Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas, apeliantas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant higienos reikalavimus. Kamerose nebuvo užtikrintas minimalus 5 kv. m plotas, šalta, drėgna, yra baldai, sanitarinis mazgas, apšvietimas nepakankamas. Gyvenamosiose patalpose rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiaisiais. Tarp nuteistųjų dėl blogų laikymo sąlygų kyla konfliktai. Asmens ir daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis. Tokios laikymo sąlygos pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, buvo pažeminta jo garbė ir orumas.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą (b. l. 15–21) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą ir priteisti iš pareiškėjo 1,02 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą.Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014 m. rugsėjo 17 d., o išvyko 2014 m. rugsėjo 22 d. Maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai. Remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus. Priėmimo–paskirstymo punktas valomas reguliariai. Atsakovo teigimu, pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Atsakovas, be to, nurodė, kad realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, Kalėjimų departamentas) atsiliepime į skundą (b. l. 10–13) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą nesikreipė. Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas šioje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 12 d. sprendimu (b. l. 60–65) iš dalies patenkino pareiškėjo R. M. skundą. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 50 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nustatė, kad šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikomas Lukiškių TI-K nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2014 m. rugsėjo 17 d., o išvyko 2014 m. rugsėjo 22 d. Atsižvelgęs į pareiškėjo reikalavimo ribas, teismas nurodė, jog spręs, ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d., kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K.Teismas nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma – 3,6 kv. m vienam asmeniui. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 5 paras, iš kurių 3 paras buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. 2 paras Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą patalpose, pažeidžiant minimalią 3,6 kv. m gyvenamojo ploto normą kamerose, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti. Kadangi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista trumpą laiką, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Teismas negalėjo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad visas penkias dienas kalėjo perpildytose kamerose, nes Lukiškių TI-K pateikė jo judėjimo grafiką, iš kurio aiškiai matyti, kokiose kamerose jis kalėjo, kiek asmenų jose buvo nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d. Teismas nustatė, kad pareiškėjas argumentavo, jog kamerų būklė kritinė, nėra ventiliacijos, apšvietimas buvo nepakankamas, nuo sienų byra tinkas, didelė drėgmė. Teismo vertinimu, Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus dirbtinės apšvietos, šiluminės aplinkos matavimo protokolai nepatvirtino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl blogos ventiliacijos, apšvietimo, didelės drėgmės kamerose. Remdamasis šiais duomenimis ir pareiškėjui nepateikus jo teiginius patvirtinančių įrodymų, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų. Byloje taip pat nebuvo duomenų, kad pareiškėjui nebūtų sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, kad dėl jo nurodytų aplinkybių būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas institucijas, atsakingas dėl higienos normų reikalavimų laikymosi. Be to, pareiškėjas šiose kamerose kalėjo tik 2014 m. rugsėjo 17–22 d., todėl toks trumpas laiko tarpas negalėjo sukelti tokių padarinių, dėl kurių būtų galima laikyti pareiškėjui atsiradus neturtinę žalą. Teismas nurodė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 14 p.). Iki šios higienos normos įsigaliojimo draudimai, susiję su rūkymu laisvės atėmimo vietose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, nebuvo įtvirtinti. Taigi pareiškėjo argumentai dėl rūkymo buvo atmesti kaip nepagrįsti.Teismas pažymėjo, jog teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 p.). Atsakovas negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymo sąlygomis kamerose. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Be to, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį dėl vabzdžių ir graužikų naikinimo, profilaktinių patikrinimų. Teismo vertinimu, pareiškėjo reikalavimai dėl rūkymo kamerose, švaros ir tvarkos palaikymo nepagrįsti. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, laikydami pareiškėją patalpose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis negu teisės aktų nustatytas minimalus, nesilaikė paminėto teisinio reglamentavimo, pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į neilgą laikotarpio trukmę, kuomet pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas (2 paros), tenkantis vienam asmeniui, į teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į pažeidimų trukmę, sukeltus fizinius nepatogumus, minimalios mėnesinės algos dydį, į tai, kad pareiškėjas rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis. Nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai leido teismui konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turėtų būti įvertinta 50 Eur. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas nurodė, jog Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas – 1,02 Eur, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo. Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas. Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutartį, kaip tai yra numatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 68 straipsnio 3 dalyje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtintos Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos nuostatos šiuo atveju netaikytinos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu (b. l. 72–76) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

18.2. Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 83–85) prašo patenkinti apeliacinį skundą.Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog yra pažeistos jo teisės, negynė savo teisių. Siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą, būtina atsižvelgti į konkrečias kalinimo vietos sąlygas, tinkamai ir išsamiai įvertinti įrodymus, kurie leistų pagrįsti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, o ne prielaidas ir bendro pobūdžio pareiškimus apie galimą teisių pažeidimą. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Administraciniai teismai, spręsdami ginčus dėl asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų, remdamiesi EŽTT praktika, vertina kumuliacinį kalinimo sąlygų poveikį. Svarbi yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose, kai pareiškėjas laisvės atėmimo vietų įstaigos kameroje teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikomas trumpą laiką (žr. LVAT 2016 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2303-662/2016).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui R. M. kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis.Pareiškėjas kreipėsi su skundu į pirmosios instancijos teismą dėl 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią patyrė nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d. Lukiškių TI-K laikomas neužtikrinant nustatyto vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo, pažeidžiant higienos normų reikalavimus (šalta, drėgna, nepakankamas apšvietimas, rūkantieji laikomi kartu su nerūkančiaisiais, asmens ir daiktų apžiūra atliekama antisanitarinėmis sąlygomis). Tokios laikymo sąlygos pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, buvo pažeminta jo garbė ir orumas.Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino pareiškėjo skundą – nustatęs, kad Lukiškių TI-K 2 paras pažeidė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte įtvirtintą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto tardymo izoliatoriaus kameroje normą – ne mažiau kaip 3,6 kv. m (kadangi ši pareiškėjo teisė buvo pažeista trumpą laiką, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo), kitiems pareiškėjo nusiskundimams nepasitvirtinus, priteisė pareiškėjui 50 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, be to, nepriteisė atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K, išlaidų atlyginimo.Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad, nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, taip pat akcentuoja, jog Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados.Teisėjų kolegija, nenustačiusi ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, būtinumo apsaugoti viešąjį interesą ar reikšmingai pažeistus valstybės, savivaldybės ar asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, apeliacinio skundo ribų neperžengia (ABTĮ 140 str. 2 d.). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl tam tikros valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar tam tikros pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2017, 2016 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-686-261/2016, 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2175-662/2015 ir kt.).Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas analizavo pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d. ir nustatė, kad paminėta pareiškėjo teisė buvo pažeista 2 paras. Patikrinusi atsakovo atstovo pateiktus duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokia išvada. 2014 m. rugsėjo 20 d.–2014 m. rugsėjo 21 d. Lukiškių TI-K kameroje Nr. 341, kurios plotas 7,95 kv. m, buvo laikomi 3 asmenys, vadinasi, vienam asmeniui teko 2,65 kv. m ploto. Taigi CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė (žr., pvz., EŽTT 2012 m. lapkričio 20 d. sprendimą byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08), 1978 m. sausio 18 d. sprendimo byloje Airija prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5310/71) 162 p.).EŽTT naujausioje savo praktikoje (žr., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija.Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, negalima konstatuoti, kad konkrečiu atveju 2 dienas pareiškėjo kalinimo sąlygos jam sukėlė tokias kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Į nustatytą aplinkybę – pareiškėjui 2 paras tekusį mažesnį nei 3 kv. m minimalų standartą, t. y. 2,65 kv. m, atsižvelgtina sprendžiant dėl žalos atlyginimo.Remiantis Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgusi į nagrinėjamu atveju keliamam ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teisę į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas ir dėl to pareiškėjas patyrė žalą.Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo priteista suma – 50 Eur – šiuo konkrečiu atveju (įvertinant ir tai, kad tekusį 2,65 kv. m plotą dar labiau mažino kameroje esantys baldai, sanitarinis mazgas) laikytina pagal faktines bylos aplinkybes teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už patirtą neturtinę žalą. Pareiškėjo pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimas nėra pakankama satisfakcija.Dėl atsakovo prašymo priteisti iš pareiškėjo Lukiškių TI-K patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimą teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą teismui pateikė vykdydamas teismo nurodymą. Paminėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtinta Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka šiuo atveju netaikytina. Tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose administracinėse bylose (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015, 2017 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2207-556/2017 ir kt.). Taigi nebuvo pagrindo patenkinti paminėtą prašymą.Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio panaikinti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.