Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Trapas“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 21 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-262-343/2008 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Trapas“ ieškinį atsakovams antstoliui V. K. ir E. V. , tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė ,,BTA draudimas“, Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinio skundo, atsakovų ir trečiųjų asmenų atsiliepimų į šį skundą argumentus, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, jog nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje surinkti įrodymai nepatvirtina ieškovo reikalavimų, todėl yra pagrindas patenkinti ieškinį (CPK 263 str. 1 d.). Šią išvadą teisėjų kolegija grindžia tokiais motyvais:

Dėl ginčo turto pardavimo kainos

Teisėjų kolegijos nuomone, siekiant patikrinti šios teismo išvados pagrįstumą, pirmiausia būtina atkreipti dėmesį į tai, kokie ginčo turto vertinimai buvo pateikti byloje, ir atsakyti į klausimą, ar teismas teisingai vertino šiuos įrodymus (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks bylos medžiagos vertinimas yra nepagrįstas ir neatitinka protingumo reikalavimų (CK 1.5 str., CPK 185 str.).

Pirma, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino antstolio pareigos imtis veiksmų, kad būtų nustatyta tikroji parduodamo turto rinkos kaina jo pardavimo iš varžytynių metu. Vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais interesų derinimo bei proporcingumo principais, kurie reiškia, kad vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių, nagrinėjamu atveju skolininko, teisių bei teisėtų interesų (2002 m. įstatymo redakcijos Antstolių įstatymo 3 str. 1 d.). Areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi turto pardavimo iš varžytynių proceso stadija, kurios metu antstoliui keliami reikalavimai maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą, o skolininko ir išieškotojo interesų pusiausvyros išlaikymas įpareigoja antstolį elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai. Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – visų pirma antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Atsižvelgiant į tokias antstolio pareigas ir jo veiklai keliamus reikalavimus, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tuo atveju, kai turimi skolininko turto vertės įrodymai kelia abejonių, antstolis privalo imtis papildomų priemonių tinkamam skolininko turto įkainojimui, nepriklausomai nuo to, ar skolininkas ir išieškotojas reiškia prieštaravimus dėl nustatytos turto kainos.

Tuo tarpu kaip matyti iš bylos medžiagos, antstolis nesiėmė jokių veiksmų tikrajam turto įvertinimui, o rėmėsi vien balansine UAB ,,Trapas“ dokumentuose nurodyta turto verte, kuri ir atsispindėjo VMI arešto akte. Todėl teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau šioje nutartyje išdėstytais argumentais, o taip pat bendraisiais teisės principais, atmeta kaip nepagrįstus paminėtus atsakovų argumentus, susijusius su 1964 m. CPK 391 straipsnio antrosios dalies aiškinimu bei taikymu.

Teisėjų kolegijos nuomone, toks kainos nustatymo pagrindas nėra pakankamas. Pirmiausia, kaip matyti iš byloje esančios 1994 m. liepos 4 d. sutarties, ieškovas ginčo turtą įsigijo 1994 m. už 14 000 Lt (t. 2, b. l. 17, vykdomosios bylos Nr. 0072/02/03623 b. l. 39). Taigi ginčo varžytynėse turtas buvo parduodamas iš esmės už tą pačią kainą, kaip buvo įsigytas beveik prieš dešimt metų. Antstolis nepateikė jokių įrodymų, jog būtų tikrinęs pardavimo metu buvusią turto vertę, tai yra vertinęs turto būklę, nusidėvėjimą ar pokyčius rinkoje (CPK 178 str.). Antra, minėta pradinė kaina buvo nustatyta atsižvelgiant į Kauno apskrities VMI 2002 m. rugsėjo 23 d. surašytą ginčo turto arešto aktą. Tačiau šis kainos nustatymo pagrindas taip pat negali būti laikomas pakankamu, nes minėtas aktas surašytas beveik prieš metus iki varžytynių. Be to, pagal tuo metu galiojusio MAĮ 35 straipsnio nuostatas, areštuotą aprašytą mokesčio mokėtojo turtą mokesčio administratoriaus pareigūnas įvertina atsižvelgdamas į tos rūšies turto kainas toje vietovėje bei į turto nusidėvėjimą, o jeigu kai kuriuos daiktus įvertinti sunku, mokesčio administratorius turto vertei nustatyti kviečia turto vertintoją. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, jog ginčo turtas buvo specifinis, jį vertinti sunku net ekspertams, tačiau iš arešto akto matyti, kad VMI darbuotojui vertinant turtą nedalyvavo turto vertinimo specialistai ar ekspertai ir akivaizdu, kad antstoliui šios aplinkybės privalėjo būti žinomos. Areštuojant turtą siekiant užtikrinti kreditoriaus reikalavimų užtikrinimą, tai gali būti pakankama, tačiau parduodant turtą iš varžytynių toks kainos nustatymas vertintinas kaip atliktas nepakankamai atsižvelgiant į turto specifiką, išskirtinumą bei dėl to kylančias jo vertės nustatymo problemas (CPK 185 str.).

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog, kaip teisingai nurodo apeliantas, antstolis nesiėmė pakankamų veiksmų, kad nustatytų tikrąją turto rinkos kainą jo pardavimo iš varžytynių metu, todėl pažeidė CPK 681 straipsnio nuostatas bei Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 6 straipsnį.

Šios išvados nepaneigia teismo nurodyta aplinkybė, kad apeliantas neskundė Kauno apskrities VMI turto arešto akte nustatytos turto vertės. Kaip buvo minėta, vien aplinkybė, jog turto savininkas neskundžia areštuojant turtą nustatytos jo vertės, neatleidžia antstolio nuo pareigos turtą įvertinti teisingai. Be to, areštuojant turtą nurodoma vertė yra preliminari ir nereiškia, kad turtas už tokią kainą ir bus parduodamas, tuo tarpu realiai skolininko teises įtakoja turto pardavimas už per mažą kainą. Kaip matyti iš civilinės bylos Nr. 2-8306/2003 medžiagos, apeliantas Kauno miesto apylinkės teismui 2003 m. gegužės 22 d. buvo padavęs skundą dėl 2003 m. gegužės 12 d. turto pardavimo iš varžytynių (civilinė byla Nr. 2-8306/2003 b. l. 2), nurodydamas, jog turtas parduotas už nerealiai mažą kainą, tačiau šis skundas nebuvo nagrinėjamas, nes teismas nustatė terminą trūkumams pašalinti, o jų nepašalinus – skundą laikė nepaduotu.

Antra, kaip žinoma, CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įrodinėjimo tikslas byloje – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str.). Pagal vieną iš svarbiausių civiliniame procese galiojančių rungimosi principą, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis jos remiasi (CPK 178, 12 str.), tuo tarpu teismas, vertindamas pateiktus įrodymus, remiasi civiliniame procese taikoma įrodymų pakankamumo taisykle, pagal kurią, vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, išvadai apie fakto buvimą ar nebuvimą, pakanka, jeigu byloje surinktų įrodymų visuma leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu, kad jo nebuvo.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantas neįrodė, jog ginčo turto pardavimo varžytynėse kaina neatitiko šio turto realios rinkos vertės. Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad teismas bepagrindo neatsižvelgė į visus ginčo turto vertę patvirtinančius įrodymus, todėl neteisingai įvertino įrodymų visumą (CPK 185 str.).

Kaip matyti iš anksčiau minėtų ginčo turto vertę atspindinčių įrodymų, aplinkybę, jog ginčo turtas vertas 14 000 Lt patvirtina trys įrodymai: Kauno apskrities VMI 2002 m. rugsėjo 23 d. turto arešto aktas, kuris, kaip nurodyta anksčiau, negali būti laikomas pakankamu tokio specifinio turto vertės nustatymo pagrindu; ginčo turto įsigijimą 1994 metais patvirtinantys įrodymai bei pagal tai bendrovės balanse nurodyta turto vertė, kurie taip pat negali patvirtinti realios turto vertės praėjus dešimčiai metų; bei UAB ,,ŽIA valda real estate“ atliktas turto vertinimas, kuriame, be kitų aplinkybių, pažymėta, jog turto pardavimo kaina gali skirtis nuo apskaičiuotos vertės, priklausomai nuo rinkos sąlygų, susiklosčiusių pardavimo momentu, nuo ypatingų pirkėjo lūkesčių, investicinių sumanymų ar kitų vertintojui vertinimo metu nežinomų aplinkybių. Ši aplinkybė yra reikšminga, atsižvelgiant į anksčiau šioje nutartyje paminėtus aspektus, tai yra, kad ginčo nekilnojamojo turto objektai yra netoli Kauno centro, UAB ,,Trapas“ turi galiojančią ir su minimais pastatais neatsiejamai susijusią valstybinės žemės nuomos teisę, o turto pardavimas buvo vykdomas sparčiai vystantis nekilnojamojo turto rinkai bei statybos verslui.

Tuo tarpu visuose kituose įrodymuose nurodoma gerokai didesnė ginčo turto vidutinė rinkos vertė. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje nurodyta, jog 2003 m. birželio 27 d. geriamo vandens siurblinės vidutinė rinkos vertė buvo 181 700 Lt, lietaus vandens siurblinės - 664 550 Lt, kitų kiemo statinių vidutinė rinkos vertė - 217 860 Lt. Pagal VĮ Registrų centro Kauno filialo pažymą 2003 m. gegužės 1 d. geriamo vandens siurblinės vidutinė rinkos vertė buvo 181 700 Lt, lietaus vandens siurblinės – 664 548 Lt, kitų statinių – 217 840 Lt. Pagal 2003 m. kovo 26 d. Nekilnojamojo turto registro centinio duomenų banko išrašą geriamo vandens siurblinės statybinė vertė buvo 12 369 Lt, lietaus vandens siurblinės – 59 658 Lt. Didelė šio turto vertė nurodoma ir vėlesniuose Nekilnojamojo turto registro duomenyse - pagal 2006 m. gruodžio 7 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą 2006 m. gegužės 16 d. geriamojo vandens siurblinės vidutinė rinkos vertė buvo 81 600 Lt, lietaus vandens siurblinės – 272 000 Lt.

Esant tokiems prieštaringiems turto vertės nustatymo dokumentams, teismas pagrįstai skyrė teismo ekspertizę, kurios metu, kaip minėta, ekspertas nustatė, jog 2003 m. gegužės 12 d. geriamo vandens siurblinės rinkos vertė buvo 33 000 Lt, lietaus vandens siurblinės – 77 000 Lt, o kitų statinių, vertinant juos per teisę įgyti žemės nuomos galimybę, - 111 000 Lt.

Pirmosios instancijos teismas šia ekspertize nesivadovavo, nurodydamas, jog ekspertas nepagrindė, kodėl turtas buvo vertinamas jį susiejant su galimybe išsinuomoti žemės sklypą, nors žemės nuomos teisė atsakovui nebuvo parduota. Be to, ekspertas pripažino, jog yra galimybė, kad bus nustatytas servitutas, ir sutiko su tuo, kad tuomet turto vertė bus mažesnė. Teismas taip pat konstatavo, jog atliekant ekspertizę nebuvo vertinamas nė vienas analogiškas objektas, vietove laikomas Kauno miestas, nors jame yra įvairūs rajonai, kuriuose nekilnojamojo turto kaina yra skirtinga, vienodai įvertinti skirtingų metų statybos objektai.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodyti teismo argumentai nėra pakankamas pagrindas nesiremti atlikta ekspertize, sprendžiant dėl 14 000 Lt dydžio kainos pagrįstumo (CPK 185 str.).

Pirma, kaip matyti iš ekspertizės išvados, geriamo vandens siurblinė ir lietaus vandens siurblinė buvo vertinamos to nesiejant su žemės nuomos galimybėmis, ir nustatyta, kad jų rinkos vertė varžytynių metu buvo atitinkamai 33 000 Lt ir 77 000 Lt (t. 2, b. l. 108). Su žemės nuomos galimybėmis buvo siejama tik kitų kiemo statinių – kiemo aikštelės, tvoros, baseino, vandens rezervuarų – vertė.

Antra, atskiro turto objekto vertė negali būti atsiejama nuo jo panaudojimo galimybių, todėl natūralu, jog turto vertę įtakoja tiek jo buvimo vieta, tiek tokio turto savininkui atsirandančios galimybės. Ginčo statinių atveju tokia papildomą vertę sukurianti jų savininko galimybė yra vienaip ar kitaip įforminama teisė naudotis žeme, kuri būtina naudojantis ginčo statiniais. Todėl turto vertinimas atsižvelgiant į kartu su tokio turto nuosavybe įgyjamas galimybes atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus (CK 1.5 str.).

Trečia, teismo nurodyta aplinkybė, jog ekspertas pripažino, kad nustačius servitutą turto vertė bus mažesnė, neduoda pagrindo laikyti, kad tokiu atveju turto vertė būtų 14 000 Lt, nes, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo 2008 m. spalio 7 d. posėdžio protokolo, ekspertas nurodė, kad tokiu atveju turto vertė galėtų būti mažesnė tik apie 30 procentų (t. 3, b. l. 8).

Ketvirta, teismas, nesiremdamas ekspertize, nurodė, jog ji kritikuotina dėl to, kad nebuvo vertinamas nė vienas analogiškas objektas, vietove laikomas visas Kaunas ir pan. Teisėjų kolegijos nuomone, iš esmės šios pastabos yra pagrįstos, tačiau nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į objektyvias galimybes rasti analogiškų objektų vertinimui. Kaip minėta, ginčo turtas yra specifinis, tokio turto objektų nėra daug. Dėl to reikalavimas lyginti analogiškus objektus tampa sunkiai įgyvendinamas. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė iš viso vertinti minėtos ekspertizės duomenis, nes šie duomenys galėjo ir turėjo būti vertinami visų įrodymų kontekste (CPK 185 str.).

Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga bei atsižvelgdama į anksčiau minėtą tikėtinumo taisyklę, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl ginčo turto pardavimo kainos dydžio pagrįstumo, netinkamai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias šio ginčo išsprendimui, vertindamas surinktus įrodymus pažeidė teisės normas, ir, atmesdamas reikalavimą pripažinti, kad 14 000 Lt ginčo turto pardavimo kaina buvo nepagrįstai maža, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl šis sprendimas naikintinas (CPK 263 str. 1 d.). Byloje surinkta medžiaga leidžia spręsti, kad varžytynėse nustatyta ginčo turto kaina buvo nepagrįstai maža, ją nustatydamas antstolis pažeidė anksčiau minėtas CPK bei Antstolių įstatymo nuostatas, o taip pat CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, esmines nekilnojamojo daikto pardavimo sąlygas, todėl turto pardavimo iš varžytynių aktas turi būti pripažintas niekiniu ir negaliojančiu (CPK 602 str.).

Šios išvados nepaneigia atsakovo antstolio V. K. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodyti teiginiai dėl varžytynėse parduodamo turto kainos specifikos. Atsakovas teisingai ir pagrįstai nurodo, kad varžytynėse turtas paprastai parduodamas už mažesnę nei rinkos kainą, nes vykdomųjų dokumentų priverstinio vykdymo metu parduodamas turtas yra mažiau paklausus nei parduodamas įprastinėmis sąlygomis, be to, priverstinio pardavimo laikas yra labai trumpas, viešumas ir rinkos rizika yra nepakankama lyginant su laikotarpiu ir tomis reklamos priemonėmis, kurių reikia norint gauti geriausią kainą rinkoje. Tačiau net ir varžytynėse parduodamo turto kaina turi atitikti protingumo principą ir negali būti nepagrįstai maža. Tuo tarpu toks kainų skirtumas, koks buvo nagrinėjamu atveju, negali būti laikomas pagrįstu, net atsižvelgiant į anksčiau nurodytą turto pardavimo varžytynėse specifiką (CPK 185 str.).

Minėtos išvados taip pat nepaneigia tai, jog apeliantas savo reikalavimus grindė bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 1.80 str. 1 d.), o ne specialiomis varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu reguliuojančiomis normomis. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, turto pardavimo iš varžytynių akto, kaip sandorio, pripažinimo negaliojančiu pagrindams reglamentuoti skirtas CPK 602 straipsnis, kurio santykis su CK normomis, įtvirtinančiomis sandorių pripažinimo negaliojančiais bendruosius pagrindus, yra kaip specialiosios teisės normos santykis su bendrosiomis. Pagal CPK 602 straipsnio pirmosios dalies 6 punktą teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, kai: turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio ketvirtojoje dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta tvarka. Nustatęs, kad turtas iš varžytynių yra parduotas už mažesnę negu ji turėjo būti nustatyta pagal įstatymą kainą, ir spręsdamas dėl CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimo, teismas turi atsižvelgti į kainų skirtumo dydį, įvertinti pažeidimo esmingumą, gautos už turtą sumos proporcingumą to turto rinkos vertei. Koks konkrečiai kainų skirtumo dydis laikytinas teikiančiu pagrindą konstatuoti esant pagrindą pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu, yra vertinamasis kriterijus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažinta, kad turto vertės įkainojimas beveik dvigubai mažesne kaina buvo pagrindas pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007). Taigi apelianto neteisingai parinktos teisės normos iš esmės neįtakoja bylos rezultato. Be to, teisės aiškinimas ir taikymas yra teismo prerogatyva.

Atsižvelgiant į tai, ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas, teismo sprendimas, kuriuo teismas ieškinį atmetė, naikintinas, priimtinas naujas sprendimas ir ieškinio reikalavimas pripažinti 2003 m. gegužės 12 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 72/02/3623 negaliojančiu tenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Dėl ginčo turto įgijėjo sąžiningumo

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, laiko, jog nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti atsakovo E. V. sąžiningumu (CPK 185 str.).

Kaip konstatuota anksčiau šiame sprendime, ginčo turtas buvo parduotas už nepagrįstai mažą kainą, neatitinkančią nei rinkos sąlygų, nei teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principų. Akivaizdu, jog tokio sandorio ydingumas gali ir turi būti suvokiamas protingam, bent kiek su specifinio turto pardavimo susidūrusiam asmeniui (CK 1.5 str.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas E. V. yra aukštąjį išsilavinimą turintis asmuo (t. 3, b. l. 90), sudaręs ne vieną specifinio turto pirkimo – pardavimo sandorį, ką patvirtina bylos medžiagoje esančios atsakovo E. V. su trečiaisiais asmenimis sudarytos nekilojamojo turto perleidimo sutartys, pagal kurias atsakovas įsigijo katilines, sandėlius, kiemo statinius, bunkerinę, siurblinę Šiaulių rajone, mazuto siurblinę ir pan. (t. 2, b. l. 164-192). Šios aplinkybės patvirtina atsakovo turimą patirtį šioje srityje.

Pažymėtina ir tai, kad atsakovas, nurodydamas, jog verčiasi aikštelių plastmasėms, metalui sandėliuoti veikla, jog tam tikslui pirko apie dešimt objektų, jog turi septynias visiškai veikiančias aikšteles ir keturias nebaigtas, nepateikė jokių tokių aikštelių buvimą ar veiklą patvirtinančių įrodymų (CPK 178 str.). Tuo tarpu atsakovo papildomai apeliaciniam teismui pateikti įrodymai, kuriais jis grindė teiginius, jog pirko paslaugas dėl projektų ginčo objekte rengimo, buvo pristatyti teismui tik 2009 m,. gruodžio 22 d., nors ginčas tęsiasi nuo 2006 m. liepos 21 d. ir visą laiką buvo keliamas klausimas dėl atsakovo sąžiningumo. Minėti dokumentai – sutartys, mokėjimų pavedimai ir pan. – sudaryti ar surašyti 2006 m. sausio – balandžio mėnesiais, tuo tarpu ginčo turtas įgytas 2003 m. ginčo varžytynių aktu. Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog dar 2005 metais buvo nagrinėjami su ginčo turtu susiję ieškovo reikalavimai atsakovui antstoliui, trečiuoju asmeniu dalyvaujant E. V. , tai yra minėtus susitarimus dėl projektų ginčo objekte rengimo atsakovas sudarė žinodamas, ar turėdamas žinoti, apie vykstančius ginčus (t. 1, b. l. 18).

Abejones atsakovo sąžiningumu sustiprina tai, kad jis pats pripažino, jog suvokė, kad jis pirko ir teisę į žemę, nes pirko nekilnojamąjį turtą. Be to, atsakovas nurodė, kad nė vienas iš jo nupirktų objektų nebuvo brangesnis už ginčo objektą (t. 3, b. l. 90). Įvertinus tai, jog atsakovas teigia planavęs ginčo pastatuose įrengti aikšteles plastmasėms bei metalui sandėliuoti, o šie pastatai yra netoli Kauno centro, be to, turint galvoje tuo metu buvusią situaciją nekilnojamojo turto ir statybos sektoriuose, kyla abejonių, kodėl buvo pirktas toks perspektyvus turtas tokiai specifinei veiklai, ir dar mokant brangiau, nei įprastai. Šias abejones patvirtina ir atsakovo nurodytos aplinkybės, kad jis, šalims bandant taikiai tartis, nesutiko ginčo turto parduoti už 25 000 Lt (t. 3, b. l. 91).

Taigi, kaip teisingai nurodo apeliantas, atsakovas negali būti pripažintas sąžiningu įgijėju, nes pagal kvalifikacines savybes, patirtį turto verslo srityje, galėjo ir turėjo suvokti, kad parduodamo daikto kaina buvo neteisinga, akivaizdžiai neatitiko tikrosios daikto vertės bei rinkos sąlygų. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas pagrįstai prašo taikyti restituciją natūra (CK 6.145 str. 1 d.).

Dėl restitucijos taikymo

Pripažinus ginčo varžytynių aktą, kurio pagrindu perleistas ginčo nekilnojamasis turtas, negaliojančiu, turi būti sprendžiamas klausimas dėl tokio pripažinimo pasekmių. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 str.) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal vindikacijos sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009, 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2007). CK 4.96 straipsnis, reglamentuojantis daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, sprendžiant dėl restitucijos taikymo klausimų, netaikytinas. Tačiau taikant restituciją, sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2007).

Pagal bendrąją CK 6.146 straipsnio taisyklę, restitucija yra atliekama natūra, tačiau kokį restitucijos būdą taikyti konkrečiai priklauso nuo kiekvienos bylos faktinių aplinkybių. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas restitucijos netaikyti, ar ją taikyti sumokant ekvivalentą pinigais, todėl taikytina restitucija natūra.

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ieškovas prašė taikyti restituciją, priteisiant jam ginčo turtą, o to turto pirkėjui – pinigus iš antstolio. Tačiau, taikant restituciją turi būti atkuriama neteisėto sandorio vykdymu sugriauta šalių turtinės padėties pusiausvyra ir nė viena šalis negali gauti daugiau, nei turėjo. Tuo tarpu priteisus pirkėjui sumokėtus pinigus iš varžytynes vykdžiusio antstolio, o ginčo turtą grąžinus skolininkui, šis nepagrįstai praturtėtų antstolio sąskaita. Be to, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, antstolis, būdamas tarpininku tarp pirkėjo ir pardavėjo vykdymo procese, apskritai net nėra sandorio šalis, o restitucija taikytina tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių (CK 6.145 str. 1 d.)(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).

Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad, turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu, turto pirkėjui esant nesąžiningu, taikytina restitucija natūra ir ieškovui grąžinamas turtas, o to turto pirkėjui atsakovui priteisiami jo už šį turtą sumokėti pinigai. Kaip matyti iš vykdomosios bylos Nr. 72/02/3623 medžiagos, antstolis iš pirkėjo už turtą gautus pinigus 2003 m. liepos 24 d. paskirstė, todėl atitinkamai taikytina ir restitucija, tai yra: pirma, išieškotojui Kauno apskrities VMI pervesta 9 046 Lt dydžio ieškovo skola priteisiama iš ieškovo atsakovui E. V. , kaip pasikeitusiam kreditoriui išieškojimo prievolėje; antra, įvertinus tai, kad vykdymo išlaidos antstoliui už jo atliktus neteisėtus veiksmus neturi būti atlyginamos, iš antstolio pirkėjui priteisiama 981 Lt antstolio gauto vykdymo išlaidų atlyginimo; trečia, ieškovui priteistus ginčo turtą, ieškovas įpareigotinas grąžinti pirkėjui atsakovui E. V. 4 393 Lt, likusius patenkinus išieškotojo VMI reikalavimą ir antstolio perduotus ieškovui.

Kaip žinoma, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies yra priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija naikina skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, priima naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkina. Dėl to atitinkamai turėtų būti perskirstytos ir bylinėjimosi išlaidos.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas UAB ,,Trapas“ sumokėjo 14 640,88 Lt žyminio mokesčio už ieškinį (t. 1, b. l. 7, 121) ir 14 640,88 Lt šio mokesčio už apeliacinį skundą (t. 3, b. l. 31, 32, 38). Dėl to, patenkinus ieškinį, ieškovo sumokėtas žyminis mokestis priteistinas jam iš atsakovų lygiomis dalimis (CPK 88, 93 str.), tai yra iš kiekvieno po 14 640,88 Lt. Taip pat ieškovui iš atsakovų priteistini ir 4 000 Lt, sumokėti už ekspertizės atlikimą pirmosios instancijos teisme (t. 2, b. l. 71, 83, 84) (CPK 93, 90 str.).

Vadovaujantis CPK 93 bei 96 straipsnių nuostatomis, iš atsakovų lygiomis dalimis valstybei priteisiama 120,70 Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti (t. 1, b. l. 1, t. 2, b. l. 1, t. 3, b. l. 1, 71), tai yra po 60,35 Lt iš kiekvieno atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir patenkinti ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Trapas“ (įmonės kodas 134125086) ieškinį atsakovams antstoliui V. K. ir E. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Pripažinti negaliojančiu antstolio V. K. 2003 m. gegužės 12 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 72-02-3623 ir taikyti restituciją natūra, tai yra:

Priteisti iš atsakovo E. V. ieškovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Trapas“ minėtu varžytynių aktu perleistą nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), tai yra: geriamo vandens siurblinę, bendras plotas 96,01 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), lietaus vandens siurblinę, bendras plotas 230,38 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (kiemo aikštelė, tvora, baseinas, geriamo vandens rezervuarai – 2 vnt.). Priteisti iš atsakovo antstolio V. K. atsakovui E. V. 981 Lt (devyni šimtai aštuoniasdešimt vienas litas).Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Trapas“ atsakovui E. V. 13 439 Lt (trylika tūkstančių keturi šimtai trisdešimt devyni litai).

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Trapas“ iš atsakovų antstolio V. K. ir E. V. po 14 640,88 Lt (keturiolika tūkstančių šeši šimtai keturiasdešimt litų 88 ct) iš kiekvieno atsakovo sumokėto žyminio mokesčio bei po 2 000 Lt (du tūkstančiai litų) iš kiekvieno atsakovo ekspertizei turėtoms išlaidoms atlyginti.

Priteisti valstybei iš atsakovų antstolio V. K. ir E. V. po 60,35 Lt (šešiasdešimt litų 35 ct) iš kiekvieno atsakovo išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti.