Panevėžio apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistoji Z. A. prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018-10-04 nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes jos veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

2.1. Apeliantė nurodo, kad pagal formuojamą teismų praktiką parduotuvėje rasta auksinė apyrankė nėra nusikaltimo dalykas BK 178 straipsnio 1 dalies prasme, nes paėmimo metu ji kitam asmeniui nepriklausė, savininkas žinomas nebuvo, todėl vertintina tik kaip radinys. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje nebuvo nustatyta tikroji jos vertė.

2.2. Nuteistoji nesutinka su nuosprendžio argumentu, kad iš pardavėjos veiksmų galima buvo suprasti, kad rasta apyrankė priklausė jai. Teigia, jog pagal pačios kasininkės J. L. parodymus ji pajuto nebeturinti apyrankės iš karto ją pametusi, tai yra tuo metu kai atidarinėjo vartelius į kasą ir būtent tuo metu pradėjo jos ieškoti. Vėliau, apeliantei būnant prie kasos, J. L. apyrankės nebeieškojo ir aplinkinių neklausinėjo ar kas ją rado. Apyrankę pamatė ant pirkėjų praėjimo tako ne per pusę žingsnio nuo kasos, kaip nurodyta nuosprendyje, o maždaug už metro nuo kasos, todėl ją pamačiusi pamanė, kad pametė kažkas iš pirkėjų. Pagal išvaizdą apyrankė atrodė pigiai - aptrinta, margoka. Ji (Z. A.) neklausinėjo šalia buvusių žmonių ar ne jie pametė apyrankę todėl, kad apyrankė gulėjo priešais ją tarp kasų, o žmonės stovėjo už jos, todėl buvo aišku, kad apyrankė pamesta buvo ne jų. Tuo metu buvo įsitikinusi, kad daiktas nedidelės vertės, o pametęs daiktą asmuo nežino kur jį pametė ir jo neieškos. Nesistengė apyrankę paimti nemačiomis, kaip nurodo teismas, nes žinojo kad parduotuvėje yra stebėjimo kameros. Nepaklausė kieno apyrankė mėtėsi ant grindų per didelį skubėjimą. Pasidėjusi namuose apyrankę - grandinėlę ant lentynos, apie ją pamiršo. 2017-09-06 paskambinus tyrėjai, pripažino, kad yra radusi parduotuvėje apyrankę ir ją kitą dieną tyrėjai nunešė.

2.3. Apeliantė skunde kelia klausimą dėl rastos apyrankės - grandinėlės parametrų (ilgio, pynimo būdo, svorio, prabos, vertės). Atkreipia dėmesį, kad 2017-09-07 daiktų apžiūros protokole užfiksuota, kad ant apyrankės užsegimo įspausta praba „585", ilgis 21 cm. J. L. 2017-08-03 protokole-pareiškime teigė, kad apyrankė sveria 15 g., yra „Bismarko" pynimo, 600 Eur vertės. Apyrankė buvo gražinta nukentėjusiajai ir ji 2017-11-06 daikto apžiūrai pateikė jau visiškai kitą apyrankę, kurios praba buvo „583", svoris 10,5 g, ilgis 20 cm, „Pancerio" pynimo, 438 Eur vertės.

2.4. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad apyrankė gali būti net ne auksinė, o apipurkšta aukso dulkėmis ir verta 8 – 12 eurų.. Juvelyras K. K. paaiškino teisme, kad ant apyrankės - grandinėlės užsegimo buvo iškalta ne praba, o ženkliukas su skaičiais, kuris nėra prilyginamas aukso prabai. Ženkliukas tik liudija, kad gaminys yra rankų darbo, o praba su Vyčio ženklu rodo, kad gaminys yra fabrikinis. Be to iš pokalbių su juvelyrais žino, kad ženkliukas su skaičiukais gali būti iškaltas ant bet kokio metalo dirbinio, siekiant sudaryti įspūdį kad dirbinys yra vertingas. Apyrankę vertino du juvelyrai, tačiau jie nustatė skirtingas jos kainas: juvelyras K. K. apyrankę įvertino 438 Eur, o juvelyras V. K. - 368,75 Eur (2017-12-06 daiktų apžiūros protokolas). Anot juvelyro V. K., gaminio kainą lemia aukso praba, tačiau, kaip minėta, ja apyrankė nebuvo pažymėta. Nukentėjusioji teigė, kad apyrankę gamino juvelyras K. K., tačiau pagaminimo kvito, kuriame būtų nurodyta kaina, neturi. Taigi, teismo padaryta išvada dėl apyrankės 368,75 Eur vertės, apeliantės manymu, yra paremta prielaidomis. Prielaidomis grįstas teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas.

3. Nuteistosios gynėjas advokatas V. K. apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apylinkės teismo 2018-10-04 nuosprendį panaikinti ir priimti Z. A. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

3.1. Skunde nurodoma, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jis priimtas ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teismo metu padarius esminius baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir priimti teisingą nuosprendį.

3.2. Z. A. nuo pat pirmosios apklausos nuosekliai teigė, jog grandinėlę rado parduotuvėje, praėjime tarp kasų, šį radinį pasisavino. Rastoji grandinėlė buvo apsitrynusi, todėl jai pasirodė esanti bižuterinė. Viso proceso metu Z. A. prašė tinkamai ištirti jos surastą grandinėlę, įvertinti jos kokybę ir tik po to spręsti dėl jos vertės.

3.3. Gynėjo manymu, 2017-11-06 daiktų apžiūros protokole užfiksuoti duomenys negali būti laikomi tinkamu grandinėlės ištyrimu ir jos kokybės įvertinimu (t. l., b.1. 197-100). Nors tame procesiniame veiksme dalyvavo specialistas juvelyras, tačiau iš protokolo turinio matyti, kad metalo rūšis tikrinta nebuvo, nes nebuvo naudoti jokie reaktyvai metalo rūšiai (taigi ir kokybei) nustatyti. Vien prabą pažyminčių skaitmenų įspaudimas neįrodo, kad gaminys buvo auksinis. Teisme liudytoju apklaustas juvelyras K. K., paaiškino, kad metalo rūšį galima patikrinti būtent reaktyvų pagalba, o to nebuvo padaryta.

3.4. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Z. A. parduotuvėje surastą ir pasisavintą grandinėlę 2017-09-07 savanoriškai pateikė tyrėjai S. D. (t. 1., b.l. 42). Tą pačią dieną grandinėlė buvo tyrėjos apžiūrėta, aprašyta daiktų apžiūros protokole ir 2017- 09-19 grąžinta nukentėjusiajai J. L. (t.l, b.l. 43-49). Nukentėjusioji J. L. 2017-12-06 papildomos apklausos metu parodė, jog iš Z. A. paimtą grandinėlę ji turi namuose ir tik po apklausos pateiks tyrėjai (t. 1, b.l. 120-121), tačiau tą pačią dieną savanoriško daiktų pateikimo protokolu grandinėlę pateikė tyrėjai (t. l, b.l. 121), todėl visiškai neaišku kokią grandinėlę tyrėja S. D. kartu su juvelyru K. K. apžiūrėjo 2017-11-06.

3.5. Gynėjas skunde pažymi, kad 2017-09-07 apžiūrėta Z. A. pateikta grandinėlė buvo 21 cm ilgio, ant jos užsegimo detalės įspausti prabą žymintis skaitmenys „585“. Tuo tarpu 2017-11-06 nežinia kaip pas tyrėją S. D. atsiradusi ir juvelyrui K. K. pateikta apžiūrai grandinėlė buvo 20 cm ilgio ir ant jos užsegimo detalės įspausti kitokie prabą žymintys skaitmenys - „583“.

3.6. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atkreiptas dėmesys ir į grandinėlės ilgį, ir į įspaustus prabą žyminčius skaitmenis, tačiau pareigūnai į pastabas tinkamai nereagavo. Tyrėja S. D. tarnybiniu pranešimu nurodė, kad padarė techninę klaidą, įrašydama į 2017-11-06 daiktų apžiūros protokolą grandinėlės ilgį „20 cm“, nors įstatymas nenumato galimybės tarnybiniu pranešimu taisyti kartu su kitais asmenimis pasirašytą procesinį dokumentą. Beje, teismo posėdyje apklaustas liudytoju juvelyras K. K. parodė, kad tyrėjos pateiktos grandinėlės ilgį liniuote matavo jis ir pasirašė protokolą atidžiai su juo susipažinęs. Pirmosios instancijos teisme liudytoja apklausta tyrėja parodė, kad prabą žyminčių skaičių neįžiūrėjo dėl grandinėlės nusidėvėjimo. Jos teigimu, vėliau grandinėlę apžiūrint kartu su juvelyru K. K., grandinėlė buvo apvalyta ir skaitmenys matėsi aiškiai. Tačiau gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojos S. D. parodymų jokie duomenys nepatvirtina, nes daiktų apžiūros protokole nėra užfiksuotas apžiūrimo daikto valymas, naudojimasis kokiais nors valymo įrankiais ar chemikalais. Nukentėjusioji J. L. vienoje iš apklausų nurodė, kad atgavusi grandinėlę, nunešė juvelyrui V. K. išvalyti ir sutaisyti užsegimą (t. 1, b.l. 120-121), tačiau ši aplinkybė nepatvirtinta jokiais dokumentais, liudytojas V. K. taip pat nepatvirtino valęs ar taisęs J. L. grandinėlę. Net jei grandinėlė ir buvo nuvalyta, neaišku ar tai buvo atlikta iki 2017-11-06 apžiūros.

3.7. Minėtos aplinkybės duoda pagrindą vienareikšmiškai išvadai, jog jau ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkti itin prieštaringi duomenys apie nukentėjusios J. L. prarastą grandinėlę - apyrankę. Be to J. L. skirtingai nurodė duomenis ir apie grandinėlės svorį, ir apie jos pynimo būdą, ir netgi apie jos įsigijimo aplinkybes. Dėl to kyla pagrįstų abejonių ar nukentėjusioji J. L. turėjo tik vieną grandinėlę ir pakartotinai ar netgi trečią kartą ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikė būtent tą pačią grandinėlę, kurią atgavo iš Z. A.. Išlikus tokioms abejonėms, kurių pašalinti nepavyko, šios abejonės, vadovaujantis in dubio pro reo principu privalo būti aiškinamos įtariamojo ar kaltinamojo naudai, bet ne atvirkščiai.

3.8. Gynėjas skunde pažymi, kad buvo prašoma teismo skirti vaizdų ekspertizę tikslu nustatyti ar prie 2017-09-07 ir 2017-11-06 apžiūros protokolų pridėtose fotonuotraukose yra užfiksuotas vienas ir tas pats daiktas, ar šiose fotonuotraukose užfiksuoti du vienarūšiai, tačiau atskiri daiktai. Tačiau bylą nagrinėjusi teisėja šį motyvuotą gynybos prašymą atmetė protokoline nutartimi teigdama, kad ekspertizės išvada gali būti tik vienas iš įrodymų, kuris nėra lemiantis, o teismui, teisėjos teigimu, byloje pakanka įrodymų, jog iš J. L. pagrobta ir du kartus apžiūrėta grandinėlė buvo viena ir ta pati. Teisėjos teigimu, tokią jos nuomonę sąlygojo nukentėjusiosios J. L. tvirtinimas, kad ji esą turėjo tik vieną grandinėlę ir liudytojo V. K. parodymai, kad jam teismo pateiktose fotonuotraukose užfiksuota viena grandinėlė. Gynėjas mano, kad tokia bylą nagrinėjusios teisėjos nuostata parodė akivaizdų teisėjos šališkumą, nes išsakė išankstinę nuostatą dėl byloje esančių duomenų įvertinimo. Išankstinę teisėjos nuomonę ir jos šališkumą patvirtina ir tai, kad teismo nuosprendyje ji tendencingai ir kaltinančiai dėsto byloje surinktus įrodymus. Štai dėstant liudytojo V. K. parodymus nurodoma, kad neva liudytojas sakė, jog jis apžiūrėjo auksinę grandinėlę, kurią pats gamino maždaug prieš 10 metų. Tačiau gynėjas pažymi, kad tokių parodymų liudytojas nedavė. Jis parodė, kad jam žinoma, jog nukentėjusioji sakė, kad tai jis gamino grandinėlę, tačiau pats to nepamena. Ikiteisminio tyrimo metu jis tebuvo paaiškinęs, kad tyrėjos jam parodyta grandinėlė gali būti jo gaminta, nes jis tokias grandinėles gamino. Be to, liudytojas V. K. nebuvo kategoriškas teigdamas, jog teisme jam parodytose fotonuotraukose yra užfiksuota tikrai ta pati grandinėlė. Jis tik išsakė savo nuomonę, akcentavęs tam tikrus skirtumus užsegimo detalėse, kuriuos pateisino skirtingu fotografavimo kampu ir skirtingu apšvietimu.

3.9. Gynėjas pažymi, kad pagal BK 178 straipsnio 1 dalį gali atsakyti tik tas asmuo, kuris tyčia užvaldo jam nepriklausantį svetimą turtą, kuomet žino, kad tas turtas priklauso kitam asmeniui, t.y. kuris jam yra svetimas. Pagal formuojamą teismų praktiką, sprendžiant klausimą, ar turtas yra svetimas, ar pripažįstamas bešeimininkiu, labai svarbu nustatyti kokiomis aplinkybėmis rastas daiktas pasisavinamas, taip pat atskleisti kaltininko tyčios turinį. Tai akcentuota kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119/2013