Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rūta Latvelė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Julianus Inkaso“ ieškinį atsakovui E. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškinio ir jo priedų kopijos bei teismo pranešimas dėl atsiliepimo pateikimo atsakovui įteikti 2020 m. gegužės 28 d. asmeniškai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 123 straipsnyje numatyta tvarka. Atsakovas atsiliepimo į pareikštą ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė, nepateikimo priežasčių nenurodė. Ieškovas ieškinyje prašė priimti sprendimą už akių, esant įstatyme įtvirtintoms sąlygoms. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad yra visos procesinės sąlygos, būtinos užbaigti bylos nagrinėjimą priimant sprendimą už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 285 straipsnio 6 dalis). Byla tokiu atveju nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, neinformavus šalių apie rašytinį procesą dėl sprendimo už akių priėmimo (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 153 straipsnio 2 dalis, 285-286 straipsniai).

Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Atlikus formalų įrodymų tyrimą, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovas su pradiniu kreditoriumi UAB ,,Nordecum“ 2019 m. gegužės 3 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. SP1039447. Pradinis kreditorius UAB „Nordecum“ suteikė atsakovui 1 000 Eur kreditą 12 mėnesių terminui, o atsakovas įsipareigojo laiku grąžinti kreditą bei mokėti 62 proc. dydžio metines palūkanas. Atsakovas sutartines pareigas vykdė netinkamai, todėl pradinis kreditorius 2019 m. rugsėjo 22 d. nutraukė kredito sutartį su atsakovu ir informavo apie tai atsakovą pranešimu. 2017 m. birželio 1 d. Reikalavimo perleidimo sutarties ir jos priedų pagrindu iš pradinio kreditoriaus UAB „Nordecum“ ieškovas UAB „Julianus Inkaso“ įgijo reikalavimo teisę į atsakovo įsiskolinimą. Apie reikalavimo teisės perleidimą atsakovas buvo informuotas 2019 m. rugsėjo 25 d. pranešimu Nr. 2642448. Duomenų, kad atsakovas iki kreipimosi į teismą būtų atsiskaitęs su ieškovu ar pradiniu kreditoriumi, ar būtų ginčijęs kredito sutarties nutraukimą, byloje nėra (CPK 12, 178 straipsniai).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (CK 6.109 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas apie reikalavimo perleidimą buvo informuotas 2020 m. rugsėjo 25 d. pranešimu. Be to, įteikus CPK nustatyta tvarka atsakovui ieškinio su priedais kopijas, įskaitant ir reikalavimo perleidimo sutartį, laikytina, jog atsakovas tinkamai informuotas apie reikalavimo perleidimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011).

Pirmiau aptarti įrodymai patvirtina, kad tarp pradinio kreditoriaus ir atsakovo susiklostė paskolos (vartojimo kredito) teisiniai santykiai. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.886 straipsnio 1 dalį vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu. CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra, – vadovaujantis protingumo kriterijais. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Pagal CK 6.59 straipsnį draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus. Vadovaujantis CK 6.873 straipsnio 1 dalies nuostatomis, paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų ginčijęs sutarties sąlygas, kredito suteikimo faktą ar kredito sutarties nutraukimo teisėtumą, taip pat nėra įrodymų apie gauto kredito grąžinimą, todėl, vadovaujantis aukščiau nurodytomis teisės normomis, ieškovui iš atsakovo priteistina 939,41 Eur negrąžinto kredito.

Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo 184,39 Eur pelno (mokėjimo) palūkanų iki kredito sutarties nutraukimo dienos (2019 m. rugsėjo 22 d.), 382,23 Eur pelno (mokėjimo) palūkanų už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo dienos (2019 m. rugsėjo 22 d.) iki ieškinio parengimo teismui dienos (2020 m. gegužės 18 d.), 62 proc. dydžio metinių palūkanų nuo negrąžinto kredito sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško kredito gražinimo dienos.

Kreditavimo teisiniuose santykiuose skolininko kreditoriui mokamos palūkanos yra „atlygis“ kreditoriui už naudojimąsi pasiskolinta pinigų suma. Šalys Kredito sutarties 7.4 punkte susitarė, kad palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo Kredito suteikimo Klientui dienos (imtinai) iki visiško Kredito grąžinimo Kreditoriui dienos. Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 punkte nustatyta, kad kreditorius turi teisę vienašališkai ir nedelsiant nutraukti Kredito sutartį ir pareikalauti ankščiau termino sumokėti visas Kreditoriui priklausančias pinigų sumas, įskaitant kredito sumą, palūkanas, skolos išieškojimo išlaidas bei tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 5.5 punkte nustatyta, kad kreditavimo sutarties nutraukimas nesustabdo Kreditavimo sutartyje numatytų mokėjimų skaičiavimo ir nepanaikina Kliento prievolės mokėti Kreditoriui pagal Kreditavimo sutartį mokėtinas sumas. Palūkanos, nurodytos Specialiose sąlygose, skaičiuojamos iki visiško Kredito grąžinimo.

Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis), ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai). CK 6.221 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.221 straipsnį mokėjimo palūkanų skaičiavimo trukmės kontekste, savo naujausioje praktikoje išaiškino, kad nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą, kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-75-823/2020).

Įvertinus aukščiau aptartą teisminę praktiką ir įstatymo nuostatas, teismas daro išvadą, kad mokėjimo palūkanos gali būti skaičiuojamos tik iki vartojimo kredito (paskolos) sutarties nutraukimo. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į pradinio kreditoriaus ir atsakovo sudarytos vartojimo kredito sutarties sąlygas, spręstina, kad šalys buvo susitarusios tik dėl mokėjimo (pelno) palūkanų mokėjimo, ką patvirtina ir ieškovo reiškiami reikalavimai dėl palūkanų priteisimo, jas skaičiuojant nuo negrąžintos kredito sumos, tik už skirtingus laikotarpius. Susipažinus su sutarties sąlygomis, nenustatyta, kad šalys būtų susitarusios dėl palūkanų, kurios mokamos tik esant sutarties pažeidimui, mokėjimo. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad sutarties bendrųjų sąlygų 5.5 punktas, numatantis, jog mokėjimo palūkanos skaičiuojamos iki visiško kredito grąžinimo ir 7.4 punkto nuostata dėl palūkanų mokėjimo iki visiško kredito grąžinimo kreditoriui dienos, nepriklausomai nuo to ar sutartis nutraukta, prieštarauja tiek imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 6.221 straipsnio 1, 3 dalys), tiek kasacinio teismo praktikai. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovo ieškovui priteistinos tik mokėjimo palūkanos, paskaičiuotos iki sutarties nutraukimo – 184,39 Eur. Ieškovo reikalavimai priteisti jam iš atsakovo 382,23 Eur pelno (mokėjimo) palūkanų už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo dienos (2019 m. rugsėjo 22 d.) iki ieškinio parengimo teismui dienos (2020 m. gegužės 18 d.) ir 62 proc. dydžio metinių palūkanų nuo negrąžinto kredito sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško kredito gražinimo dienos, atmestini.

Pažymėtina, kad šalių sudarytos sutarties bendrosiose sąlygose yra numatyta kreditoriaus teisė nutraukus sutartį pareikalauti anksčiau termino sumokėti visas kreditoriui priklausančias pinigų sumas, įskaitant kredito sumą, palūkanas, skolos išieškojimo išlaidas bei kitus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius (sutarties 5.4 punktas), tačiau nagrinėjamoje byloje reikalavimas dėl mokėjimo palūkanų kaip negautų pajamų (nuostolių) priteisimo reiškiamas nebuvo, todėl teismas dėl šių nuostolių, atsiradusių dėl išankstinio vartojimo kredito sutarties nutraukimo, atlyginimo ieškovui nepasisako.

Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – Vartojimo kredito įstatymas) 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Kasacinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nurodyta, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies norma yra imperatyvi, todėl sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis). Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodytos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad vartojimo kredito gavėjui už pavėluotą piniginių prievolių vykdymą negali būti taikoma didesnė atsakomybė, negu Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatyto 0,05 proc. dydžio netesybos už kiekvieną pavėluotą dieną (t. y. 18,25 proc. dydžio metinės palūkanos (0,05 proc. x 365 d.). Taigi net ir tuo atveju, jei ieškovas laikytų, kad jo prašomos priteisti 382,23 Eur sutartinės palūkanos, paskaičiuotos už laikotarpį nuo sutarties nutraukimo dienos iki ieškinio parengimo teismui dienos, bei 62 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamas nuo negrąžinto kredito sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, yra kompensacinės palūkanos, šie reikalavimai negalėtų būti tenkinami, nes šios ieškovo prašomos priteisti palūkanos paskaičiuotos taikant Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą maksimalų dydį (18,25 procentų dydžio metinių palūkanų) viršijančią palūkanų normą, todėl tokia sutarties sąlyga būtų laikoma nesąžininga, o reikalavimai aiškiai nepagrįstais.

Prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį netesybomis (CK 6.70 straipsnis). CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba įvykdyta netinkamai. Pagal CK 6.72 straipsnį, susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Vadovaujantis sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 ir 8.3 punktais, nutraukus sutartį, atsakovas įsipareigojo mokėti 0,05 procento dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą laiku atsiskaityti dieną, skaičiuojant nuo pirmos uždelsimo sumokėti dienos. Ieškovas paskaičiavo 101,24 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2019 m. rugsėjo 22 d. iki 2020 m. gegužės 18 d. Atsakovas pažeidė sutartį, praleido nustatytus mokėjimo terminus, todėl ieškovo reikalavimas priteisti jam iš atsakovo delspinigius yra pagrįstas ir tenkintinas.

Šalys vartojimo kredito bendrose sąlygose susitarė, kad už Kreditavimo sutarties administravimą, priežiūrą, įmokų surinkimą bei paskirstymą nustatytas mokestis, kurio dydis nurodytas Kredito sutarties Specialiose sąlygose (3,60 Eur). Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 5.4 punkte nustatyta, kad kreditorius turi teisę vienašališkai ir nedelsiant nutraukti Kredito sutartį ir pareikalauti ankščiau termino sumokėti vis Kreditoriui priklausančias pinigų sumas, įskaitant kredito sumą, palūkanas, skolos išieškojimo išlaidas bei tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Atsižvelgiant į tai, ieškovo reikalavimas priteisti 1,14 Eur administravimo mokesčio, yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovo ieškovui priteisia jo patirtas 86 Eur bylinėjimosi išlaidas – 36 Eur žyminį mokestį ir 50 Eur advokato išlaidos (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos iš atsakovo nepriteistinos, nes neviršija 5 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2020 m. spalio 13 d. įsakymas Nr. 1R-19/1K-2 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 142 straipsnio 4 dalimi, 279 straipsnio 2 dalimi, 285–286 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Julianus Inkaso“ (j. a. k. 300115639) iš atsakovo E. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 939,41 Eur (devynis šimtus trisdešimt devynis eurus 41 ct) negrąžinto kredito, 184,39 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt keturis eurus 39 ct) pelno (mokėjimo) palūkanų už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės 3 d. iki 2019 m. rugsėjo 22 d., 101,24 Eur (vieną šimtą vieną eurą 24 ct) delspinigių, 1,14 Eur (vieną eurą 14 ct) administravimo mokesčio bei 86 Eur (aštuoniasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Atsakovas negali šio sprendimo skųsti apeliacine, kasacine tvarka, tačiau per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuris turi atitikti CPK 287 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Ieškovas per 20 (dvidešimt) dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę apskųsti sprendimą už akių apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.