Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams K. P. bei R. P. dėl draudimo išmokos grąžinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas prašė iš atsakovų solidariai priteisti 1672,00 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad Mažeikiuose 2010-01-23 dėl K. P., vairavusio R. P. priklausančią transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta V. G. priklausanti transporto priemonė AUDI 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 3-5); minėto eismo įvykio metu transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu, dėl minėto eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo buvo kreiptasi į ieškovą (b. l. 5); AAS „GJENSIDIGE BALTIC“ Lietuvos filialas (buvęs UAB DK „BALTIC POLIS“), vykdydamas Paslaugų teikimo sutarties Nr. 7 nuostatas (1.1. p.) bei veikdamas ieškovo vardu, nustatė eismo įvykio metu padarytos žalos dydį dėl AUDI 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sugadinimo ir atlygino V. G. transporto priemone (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarytą žalą, išmokėdamas 1672,00 Lt dydžio draudimo išmoką (b. l. 9-18); tuo tarpu ieškovas, vykdydamas minėtos sutarties 2.1.3. p. nuostatas, AAS „GJENSIDIGE BALTIC“ Lietuvos filialui kompensavo išmokėtą 1672,00 Lt draudimo išmoką (b. l. 19).

Sausumos transporto priemonės draudimas yra ne gyvybės draudimo šakai priskiriama draudimo rūšis (CK 6. 988 straipsnis, Draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Šios rūšies draudimas yra draudimo sistemos dalis (Draudimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Sausumos transporto priemonių draudimą reglamentuoja atskiras – Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo – įstatymas. Įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Vienas transporto priemonių draudimo bruožų yra jo privalomumas. Tokiu draudimu siekiama užtikrinti tiek nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių, tiek asmenų, naudojančių jas, turtines teises ir interesus. Aiškinant įstatymo normas, reglamentuojančias sausumos transporto priemonių draudimą, būtina atsižvelgti į tai, kad naudojama transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis). Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, lemia jo privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant.

Privalomai draudžiama kiekviena privalomai registruoti motorinė transporto priemonė, skirta važiuoti žeme, taip pat mopedai, priekabos ir puspriekabės, išskyrus bėgines transporto priemones (Įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Įstatyme nustatyta ir išimčių, kai transporto priemonės gali būti ir nedraudžiamos (Įstatymo 1 straipsnio 3, 4 dalys). Vertinant Įstatyme nustatytą teisinį reglamentavimą tuo atveju, kai žala padaroma nedrausta transporto priemone ir pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą Biuras sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytą žalą nukentėjusiems tretiesiems asmenims, būtina atsižvelgti į draudimo sistemos tikslus ir atskirai į Įstatymo tikslus.

Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Byloje nustatyta, kad žala nukentėjusiajam padaryta nedraustu automobiliu. Atsakovui R. P. nuosavybės teise priklausiusi transporto priemonė buvo automobilis, todėl šis turėjo būti privalomai apdraustas. Pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta savininkui (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, 43 straipsnio 2 dalis). Taigi ši pareiga teko atsakovui R. P..

Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Taigi atsakovas R. P., būdamas automobilio savininkas, neturėjo teisės leisti atsakovui K. P. naudotis automobiliu, nes šis nebuvo apdraustas. Minėta, kad automobilis yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis), todėl atsakovas R. P. turėjo suvokti apie atitinkamą perduoto naudotis automobilio galimą riziką ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Perduodamas neapdraustą automobilį naudoti, atsakovas pažeidė Įstatymo draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu. Pagal minėtą Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies normą automobilio neturėjo teisės naudoti ir jos valdytojas K. P..

Be to, Įstatymo 22 str. 1 d. 3 p. numato, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis padarė žalos neturėdamas teisėto pagrindo vairuoti transporto priemonę ar neturėdamas teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonę. Atsakovas K. P. neturėjo teisės vairuoti šios rūšies transporto priemones (b. l. 3), todėl laikytina, jog ieškovas turi teisę reikalauti iš jo patirtų nuostolių atlyginimo.

Bendraskolių prievolė yra dalinė, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus (CK 6.5 straipsnis). Šios taisyklės išimtis nustatyta CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje – bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus.

2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/14/ RB iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 72/166/EB, 84/5/EB, 88/357/EEB ir 90/232/EEB bei Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2000/26/EB, susijusias su motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, 2 straipsnio 4 dalyje žalos atlyginimo reglamentavimą paliko valstybių narių nuožiūrai. Taigi, vertinant, kokia atsakomybė taikytina atsakovams, reikia vadovautis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu.

Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pagal šią įstatymo nuostatą Biuras turi teisę iš kelių asmenų atsakovu pasirinkti bet kurį ir iš to asmens reikalauti sumokėtą išmoką tretiesiems asmenims, t. y. taikyti subrogaciją (plačiau apie subrogacijos taikymą aiškinimas suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2005). Tokia įstatymo nuostata nenustatyta dalinė atsakomybė, nes tokios atsakomybės esmė yra ta, kad kiekvienas iš žalą padariusių asmenų atsako tik už žalos dalį, priklausomai nuo jo atliktų veiksmų, jų sukeltų pasekmių ir kaltės laipsnio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. kovo 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-59/2008, konstatavo, kad dalinei atsakomybei pagrįsti turi būti protingas pagrindas. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad kai sprendžiama dėl dalinės atsakomybės taikymo, teismui itin svarbu kiek įmanoma visapusiškai, detaliai ir objektyviai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes, kad būtų galima teisingiau nustatyti kiekvieno už žalą atsakingo asmens atsakomybės ir atlygintinos žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-295/2006). Taigi vertinant, kokia atsakomybė (dalinė ar solidarioji) taikoma tuo atveju, kai yra reikalavimas, susijęs su žalos atlyginimu, atsakomybės taikymo pagrindą sudaro konkrečių veiksmų įvertinimas.

Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta maksimali transporto priemonės savininko ar valdytojo atsakomybė Biurui tuo atveju, kai šis sumoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Įstatymo formuluotės aiškinimas kaip subjektų atsakomybės alternatyva, kai atsako vienas, pažeidęs teisės reikalavimus, bet neatsako kitas, neatitiktų nei dalinės, nei solidariosios atsakomybės taikymo kriterijų. Transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Taigi automobilio savininko R. P. atsakomybė ieškovui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Tokiu atveju atsakovų K. P. ir R. P. solidarioji atsakomybė atsiranda ne iš CK 6.279 straipsnio normos, nustatančios atsakomybę už kelių asmenų bendrai padarytą žalą, bet iš Įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008).

Remiantis tuo, kas išdėstyta aukščiau, ieškinys laikytinas pagrįstu, todėl yra tenkintinas visa apimtimi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (LR CPK 93 str. 1 d.). Rašytiniais įrodymais pagrįstas ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudaro sumokėtas žyminis mokestis (72,00 Lt), kuris priteistinas iš atsakovų.

Vadovaujantis Lietuvos respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti solidariai iš atsakovų K. P. ir R. P. ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui:

1672,00 Lt (vieną tūkstantį šešis šimtus septyniasdešimt du litus 00 ct) nuostolių atlyginimo;

5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2012-12-03, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovų K. P. ir R. P. ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui po 36,00 Lt (trisdešimt šešis litus 00 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Teismo sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per sprendimą priėmusį teismą.