Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. P. (V. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. P. (V. P.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvė atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo V. P. išieškota 3942,11 Eur gydymo išlaidų Vilniaus teritorinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. P. nuteistas už tai, kad 2014-10-21 apie 2.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Šalčininkuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto su A. L. metu, tyčia, atsuktuvu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius A. L. į krūtinę ir pilvą, padarydamas pastarajam dvi durtines žaizdas krūtinės dešinės pusės priekiniame paviršiuje, kiauryminę durtinę žaizdą pilvo sienos kairėje pusėje su žarnų pažeidimais, tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistasis V. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: jį pagal BK 135 straipsnio 1 dalį išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė nešališkumo principą, nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo, humaniškumo principais. Nurodo, kad jis turi nuolatinį darbą, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir iš gaunamo uždarbio išlaiko nepilnametį vaiką. Dėl realaus laisvės atėmimo jis praras darbą ir šeima bus palikta likimo valiai. Anot apelianto, realaus laisvės atėmimo paskyrimas prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka bausmės paskirties, įtvirtintos BK 41 straipsnyje, nes nuo nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo apie vienerius metus.

Nuteistojo nuomone, teismas, pripažindamas jį kaltu, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, nesvarstė bausmės atidėjimo klausimo, nors privalėjo tą padaryti. Toliau nuteistasis skunde cituoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto nuostatas, kuriose įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, taip pat cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimą Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ ir nurodo, kad neištyrus visų byloje esančių įrodymų pirmosios instancijos teismas paskelbė neteisėtą, nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, kuris turi būti panaikintas.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras ir nukentėjusioji prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. P. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, juos išsamiai išanalizavęs ir vadovaudamasis įstatymo reikalavimais įvertinęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytos motyvuotos teismo išvados leidžia teigti, kad nuteistojo kaltė, jo tyčia, nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 135 straipsnio 1 dalį yra teisinga. Apeliacinis teismas skundžiamą nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Iš apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis dėsto abstrakčius teiginius, nurodo, kad teismas padarė eilę pažeidimų, neištyrė įrodymų, pažeidė nešališkumo principą, nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo, humaniškumo principais, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį. Šie ir kiti nuteistojo apeliacinio skundo argumentai atmestini. Pirmiausia kolegija pažymi, kad dėstydamas deklaratyvius teiginius bei cituodamas įvairių teisės aktų ištraukas, apeliantas nenurodo, kaip teismas pažeidė minėtus principus arba kokių įrodymų neištyrė. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti duomenys įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nustatė remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais nukentėjusiojo, įvykio vietoje buvusių liudytojų, iš dalies paties nuteistojo parodymais, specialisto išvada, kitais rašytiniais bylos įrodymais. Teismas pagrįstai rėmėsi šiais duomenimis, nes jie gauti įstatymo nustatyta tvarka, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, jų patikimumas patikrintas palyginant su kitais bylos įrodymais, įvertinus jų visetą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo išvadomis. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė ir BPK 305 straipsnio reikalavimų.

Taip pat nuteistasis nurodo, jog teismas buvo šališkas, nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo, humaniškumo principais. Tokie apelianto argumentai atmetami, nes yra nepagrįsti. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-340/2008, 2K-414/2010, 2K-187/2011). Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-243/2009). Nagrinėjamos bylos atveju vertinant nešališkumo subjektyviuosius aspektus byloje nėra ir V. P. nenurodo jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teismo asmeninį suinteresuotumą byla. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teisėjo šališkumo. Negalima laikyti teismo šališkumu niekuo nepagrįstą nuteistojo nuomonę, kad buvo pažeistos jo teisės. Pažymėtina ir tai, kad BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagoje teisė pareikšti nušalinimus nebuvo varžoma, tačiau ja nebuvo pasinaudota. Nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjo šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 straipsnio 1 ir 2 dalyse išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis nuteistojo norų, negali būti laikomas šališkumu. Kalbant apie teisingumo, sąžiningumo, humaniškumo principus, kolegija jokių pažeidimų byloje nenustatė, o ir nuteistasis nenurodo, kaip, anot jo, buvo pažeisti minėti principai. Proceso teisingumo (sąžiningumo) ar teisės į teisingą (sąžiningą) bylos išsprendimą principas įtvirtintas LR Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje. Šis principas gali būti suprantamas plačiąja ir siaurąja prasmėmis. Plačiąja prasme teisingo proceso aspektus yra nustatęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, pvz. kad procesas būtų teisingas, būtina garantuoti teisę į gynybą, teisę kaltinamajam užduoti klausimus kaltinimo liudytojams, teismo procesą vykdyti laikantis šalių lygybės principo, garantuoti kad būtų užtikrintos kitos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje nurodytos teisės. Siaurąja prasme apie šį principą galima kalbėti neliečiant kitų principų ar kaltinamojo teisių, pvz. proceso teisingumo principas siaurąja prasme draudžia apgaudinėti įtariamąjį ar kaltinamąjį, žadant už bendradarbiavimą su teisėsauga suteikti įstatyme nenumatytų lengvatų ir, priešingai, nesilaikyti duotų įstatyme numatytų pažadų, klaidinti įtariamąjį ar kaltinamąjį neteisingai išaiškinant jam teises ir pareigas ir panašiai. Tokių pažeidimų šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta, V. P. turėjo visas įstatymo suteiktas jam teises, jam buvo išaiškintos teisės, jis davė parodymus, reiškė prašymus ir kt.

Apeliaciniame skunde nuteistasis kalba ir apie nekaltumo prezumpciją, nurodo, kad jis nuteistas neištyrus visų įrodymų. Apie įrodymų išsamumą ir nuosprendžio pagrįstumą kolegija jau pasisakė. Nekaltumo prezumpcija yra įtvirtinta Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, 1966 m. Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Konstitucijoje nustatyta, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šioje baudžiamojoje byloje V. P. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis. Jis priimtas išanalizavus visus byloje esančius įrodymus, o jo pagrįstumas patvirtinamas šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi. Jokių duomenų, kad būtų pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, byloje nėra.

Taigi V. P. yra nuteistas už tai, kad konflikto su A. L. metu, tyčia, atsuktuvu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius A. L. į krūtinę ir pilvą, padarydamas pastarajam dvi durtines žaizdas krūtinės dešinės pusės priekiniame paviršiuje, kiauryminę durtinę žaizdą pilvo sienos kairėje pusėje su žarnų pažeidimais, tokiais veiksmais padarė nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą.

Pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas.

Byloje specialisto išvada (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 48) nustatyta, kad A. L. padaryta: dvi durtinės žaizdos krūtinės dešinės pusės priekiniame paviršiuje, kiauryminė durtinė žaizda pilvo sienos kairėje pusėje su žarnų pažeidimais, paveikus duriančių savybių turinčiu daiktu (daiktais). Sužalojimai visumoje kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl pilvo kiauryminės žaizdos, atskirai žaizdos krūtinėje vertinamos nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai galėjo atsirasti 2014 m. spalio 21 d., duriant atsuktuvu.

Bylos nagrinėjimo eigoje 2015-07-23 A. L. mirė nuo lėtinės išeminės širdies ligos (2 t., b. l. 10, 19-22). Ši liga neturi sąsajų su jam V. P. padarytu sunkiu sveikatos sutrikdymu – durtinėmis žaizdomis krūtinės ir pilvo srityje.

Tai, kad būtent nuteistasis nustatytomis aplinkybėmis dūrė nukentėjusiajam atsuktuvu, ir kad būtent nuo šių jo smūgių nukentėjusiajam buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, iš esmės neneigia ir pats nuteistasis, nors ir prašo jį išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo nusikalstamoje veikoje. Apklaustas teisiamojo posėdžio metu V. P. parodė, kad padarė jam inkriminuotą veiką, veikdamas būtinosios ginties sąlygomis. 2014 m. spalio 20 d. ryte nuėjo pas V. S., ten bendravo su vaikais, o vakare, apie 21.00 val., atėjo ir A. Z.. Moterys virtuvėje išgėrinėjo, o jis su dukra miegojo. Pabudo nuo triukšmo. Virtuvėje, be A. Z. ir V. S., buvo jam iš matymo pažįstamas vyras. Liepė visiems nustoti gerti, o vyrui liepė išeiti iš namų. Tada, šis vyras – A. L. – puolė jį mušti, sudavė kumščiu į galvą, taikėsi į nosį, tačiau jam pavyko nusisukti ir A. L. pataikė jam į galvą. Po to dar sudavė jam kumščiu į kaklą. Kadangi A. L. už jį stambesnis ir stipresnis, suprato, kad gali būti jo sumuštas, tuo momentu, kai A. L. pradėjo jį smaugti, sugriebė ant stalo gulėjusį atsuktuvą, kuriuo prieš tai taisė telefono aparatą, ir dūrė jam. Po to, A. L. jį pargriovė ant grindų ir toliau smaugė, todėl jis, gulėdamas po A. L., iš apačios dar kartą smogė atsuktuvu į pilvą, A. L. jo nepaleidus, dūrė trečią kartą. Ši nuteistojo versija dėl veikimo būtinosios ginties sąlygomis paneigta pirmosios instancijos teismo. Be to, tokios versijos jis nebekelia apeliaciniame skunde.

Nuteistojo pozicija paneigta ir kaltė įrodyta pirmiausia nukentėjusiojo A. L. parodymais. Nukentėjusysis nuosekliai parodė, jog 2014 m. spalio 21 d., vėlai vakare, atvyko pas V. S.. Bute, virtuvėje, sėdėjo V. P. ir jam nepažįstama moteris. Su savimi atsinešė pusę 0,7 l talpos degtinės. V. P. išgėrė pilną stiklinę degtinės, o jis – keletą taurelių. Jiems begeriant, V. P. trumpam 5-10 minutėms išeidavo iš virtuvės į kambarį ir vėl grįždavo, elgėsi keistai. Kai paskutinį kartą sugrįžo, kažką pasakė V. S., laikydamas vieną ar tai abi rankas už nugaros. Jis suprato, kad V. P. rankose yra kažkas, ką jis slepia už nugaros. Vienu metu V. P., atsirėmęs į virtuvinę spintelę ir laikydamas rankas už nugaros, stovėjo priešais nukentėjusįjį, o jis tuo metu sėdėjo ant kėdės. Staiga V. P. puolė link jo ir pradėjo jį badyti, dūrė tris kartus. Sėdėdamas ant kėdės, suprato, kad V. P. jį užbadys, todėl, sukaupęs visas jėgas, pašoko nuo kėdės ir pradėjo pastarąjį mušti. Pamatęs savo megztinį visą šlapią nuo kraujo, pasijuto blogai ir nukrito ant grindų. V. P. iš buto pabėgo, o V. S. uždėjo jam rankšluostį, kad sustabdyti kraują, ir iškvietė medikus. Įvykio metu nebuvo stipriai išgėręs, dūrimo momentą atsimena gerai, nesuprantąs, dėl kokios priežasties V. P. taip pasielgė. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir tuo pačiu nuteistojo versiją dėl gynybos paneigia liudytojos V. S. parodymai. Ji parodė, kad jie trise, t.y. ji, A. L. ir A. Z. sėdėjo virtuvėje. Po kiek laiko į virtuvę atėjo V. P., vyrai išgėrė degtinės, po to V. P. nuėjo į kambarį, o po pusvalandžio pašaukė ją. Kai ji nuėjo į kambarį, pastarasis paprašė, kad visi išeitų. Grįžusi į virtuvę, ji pasakė visiems ruoštis namo. V. P. atėjo jai iš paskos ir, nieko nesakydamas, atsistojo atsirėmęs į spintelę priešais A. L.. Tuomet A. L. paklausė, kas nutiko, kad niekas netriukšmauja ir neaišku, kodėl visi turi išeiti. V. P. jo pasakymas nepatiko ir jis vėl pakartojo, kad visi turi išeiti, nes vaikas negali užmigti. Tuo metu A. Z. ištiko astmos priepuolis ir ji nukrito nuo kėdės. Ji atsisuko į gulinčią A. Z., o tuo metu tarp V. P. ir A. L. prasidėjo muštynės. Kuris iš jų pirmas puolė, nematė, o kai atsisuko, pamatė, kad V. P. guli ant grindų, o A. L. gal tris kartus sudavė jam kumščiu ir pasakė: „V., jis man dūrė, man liko dešimt minučių“. Ji nesuprato, paklausė, kur dūrė. A. pasakė, kad į pilvą ir nusiėmė megztinį. Jo kūne ji pamatė kelias žaizdas – vieną pilve ir dvi krūtinėje. Po to, kai A. pasakė esąs sužalotas, V. P. iš karto išėjo iš buto, o ji iškvietė greitąją pagalbą. Kai atvažiavo policijos pareigūnai, jie surado V. P., sėdintį girtą namo laiptinėje, o šalia jo gulintį atsuktuvą. Prieš kylant muštynėms, jai pasirodė, kad V. P. kažką turėjo rankose. Taigi šios liudytojos parodymai patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad būtent V. P. be jokios priežasties puolė nukentėjusįjį ir atsuktuvu dūrė tris kartus. Kai liudytoja atsisuko, ir pamatė nukentėjusįjį suduodant smūgius nuteistajam, jis jau buvo dūręs atsuktuvu. Tai rodo, kad ne nukentėjusysis pradėjo muštynes ir konfliktą, o nuteistasis. Be to, liudytoja parodė, jog prieš kylant muštynėms, jai pasirodė, kad V. P. kažką turėjo rankose. Taigi visos bylos aplinkybės rodo, jog V. P., puldamas A. L., jau turėjo rankoje atsuktuvą ir paneigia V. P. parodymus apie tai, kad atsuktuvą jis panaudojo tik po to, kai A. L. jį pradėjo mušti ir smaugti, t.y. gindamasis nuo jo. Taigi nuteistajam negrėsė joks pavojus ir nebuvo nuo ko gintis.

Taip pat liudytoja pareigūnė L. Š. parodė, jog 2014 m. spalio 21 d., apie 2 val. 09 min. gavo pranešimą, kad Šalčininkų m., (duomenys neskelbtini), bute peiliu sužalotas vyras. Atvykus minėtu adresu į juos kreipėsi pilietė V. S., kuri parodė virtuvėje sėdintį sužalotą A. L.. Pastarasis sėdėjo ant kėdės su durtinėmis žaizdomis pilvo bei krūtinės srityse. Jis buvo apsirengęs viršutiniais drabužiais. Matėsi, kad drabužiai yra kruvini. Pabendrauti su nukentėjusiuoju nepavyko, nes netrukus medikai išvežė jį į ligoninę. Kai nukentėjusįjį išsivežė medikai, jie pasikalbėjo su V. S.. Ji nenorėjo nieko sakyti, nes bijojo to žmogaus, kuris sužalojo A. L.. V. S. pasakė, kad nenori liudyti, nes bijo to žmogaus. V. S. pasakė tik jo vardą ir pavardę – tai V. P.. Užlipus į penktą laiptinės aukštą, pamatė ant laiptų sėdintį pilietį, kuris jiems prisistatė V. P.. Šio asmens rankos buvo kruvinos, o šalia jo ant laiptų gulėjo atsuktuvas. Tuo metu bute buvo dar viena moteris, kaip suprato V. P. sugyventinė. Ji sakė, kad apie įvykį nieko neaiškins, nes bijo sugyventinio. Liudytoja suprato, kad A. Z. matė tą momentą, kuomet A. L., galimai atsuktuvu, sužalojo V. P.. Taigi iš šios liudytojos parodymų matyti, jog įvykio vietoje buvusios liudytojos nepasakė pareigūnei, kad konflikto iniciatorius buvo A. L., priešingai, abi sakiusios bijančios V. P., ir nors ir nepasakė, kad jis puolė nukentėjusįjį, bet liudytoja V. S. pasakė jo vardą ir pavardę. Pareigūnė, užlipusi į penktą laiptinės aukštą, ten ir rado V. P. su, kaip vėliau paaiškėjo, nusikaltimo įrankiu.

Priežastinis ryšys sprendžiamas vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių seką, reikalingą išvadai padaryti: ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, Pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes nukentėjusiojo sunkų sveikatos sutrikdymą lėmė pilvo kiauryminė žaizda. Tai yra būtent smurtiniai V. P. veiksmai. Kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog V. P., suduodamas A. L. tris smūgius atsuktuvu į pilvą ir į krūtinę, veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, tai reiškia, kad numatė platų padarinių spektrą (nuo fizinio skausmo sukėlimo iki jo mirties) (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-89-139/2016). Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo V. P. veiksmus pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat nurodo, kad realaus laisvės atėmimo paskyrimas jam prieštarauja teisingumo principui ir neatitinka bausmės paskirties, nes nuo nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo apie vienerius metus laiko. Šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai taip pat atmetami.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teismas įvertino tai, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, o nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad V. P. padarė nusikaltimą, priskiriamą sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis), sunkiai sužalojo A. L. iš pykčio ir dėl asmeninių nesutarimų. Nusikalsdamas kaltinamasis panaudojo sveikatai sužaloti pavojingą įrankį – atsuktuvą, durdamas juo į gyvybiškai svarbias kūno vietas – krūtinę ir pilvą. Teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę – V. P. praeityje aštuonis kartus teistas, atlikęs paskutiniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, iš pataisos įstaigos paleistas 2014 m. sausio 3 d., teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka už automobilio vairavimą esant neblaiviam, be teisių, už viešosios tvarkos pažeidimą – triukšmavo keikėsi necenzūriniais žodžiais namo laiptinėje, kojomis spardė buto duris, būdamas viešoje vietoje, svirduliavo, trukdė kitiems dirbti. Po nusikaltimo, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu padarymo, 2014 m. lapkričio 19 d., būdamas neblaivus (1,78 prom. girtumo), viešoje vietoje, daugiabučio namo laiptinėje, garsiai šaukė, rėkavo, kėlė triukšmą, įžeisdamas žmogaus orumą, visuomenės dorovę bei trikdė viešąją rimtį. Teismas padarė pagrįstas išvadas, jog nustatytos aplinkybės rodo, kad V. P. asmenybė yra pakankamai pavojinga, jis ignoruoja visuomenėje nustatytas taisykles, jo nusikalstamą elgesį lėmė jo paties antivisuomeninės nuostatos, kurios jau buvo susiformavusios iki nusikaltimo padarymo. Taip pat teismas nuosprendyje nurodė, jog V. P. 2012 m. vasario 8 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, šia bausmę subendrinus su Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Taip pat jis 2012 m. spalio 31 d. Šalčininkų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2 nusikalstamos veikos epizodai) laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams. Šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinus su Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 8 d. nuosprendžiu paskirta bausme, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams, kurią jis atliko 2014 m. sausio 3 d. Nusikaltimą, už kurį V. P. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė po 10 mėnesių, ir teismas pagrįstai nurodė, kad jis laikomas recidyvistu, nedaro teisingų išvadų ir yra linkęs nusikalsti. Įvertinęs visas paminėtas aplinkybes, teismas paskyrė nuteistajam 3 metų laisvės atėmimo bausmę, tai yra mažesnę, nei BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis. Tokia bausmė negali būti laikoma per griežta ir jos švelninti pagrindo nėra.

Tuo tarpu, kaip minėta, nuteistasis nurodo, jog tokia bausmė prieštarauja teisingumo principui, nes nuo nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio priėmimo praėjo apie vienerius metus laiko. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pažymėtina, kad spendžiant klausimą dėl to, ar paskirta bausmė atitinka teisingumo principą, turi būti įvertinami bylos duomenys, apibūdinantys tiek kaltininko padarytą nusikalstamą veiką, tiek kaltininko asmenybę. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės skyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-45/2007, 2K-123/2008, 2K-189/2008 ir kt.). Kolegija pažymi, kad šioje byloje nenustatyta BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindų. Nuteistojo asmenybę apibūdinantys duomenys yra neigiami, jis laikomas recidyvistu. O duomenys, apibūdinantys pačią nusikalstamą veiką taip pat nerodo mažesnio jos pavojingumo – asmeniui sunkiai sutrikdyta sveikata duriant atsuktuvu į pilvą ir krūtinę. Kalbant apie nuteistojo minimą neva ilgą procesą, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė, priklausomai nuo baudžiamojoje byloje nustatytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių (BK 54 straipsnio 2 dalis ir kt.) ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimo aplinkybių, gali būti pagrindas švelninti bausmę atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribose (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) (kasacinės nutartys Nr. 2K-256/2009, 2K-503/2010). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltininko asmenybę ir įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, nustatomas pagrindas konstatuoti, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, dėl kurios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis). Tokia teismų praktika formuojama atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemone, dėl to ja pasinaudojęs asmuo netenka aukos statuso pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-109/2013, 2K-55-895/2015)

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus ir pagal formuojamą Lietuvos teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remiantis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka EŽTK reikalavimus, yra suformuluoti daugelyje šio teismo išnagrinėtų bylų. Tokie kriterijai paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (Sorvisto v. Finland, no 19348/04, judgement of 13 January 2009; Meilus v. Lithuania, no 53161/99, judgement of 6 November 2003 ir kt.). Pabrėžtina, kad išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties EŽTK 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-109/2013).

Kolegija pažymi, kad ikiteisminio tyrimo trukmė šioje byloje buvo optimali: ikiteisminis tyrimas pradėtas 2014 m. spalio 21 d., o kaltinamasis aktas surašytas jau 2014 m. gruodžio 29 d. (1 t., b. l. 158). Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme nuo bylos su kaltinamuoju aktu gavimo iki nuosprendžio priėmimo (2015 m. gruodžio 17 d.) užtruko nepilnai 12 mėnesių. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos nagrinėjimo metu keitėsi teismo sudėtis – dėl teisėjos ligos bei prašymo atleisti ją iš pareigų, buvo paskirta kita teisėja (1 t., b. l. 192). Todėl byla buvo pradėta nagrinėti iš naujo, buvo skaitomas kaltinamasis aktas, perskaitytas teisiamojo posėdžio protokolas su liudytojų ir nukentėjusiojo parodymais, apklaustas V. P., kviečiamas ekspertas. Pabrėžtina, kad įtariamojo, vėliau kaltinamojo V. P. laikinasis sulaikymas truko dvi paras, suėmimas nebuvo paskirtas, jam taikytos švelnesnės kardomosios priemonės. Taigi ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trukmė nebuvo pernelyg ilga, priešingai proceso ilgis buvo optimalus, V. P. nepagrįstų procesinių suvaržymų, kaip matyti, pagal jam taikytas kardomąsias priemones ir jų taikymo trukmę nepatyrė.

Taip pat atmetami ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad teismas privalėjo svarstyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Kolegija pabrėžia, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo diskrecinė teisė, todėl pagal įstatymą teismui nekyla pareiga kiekvieną kartą savo baigiamajame akte pateikti argumentus, kodėl bausmės vykdymas neatidedamas.

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., t. y. dar prieš teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, pakeitė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir nustatė, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalį teismas gali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Šiame kontekste pažymėtina, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Šiuo atveju yra formalusis pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nuteistojo atžvilgiu. Tačiau BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ir materialusis pagrindas bausmės vykdymo atidėjimui – tai pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Nagrinėjamoje byloje nėra materialiojo pagrindo nuteistojo atžvilgiu taikyti bausmės vykdymo atidėjimą. Kaip minėta, jis padarė sunkų nusikaltimą – sunkiai sutrikdė asmens sveikatą, durdamas atsuktuvu į pilvo ir krūtinės sritis, atlikęs šiuos veiksmus, nesuteikė pagalbos, išėjo iš namų gerti alkoholio. Apie tai, kad V. P. laikomas recidyvistu, jau pasisakyta, taip pat ir tai, kad jis nelinkęs laikytis visuomenėje priimtų socialinių normų, daro teisės pažeidimus taip pat minėta. Šiuo atveju nusikaltimo pobūdis ir pavojingumas, neigiamų padarinių dydis ir faktinės priežastys, kurios nulėmė V. P. tyčią nusikalsti, jo kaltės nepripažinimas, jo keliamos įvykio versijos, kurios prieštaravo surinktiems byloje įrodymams, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimas, nesudaro pagrindo manyti, kad atidėjus laisvės atėmimo bausmės, paskirtos už nusikalstamą veiką, vykdymą, bus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai.

Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės jau buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo veika kvalifikuota teisingai, paskirta bausmė taip pat yra teisinga. Keisti nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. P. apeliacinį skundą atmesti.