- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-16
- Bylos Nr.
- I-1648-162/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Gumuliauskienė
- Pareiškėjas
- N. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Stasiui Skersiui,
2016 m. rugpjūčio 29 d. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, dėl 1 500 eurų neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėjas N. B. skundu iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 20 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą, kildinamą iš pareiškėjo laikymo Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje laikotarpiu nuo 2012 m. birželio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, tačiau 2016 m. rugpjūčio 29 d. teismo posėdžio metu pareiškėjas patikslinto reikalavimą, sumažindamas prašomos žalos dydį ir prašo priteisti 1 500 eurų neturtinės žalos atlyginimą,
Šalies argumentai
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-8) nurodo, kad laikotarpiu nuo 2012 m. birželio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio buvo laikomas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš Klaipėdos AVPK areštinės pareigūnų neteisėtų veiksmų, patalpinant jį į areštinės kameras, neatitinkančias higienos normų reikalavimų. Teigia, kad Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui, kamerose buvo prastas apšvietimas, drėgmė, šalta, neveikė ventiliacija, jose nebuvo sudarytos sąlygos išsiskalbti ar išsidžiovinti rūbus. Be to, kamerose nebuvo nei šilto, nei šalto vandens, pilna pelėsių, nuo sienų nukritęs tinkas, grindys betoninės, nelygios ir išdaužytos, kriauklės suūdijusios, sklido išmatų tvaikas. Pažymėjo, kad kamerose rūkantieji yra laikomi kartu su nerūkančiaisiais. Tvirtina, kad Klaipėdos AVPK areštinės stogas dengtas šiferiu, kuriame yra asbesto, be to, jo buvo ir kanalizacijoje bei areštinės sienose.
Mano, jog vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Nurodo, kad šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92) 3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.
Teigia, kad leidimas vieną kartą pasinaudoti dušu pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniui (toliau – ir Konvencija).
Tvirtina, jog tokiu būdu buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą, nepatogumus, išsivystė klaustrofobijos baimė. Mano, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis.
Pareiškėjas N. B. teismo posėdžio metu skundą palaikė ir prašė jį tenkinti skunde nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu. Teismo posėdžio metu papildomai nurodė, jog mano, kad nepraleido ieškinio senaties termino, todėl neprašo jo atnaujinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovas Stasys Skersys teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepime (b. l. 15-18) nurodo, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 20 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d. Atsakovės atstovas prašo taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą nagrinėti už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 6 d.
Nurodo, kad pareiškėjo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje metu teisės aktais nustatytas minimalus plotas, turintis tekti vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui, galėjo būti pažeistas 41,5 paros, tačiau pritaikius senatį, pažeidimas galėjo būti 8 paras ir tik vienu atveju ploto neatitikimas buvo kiek žymesnis. Akcentuoja, jog atsakovės atstovas siekia, kad areštinėje laikomi asmenys, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų kuo trumpesnį laiko tarpą. Reikia įvertinti ir tai, kad daliai areštinės kamerose laikomų asmenų išvykus pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, juos etapavus į kitus teismus, likusiems asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.
Nurodo, jog Klaipėdos AVPK areštinė atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ nustatytus reikalavimus, kurie Klaipėdos AVPK areštinei turi būti taikomi ir pareiškėjo buvimo areštinėje metu, nes Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normoje HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (Higienos norma HN 37:2009) 2 punkte yra įtvirtinta, kad veikiančios policijos areštinėms taikomi tik tie Higienos normos HN 37:2009 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pažymi, jog Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 30 d. ir 2015 m. spalio 2 d. atliko Klaipėdos AVPK areštinės kamerų patikrinimą, kurio metu konstatavo, kad norint padidinti areštinės kamerose esamą dirbtinę ir natūralią apšvietą reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, todėl Higienos normoje HN 37:2009 nustatyti natūralios ir dirbtinės apšvietos reikalavimai Klaipėdos AVPK areštinėje šiuo metu netaikytini. Kitų pažeidimų nenustatyta.
Teigia, jog Klaipėdos AVPK pastato, kuriame veikė areštinė, stogas yra dengtas molio čerpėmis, nuotekų tinklai įrengti naudojant ketaus vamzdžius, o duomenų apie tai, kad areštinės stogo dangoje, kanalizacijoje ar sienose buvo asbesto, neturi.
Nurodo, kad teisės aktai nenumato skalbyklos ir džiovyklos areštinėje įrengimo. Į tokio pobūdžio areštines patalpinti asmenys gali rūbus skalbti areštinės kamerose įrengtuose sanitariniuose mazguose.
Pažymi, jog kiekvienoje areštinės kameroje yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema ir jis yra prieinamas kiekvienam policijos areštinėje laikomam asmeniui. Tačiau karšto (šilto) vandens padavimo įrengimas policijos areštinės kamerose teisės aktais nėra numatytas, todėl Klaipėdos AVPK areštinės kamerose nėra įrengtas.
Nurodo, kad pareiškėjui buvo skiriama 1 valanda pasivaikščiojimui gryname ore, t. y. tiek, kiek numato teisės aktai.
Paaiškina, jog visi areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti šiltame duše, gauti išskalbtą patalynę ir ši teisė pareiškėjui buvo tinkamai užtikrinta. Yra patvirtintas naudojimosi dušu grafikas, todėl pareiškėjui galėjo būti nesuteikta galimybė pasinaudoti dušu tik tuo atveju, jeigu jis buvo laikomas areštinėje trumpiau nei 7 dienas. Areštinėje esantiems asmenims teisės aktais nėra suteikta teisė nusiprausti po šiltu dušu, etapu atvykus iš vienos įstaigos į kitą, pagal pageidavimą ar pan.
Pažymi, jog Klaipėdos AVPK areštinėje visiems nerūkantiems asmenims, kurie pageidauja būti atskirai nuo rūkančiųjų, yra sudaromos sąlygos kvėpuoti neužterštu tabako dūmais oru ir tokie asmenys būna laikomi atskirai. Pareiškėjas nusiskundimų areštinės administracijai dėl laikymo su rūkančiais asmenimis nereiškė.
Nurodo, jog areštinės kamerose sanitariniai mazgai įrengti vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 20 punkto reikalavimais, o Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 8 d. atlikto patikrinimo metu nenustatė jokių pažeidimų, susijusių su sanitarinių mazgu.
Pažymi, kad pradėję darbą areštinėje, o vėliau periodiškai, pareigūnai yra pasitikrinę, ar neserga užkrečiamosiomis ligomis. Atsakovės atstovas duomenų apie areštinės pareigūnų polinkį į sadizmą neturi. Paaiškina, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad jis būtų kankintas, pablogintos jo buvimo areštinėje sąlygos, žeminama garbė ir orumas, nėra.
Nurodo, kad pareiškėjas 2012 m. birželio 21 d. turėjo nusiskundimų (narkomanija) dėl sveikatos. Medicinos slaugytojos sprendimu buvo skirti vaistai, tačiau daugiau duomenų, kad pareiškėjo buvimo Klaipėdos AVPK areštinėje metu jis kokiu nors būdu (žodžių ar raštu) būtų skundęsis atsakovės atstovo administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl pažeidžiamų ar pažeistų pareiškėjo teisių, atsakovės atstovas neturi.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas galėjo nežymiai ir neintensyviai pažeisti nustatytus minimalaus ploto, tenkančio vienam areštinės kameroje laikomam asmeniui reikalavimus, nesukėlus pareiškėjui jokių neigiamų pasekmių, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas į teismo posėdį neatvyko. Apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 45), atsiliepimas į skundą nepateiktas.
Nagrinėjamoje byloje vadovaujamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla pradėta ir nebaigta nagrinėti pirmąja instancija iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1 dalis).
ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui nedalyvaujant.
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (minėta, toliau – ir Klaipėdos AVPK) areštinėje laikotarpiu nuo 2012 m. birželio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio atlyginimo priteisimo.
Dėl teisės aktų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje A662-2009/2013).
Dėl ieškinio senaties termino
Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovė nagrinėjamoje byloje daliai pareiškėjo reikalavimų prašo taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-553/2014 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 26, 2014) 143 punkte nurodyta, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios nepriimtinų kalinimo sąlygų metu, atlyginimo taikomas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 pažymėjo, jog atsakovui prašant, nuo patirtos žalos atsiradimo iki kreipimosi į teismą praėjęs laiko tarpas gali būti pagrindas ieškinio senačiai taikyti.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjo skundas surašytas 2016 m. balandžio 6 d., išsiųstas 2016 m. balandžio 7 d. (b. l. 4, 11), o teisme gautas 2016 m. balandžio 8 d., t. y. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą už laikotarpį iki 2013 m. balandžio 7 d.
Atsižvelgiant į aptartas teisines bei faktines aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentą, kad nebuvo praleistas ieškinio senaties terminas, laiko nepagrįstu.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).
Teismas pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-363/2012 yra pažymėta, kad ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai. Be to, ieškinio senatis sudaro realias galimybes pažeistas teises apginti. Teismų darbas tampa efektyvesnis, sudaromos objektyvios prielaidos nustatyti materialiąją tiesą byloje, nes praėjus tam tikram laikui faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingas.
Pareiškėjas skunde nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių anksčiau negalėjo kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo. Teigti, kad laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą (t. y. nuo 2012 m. birželio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio) jis nežinojo apie galimus savo teisių pažeidimus, nėra pagrindo, kadangi pareiškėjas skunde nurodo, kad Klaipėdos AVPK buvo laikomas ploto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, apšvietimas buvo nepakankamas, buvo drėgna, šalta ir kt., vadinasi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Šiuo atveju, pareiškėjas elgėsi abejingai ir nerūpestingai, nesiekė kuo greičiau ir efektyviau pasirūpinti savo teisių gynimu (įgyvendinimu) per įstatymu nustatytą terminą, todėl ieškinio senaties terminas neatnaujintinas.
Remiantis anksčiau sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atsakovės prašymas taikyti ieškinio senatį tenkinams ir pareiškėjo reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2013 m. balandžio 7 d. taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo skundas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012 m. birželio mėnesio iki 2013 m. balandžio 6 d. (įskaitytinai) atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl minimalaus kameros ploto dydžio neužtikrinimo
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina inter alia (be kita ko) iš jo laikymo kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. balandžio 1 d., t. y. ginčui aktualiu laikotarpiu) numatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, iki jų pasiuntimo į tardymo izoliatorių gali būti laikomi teritorinės policijos įstaigos areštinėje, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Suimtieji ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu arba teismo nutartimi iš tardymo izoliatoriaus gali būti perkelti (uždaryti) ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti ar dėl bylų nagrinėjimo teisme į teritorinės policijos įstaigos areštinę, tačiau ne ilgiau kaip penkiolika parų. Toks laikymas teritorinės policijos įstaigos areštinėje turi būti nedelsiant nutrauktas, kai tai tampa nebereikalinga. Šiems asmenims taikomos šio įstatymo, išskyrus 23, 25, 26, 28, 40-43 straipsnius, nuostatos. Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisykles tvirtina vidaus reikalų ministras. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog vykdant suėmimą draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Minėto įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Areštinių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182, 7 punkte nurodyta, jog areštinės savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, teisingumo ministro ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiomis taisyklėmis. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas nustato, kad policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kvadratiniai metrai (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2016 m. balandžio 19 d. tarnybiniame pranešime Nr. 30-PR2-7304 „Dėl N. B. skundo“ (toliau – ir 2016 m. balandžio 19 d. tarnybinis pranešimas, b. l. 19) pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas įvairiais laikotarpiais nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d. kamerose, kuriose vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m. (iš bendrojo ploto atmetus 1,2 kv. m. sanitarinio mazgo plotą), buvo laikomas: 2 paras (laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. balandžio 12 d.) kameroje Nr. 19, kurios bendras plotas 18,48 kv. m., kartu su dar trimis asmenimis (vienam asmeniui tenkantis plotas 4,32 kv. m.), 2 paras (laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 25 d. iki 2013 m. balandžio 27 d.) kameroje Nr. 32, kurios bendras plotas 20,14 kv. m., kartu su dar trimis asmenimis (vienam asmeniui tenkantis plotas 4,73 kv. m.), 2 paras (laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 28 d. iki 2013 m. balandžio 30 d.) kameroje Nr. 34, kurios plotas 19,18 kv. m., kartu su trimis asmenimis (vienam asmeniui teko 4,49 kv. m.), 2 paras (laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 13 d.) kameroje Nr. 13, kurios bendras plotas 6,58 kv. m., kartu su dar vienu asmeniu (vienam asmeniui teko 2,69 kv. m.). Pagal minėtus duomenis, pareiškėjas įvairiais periodais laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d. 8 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m.
Esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, jog buvo pažeistas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas.
Dėl kitų sveikatos saugos reikalavimų neužtikrinimo
Areštinėse laikomų asmenų teises ir pareigas, policijos pareigūnų veiklą ir darbo organizavimą užtikrinant teritorinių policijos įstaigų areštinėse laikomų asmenų apsaugą ir areštinės vidaus tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 „Dėl teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės), Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009).
Higienos norma HN 37:2009 nustato policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą. Higienos normos HN 37:2009 5-15 punktuose pateikiamos bendrosios nuostatos, numatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas). Higienos normos HN 37:2009 18-33 punktuose reglamentuoti policijos areštinių įrengimo reikalavimai. Policijos areštinės kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (20 punktas). Higienos normos HN 37:2009 21 punkte numatyta, kad policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Policijos areštinės kameroje ir karceryje įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (Higienos normos HN 37:2009 22 punktas). Higienos normos HN 37:2009 24 punkte nurodyta, jog policijos areštinės kamerų ir karcerio pakankama oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti – 18–28 °C, santykinė drėgmė – 30–75 %, oro judrumas – 0,15–0,5 m/s; šaltuoju metų periodu oro temperatūra – 18–26 °C, santykinė drėgmė – 30–75 %, oro judrumas – 0,05–0,2 m/s.
Pareiškėjas teigia, kad areštinės kamerose buvo šalta, drėgna, blogas kamerų apšvietimas, neveikė ventiliacija, kamerose pilna pelėsių, jose nuo sienų nukritęs tinkas, grindys betoninės, nelygios ir išdaužytos, sklido išmatų tvaikas.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas jokių skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų bei kitų skunde dėl žalos atlyginimo nurodytų pažeidimų nėra teikęs, todėl teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą bei atsakovės atsikirtimus į pareikštą skundą, vadovaujasi byloje pateiktu Klaipėdos AVPK Viešosios tvarkos tarnybos areštinės viršininko 2016 m. balandžio 19 d. tarnybiniu pranešimu bei 2015 m. balandžio 13 d. ir 2015 m. spalio 8 d. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais.
2016 m. balandžio 19 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad N. B. Klaipėdos AVPK areštinėje įvairiais laikotarpiais nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d. buvo laikomas kamerose Nr. 5, 13, 19, 24, 25, 32, 33 ir 34.
Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. kovo 30 d. atliko Klaipėdos AVPK patikrinimą, siekdamas įvertinti areštinės atitiktį Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams, taip pat įvertinti asmenų (ne pareiškėjo) 2015 m. kovo 18 d., 2015 m. kovo 23 d. skunduose išdėstytus faktus, (b. l. 21-22). Patikrinimo metu buvo tikrinamos kameros Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38, 39. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akto Nr. K3-98, kuriame užfiksuoti minėto patikrinimo rezultatai, išvadoje konstatuota, kad skunduose nurodyti faktai, jog kamerose Nr. 3, 4, 5, 15, 23, 25, 34, 35, 38, 39 šalta ir drėgna, nėra ventiliacijos, kamerų sienos apipelėjusios, nešvarūs čiužiniai, jose yra blusų <...> duše yra parazitų – nepasitvirtino, bet pasitvirtino tai, kad kamerose netinkama dirbtinė apšvieta. Tačiau šis pažeidimas nebuvo vertinamas kaip Higienos normos HN 37:2009 21 punkto pažeidimas, kadangi apšvietimo sistemos pakeitimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus, todėl vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 2 punktu (veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie HN 37:2009 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais), toks pažeidimas nelaikytinas pažeidimu.
Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 2 d. atliko Klaipėdos AVPK patikrinimą, siekdamas įvertinti areštinės atitiktį Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams, taip pat įvertinti asmenų (ne pareiškėjo) 2015 m. rugsėjo 11 d., 2015 m. rugsėjo 18 d. skunduose išdėstytus faktus (b. l. 23-24). Patikrinimo metu buvo tikrinamos Klaipėdos AVPK areštinės kameros Nr. 14 ir 23. Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo akto Nr. K3-472, kuriame užfiksuoti minėto patikrinimo rezultatai, išvadoje konstatuota, kad skunduose nurodyti faktai, jog kamerose Nr. 14 ir 23 šalta, drėgna, nuo sienų ir lubų byra tinkas, ant sienų ir lubų yra pelėsis – nepasitvirtino, bet pasitvirtino tai, kad kamerose netinkama ventiliacija, natūrali ir dirbtinė apšvieta. Tačiau šis pažeidimas nebuvo vertinamas kaip pažeidimas Higienos normos HN 37:2009 21 punkto reikalavimams analogiškais kaip ir 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte argumentais (kadangi apšvietimo sistemos pakeitimui reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus). Minėtame patikrinimo akte taip pat nurodyta, kad 14 kameroje nuotekų tvaiko ir amoniako kvapo nesijautė, sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo ir nuotekų sistema yra veikianti.
Apibendrinus faktines aplinkybes, kurios buvo užfiksuotos patikrinimo aktuose, konstatuotina, jog pažeidimas dėl dirbtinės apšvietos buvo nustatytas kamerose Nr. 3, 4, 5, 14, 15, 23, 25, 34, 35, 38, 39, dėl natūralios apšvietos kamerose Nr. 14 ir 23, tačiau remiantis Higienos normos HN 37:2009 2 punktu, jis nelaikytas pažeidimu, kadangi norint jį pašalinti reikalinga atlikti patalpų rekonstrukcijos darbus.
Spręsti, ar kokie nors pažeidimai buvo nustatyti ir kamerose Nr. 13, 19, 24, 32 ir 33 kuriose buvo patalpintas pareiškėjas, nėra galimybės, nes patikrinimo metu šios kameros nebuvo patikrintos, o patikrintos tik kameros Nr. 5, 25 ir 34, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad net keliose kamerose nebuvo nustatyti pažeidimai dėl kamerose esančios oro temperatūros, drėgmės, pelėsių, ventiliacijos, tinko nuo sienų byrėjimo, šalto vandens nebuvimo (nustatyta, jog areštinės 14 kameroje buvo šaltas vanduo ir veikė nuotekų sistema), apšvietos (nelaikyta pažeidimu, kadangi reikia atlikti pastato rekonstrukcija), todėl darytina išvada, jog minėtų pažeidimų nebuvo ir kamerose Nr. 5, 25 ir 34.
Pareiškėjas pateikė M. Ž. rašytinį paaiškinimą (pavadintą parodymais), kuriame nurodyta, kad M. Ž. kartu su pareiškėju buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis Klaipėdos AVPK areštinėje inter alia esant blogai kamerų ventiliacijai, apšvietai, pelėsiams ant kamerų sienų, netinkamai įrengtam sanitariniam mazgui, trūkstant minimalaus ploto vienam asmeniui, esant graužikų, parazitų ir kt. (b. l. 9).
Kaip ir minėta, Klaipėdos visuomenės sveikatos centro specialistai pažeidimų, dėl kurių pareiškėjas šioje byloje skundėsi, nenustatė, o kitų nusiskundimų, kurie nurodyti M. Ž. rašytiniame paaiškinime, pareiškėjas šioje byloje nenurodė. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, M. Ž. dėl minėtų aplinkybių teikė skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. I-2032-162/2016), kurioje buvo pateiktas pareiškėjo N. B. rašytinis paaiškinimas apie blogas kamerų sąlygas. Esant šioms aplinkybėms, teismas M. Ž. rašytinį paaiškinimą vertina kritiškai nelaikydamas jį patikimu, todėl juo nesivadovauja.
Akcentuotina, jog Klaipėdos visuomenės sveikatos centras atliktais patikrinimais iš esmės nenustatė jokių pažeidimų Klaipėdos AVPK areštinėje, todėl pareiškėjo nurodyti pažeidimai dėl kamerose neveikiančios ventiliacijos, drėgmės, šalčio, apšvietos, pelėsių, byrančio tinko, nelygių ir išdaužytų grindų, sklindančio išmatų tvaiko laikytini nepagrįstais.
Minėta, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad į kameras nebuvo tiekiamas šiltas vanduo, be to, negalėjo išsiskalbti ar išsidžiovinti rūbus.
Pažymėtina, jog Higienos norma HN 37:2009 20 punkte nurodyta, jog sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema (Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2015 m. spalio 8 d. patikrinimo metu buvo nustatęs, kad tokia sistema įrengta ir veikianti), tačiau nei Higienos norma HN 37:2009, nei Taisyklės nenumato šilto vandens įrengimo kamerose, taip pat galimybės išsiskalbti ar išsidžiovinti rūbus.
Pareiškėjas tvirtina, kad Klaipėdos AVPK areštinės stogas dengtas šiferiu, kuriame buvo asbesto, be to, jo buvo ir kanalizacijoje bei areštinės sienose.
Minėta, jog Klaipėdos visuomenės sveikatos centras atliktais patikrinimais nebuvo nustatęs fakto, kad Klaipėdos AVPK areštinės stogo dangoje, sienose ar kanalizacijoje yra asbesto, be to, pareiškėjas dėl šių aplinkybių Klaipėdos AVPK administracijai ar kitoms institucijoms skundų neteikė. Atsakovas atsiliepime taip pat akcentavo, kad jam nėra žinoma, kad areštinės stogo dangoje, kanalizacijoje ar sienose būtų asbesto.
Remiantis aptartomis aplinkybėmis, pareiškėjo argumentas dėl asbesto buvimo areštinės stogo dangoje, kanalizacijoje ar sienose laikytinas nepagrįstu.
Pareiškėjas žalos atlyginimą taip pat kildina iš nerūkančių asmenų teisės būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų. Pabrėžtina, jog pareiškėjas skunde net neteigia, kad jis yra nerūkantis asmuo, tačiau nurodo apie teisės būti atskirai nuo rūkančiųjų asmenų neužtikrinimą.
Su reikalavimu laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims sudaryti saugią sveikatai gyvenamąją aplinką taip pat glaudžiai susijusi pareiga nerūkančius asmenis atskirti nuo rūkančiųjų. Higienos normos HN 37:2009 13 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims draudžiama rūkyti areštinės kameroje, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šis draudimas taip pat įtvirtintas Taisyklių 10.10 punkte. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pataisos įstaigų administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.
Byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas buvo išreiškęs žodžiu ar raštu norą būti kartu su nerūkančiais asmenimis, ar būtų turėjęs kažkokių nusiskundimų dėl to, kad yra laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.
Pareiškėjas neturtinės žalos atlyginimą kildina ir iš to, kad netinkamai užtikrinta teisė nusiprausti duše.
Higienos normos HN 37:2009 60 punkte nustatyta, jog policijos areštinėse laikomi asmenys privalo prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Taisyklių 7.12 punkte numatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, gauti išskalbtą patalynę.
Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2015 m. balandžio 13 d. patikrinimo akte Nr. K3-98 užfiksuota, kad Klaipėdos AVPK areštinėje yra suteikta galimybė nusiprausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, tam yra sudaromi areštinėje laikomų asmenų naudojimosi šiltu dušu grafikai (b. l. 22). Pareiškėjo argumentas, kad nebuvo tinkamai užtikrinta teisė nusiprausti šiltame duše, laikytinas nepagrįstu.
Pareiškėjo teigimu, vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimui. Nurodo, kad šis komitetas Antrajame bendrajame pranešime Nr. CPT/Inf (92) 3 išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.
Pažymėtina, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2011 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92)3] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.
Higienos normos HN 37:2009 11 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami teisės akto nustatyta tvarka. Taisyklių 7.10 punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę (policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai) kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Taisyklių 54 nustatyta, jog policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Taisyklių 55 numato, kad pasivaikščioti vedama dienos metu pagal policijos viršininko sudarytą grafiką, atitinkantį įvairių kategorijų laikomų asmenų izoliavimo reikalavimus.
Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad areštinėje kasdien buvo suteikiamas vienos valandos pasivaikščiojimas. Spręstina, kad ši pareiškėjo teisė vadovaujantis Taisyklių 7.10 punktu buvo užtikrinta tinkamai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinime (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 26, 2014) aptarė neturtinės žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, įrodinėjimo taisykles, pagal kurias pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pareigą pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, šiuo atveju atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta.
Atsižvelgus į teisinį reglamentavimą bei faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo laikymo areštinėje sąlygas, aptartas įrodinėjimo taisykles, darytina išvada, kad Klaipėdos AVPK areštinėje pareiškėjas 8 paras buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui plotas buvo mažesnis nei 5 kv. m., tuo būdu pažeidžiant Taisyklių 80 punktą.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pareiškėjas prašo priteisti 1 500 eurų neturtinės žalos atlyginimo, teigdamas, jog dėl to, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patyrė dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą, nepatogumus, išsivystė klaustrofobijos baimė.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų nustatytais atvejais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad dėl kalinimo perpildytoje kameroje asmuo gali patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (2008 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444–619/2008, publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“, Nr. 4 (14), 2008).
Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871//02). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime (byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05) yra konstatavęs, kad valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata.
Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ši nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais: 1) teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą; arba 2) už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina inter alia iš to, jog Klaipėdos AVPK areštinėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (minėta, toliau – Konvencija) 3 straipsnio taikymas, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Teismas atsižvelgdamas į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju buvimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui Klaipėdos AVPK areštinėje saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos, t. y. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas.
Pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje pažeidžiant Taisyklių 80 punktą buvo laikomas 8 paras (vietoj 5 kv. m. pareiškėjui teko nuo 2,69 kv. m. iki 4,73 kv. m. kameros ploto).
Minėta, jog administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Taip pat, atsižvelgiama ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje už kiekvieną kalinimo dieną, kurią buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma, asmeniui priteisiama nuo 6 iki 9 Eur (pvz., 2015 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015 ir A-2183-662/2015; 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015; 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015, 2016 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2314-822/2016).
Teismas atsižvelgdamas į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei į tai, kad ploto pažeidimai truko 8 paras ir buvo iš esmės nežymūs (6 paras vienam asmeniui teko nuo 4,32 kv. m. iki 4,73 kv. m. ir 2 paras vienam asmeniui teko po 2,69 kv. m. ploto) bei remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad pareiškėjui dėl minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimo neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 56 Eur (7 Eur už parą) suma. Teismo vertinimu, nurodyta suma yra adekvati pareiškėjo patirtiems neigiamiems padariniams kompensuoti. Dėl šių priežasčių pareiškėjo reikalavimas priteisti jam 1 500 Eur neturtinės žalos yra tenkinamas iš dalies.
Nustatytų faktinių bei teisinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant iš atsakovės 56 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo N. B. skundą tenkinti iš dalies.
Pareiškėjui N. B. (gim. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 56 Eur (penkiasdešimt šešis eurus) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.