- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-10-30
- Bylos Nr.
- e2YT-14053-1090/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-09304-2023-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jan Maciejevski
- Pareiškėjas
- E. C. D. S. S., E. C.
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Advokatai
- Aistė Žemaitienė
- Kategorijos
dalyvaujant pareiškėjų E. C. D. S. S. ir L. C. D. S. S. atstovei advokatei Aistei Žemaitienei,
žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų E. C. d. S. S. ir L. C. d. S. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjos E. C. d. S. S. ir L. C. d. S. S. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų prosenelė O. T. (T., T., T., T., T. d. S.), gimusi 1908 m. Lietuvoje, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
2. Pareiškėjos nurodo, kad kreipėsi į Lietuvos Respublikos Migracijos departamentą atkurti joms Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 2 dalį, tačiau Migracijos departamentas pareiškėjų atžvilgiu priėmė sprendimą, konstatuodamas, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo yra Lietuvos Respublikos piliečio, tokį statusą turėjusio iki 1940 m. birželio 15 d., palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, o būtent, kad pareiškėjos yra savo prosenelės O. T., gimusios 1908 m. Lietuvoje, turėjusios Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., drauge su savo šeima iš Lietuvos emigravusios į Braziliją, palikuonės. Teigia, jog pareiškėjų prosenelės O. T. (T.) turėta Lietuvos Respublikos pilietybė pagrindžiama Migracijos departamentui bei teismui teikiamais dokumentais ir tarpukario Lietuvos teisės aktais, kadangi O. T. buvo Lietuvos Respublikos piliečio M. T. duktė, todėl pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę, ir pati buvo laikoma Lietuvos Respublikos piliete. Nustačius juridinį faktą, pareiškėjos, kaip asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonės, galės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę (el. b. apyrašas, b. l. 1–4).
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame prašo pareiškėjų pareiškimą atmesti, atkreipdamas dėmesį į tai, kad pareiškėjų teismui pateiktame pareiškėjų prosenelės A. T. d. S. santuokos liudijime yra nurodyta, kad A. T. yra gimusi (duomenys neskelbtini), kilusi iš (duomenys neskelbtini), jos tėvai – M. T. ir M. I.; išsilaipinimo pažymėjime yra įrašyta M. T. dukra O. T., kuriai 1927 metais buvo 14 metų, t. y. gimusi apie 1913 m. ir A. T., kuriai 1927 metais buvo 9 metai, t. y. gimusia apie 1918 m.; pareiškėjų senelio gimimo liudijime jo motinos A. T. d. S. motina įrašyta M. C. Vertinant minėtas aplinkybes, yra labiau tikėtina, kad A. T. d. S. ir O. T. nebuvo tas pats asmuo. Taip pat pažymi, kad pareiškėjų teismui pateiktas išsilaipinimo pažymėjimo vertimas į lietuvių kalbą neatitinka pareiškėjų Migracijos departamentui pateikto dokumento turinio. Dokumento originale įrašyta ne M., o M[...][...], ne O. T., o [O.] T., ne A. T., o A[...] T. Lauštiniai skliaustai [...] užsienio valstybių dokumentuose - indikacija, kad ši informacija pirminiame dokumente yra neįskaitoma. Pasak suinteresuoto asmens, pareiškėjų pareiškime nėra nurodyta, kad pareiškėjos kreipėsi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą dėl duomenų apie O. T., gimusios apie 1913 m., gimimo akto įrašo gavimo, todėl negalima konstatuoti, kad pareiškėjų pareiškimas atitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 445 straipsnio nuostatas (el. b. apyrašas, b. l. 57–59).
Šalies argumentai
4. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė advokatė Aistė Žemaitienė palaikė pareiškime išdėstytą poziciją, pareiškimą prašė tenkinti. Papildomai nurodė, jog yra išnaudotos visos galimybės gauti dokumentus, todėl kreipiasi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo. Teigia, jog, atsakant į suinteresuoto asmens atsiliepime išdėstytą poziciją, tai, kad išlaipinimo pažymėjime nesutampa pareiškėjų prosenelės amžius gali lemti rašymo apsirikimas, galimai amžius buvo įrašomas „iš akies“, be to, tuo metu daug žmonių buvo beraščiai, tačiau visų kitų dokumentų visetas, taip pat Brazilijoje gauti dokumentai patvirtina ir liudija buvus tokį faktą. Esant tokioms aplinkybėms ir vadovaujantis 1919 m. Laikinuoju įstatymu apie Lietuvos pilietybę, O. T. turi būti laikomi Lietuvos piliete, kadangi jos tėvas buvo laikomas Lietuvos piliečiu. Paaiškino, jog viename iš dokumentų M. pavardė nurodoma kita, nes tai galimai yra jos mergautinė pavardė, tačiau tėvas visur tas pats ir motinos vardas taip pat visur tas pats, todėl ir jų vaikas O. yra tas pats asmuo.
5. Pareiškėjos E. C. D. S. S. ir L. C. D. S. S. bei suinteresuoto asmens Migracijos departamento atstovas į teismo posėdį neatvyko. Atsižvelgiant į tai, kad byloje dalyvaujantys asmenys apie teismo posėdį informuoti tinkamai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 118 straipsnio 1 dalis ir 175¹ straipsnio 1 dalis), pareiškėjos yra atstovaujamos advokatės, todėl byla išnagrinėta pareiškėjoms E. C. D. S. S. ir L. C. D. S. S. bei suinteresuoto asmens Migracijos departamento atstovui nedalyvaujant (CPK 247 straipsnio 2 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
6. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos siekia atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3–4 punktus ir 9 straipsnio 2 dalį, ir prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų prosenelė O. T. (T., T., T., T., T. d. S.), gimusi 1908 m. Lietuvoje, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Migracijos departamentas sprendimu konstatavo, kad nėra pakankamai dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalyse, patvirtinančių, kad pareiškėjos prosenelė A. T. D. S. (A. T.), gimusi (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., todėl nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėja yra Lietuvos Respublikos piliečio, tokį statusą turėjusio iki 1940 m. birželio 15 d., palikuonė, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėja gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietė (el. b. apyrašas, b. l. 42–44).
7. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad nustatinėjant nurodytą juridinį faktą, yra reikšmingos trys aplinkybės: 1) ar asmuo išvyko (buvo ištremtas) iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.; 2) ar asmuo buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę (buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu) pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.; 3) ar pagal iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusį teisinį reglamentavimą šis asmuo nebuvo Lietuvos Respublikos pilietybės netekęs dėl savo valingų veiksmų (ar neveikimo) iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021).
8. 1919 m. sausio 9 d. Lietuvos Respublikos laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnyje buvo numatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais. Pagal 1919 m. gruodžio 5 d. Valstybės Tarybos priimtus Pasų įstatus kiekvienas Lietuvos pilietis, sukakęs 17 metų, privalėjo turėti pasą (Pasų įstatų § 2). Mažamečiai ligi 17 metų amžiaus įrašomi į tėvo arba motinos pasą (Pasų įstatų § 3).
9. Kasacinio teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021, pateikti išaiškinimai dėl teisės aktų aiškinimo nagrinėjant pilietybės atkūrimo klausimus bylose. Kasacinis teismas minėtos nutarties 52 punkte išaiškino, kad „<...1922 m. birželio 22 d. „Vyriausybės žiniose“ buvo paskelbtas Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę papildymas (VŽ, 1922 m. birželio 22 d., Nr. 94-772) 6 paragrafu, kuriame buvo nurodyta, kad: „žmonės, kurie einant šio įstatymo I § ir jo pastaba, ar Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI-jo straipsnio pirmąja dalimi, yra laikomi Lietuvos piliečiais, bet gyvena svetimos valstybės teritorijoje, jeigu svetimoje valstybėje nėra natūralizavęsi, privalo per 6 mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo dienos įsiregistruoti pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje ir, pristatę jiems savo pilietybės įrodymus, išsiimti Lietuvos pasus. Tose valstybėse, kuriose ligi šiam laikui nėra nei diplomatinės, nei konsulinės Lietuvos atstovybės, nurodytas 6 mėnesių terminas laikomas nuo Lietuvos atstovybės tose valstybėse įsisteigimo dienos“. 1923 m. gruodžio 22 d. pirmiau aptartas 6 paragrafas buvo papildytas pastaba, kad „valstybėse, kuriose pasų sistemos nėra, pilietybei išlaikyti užtenka įsiregistruoti pas Lietuvos atstovą arba konsulą“ (VŽ, 1923 m. gruodžio 22 d., Nr. 146-1052). 1937 m. lapkričio 30 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę pakeitime, kuriuo įstatymas papildytas 7 paragrafu, buvo nustatyta, kad „Lietuvos pilietis, kuris gyvena užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso arba su negaliojančiu užsienio pasu, netenka Lietuvos pilietybės, išskiriant atsitikimus, kai Lietuvos piliečio gyvenimą užsienyje be užsienio paso ar su negaliojančiu užsienio pasu Vidaus Reikalų Ministeris pripažįsta pateisinamu. Šie asmenys gali atgauti Lietuvos pilietybę šio įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka“.>“.
10. Taip pat kasacinis teismas pažymėjo, kad 1919 m. sausio 9 d. Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę nebuvo nustatyta, kad asmuo, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės; nebuvo nustatyta ir kitų Lietuvos pilietybės netekimo atvejų. Kasacinės instancijos teismas išaiškino, kad tuometinis pilietybės suteikimo/netekimo teisinis reglamentavimas įtvirtino dvigubos pilietybės neleistinumo principą (nurodytos nutarties 54–57 punktai), tačiau pagal tarpukario įstatymus pilietybės netekimas, įgijus kitos valstybės pilietybę, nebuvo ex lege (pagal įstatymą), jį turėdavo patvirtinti (arba sukurti išimtį ir pilietybę leisti išlaikyti) Ministrų Taryba (nurodytos kasacinės instancijos teismo nutarties 58, 67 punktai). Tiek kasacinės instancijos teismas, tiek Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas, formuodami teismų praktiką bylose dėl pilietybės atkūrimo, pažymėjo, kad valstybės institucijų, turėjusių nurodytą reglamentavimą taikyti nuostata buvo tokia, jog įgijęs kitos valstybės pilietybę asmuo, Lietuvos pilietis jos netekdavo tik oficialios procedūros būdu, gavęs valstybės institucijos, Vidaus reikalų ministerijos, sutikimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021). Teismų suformuota praktika dėl nurodytų teisės normų aiškinimo sąlygoja išvadą, kad vien aplinkybė, kad asmuo įgijo kitos valstybės pilietybę, nėra laikoma pakankama spręsti, kad asmuo prarado Lietuvos pilietybę. Esant suformuotai teisės aiškinimo taisyklei, kad nebuvo automatinio Lietuvos pilietybės netekimo, jam patvirtinti buvo nustatyta oficiali patvirtinimo procedūra.
11. Nagrinėjamos bylos atveju teisiškai reikšminga aplinkybe taip pat laikytina tai, kad po nurodytos kasacinio teismo nutarties priėmimo, įstatymų leidėjas 2022 m. sausio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo Pilietybės įstatymo 2 straipsnį papildė 1¹ dalies nuostata (įsigaliojusia 2022 m. sausio 28 d.), kad asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, – asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę; ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Įstatymu apibrėžęs asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, sąvoką, įstatymo leidėjas siekė palengvinti asmenims, besikreipiantiems dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, įrodinėjamų aplinkybių, kad Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmens protėvis iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo jos netekęs, naštą (Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Pagrindinio komiteto išvada dėl Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-430(2), 2021 m. gruodžio 15 d. Nr. 102-P-36).
12. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2020 m. gegužės 13 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduotoje pažymoje Nr. R4-1898 „Dėl duomenų apie O. T. pateikimo“ pažymėta, kad „dokumentų, patvirtinančių, kad O. T. (T., T., T., T.), M. d., g. 1908–1913 m. Kauno aps. (duomenys neskelbtini), iki išvykimo 1927 m. į Braziliją gyveno Lietuvoje, dokumentų apie jai išduotus vidaus ar užsienio pasus, pačių pasų bei dokumentų apie turėtą arba netektą Lietuvos Respublikos pilietybę, pagal Jūsų pateiktus duomenis, archyvuose saugomuose fonduose nerasta. Kauno apskrities viršininko archyviniame fonde, Lietuvos piliečiams išduotų užsienio pasų registracijos knygoje įrašytas T. M., g. 1884, (duomenys neskelbtini), gyv. Kauno aps., 1927 m. gavęs užsienio pasą Nr. 5893, skiltyje “Vizuota: Nr. ir metai” įrašyta “7191-27” (F. 402, ap., 1 pol. sk., b. 115, 546 a.p., 547).” (el. b. apyrašas, b. l. 6). 2020 m. lapkričio 30 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymoje Nr. (P1-8155) P2-12924 „Dėl archyvo pažymos apie gimimą“ nurodyta, kad Lietuvos valstybės istorijos archyvas (duomenys neskelbtini) Romos katalikų bažnyčios 1908 metų metrikų knygų saugoti negavo, todėl išduoti O. T., M. dukters gimimo pažymos negali (el. b. apyrašas, b. l. 5).
13. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-36-340/2009 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Jeigu asmuo turi tik netiesioginių įrodymų, kurių įrodomoji galia yra mažesnė negu tiesioginių, tai teismo sprendimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo priimantis teismas sprendžia, ar tokio pobūdžio įrodymai yra pakankami. Vien netiesioginiai įrodymai atskirais atvejais gali būti pakankamas pagrindas nustatyti šį faktą, o dėl to teismas nusprendžia atsižvelgdamas į pateiktų netiesioginių įrodymų visumą pagal konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-695/2018, 29 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, turi būti, laikantis įrodinėjimo taisyklių, renkami ir vertinami ne tik prašomą nustatyti faktą patvirtinantys įrodymai, bet ir duomenys, tą faktą paneigiantys arba patvirtinantys kitokius faktus, kurie leistų daryti išvadą, kad prašomas nustatyti faktas neegzistavo, nes kiti faktai pašalina tokio fakto egzistavimo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515/2007).
14. Nagrinėjamu atveju iš byloje pateiktos Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos nustatyta, jog 1927 metais M. T. buvo išduotas Lietuvos Respublikos užsienio pasas Nr. 5893 (el. b. apyrašas, b. l. 6) ir jis 1927 m. birželio 18 d. drauge su savo šeima iš Lietuvos emigravo į Braziliją, kadangi iš byloje pateikto išlaipinimo pažymėjimo matyti, jog su juo atvyko ir jo palikuonys. Taigi, Lietuvos Respublikos užsienio paso Nr. 5893 išdavimo faktas reiškia, kad tiek M. T., tiek ir jo nepilnamečiai vaikai 1927 metais (paso išdavimo ir emigravimo metu) buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Taip pat byloje nustatytos aplinkybės sąlygoja labiau tikėtiną išvadą, kad dėl pilietybės atėmimo (išėjimo) procedūra šių asmenų atžvilgiu nebuvo pradėta.
15. Byloje taip pat pateikti dokumentai iš Brazilijos pusės, o būtent: Brazilijos teisingumo ministerijos Nacionaliniame archyve saugomas minėtas išlaipinimo pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad 1927 m. birželio 18 d. Brazilijos miesto Santos uoste išsilaipino M. T. su šeima. Nurodyta, kad tuo metu šeimos galvai M. buvo 43 metai, jo žmonai M. – 34 metai, kartu su jais atvykusiems jų vaikams atitinkamai O. 14 metų, A. 9 metai, M. 7 metai, J. 5 metai, K. 3 metai, J. 1 metai (el. b. apyrašas, b. l. 45–46). Šis įrodymas patvirtina, kad pareiškėjų protėviai išvyko iš Lietuvos ir atvyko į Braziliją. Taip pat Brazilijos Nacionalinio archyvo dokumentai (el. b. apyrašas, b. l. 7–41) sudaro pagrindą manyti, kad pareiškėjų promotės O. T. (T.) tėvas M. T. iš Lietuvos išvyko 1927 m., t. y. tais pačiais metais, kaip nurodoma ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo atsakyme, 1927 m. jam buvo išduotas Lietuvos valstybės užsienio pasas tam, kad galėtų išvykti iš šalies. Pagal minėtą Brazilijos Nacionalinio archyvo išlaipinimo pažymėjimą, šeimos galvai M. atvykimo į Braziliją metu buvo 43 metai, vadinasi, jis turėjo būti gimęs 1884 m., kaip nurodoma 2020 m. gegužės 13 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje. Teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjų protėvis buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos 1927 m. Taip pat, kad drauge su juo iš Lietuvos išvyko ir jo vaikai, be kita ko, ir pareiškėjų prosenelė O. Vien ta aplinkybė, kad O. gimimo liudijimo iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo negauta, nes 1908 m. metrikų knygų iš (duomenys neskelbtini) Romos katalikų bažnyčios archyvas negavo, teismo vertinimu, savaime nepaneigia tikimybės, kad išlaipinimo pažymėjime nurodyta O. yra M. duktė. Ji įvardyta tarp drauge su juo į Braziliją atvykusių jo vaikų, o vien aplinkybės dėl išsilaipinimo pažymėjime nurodytų M. T. kartu atvykusių vaikų amžiaus, nesudaro pagrindo teismui vienareikšmiškai konstatuoti, jog A. T. d. S. ir O. T. nebuvo tas pats asmuo. Teismas, atsižvelgdamas į byloje pateiktus pareiškėjų promotės gyvenimą Brazilijoje liudijančiuose dokumentus (el. b. apyrašas, b. l. 7–41), sprendžia, jog labiau tikėtina, kad O. T. (T.) buvo Lietuvos piliečio M. T. duktė. (duomenys neskelbtini) Brazilijos Federacinės Respublikos civilinės metrikacijos skyriaus išduotame santuokos liudijime nurodyta, kad santuoką sudarė jaunasis J. J. d. S. ir jaunoji A. T., Lietuvos pilietė, gimusi (duomenys neskelbtini), kilusi iš (duomenys neskelbtini), Lietuvos, jos tėvai nurodyti M. T. ir M. I. (el. b. apyrašas, b. l. 27–31). (duomenys neskelbtini) Brazilijos Federacinės Respublikos civilinės metrikacijos skyriaus išduotame gimimo liudijime naujagimio J. d. S. tėvai nurodyti J. J. d. S. ir iš Lietuvos kilusi A. T. d. S.; jos tėvai nurodyti M. T. ir M. C. (el. b. apyrašas, b. l. 12–16).
16. Pažymėtina ir tai, kad itin sudėtinga lietuvių kalbos pavardžių daryba (kai tos pačios vyriškos pavardės forma, moteriškos pavardės forma iki santuokos, moteriškos pavardės formos pavardė po santuokos užrašomos skirtingai) užsienio valstybėse yra labai retai sutinkama, ir tai neretai užsienio šalyse lemia tos pačios pavardės užrašymą viena ar kita forma neatsižvelgiant į asmens lytį.
17. Taigi, apibendrinant visas nustatytas aplinkybes, teismas daro logišką išvadą, kad nepaisant netikslumų, nurodant asmens duomenis, amžių, labiau tikėtina, jog O. T., būdama Lietuvos Respublikos piliečio M. T. dukra, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, nei kad šis asmuo jos neturėjo, ir ji yra tas pats asmuo, kuris užsienio valstybės dokumentuose yra įvardintas „T., T., T., T., T. d. S.“ ir kurios gimimo data nurodoma kaip (duomenys neskelbtini). Taip pat teismas daro išvadą, kad O. T. (T., T., T., T., T. d. S.) 1927 m. išvyko iš Lietuvos Respublikos ir gyveno užsienyje – Brazilijoje, iki 1940 m. birželio 15 d., buvo įgijusi Lietuvos Respublikos pilietybę ir iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo jos netekusi dėl savo valingų veiksmų (ar neveikimo).
18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjų pateikti rašytiniai įrodymai sudaro pakankamą pagrindą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų prosenelė O. T. (T., T., T., T., T. d. S.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietė, išvykusi iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis).
19. Juridinę reikšmę turintis faktas apie tai, kad pareiškėjų prosenelė galėjo būti laikoma Lietuvos Respublikos piliete, išvykusia iš Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., nustatytas tam, kad pareiškėjos galėtų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę (CPK 448 straipsnio 1 dalis, Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktas, 9 straipsnio 2 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu, 444 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 445, 448 straipsniais,
nusprendė:
tenkinti pareiškimą.
Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjų E. C. D. S. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir L. C. D. S. S., gim. (duomenys neskelbtini), prosenelė O. T. (kitaip: T., T., T., T., T. d. S.), gimusi 1908 m. Lietuvoje, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.
Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas siekiant įgyvendinti pareiškėjų E. C. D. S. S., gim. duomenys neskelbtini, ir L. C. D. S. S., gim. (duomenys neskelbtini), teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, pateikiant apeliacinį skundą per Vilniaus miesto apylinkės teismą.