Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Raimondas Buzelis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-19119-944/2015, pagal ieškovės A. K. L. ieškinį atsakovui D. L. dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo, išvadą teikianti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė A. K. L. 2015-07-10 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui D. L. dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo. Nurodė, kad Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjų A. K. L. ir D. L. prašymu pakeistos santuokos nutraukimo pasekmių sutarties sąlygos - I. L. ir E. L. gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu D. L., ji, pasikeitus aplinkybėms šią teismo nustatytą tvarką prašo pakeisti, nustatyti, kad dukterų gyvenamoji vieta yra su ieškove, t.y. jų motina.

Ieškovė 2015 m. rugpjūčio 21 d. pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje, prašydama nustatyti nepilnamečių dukrų I. L. ir E. L. gyvenamąją vietą su motina A. K. L.. Nurodė, kad šis prašymas teikiamas siekiant išvengti galimai buvusio smurto ir prievartos iš atsakovo pusės, o netaikius šių priemonių, galimai bus pažeistos nepilnamečių vaikų teisės gyventi su motina. Paaiškino, kad Kauno m. Santakos policijos komisariate 2015 m. rugpjūčio 3 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-42732 pagal LR BK 140 str. 3 d. dėl atsakovo smurto prieš dukras.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartimi ieškovės A. K. L. prašymą tenkino iš dalies, taikė laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo byloje priėmimo nustatė laikiną nepilnamečių vaikų I. L. ir E. L., gyvenamąją vietą su ieškove A. K. L., uždraudžiant ieškovei dukras išvežti iš Lietuvos Respublikos.

Nurodė, kad pagal Vaiko teisių apsaugos skyriaus suteiktą informaciją nustatyta, kad ieškovė A. K. L. kreipėsi į policiją dėl atsakovo sukelto fizinio skausmo E. L.. Ikiteisminio tyrimo apklausoje E. L. patvirtino, kad jos tėtis D. L. sukėlė jai fizinį skausmą, tą patį patvirtino ir sesuo I. L.. Vaiko teisių apsaugos skyrius iš Kauno apskrities VPK Kauno miesto Santakos PK Kriminalinės policijos skyriaus gavo informaciją, kad D. L. yra parengtas įtarimas dėl padarytos nusikalstamos veikos pagal LR BK 140 str. 3 d. jo mažametės dukters E. L. atžvilgiu bei parengtas nutarimas D. L. skirti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojant nesilankyti adresu (duomenys neskelbtini), bei neieškoti ryšio ir nebendrauti su dukromis E. ir I. L., Kauno apylinkės teisme vykusioje apklausoje abi mergaitės, duodamos parodymus ikiteisminio tyrimo metu, išsakė norą gyventi su mama A. K. L.. Dėl šių priežasčių teismas pripažino, kad ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės tenkintinas, nustatytina laikina dukrų gyvenamoji vieta su jų mama. Teismas įvertino ir tai, kad prašymo nagrinėjimo metu Lietuvoje yra prasidėję mokslo metai, o nepilnametės mergaitės, turi lankyti mokyklą, kur yra jų pažįstami vaikai, draugai, ugdymas vyksta jų gimtąja kalba ir kt., bei atsižvelgė į prioritetinį vaiko teisių ir interesų gynimo principą, todėl ieškovės prašymą tenkino iš dalies ir nustatė laikiną nepilnamečių dukrų gyvenamąją vietą su ieškove, uždraudžiant ieškovei išvežti nepilnametes dukras iš Lietuvos Respublikos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį motyvai

Atsakovas D. L. atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, t. y. iki teismo sprendimo byloje priėmimo nustatyta laikina nepilnamečių vaikų I. L. ir E. L. gyvenamoji vieta su ieškove A. K. L., uždraudžiant ieškovei išvežti dukras iš Lietuvos Respublikos. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas visiškai nevertino atsakovo atsikirtimų ir prašymo netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių motyvų, kadangi dėl atsakovo atsikirtimų skundžiamoje nutartyje iš viso nėra pasisakoma, todėl mano, kad teismas su atsakovo argumentais iš viso nesusipažino.

2. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepagrįstai rėmėsi vieninteliu motyvu, kad dėl to, kad atsakovui parengtas nutarimas skirti kardomąją priemonę yra pagrindas nustatyti šalių dukrų gyvenamąją vietą su motina.

3. Teismas nevertino aplinkybės, kad mergaičių ir laikinas, ir nuolatinis gyvenamosios vietos nustatymas su mama neatitinka jų interesų, kadangi motina gyvena Airijoje ir negali jomis pasirūpinti taip, kad nebūtų pažeisti jų interesai.

Atsiliepime į atsakovo atskirąjį skundą ieškovė A. K. L. prašo netenkinti atsakovo pateikto atskirojo skundo ir palikti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutarties dalį dėl vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo nepakeistą. Likusios dalies dėl uždraudimo šalių 2 dukras išvežti gyventi ar atostogauti į užsienį teisėtumą prašo vertinti atitikimo viešosios teisės ir viešajam interesui požiūriu, atsižvelgiant į suformuotą teismų praktiką dėl tėvų atostogų su vaikais bet kurioje pasaulio valstybėje nepaisant kito tėvo valios dėl tokios kelionės į užsienį, taip pat atsižvelgiant į šalių sudarytą ir teismo patvirtintą ieškovės bendravimo su abiem dukromis tvarką – nustatant jos (tuo metu jau kurį laiką gyvenusios Dubline) teisę žiemos ir vasaros atostogas praleisti su dukromis. Nurodo, kad po skundžiamos nutarties priėmimo ieškovė turėjo grįžti į Airiją, kadangi ten buvo likusi jos trečioji nepilnametė dukra, o dukroms Lietuvoje Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 10 d. įsakymais buvo nustatyta globa. Nurodo, kad dėl susiklosčiusios padėties ieškovė yra priversta nutraukti darbo ir būsto nuomos Dubline sutartis ir grįžti į Lietuvą gyventi su visomis savo trimis dukromis, kurios šiuo metu eina į tą pačią mokyklą (duomenys neskelbtini) mikrorajone, gyvena su globėja (savo senele) jos namuose (duomenys neskelbtini) mikrorajone. Mano, kad atsakovo atskirasis skundas atmestinas, kadangi jame nenurodoma kaip jis galėtų suderinti atskirojo skundo tenkinimo pasekmes su jam 2015 m. rugsėjo 7 d. nutarimu skirta kardomąja priemone ir įpareigojimu nebendrauti su mažametėmis dukromis E. L. ir I. L..

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria taikyta laikinoji apsaugos priemonė iki teismo sprendimo byloje priėmimo nustatyta laikina nepilnamečių vaikų I. L. ir E. L. gyvenamoji vieta su ieškove A. K. L., uždraudžiant ieškovei išvežti dukras iš Lietuvos Respublikos, teisėtumas ir pagrįstumas.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pateiktus įrodymus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Apeliacinės instancijos teismas, nustatė, kad šalys bendru sutarimu yra nutraukę santuoką Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo pagrindu, nustatant jų dvynių dukrų I. ir E. L., gimusių (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su motina. Ieškovė taip pat turi ir vyresnę dukrą D. L., gimusią (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovas nėra jos tėvas. Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu buvo patenkintas abiejų šalių pareiškimas pakeisti jų dukrų I. ir E. L. gyvenamąją vietą, nustatant ją kartu su tėvu, kadangi ieškovė buvo išvykusi ieškoti darbo ir apsigyveno Airijoje. Tačiau, Kauno m. Santakos policijos komisariate 2015 m. rugpjūčio 3 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 01-42732 pagal LR BK 140 str. 3 d. Ikiteisminio tyrimo metu po 2015 m. rugpjūčio 20 d. mažamečių E. ir I. L. apklausos Kauno apylinkės teisme D. L. Kauno miesto Santakos PK Kriminalinės policijos skyrius 2015-09-07 nutarė skirti kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, įpareigojant nesilankyti adresu (duomenys neskelbtini), bei neieškoti ryšio ir nebendrauti su dukromis E. ir I. L.. Kauno apylinkės teismas 2015-09-02 nutartimi patenkino ieškovės prašymą, taikė laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo byloje priėmimo nustatė laikiną nepilnamečių vaikų I. ir E. L. gyvenamąją vietą su ieškove A. K. L., uždraudžiant jai išvežti dukras iš Lietuvos Respublikos.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 str.), be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas nepasisako dėl ginčo esmės, tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje ir CK 3.3 straipsnyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto atskirojo skundo argumentais ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą ir taikydamas laikinąsias apsaugos priemones nustatydamas nepilnamečių dukrų Ievos ir Erikos gyvenamąją vietą su motina, pagrįstai nustatė, kad esant atsakovui pritaikytai karomajai priemonei jis faktiškai negali tinkamai užtikrinti nepilnamečių dukrų teisių ir teisėtų interesų, todėl atsižvelgė į prioritetinį vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, pagrįstai sprendė, kad šalių nepilnamečių dukrų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo bus užtikrinti tik gyvenant su motina.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto atskirojo skundo argumentu, kad atsakovui paskirta kardomoji priemonė, nesudaro pagrindo spręsti, kad jis negali tinkamai pasirūpinti savo nepilnamečių dukrų interesais. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos teisės sistemoje, pagrindiniame šalies įstatyme – Konstitucijoje, įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, t. y. asmuo yra laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (LR Konstitucijos 31 str.). Šiuo atveju atsakovo atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas, ir dėl šio įvykio galioja atsakovo nekaltumo prezumpcija, tačiau ikiteisminio tyrimo metu yra priimti atsakovui apribojimai, kurie yra galiojantys privalomai vykdyti, tokiu būdu ribojama atsakovui teisė bendrauti su savo nepilnametėmis dukromis. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nei viename skundžiamos nutarties motyve nesirėmė atsakovo kalte kaip jau nustatytu faktu, o tik pagrįstai nurodė, kad atsakovas jau vien dėl pritaikytos kardomosios priemonės faktiškai negali tinkamai užtikrinti nepilnamečių dukrų teisių ir teisėtų interesų.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, todėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 str., CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., Kauno apygardos teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo.