- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-15
- Bylos Nr.
- A-2453-525/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01666-2016-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Stasys Gagys
- Pareiškėjas
- A. P.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Palangos skyriaus
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Palangos skyriaus, atnaujinti terminą paduoti prašymą nuosavybės teisių atkūrimui ir pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugpjūčio 1 d. teismui pateikė prašymą, prašydamas atnaujinti praleistą terminą ir suteikti pareiškėjui teisę kreiptis į Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Palangos skyrių su pareiškimu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo.Pareiškėjas teigė, jog, 2015 m. (duomenys neskelbtini) mirus jo motinai G. C. ir tvarkant paveldėjimo pagal įstatymą reikalaus, paaiškėjo, kad G. C. 2006 m. rudenį kreipėsi į Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Palangos miesto žemėtvarkos skyrių (toliau – ir Žemėtvarkos skyrius) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvo A. A. turėtą žemę. G. C. nurodyta, kad ji praleido terminą prašymui dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo paduoti, tačiau ji turėjo teisę kreiptis į teismą dėl šio termino atnaujinimo. Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) nustatytas terminas buvo praleistas dėl priežasčių, nepriklausiusių nuo jo valios, nes dėl informacijos trūkumo pareiškėjas negalėjo žinoti, ar nekilnojamasis turtas buvo išlikęs, ar jis teisiškai registruotas dokumentuose. Siekdamas sužinoti A. A. turėto žemės sklypo ribas, pareiškėjas 2016 m. gegužės 16 d. kreipėsi į Tarnybos Palangos skyrių, bet jam pateiktas klaidingas atsakymas, jog nuosavybės teisių atkūrimo procedūra į A. A. valdytą žemę nevykdoma, prašymų atkurti nuosavybės teises nepateikta. Pareiškėjas nurodė, kad jo motina žinojo, jog vokiečių karo lauko teismas A. A. nuteisė mirties bausme, kuri įvykdyta 1941 m. liepos 26 d. Nepaklusimas vokiečių saugumo policijai buvo vertinamas kaip išdavystė, kurios pasekmė galėjo būti turto konfiskavimas. Tikėtina, kad G. C. būtent taip vertino susidariusią padėtį. G. C. sveikatos būklė buvo prasta, ji nerimavo dėl dažnai besikeičiančios šeimos sudėties, paskutiniais metais su niekuo nebendravo, o asmeninius dokumentus slėpė nuo pašalinių. Pareiškėjo giminystės ryšys su buvusiu žemės savininku patvirtintas tik 2016 m. gegužės 27 d. archyvo pažyma. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Tarnybos Palangos skyriuje dingo jo motinos pirminis prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir kartu pateikti dokumentai. Pareiškėjas buvo matęs žemės sklypo planus, tačiau po motinos mirties jie nebuvo rasti, todėl jis manė, kad jie pateikti Tarnybos Palangos skyriui.Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Palangos skyriaus, atsiliepimu į pareiškėjo prašymą prašė jo netenkinti.Tarnyba paaiškino, jog tiek G. C. Žemėtvarkos skyriaus 2006 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. (3.1) R4-1319, tiek pareiškėjas Tarnybos Palangos skyriaus 2016 m. birželio 14 d. raštu Nr. 16SD-857-(14.16.104.) buvo aiškiai informuoti, kad jų prašymai atkurti nuosavybės teises buvo pateikti praleidus Atkūrimo įstatyme nustatytus terminus dokumentams pateikti, bet jie turėjo teisę kreiptis į teismą dėl terminų atnaujinimo. G. C. šia teises nepasinaudojo. Pareiškėjas nepateikė nė vieno įrodymo, nenurodė nė vienos objektyvios priežasties ar faktinės aplinkybės, dėl kurių terminas dokumentams pateikti jo atžvilgiu turėtų būti atnaujintas.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjo A. P. prašymą atmetė.Teismas nustatė, kad pareiškėjo motina G. C. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. A. (tėvo) iki nacionalizacijos valdytą žemę (mišką) (duomenys neskelbtini) pateikė 2006 m. ir 2006 m. lapkričio mėn., t. y. praleidusi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytus terminus. Prašyme ji nurodė pridedanti Lietuvos centrinio archyvo kopiją (dokumento rūšis nenurodyta) ir tėvų mirties liudijimus, o pareiškime nurodyta, jog žemės dokumentų neturėjo, jie dingo per karą. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. lapkričio 3 d. rašto Nr. R4-4446 matyti, kad juo atsakyta į 2006 m. spalio 5 d. gautą G. C. prašymą ir nurodyta, jog siunčiamos Žemės tvarkymo departamento archyviniame fonde, Kretingos apskrities (duomenys neskelbtini) dalies bei (duomenys neskelbtini) žemės faktinio valdymo apmatavimo byloje esančio žemės faktinio valdymo plotų pareiškimo 1940 m. birželio 3 d. protokolų ištraukų kopijos; daugiau dokumentų apie A. A. žemę (duomenys neskelbtini), dokumentų apie jo šiame kaime turėtą namą bei dokumentų apie nekilnojamojo turto pirkimą ir pirkimo-pardavimo akto archyve saugomuose fonduose nerasta; Kretingos apskrities notarų ir ipotekos įstaigos dokumentai archyvui saugoti neperduoti. Nors pareiškėjo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog G. C. buvo pateikusi prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo anksčiau, tai patvirtinantys įrodymai nepateikti, tokių aplinkybių minėtuose pareiškime ir prašyme nenurodė ir G. C.. Žemėtvarkos skyrius 2006 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. (3.1)R4-1319 informavo G. C., kad prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo terminas baigėsi 2001 m. gruodžio 31 d., o giminystės ryšį su buvusiu savininku ir nuosavybės teises į žemę įrodančių dokumentų padavimo terminas – 2003 m. gruodžio 31 d., bei nurodė, kad ji turėjo teisę kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo dokumentams pateikti.Pareiškėjas prašymą atnaujinti terminus grindė tuo, kad jo motina dėl sveikatos problemų, besikeičiančios šeimos sudėties, senatvės negalėjo tinkamai rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu, galbūt bijojo dėl savo tėvo nuteisimo karo metu ir turto konfiskavimo. Teismas pažymėjo, jog pareiga rūpintis subjektinių teisių realizavimu, be kita ko, domėtis ir gauti informaciją apie galimą susigrąžinti turtą, teko patiems pretendentams. Nežinojimas apie teisę pretenduoti į išlikusį nekilnojamąjį turtą gali būti traktuojamas kaip termino atnaujinimo pagrindas tik tokiu atveju, kai pretendentai savo valiniais veiksmais nuosavybės teisių atkūrimo siekė ir ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo visos ir teisingos informacijos dėl nuo jų valios nepriklausiusių priežasčių. Pastebėtina, kad G. C. tik 2006 m. spalio 5 d. kreipėsi į Lietuvos valstybės archyvą dėl duomenų rinkimo, nepateikta įrodymų, kad ji dėl sveikatos problemų negalėjo rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepatvirtino, jog G. C., elgdamasi rūpestingai ir apdairiai, neturėjo galimybių šių veiksmų atlikti iki pasibaigiant įstatyme nustatytam terminui. Ji mirė 2015 m. (duomenys neskelbtini), t. y. praėjus daugiau kaip 9 metams nuo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, G. C. nesikreipė į teismą dėl termino prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti atnaujinimo. Ji pasirinko pasyvų elgesio variantą, taip užkirsdama kelią realizuoti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėjo nurodytos priežastys, susijusios su jo paties elgesiu, nebuvo reikšmingos, nes terminą dokumentams pateikti praleido pretendentas į nuosavybės teisų atkūrimą – G. C.. Teismas nusprendė, kad prašomo atnaujinti termino praleidimo priežastys nebuvo svarbios, todėl pareiškėjo prašymas atmestas.
III.
Pareiškėjas A. P. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo prašymą tenkinti.Pareiškėjas pastebi, jog teismas nepaminėjo, kad ginčui aktualūs terminai nėra naikinamieji ir gali būti atnaujinti. G. C. veiksmų nuosavybės teisėms į A. A. valdytą žemę atkurti ėmėsi pareiškėjui nežinant. Tik 2015 m. (duomenys neskelbtini) mirus G. C. ir tvarkant paveldėjimo pagal įstatymą dokumentus bei 2016 m. birželio 14 d. gavus Tarnybos Palangos skyriaus atsakymą paaiškėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra į A. A. valdytą žemę nevykdoma, prašymai atkurti nuosavybės teises nepateikti. Minėtu raštu Tarnybos Palangos skyrius pareiškėjui (ne G. C.) išaiškino teisę kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo. Teismo sprendime neteisingai akcentuojama, kad pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys, siejamos su jo paties elgesiu, nėra reikšmingos, ir nepagrįstai vertintos tik aplinkybės, susijusios su jo motinos veiksmais, atliktais 2006 m. Pareiškėjo nuomone, jis iš motinos paveldėjo materialiąją teisę, kuri reglamentuota Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse, ir ši teisė nėra realizuota dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Teismas turėjo vertinti ne pareiškėjo motinos pasyvų elgesį, o pareiškėjo paveldėtos teisės atsiradimo momentą, jo veiksmus nuo materialiosios teisės atsiradimo. Pareiškėjo prašyme nurodytos priežastys laikytinos pakankamai svarbiomis praleistam terminui atnaujinti. Be to, informacija apie giminystės ryšį su buvusiu žemės savininku pasitvirtino tik 2016 m. gegužės 27 d., gavus archyvo pažymą.Pareiškėjas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, siekiant nustatyti, ar Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyje nustatyti terminai atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Kadangi įstatymų leidėjas nuo 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ priėmimo nuosekliai pratęsinėjo terminą, per kurį asmenys galėjo realizuoti savo teises, nėra teisinga vien teismo sprendimu apriboti pareiškėjo siekį atkurti nuosavybės teises į išlikusį jo senelio nekilnojamąjį turtą.Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Palangos skyriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.Tarnyba nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog teismas nepasisakė dėl praleistų terminų rūšies, nes teismas aiškiai nurodė, kad praleisti terminai pateikti dokumentus ir prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti atnaujinti. 2016 m. gegužės 27 d. archyvo pažyma įrodo, kad pareiškėjo paieškos prasidėjo daug vėliau nei suėjo Atkūrimo įstatyme numatyti terminai. Pareiškėjo atstovė nepateikė įrodymų, kad G. C. Žemėtvarkos skyriui laiku pateikė prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jo motinos sveikatos būklės ir amžiaus savaime nepripažintinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis. Be to, iš pareiškėjo pateiktų naujų įrodymų matyti, jog G. C. sveikata pablogėjo tik 2010 m. Atsakovo vertinimu, nėra pagrindo ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo atnaujinti terminą paduoti prašymą nuosavybės teisių atkūrimui ir pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.Teisėjų kolegija pažymi, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje yra nustatytos prielaidos, kurioms esant asmuo gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą: Lietuvos Respublikos pilietybė, giminystės ryšys su savininku arba paveldėjimo santykių egzistavimas. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas asmenų, galinčių pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, ratas, tarp jų nurodant mirusio turto savininko vaikus (3 p.). Pagal šio straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Pačių prielaidų egzistavimas (pvz., buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas, be kita ko, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1437-2012). Taigi, šiai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų) nebuvimas yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą.Įstatymų leidėjas nustatė galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytus prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas ne kartą akcentavo galimybę atnaujinti šį terminą.Vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, pirmiausiai būtina nustatyti, kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Sistemiškai aiškinant Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (2001 m. gruodžio 31 d.) prašymams pateikti, su šio straipsnio 4 dalies reikalavimu – kartu su prašymu pateikti pilietybę patvirtinantį dokumentą ir kitus nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, darytina išvada, kad įstatyme nustatytos prielaidos, kurios yra būtinos pradėti patį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, turi egzistuoti arba atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1528/2012, 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-137-552/2015). Jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-131/2011, 2013 m. vasario 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-246/2013).Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A. A. (pareiškėjo senelio) iki nacionalizacijos valdytą žemę. Saugumo policijos ir SD vado Lietuvai Lietuviškojo Šiaulių skyriaus 1942 m. rugsėjo 11 d. raštu (b. l. 16) pranešta, kad A. A. mirė 1941 m. Nesant duomenų apie A. A. testamentą ir vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos piliečiu, kuriam gali būti atkurtos nuosavybės teisės, laikytinas A. A. vaikas – G. C., mirusi 2015 m. (duomenys neskelbtini) (2015 m. (duomenys neskelbtini) mirties liudijimas, b. l. 9). G. C. 2006 m. lapkričio mėn. (tiksli data nenurodyta) Žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą (b. l. 10), o 2006 m. (tiksli data nenurodyta) – pareiškimą (b. l. 11), prašydama padėti susigrąžinti žemės sklypą, priklausiusį jos tėvui A. A., esantį (duomenys neskelbtini). Žemėtvarkos skyrius 2006 m. gruodžio 11 d. raštu (b. l. 12) G. C. paaiškino, kad ji praleido terminus prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti bei giminystės ryšį su buvusiu savininku ir nuosavybės teises į žemę įrodančius dokumentus pateikti, tačiau ji turėjo teisę kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo minėtiems dokumentams paduoti. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodė, kad G. C. būtų kreipusis į teismą dėl praleistų terminų atnaujinimo arba ėmusis kitų veiksmų nuosavybės teisėms atkurti. Taigi, G. C. neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į A. A. iki nacionalizacijos valdytą žemę, kurią pareiškėjas būtų galėjęs paveldėti jai mirus.Teisėjų kolegija pabrėžia, kad turto savininko vaiko vaikas (turto savininko anūkas), kol yra gyvas turto savininko vaikas, nėra nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių subjektas, nes neatitinka vienos iš įstatyme nustatytų prielaidų, apibūdinančių asmens subjektiškumą. Tinkamam įpėdiniui, nepageidavusiam atkurti nuosavybės teisių, mirus po nustatyto termino, iki kada pastarasis galėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą (2001 m. gruodžio 31 d.), šio įpėdinio vaikui nenumatyta galimybė atnaujinti terminą, kuris būtų susijęs su jo subjektiškumo atsiradimu po įstatyme numatyto termino. Iš to darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino priežasčių, dėl kurių pareiškėjas Įstatyme numatytais terminais nepateikė prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei giminystės ryšį su buvusiu savininku ir nuosavybės teises į žemę įrodančių dokumentų, bei netenkino pareiškėjo prašymo šiuos praleistus terminus atnaujinti.Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį teismą siekiant nustatyti, ar Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyti terminai atitinka Konstituciją teisėjų kolegija pažymi, kad kreipimąsi į Konstitucinį Teismą reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).Spręsdamas dėl šioje byloje vertinamos subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – Konstitucinis Teismas akcentavo, kad nuosavybės teisė Konstitucijos 23 straipsnio požiūriu nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. rugsėjo 11 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimus); kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 18 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d. nutarimus); tik valstybės įgaliotai institucijai priėmus sprendimą atkurti asmeniui nuosavybės teises, tas asmuo įgyja nuosavybės teises, kurios saugomos ir ginamos pagal Konstitucijos 23 straipsnį (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. spalio 10 d. nutarimus). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki šios konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (žr., pvz., 2009 m. liepos 21 d. sprendimą byloje Aleksa prieš Lietuvą, (pareiškimo Nr. 27576/05)).Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie pretendentams, elgiantis apdairiai ir rūpestingai, buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (žr., pvz., 2008 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-912/2008, 2013 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-200-2013, 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-1304/2014, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-858/2016). Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei tai, kad ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino, praleisti terminai gali būti atnaujinti, teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyje įtvirtintų terminų atitikimo Konstitucijos nuostatoms. Atitinkamai teisėjų kolegija nusprendžia nesikreipti į Konstitucinį Teismą dėl šių teisės normų atitikties Konstitucijai.Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.