- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-03-21
- Bylos Nr.
- eI2-6733-952/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00415-2024-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Deimantė Andrulytė, Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- T. B.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Martinavičiaus ir Jarūnės Sedalienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja T. B. skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2024 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 24S34530 (toliau – ir Sprendimas); taip pat priteisti iš atsakovo visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodo, kad pareiškėja nesutinka su Migracijos departamento sprendimu, kadangi jis yra nepagrįstas. Iš esmės Sprendimas buvo priimtas dėl to, kad pildydama Migracijos departamento klausimyną ir atsakydama į klausimyno 11 klausimą („Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Prašome pažymėti savo atsakymą pasirenkant iš dviejų variantų Ukrainai ar Rusijos Federacijai“), pareiškėja atsakė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai ir papildomai rusų kalba užrašė „tiesiog taip galvoju“. Siekdami išsiaiškinti pareiškėjos poziciją dėl Rusijos Federacijos veiksmų Ukrainoje, Migracijos departamento darbuotojai 2023 m. sausio 9 d. atliko pareiškėjos apklausą. Apklausos metu pareiškėja nurodė, jog yra Rusijos Federacijos pilietė, kad Rusijos Federacijos karo veiksmų nepalaiko. Paprašyta pakomentuoti savo atsakymą į klausimyno 11 klausimą dėl Krymo, pareiškėja nurodė, kad ji politika nesidomi ir šiuo klausimu daug nežino. Internete ji rado informaciją, kad Krymas šiuo metu priklauso Rusijos Federacijai, todėl ji taip ir atsakė. Pareiškėja nurodo, kad atsakovas nepagrįstai nusprendė, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi savo sprendimą iš esmės grindė tik Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau - VSD) pateikta išvada, o ne nustatytais faktais bei pačios pareiškėjos nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja atsakė į klausimyno 4-7 ir 9 klausimus ,,Ne“, kas reiškia, jog jis neturi jokių kontaktų su NATO ar ES nepriklausančių valstybių teisėsaugos, karinėmis, institucijomis, nepalaiko (nepalaikė) jokių ryšių su asmenimis, kurie šiuo metu dirba ar praeityje dirbo su NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybinėse institucijose, nebuvo teista, nevykdo (nevykdė) jokio verslo, individualios veiklos bei neturi (neturėjo) jokių ryšių su NATO ar ES nepriklausančiomis valstybėmis bei neturėjo ir neturi jokių ryšių su kilmės ar kitos valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybomis. Pareiškėja neturi absoliučiai jokių sąsajų ir ryšių su savo kilmės ar kokios nors kitos Lietuvos atžvilgiu priešiškai nusiteikusios valstybės teisėsaugos, karinėmis, žvalgybos ar saugumo institucijomis. Pareiškėja iš anksto nežinojo, kad jai bus pateiktas papildomas klausimynas, kuris anksčiau niekada nebuvo teikiamas, dėl ko, gavusi tokį klausimyną, pareiškėja pasimetė ir nežinojo, ką turėtų atsakyti į jos vertinimu nekorektiškus ir dviprasmiškus klausimus. Klausimas yra suformuotas dviprasmiškai, t. y. nurodoma, kad reikia pateikti nuomonę, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Akivaizdu, kad klausimas reikalauja tam tikrų žinių, šiuo atveju politinių, kad į jį galima būtų atsakyti tinkamai. Pareiškėja nėra politikė, nėra teisininkė, todėl jai net nėra iki galo suprantama tokia sąvoka kaip legitimumas. Nėra aišku, ką tokiu klausimu buvo siekiama išsiaiškinti. Pažymėtina, kad formuojant tokį klausimą, svarbu klausime nurodyti ir paaiškinti, ar prašoma pateikti nuomonę de facto ar de jure Krymo priklausomumą tam tikrai valstybei, siekiant iš tiesų išsiaiškinti pareiškėjos poziciją dėl Krymo priklausomumo. Pareiškėja nežinojo atsakymo, todėl jo ieškojo internete. Atkreipia teismo dėmesį į tai, kad nėra jokių įrodymų, kuriais galima būtų remtis apie tai, kad pareiškėja kelia ar gali kelti grėsmę valstybei, tokių išvadų darymas remiantis tik vienu neteisingai atsakytu klausimu prieštarauja bet kokiems teisiniams principams. Savo gyvenamąją vietą pareiškėja nuo 2005 m. deklaruoja Viršuliškių g. 59-30, Vilniuje. Pirmasis leidimas nuolat gyventi jai buvo išduotas 2014 m., o 2019 m. leidimas nuolat gyventi buvo pakeistas. Pareiškėjos sutuoktinis V. B., gim. (duomenys neskelbtini), (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), ištuoka (duomenys neskelbtini)) yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio gyvenamoji vieta deklaruota (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos sūnus E. B., gim. (duomenys neskelbtini)., yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio gyvenamoji vieta yra deklaruota Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos nepilnamečiai vaikai G. B., gim. (duomenys neskelbtini), ir K. A., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurių gyvenamosios vietos yra deklaruotos Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja nuo 2006-02-07 iki 2008-09-06, nuo 2008-09-15 iki 2012-07-02, nuo 2010-07- 06 iki 2012-05-12, nuo 2012-06-28 iki 2014-08-24, nuo 2014-09-12 iki 2015-01-02, nuo 2015- 01-27 iki 2017-01-13, nuo 2017-02-07 iki 2018-12-02, nuo 2019-05-13 iki 2020-02-27, nuo 2021-04-07 iki 2024-01-16 buvo įdarbinta Lietuvos Respublikoje ir jai buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Pareiškėja nuo 2022-04-01 iki 2025-01-13 yra drausta valstybės lėšomis, kaip asmuo, auginantis vaiką iki 3 metų. Pareiškėjos vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie yra užaugę Lietuvoje t. y. laiko save lietuviais, todėl akivaizdu, kad pareiškėja, būdama jų mama negalėtų kelti jokios grėsmės Lietuvai ir lietuviams, kadangi jos pačios vaikai yra lietuviai, todėl tokių išvadų darymas Sprendime yra visiškai nelogiškas. Atsakovas šiuo atveju neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja beveik 20 metų gyvena Lietuvoje su leidimais nuolat gyventi, visą šį laiką elgėsi pareigingai, nepadarė jokių pažeidimų, ji yra niekam neskolinga, sukūrė šeimą ir augina vaikus, kas parodo, kad jos sąsaja su Lietuvos Respublika yra labai rimta ir ji per visus šiuos metus nebuvo apskritai niekuo niekada kaltinama, jos reputacija buvo bei yra švari. Ji labai myli savo šeimą, myli ir gerbia šalį, kurioje gyvena, jos socialiniai ir kiti ryšiai su Lietuva yra labai stiprūs, kadangi Lietuvoje gyvena jau labai ilgą laiką – t. y. pusė savo gyvenimo. Be to, ji neturi jokių socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Rusija, negana to, Rusijoje ji nebuvo 10 metų ir neplanuoja ten grįžti. Pažymi, kad atsakovas nurodo, kad pareiškėjos požiūris į Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią politiką ir įvykius Ukrainoje yra įtakotas Rusijos propagandos ir, kad pareiškėjos išreikšta pozicija yra nesuderinama su Lietuvos Respublikos visuomenės visuotinai reiškiama pozicija ir palaikymu Ukrainai, remiantis vien tik savo samprotavimais, neparemtais jokiais įrodymais. Nėra jokių įrodymų, kad pareiškėja yra įtakojama Rusijos propagandos arba, kad ji iš tiesų palaiko Rusijos veiksmus Ukrainoje. Nurodo, kad grėsmė valstybės saugumui turi būti pagrįsta objektyviais duomenimis (faktais), o ne tariama ar spėjama. Grėsmės turinys negali būti plečiamas. Vienintelis nustatytas faktas yra tas, kad pareiškėja neteisingai, dėl nežinojimo, atsakė į klausimyno 11 klausimą. Sprendimas yra pagrįstas iš esmės vien VSD raštu, kuris turėjo lemiamą reikšmę atsakovui priimant Sprendimą ir kuris neįrodo, kad pareiškėja kelią grėsmę valstybei. Sprendimu pareiškėja ne tik, kad nepagrįstai yra kaltinama palaikanti Rusijos vykdomus veiksmus Ukrainoje ir kelianti grėsmę valstybei, bet siekiama nepagrįstai atskirti pareiškėją nuo šeimos. Atsakovo argumentavimas neatitinka teisėtumo reikalavimų, kadangi grįsti tokį svarbų sprendimą, ribojantį pareiškėjos teisę gyventi su šeima Lietuvoje vien gauta VSD išvada ir iš to spręsti, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui yra neteisėta, nes toks skundžiamas Sprendimas laikomas neišsamiu, nemotyvuotu, neargumentuotu, todėl negali būti laikomas tinkamai priimtu. Todėl galima daryti pagrįstą išvadą, jog esamų duomenų nepakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau - VAĮ) reikalavimų, kadangi nėra pakankamai motyvuotas. Atsakovas savo Sprendimą grindė vien prielaidomis ir spėlionėmis, todėl jis ne tik gali, bet ir privalo būti panaikintas.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su skundu ir prašo teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėja 2023 m. gruodžio 19 d. užpildė Migracijos departamento klausimyną. Pildydama Migracijos departamento klausimyną atsakydama į klausimyno 11 klausimą („Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą. Atsakymas pasirenkamas iš dviejų variantų: Ukrainai arba Rusijos Federacijai“) pažymėjo, jog Krymas legitimiai (teisėtai) priklauso Rusijos Federacijai ir papildomai rusų kalba užrašė „tiesiog taip galvoju“. VSD 2023 m. balandžio 12 d. rašte Nr. 18-3956 nurodė, kad VSD vertinimu, jei užsienietis, atsakydamas į Migracijos departamento klausimyno 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, jog asmuo remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o taip pat, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos atsakymus į klausimyno ir apklausos klausimus (pareiškėjos sąmoningai išsakytą asmeninę nuomonę, kad neteisėtai okupuota Ukrainos teritorijos dalis teisėtai (legitimiai) priklauso Rusijos Federacijai) ir VSD rašte nurodytą grėsmės valstybės saugumui vertinimą dėl atsakymų į klausimyno klausimus, konstatavo, jog egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui galimybė. Pareiškėja savo skunde teigia, kad žino, jog Krymą šiai dienai valdo Rusija, todėl taip ir atsakė, taip pat, anot pareiškėjos, jei klausimas būtu suformuluotas kitaip, ji šį klausimą būtų atsakiusi kitaip. Pareiškėjos skundo teiginiai apie klausimyno klausimo formuluotę neatitinka tikrovės. Pažymime, kad klausimyne klausimas buvo suformuluotas kaip „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas“. Pareiškėja, teigdama, kad Krymas legitimiai (teisėtai) priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Atsakovas nurodo, kad įvertino pareiškėjos buvimo Lietuvoje laikotarpį, šeiminę padėtį. Nurodo, kad pareiškėjos vaikai ir buvęs sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos piliečiai, tai, jog pareiškėja nuo 2006-02-07 iki 2008-09-06, nuo 2008-09-15 iki 2012-07-02, nuo 2010-07-06 iki 2012-05-12, nuo 2012-06-28 iki 2014-08-24, nuo 2014-09-12 iki 2015-01-02, nuo 2015-01-27 iki 2017-01-13, nuo 2017-02-07 iki 2018-12-02, nuo 2019-05-13 iki 2020-02-27, nuo 2021-04-07 iki 2024-01-16 buvo įdarbinta Lietuvos Respublikoje ir jai buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Pareiškėja nuo 2022-04-01 iki 2025-01-13 yra drausta valstybės lėšomis, kaip asmuo, auginantis vaiką iki 3 metų. Atsakovas nurodo, kad pareiškėja savo skunde teigia, jog žino, kad Krymą šiai dienai valdo Rusija, todėl taip ir atsakė, taip pat, anot pareiškėjos, jei klausimas būtu suformuluotas kitaip, ji šį klausimą būtų atsakiusi kitaip. Pareiškėjos skundo teiginiai apie klausimyno klausimo formuluotę neatitinka tikrovės. Pažymi, kad priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD išvadoje nurodytais grėsmės valstybės saugumui kriterijais. Nurodo, kad ginčijamas Sprendimas priimtas atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl grėsmės valstybės saugumui vertinimo: Sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjos veiksmus (jos pateiktus atsakymus), iš atliktų veiksmų (pateiktų atsakymų) galima spręsti dėl pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui ateityje, leidžia identifikuoti tikrąsias pareiškėjos pažiūras, o tokios pažiūros kelia grėsmę valstybės saugumui. Priimant ginčijamą sprendimą buvo įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika. Tokio pobūdžio ryšiai nenusveria pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui. Ginčijamame Sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl mano, kad sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Šiuo atveju Rusijos Federacijos veiksmai turi reikšmingą neigiamą poveikį ne tik Europos Sąjungos, bet ir NATO, ypač rytinių jos narių, o kartu ir visos Europos saugumui. Tokia situacija sudaro palankias sąlygas įvairaus pobūdžio provokacijoms prieš Lietuvos Respubliką bei kelia grėsmę pirmaeiliams Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Dėl tokios situacijos ne tik išlieka grėsmė visuomenės rimčiai, bet ši grėsmė nuo Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje pradžios stipriai padidėjo. Šiai dienai Migracijos departamentas nėra pareiškėjos atžvilgiu priėmęs sprendimo dėl jos grąžinimo ar išsiuntimo į Rusiją.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
3. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. 24S34530 teisėtumo ir pagrįstumo.
4. Byloje nustatyta, kad atsakovas priėmė sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
5. Pareiškėja, nesutikdama su minėtu sprendimu, skundžia jį teismui.
6. Bylos duomenimis pareiškėja 2023 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu pakeisti leidimą nuolat gyventi (dokumento keitimo pagrindas – leidimas nuolat gyventi yra prarastas).
Pareiškėja 2023 m gruodžio 19 d. užpildė klausimyną, kuriame atsakydama į klausimyno 11 klausimą („Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Prašome pažymėti savo atsakymą pasirenkant iš dviejų variantų Ukrainai ar Rusijos Federacijai“), pareiškėja atsakė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai ir papildomai rusų kalba užrašė „tiesiog taip galvoju“.
7. Bylos duomenimis nustatyta, kad siekdami išsiaiškinti pareiškėjos poziciją dėl Rusijos Federacijos veiksmų Ukrainoje, Migracijos departamento darbuotojai atliko pareiškėjos apklausą. Pokalbio metu pareiškėja nurodė, kad ji yra Rusijos Federacijos pilietė. Į Lietuvos Respubliką ji atvyko gyventi 2005 m. kartu su sutuoktiniu ir judviejų vaiku. Nurodė, kad lietuvių kalbą ji moka pakankamai gerai ir ji yra išsilaikiusi lietuvių kalbos egzaminą. Pareiškėja taip pat nurodė, kad Rusijos Federacijoje ji nesilankė daugiau nei 10 metų, o su Rusijos Federacijoje likusiais giminaičiais bendrauja internetu. Paprašyta atskleisti savo nuomonę apie Rusijos Federacijos karinius veiksmus Ukrainos teritorijoje, pareiškėja nurodė, kad politika ji nesidomi, jokių naujienų iš Rusijos Federacijos neseka ir nežiūri, nes jai svarbiausia yra jos šeima ir 3 jos vaikai. Rusijos Federacijos karo veiksmų ji nepalaiko. Galvoja, kad karas yra labai blogai, nes kenčia žmonės. Paprašyta pakomentuoti savo atsakymą į klausimyno 11 klausimą dėl Krymo, pareiškėja nurodė, kad ji politika nesidomi ir šiuo klausimu daug nežino. Internete ji rado informaciją, kad Krymas šiuo metu priklauso Rusijos Federacijai, todėl ji taip ir atsakė. Jai yra žinoma, kad Krymas kažkada priklausė Osmanų imperijai, o remiantis informacija internete, Krymas šiuo metu priklauso Rusijos Federacijai. Paklausta, ar Krymas Rusijos Federacijai priklauso teisėtai, pareiškėja nurodė, kad šito klausimo ji sau niekada nebuvo uždavusi, Kryme ji niekada nesilankė, politika nesidomi ir jai nėra žinoma kokiomis aplinkybėmis jie Krymą gavo ar užkariavo. Pildydama klausimyną, atsakymo į klausimą dėl Krymo ji nežinojo, todėl pasižiūrėjo internete ir ten rado informaciją, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai.
8. Priimant Sprendimą buvo vadovautasi VSD išvada. Sprendime nurodyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. balandžio 12 d. gavo VSD raštą Nr. 18-3956, kuriame nurodyta, kad VSD vertinimu, jei užsienietis, atsakydamas į Migracijos departamento klausimyno 10 klausimą atsako teigiamai, o atsakydamas į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų.
9. Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas (aktuali ginčui teisės akto redakcija), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Įstatymo 53 straipsnyje reglamentuoti leidimo nuolat gyventi išdavimo ir keitimo pagrindai. Įstatymo 53 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečio prašymu gali būti pakeistas, jeigu leidimas nuolat gyventi yra prarastas (5 punktas). Įstatymo 53 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui įforminamas 5 metams, o praėjus šiam terminui – keičiamas. Įstatymo 54 straipsnyje reglamentuoti leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindai. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
10. Lietuvos vyriausias administracinis teismas (toliau – LVAT) išaiškino, kad sprendžiant dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2024 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-997-415/2024).
LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimą gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, tokiu būdu sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).
Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010).
LVAT savo praktikoje, vertindamas kompetentingų valstybės institucijų išvadas dėl užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui, siejamos su asmens pažiūromis į situaciją, kurią sukėlė Rusijos vyriausybė Ukrainoje, yra pažymėjęs, kad sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui turi būti grindžiamas individualiu nagrinėjimu. Šiuo aspektu LVAT akcentuoja, kad klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą ir tik individualiu vertinimu pagrįstų argumentų visumos bei duomenų, kad išsiaiškinta tikroji užsieniečio pozicija, pagrindu gali būti priimtas sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui (žr. 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1610-822/2023).
LVAT teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017). Pažymėtina, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, nors ir kitokio teisinio reguliavimo aiškinimo kontekste, pažymėta, kad sprendžiančioji institucija turi turėti visą reikšmingą informaciją ir, atsižvelgdama į ją, pati įvertinti faktus ir aplinkybes, kad būtų nustatyta jos sprendimo prasmė ir jis būtų išsamiai motyvuotas. Ši institucija turi savarankiškai įvertinti už nacionalinį saugumą atsakingos specializuotos institucijos pateiktos informacijos apimtį ir jos svarbą priimtinam sprendimui, todėl neprivalo remtis nemotyvuota nuomone, kurią pateikė tokios specializuotos institucijos, remdamosi vertinimu, kurio faktinis pagrindas sprendžiančiajai institucijai nebuvo pateiktas (žr. 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimą byloje Orsz?gos Idegenrendeszeti F?igazgatós?g ir kt., C-159/21, ECLI:EU:C:2022:708).
11. Pareiškėja skunde nurodo, kad Sprendimas iš esmės yra pagrįstas vien VSD raštu, kuris turėjo lemiamą reikšmę atsakovui priimant Sprendimą ir kuris neįrodo, kad pareiškėja kelia grėsmę valstybei. Minėta, kad pareiškėja atsakinėjo į klausimyno klausimus. Į 3-9 klausimus ji atsakė „Ne“. Tai yra pareiškėja neturi jokių kontaktų su NATO ar ES nepriklausančių valstybių teisėsaugos, karinėmis, institucijomis, nepalaiko (nepalaikė) jokių ryšių su asmenimis, kurie šiuo metu dirba ar praeityje dirbo su NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybinėse institucijose, nebuvo teista, nevykdo (nevykdė) jokio verslo, individualios veiklos bei neturi (neturėjo) jokių ryšių su NATO ar ES nepriklausančiomis valstybėmis bei neturėjo ir neturi jokių ryšių su kilmės ar kitos valstybės žvalgybos ir saugumo tarnybomis. Į 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje“, pareiškėja atsakė „Ne“. Minėta, kad į klausimą „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas“, Pažymėkite savo atsakymą: Ukrainai ar Rusijos Federacijai? Pareiškėja atsakė „Rusijos Federacijai“ ir papildomai nurodė, kad „tiesiog taip mano“. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja apklausos metu paaiškino, kad ji politika nesidomi ir šiuo klausimu daug nežino. Internete ji rado informaciją, kad Krymas šiuo metu priklauso Rusijos Federacijai, todėl ji taip ir atsakė. Teismas pažymi, kad atsakovas pareiškėjos atsakymu į 11 klausimyno klausimą grindžia savo Sprendimą ir pareiškėjos grėsmę valstybės saugumui sieja su pareiškėjos atsakymu į vieną iš pateiktų klausimų, tai yra „Kam priklauso Krymas“.
12. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja nuo 2005 m. deklaruoja gyvenamąją vietą Vilniuje. Pirmasis leidimas nuolat gyventi jai buvo išduotas 2014 m., o 2019 m. leidimas nuolat gyventi buvo pakeistas. Pareiškėjos buvęs sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, kurio gyvenamoji vieta deklaruota Vilniuje. Pareiškėjos vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, jų gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja nuo 2006-02-07 iki 2008-09-06, nuo 2008-09-15 iki 2012-07-02, nuo 2010-07- 06 iki 2012-05-12, nuo 2012-06-28 iki 2014-08-24, nuo 2014-09-12 iki 2015-01-02, nuo 2015- 01-27 iki 2017-01-13, nuo 2017-02-07 iki 2018-12-02, nuo 2019-05-13 iki 2020-02-27, nuo 2021-04-07 iki 2024-01-16 buvo įdarbinta Lietuvos Respublikoje ir jai buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Pareiškėja nuo 2022-04-01 iki 2025-01-13 yra drausta valstybės lėšomis, kaip asmuo, auginantis vaiką iki 3 metų. Be to, pareiškėja 10 metų nebuvo išvykusi iš Lietuvos, moka lietuvių kalbą, yra išlaikiusi egzaminą.
Nors minėtos aplinkybės buvo aptartos Sprendime, atsakovas padarė išvadą, kad asmens keliama grėsmė valstybės saugumui vertinama atsižvelgus į aplinkybes, susijusias su asmens pasaulėžiūra, patirtimis, taip pat įvertinus tikėtiną asmens elgesį ar asmeninę poziciją, nuostatas ateityje, t. y. vertinamos su asmeniu susijusios aplinkybės. Nustačius, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, jo Lietuvos Respublikoje pragyventas laikotarpis, šeiminiai ar socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis šios grėsmės egzistavimo nepaneigia ir nesumažina. Teismas su tokiu atsakovo vertinimu nesutinka, nes, kaip minėta, Sprendime buvo vadovautasi tik VSD išvada. Jokių kitų objektyvių įrodymų patvirtinančių pareiškėjos grėsmę valstybės saugumui byloje nepateikta. Pažymėtina, kad VSD neatliko individualaus pareiškėjos vertinimo ir savo išvados dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui nepateikė.
13. Teismas pabrėžia, kad apklausos metu pareiškėja paaiškino, kad nesidomi politika, karo nepalaiko, atsakymo kam teisėtai priklauso Krymas ji nežinojo, todėl atsakymą radusi internete, tokį jį ir pažymėjo anketoje. Apklausos metu pareiškėja aiškiai išsakė, kad Rusijos karinių veiksmų nepalaiko („Ne, nepalaikau, nes žūsta žmonės, kenčia šeimos, visi bėga kur gali, kad pasislėpti įvairiose šalyse, todėl žinoma ne, aš nepalaikau. Karas tai visada blogai“). Svarbu atsižvelgti į tai, kad pareiškėja ilgą laiką gyvena Lietuvoje, pareiškėjos vaikai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, Lietuvoje pareiškėja dirbo, šiuo metu yra drausta valstybės lėšomis, kaip asmuo, auginantis vaiką iki 3 metų, jokios grėsmės nekėlė, dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo kreipėsi, nes leidimas nuolat gyventi yra prarastas. Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, jokių pareiškėjos veiksmų, kurie pagrįstų realią grėsmę valstybei, jos saugumui byloje nebuvo nustatyta.
14. VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai. Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius, o turi būti pagrįsti teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.). Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
15. Teismo vertinimu, Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, apsiribojo tik VSD raštu bei neatliko individualaus pareiškėjos veiksmų, kurie gali lemti ar lemia grėsmę valstybei, vertinimo. Kitų pareiškėjos grėsmės valstybei faktų ar įrodymų nėra pateikta. Pažymėtina, kad individualus vertinimas yra būtinas priimant sprendimus dėl leidimo gyventi panaikinimo. Akcentuotina tai, jog atsakovas netyrė jokios grėsmės, o buvo apsiribota ir atsižvelgta tik į atsakymą į vieną klausimą „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas“. Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, jog skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti. Atsakovo priimto Sprendimo trūkumai yra akivaizdūs, nes atsakovas, priimdamas Sprendimą, kuris sukelia pareiškėjai materialaus pobūdžio teisines pasekmes, negali būti formalus ir nepakankamai motyvuotas. Kadangi atsakovo Sprendimo trūkumai yra esminiai, todėl, vadovaujantis VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi, yra pagrindas pripažinti Sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu bei jį panaikinti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pareiškėjos skundas tenkintinas ir ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas naikinamas.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
Šioje byloje sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, todėl ji turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pareiškėja, teikdama teismui skundą, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurių dydis bus patikslintas vėliau. Teismas pažymi, kad pareiškėja jokių papildomų dokumentų dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų teismui nepateikė.
Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėja, kreipdamasis į teismą su skundu, sumokėjo 22,50 Eur žyminio mokesčio (2024 m. vasario 5 d. Luminor banko lėšų pervedimo nurodymas). Pareiškėjai iš atsakovės priteistina jos sumokėta žyminio mokesčio suma, t. y. 22,50 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjos T. B. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Migracijos departamento 2024 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 24S34530.
Priteisti pareiškėjai T. B. iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, juridinio asmens kodas 188610666, 22,50 Eur (dvidešimt du eurus ir 50 euro centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmus.