimis laiduotojai įsipareigojo atsakyti bankui ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas, jei skolininkas nevykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai skolininko prievoles (sutarties 2.1.1 p.). UAB „Restoranų verslo valdymas“ 2009-04-28 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi iškelta bankroto byla (b.l.30,31), ši įmonė įtraukta trečiuoju asmeniu nagrinėjamoje byloje.

Apeliantė nesutinka su teismo sprendimu argumentuodama tuo, kad pirmiausia išieškojimas turėjo būti nukreiptas į garantiją suteikusią bendrovę, taip pat į įkeistą turtą, o tik tada į ją bei kitą atsakovą V. D. kaip laiduotojus. Kolegija su šiais argumentais nesutinka.

Civilinio kodekso 6.76 str. 1 d. numatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. CK 6.81 str. 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad laiduotojo atsakomybė yra solidarioji. Pagal Civilinio kodekso 6.90 str. 1 d. garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai. Šioje normoje nurodoma, kad garanto atsakomybė yra subsidiari. Civilinio kodekso 4.198 str. 1 d. numatyta, kad įkeitimas – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis kilnojamojo daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas įkaito davėjui.

Pažymėtina, kad Civilinio kodekso nuostatos nedraudžia kreditoriui prievolių užtikrinimui taikyti ne vieną įvykdymo užtikrinimo būdą, o tokių būdų daugetą. Nagrinėjamoje byloje kredito gavėjo UAB „Restoranų verslo valdymas“ prievolių tinkamas įvykdymas ieškovui yra užtikrintas įkeitimu, garantu ir laidavimu. Kurį prievolių užtikrinimo būdą pasirinkti yra kreditoriaus (ieškovo) teisė, nes dėl jokio eiliškumo šalys sutartyje nesusitarė, tokio eiliškumo taip pat nenumato ir įstatymas. Tokiu būdu ieškovui pareiškus reikalavimą dėl skolos priteisimo iš atsakovų – laiduotojų, toks reikalavimas pirmosios instancijos teismo teisėtai ir pagrįstai buvo patenkintas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010). Nagrinėjamu atveju laidavimo sutarčių 2.1 p. nustatyta, kad laiduotojai įsipareigoja atsakyti bankui ta pačia apimtimi kaip ir skolininkas, jeigu skolininkas neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai skolininko prievoles ir bankui pareikalavus įvykdyti už skolininką skolininko prievoles kreditavimo sutartyje numatytais terminais ir sąlygomis. Atsižvelgiant į laidavimo institutą, atsakovai laiduotojai V. R. ir V. D. ir kredito gavėjas – trečiasis asmuo UAB „Restoranų verslo valdymas“ atsako bankui – ieškovui kaip solidarūs skolininkai. Tokiu atveju laiduotojai neturi teisės reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 straipsnio 2 dalis) arba į pagrindinio skolininko kreditoriui įkeistą turtą arba reikalauti, kad garantas įvykdytų reikalavimą.

Priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Todėl nėra teisinio pagrindo laukti, kol kreditorius patenkins savo reikalavimą iš pagrindinio skolininko įkeisto turto ar kol jo reikalavimą patenkins garantas, ir tik nepavykus patenkinti reikalavimo iš įkeisto turto ar garanto, reikšti reikalavimą laiduotojui. Laidavimas, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė, padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, pagrindiniam skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bankrutuojant pagrindiniam skolininkui, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios laiduotojo pareigos išplaukianti teisė atskiroje byloje pareikšti savo reikalavimą laiduotojui, tiek abiem kartu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

Tokiu būdu nesutiktina su apeliantės argumentu, kad teismas nepagrįstai neįtraukė į bylą atsakovu UAB „Restoranų verslo valdymas“, nes ieškovas sprendė, kokį procesinį statusą suteikti šiai įmonei ir teismui nebuvo pagrindo pasiūlyti pakeisti jo. Neįtraukdamas į bylą UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ teismas procesinės teisės normų nepažeidė, nes, kaip jau buvo minėta, ieškovas turėjo teisę rinktis, kam reikšti reikalavimą. Taip pat pažymėtina ir tai, kad apeliantė, nurodydama, kad pirmiausia ieškovas turėjo reikšti reikalavimą garantui, nepateikė teismui duomenų, kokiomis sąlygomis buvo sudaryta sutartis su UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ ir kad yra visos teisės aktuose numatytos sąlygos, kad ieškovas galėtų kreiptis į garantą dėl reikalavimo patenkinimo.

Apeliantė nesutinka su ieškovo patirtomis ir teismo priteistomis bylinėjimosi išlaidomis už advokatės J. A. atstovavimą byloje nurodydama, kad byloje ieškovą atstovavo ne advokatė (jos nebuvo nė viename teismo posėdyje), o advokato padėjėjas, kuris yra savarankiškai dirbantis asmuo ir apskaitantis savo pajamas savarankiškai, tačiau kolegija tokį argumentą atmeta kaip nepagrįstą ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą. Kaip matyti iš į bylą pateiktos 2008-12-15 atstovavimo sutarties (b.l. 32), ieškovas sudarė sutartį su advokatų profesinės bendrijos „Pivoras, Balevičienė, Aleksaitė ir partneriai“ advokate K. B. , šia sutartimi šalys sutarė, kad advokatė turi teisę šia sutartimi suteiktus įgalinimus perduoti kitiems advokatams, advokatų padėjėjams pergaliojimo būdu arba pasirašant atitinkamą atstovavimo sutartį (4 p.), 2009-12-22 atstovavimo sutartimi advokatė pavedė advokato padėjėjui M. E. atstovauti ieškovo interesams Lietuvos Respublikos teismuose, vesti bylas juose ir t.t. (b.l. 65). Atsižvelgiant į tai, kad atstovavimo sutartis bylos nagrinėjimo metu buvo sudaryta su advokate, o advokato padėjėjui perduoti atitinkami įgalinimai vadovaujantis šia sutartimi, teismas nebuvo pagrindo atsisakyti tenkinti ieškovo pateiktą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pagal jo pateiktus įrodymus.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas tinkamai nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias skolininkų solidariąją atsakomybę, taip pat procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, todėl apeliacinio skundo motyvais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo turėtos pašto išlaidos 17,80 Lt sumai priteistinos iš apeliantės V. R. (Civilinio proceso kodekso 96 str. 6 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais, kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. R. 17,80 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai (įmokos kodas 5660).