- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-07-21
- Bylos Nr.
- I-3413-331/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01354-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- E. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu) žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), po 30 Eur už kiekvieną parą neturtinės žalos atlyginimo.
Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. balandžio 24 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Nebuvo užtikrintas privatumas jam naudojantis tualetu. Ryte jam duodavo baltą duoną, tačiau pareiškėjas valgo tik nuo 12 valandos, todėl pasidėjus duoną į spintelę, maistas spintelėje sudžiūdavo, nes apačioje yra įrengtas radiatorius. Kamerose bėgioja tarakonai, dėl to pareiškėjas yra kreipęsis į administraciją, tačiau jokių veiksmų nebuvo imtasi.
Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundą patenkinti, palaikė skunde išdėstytus argumentus.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K prašo pareiškėjo skundą atmesti ir priteisti iš pareiškėjo Lukiškių TI-K naudai 3,90 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Atsiliepime (b. l. 12–15) paaiškino, kad Lukiškių TI-K kamerose tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Privatumui užtikrinti sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Visose kamerose yra kėdės, stalai, lentynos maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti. Toks kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K teigimu, nagrinėjamu atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamą atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo prašomos atlyginti žalos sumos dydžio.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 8–10) paaiškino, jog pareiškėjas į Kalėjimų departamentą skundžiamu laikotarpiu dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nesikreipė. Kalėjimo departamento teigimu, pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios būtų reikšmingos kalinimo sąlygoms apibūdinti, jokių objektyvių įrodymų dėl žalos nepateikė, rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nesistengė pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis paskaičiuotas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento atstovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 72), todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas i š dalies.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė būdamas Lukiškių TI-K.
Žemesnės instancijos teismas
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinėse bylose: Nr. A-756-122/2010, Nr. A-438-121/2009, Nr. A-502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (LVAT administracinėse bylose: Nr. A-143-1966/2008, Nr. A-502-734/2009 ir kt.), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) ir kt.).
Pažymėtina, jog LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Atitinkamai, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT administracinėse bylose: Nr. A442-1346/2013, Nr. A858-977/2013, Nr. A525-197/2013 ir kt.). Taigi pareiškėjas grįsdamas ir nurodydamas galimus neteisėtus veiksmus įrodinėjimo kontekste inter alia yra saistomas pirmiau nurodytos pareigos. Atitinkamai, Lukiškių TI-K yra saistomas pareigos pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, kurie susiję su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymųsi.
Nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. balandžio 24 d. (viso – 138 paras), todėl teismas spręs dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo už šį laikotarpį.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punkte buvo nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., kai įsigaliojo ginčui aktuali Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015). Pastarojoje reikalavimai laisvės atėmimo vietose įrengiamiems sanitariniams mazgams nėra nustatyti. Teismo vertinimu tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016 m. gruodžio 8 d., o naujai patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nenustato sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamosiose kamerose reikalavimų, nereiškia, kad laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų situacija, palyginti su iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusiu reglamentavimu, gali būti bloginama.
Žemesnės instancijos teismas
Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad skunde nurodytas sanitarinio mazgo įrengimas susijęs su jo privatumo pažeidimu. EŽTT yra konstatavęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05); 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15210/07) ir kt.). Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo nuo kameros atskyrimas 1,5 m pertvara, užuolaidomis ir neužtikrinimas galimybės naudotis tualetu atskiroje patalpoje nėra tinkamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymasis, todėl pripažintina, kad Lukiškių TI-K neužtikrino reikalavimų dėl sanitarinio mazgo patalpų atskyrimo. Nors byloje pateiktas Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. gegužės 12 d. pranešimas Nr. 24-2998 (b. l. 20), kuriame paaiškinta, jog asmens privatumui užtikrinti postuose Nr. 7 (kameros Nr. 252–257), Nr. 23 (kameros Nr. 386–395), Nr. 25 (kameros Nr. 406–417) ir Nr. 26 (kameros Nr. 418–426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskirtos kabinos su durimis, tačiau Lukiškių TI-K nepateikė duomenų, jog pareiškėjas buvo laikomas vienoje iš nurodytų kamerų, kuriose sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis. Darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. balandžio 24 d. (viso – 138 paras), kai pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K. Todėl vertintina, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K kamerose 138 paras neužtikrino pareiškėjo teisės į jo privatumą.
Pareiškėjo teigimu, kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo tarakonų.
Lietuvos higienos normoje 76:2010 ir Lietuvos higienos normoje 134:2016 nustatyta, jog laisvės atėmimo vietos turi būti dezinfekuojamos. Patogeninių mikroorganizmų, graužikų ir vabzdžių – užkrečiamųjų ligų sukėlėjų šaltinių, galinčių perduoti žmogui užkrečiamųjų ligų sukėlėjus, padaryti žmonėms ekonominę žalą, sugadinti maisto produktus ir vartojimo reikmenis, naikinimo tvarką reglamentuoja Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 „Dėl Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. rugsėjo 2 d.). Tvarkos aprašo 1 priede nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose turi būti organizuojamas ir atliekamas nuolatinis graužikų ir nariuotakojų stebėjimas bei naikinimas. Tvarkos aprašo 1 priede nurodytuose objektuose nariuotakojų ar (ir) graužikų stebėjimą organizuoja objektų savininkai ar jų įgalioti asmenys, o nariuotakojų ar (ir) graužikų privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekcija deratizaciją) atlieka tai veiklai licencijuoti asmenys (Tvarkos aprašo 5 punktas). Iš teisinio reglamentavimo matyti, jog laisvės atėmimo vietos administracija, nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K administracija, tam, kad įgyvendintų Tvarkos aprašo reikalavimus turi sudaryti sutartis su asmenimis, kurie turi licenciją atlikti nariuotakojų ar (ir) graužikų privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekcija deratizaciją). Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 12–15) nepateikė argumentų, paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, esančių tarakonų. Nors Lukiškių TI-K pateiktuose Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktuose (b. l. 38–51, 56–58, 64) pažeidimų dėl tarakonų nenustatyta, tačiau teismo vertinimu, tai nepaneigia pareiškėjo nurodytų teiginių. Todėl šiuo aspektu, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, jog kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, spintelės maistui buvo įrengtos šalia radiatorių, todėl paliktas maistas iš karto sudžiūdavo.
Kalėjimų departamento 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.) 14.8 punkte įtvirtinta, kad kameroje turi būti įrengta spintelė arba lentyna maisto produktams sudėti. Lukiškių TI-K atsiliepime paaiškino, jog kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, tačiau konkreti jos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta. Teismas sutinka su Lukiškių TI-K argumentais, kadangi iš Taisyklių 14.8 nuostatos matyti, kad joje nėra imperatyviai nustatyta, kurioje gyvenamosios kameros vietoje turi būti įrengta spintelė maistui sudėti. Šios spintelės įrengiamos priklausomai nuo kameroje esančios laisvos vietos. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo pripažinti, jog Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo teises, įrengdamas spintelę maistui laikyti. Darytina išvada, jog šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nėra pagrindo konstatuoti.
Byloje nėra duomenų apie kokius nors negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, sąlygotus netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu. Pareiškėjas nenurodo, o byloje nėra duomenų, kad laikotarpiu, kuriuo pareiškėjas teigia Lukiškių TI-K patyręs neturtinę žalą, jis būtų skundęsis laikymo sąlygomis (b. l. 8–10). Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat akcentuotina, kad EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (2005 m. spalio 6 d. sprendimas byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 74025/01)). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (1967 m. liepos 11 d. sprendimas byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 2749/66)), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)).
Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad Lukiškių TI-K, neužtikrinęs galimybės 138 paras naudotis sanitariniu mazgu atskiroje patalpoje, galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių. Teismui nekyla abejonių dėl to, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl piniginės kompensacijos yra pagrįstas. LVAT analogiško pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinėse bylose: Nr. A502-1774/2010, Nr. A756-116/2011, Nr. A756-122/2010).
Apibendrindamas išvardintų nuostatų visumą teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent teismo prerogatyva ir vertinant priteistinos neturtinės žalos dydį turi būti atsižvelgiama į įvairias pirmiau nurodytas aplinkybes. Todėl vertinant pareiškėjui priteistiną neturtinę žalą visų pirma pabrėžtina, jog atsižvelgus į asmens privatumą pažeidžiančių kalinimo sąlygų trukmę, viso 138 paras (pareiškėjui nebuvo užtikrinta galimybė naudotis sanitariniu mazgu atskiroje patalpoje), į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į tai, kad minimali mėnesinė alga – 380 Eur (nuo 2016 m. liepos 1 d.), minimalusis valandinis atlygis – 2,32 Eur (nuo 2016 m. liepos 1 d.), valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija – 120 Eur (nuo 2017 m. sausio 1 d.), vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija – 273,86 Eur (2017 m. kovo mėn.), valstybės remiamos pajamos – 102 Eur (nuo 2015 m. sausio 1 d.), bazinė socialinė išmoka – 38 Eur (nuo 2015 m. sausio 1 d.), į tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3997-6022016 pareiškėjui priteisė 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 266 paras ir 20 dienų ne visą parą, administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 119 parų, administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2016 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas, už patirtą neturtinę žalą, kai pareiškėjas buvo laikomas areštinėje 5 dienas neužtikrinant jam privatumo naudojantis tualetu, administracinėje byloje Nr. A-603-756/2016 pareiškėjui priteisė 60 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas 14 dienų areštinėje buvo laikomas sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis tualetu), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 700 Eur. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjui priteisia 700 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
Lukiškių TI-K nurodo, jog patyrė 3,90 Eur bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo. Lukiškių TI-K turėjo parengti medžiagą, vykdydamas teismo nutartį, kurią sudaro viso – 65 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas nustatytinas 0,06 Eur. Tokiu būdu, Lukiškių TI-K realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimų, materialinė išraiška yra 65x0,06, t. y. 3,90 Eur.
Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 punktuose nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį (b. l. 5), kaip tai yra numatyta ABTĮ 67 straipsnio 1 dalyje.
Atkreiptinas dėmesys, jog LVAT naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi Lukiškių TI-K, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Todėl Lukiškių TI-K prašymas priteisti išlaidas, susijęs su bylos nagrinėjimu, netenkintinas.
Teismas taip pat pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. v. Finland; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais ir 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo E. B. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.