Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 245 straipsnį – trisdešimt parų arešto; pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą (Lietuvos Respublikos 2008 m. birželio 12 d. įstatymo Nr. X-1597 redakcija) laisvės atėmimu šešeriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtąsias bausmes ir bausmę, paskirtą Alytaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu subendrinus apėmimo būdu, V. K. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistojo V. K. priteista 4 395,78 Lt Vilniaus teritorinei ligonių kasai nukentėjusiosios E. D. gydymo išlaidoms padengti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nevykdė teismo sprendimo nesusijusio su bausme, t. y., būdamas 2012 m. gruodžio 11 d. pasirašytinai supažindintas su baudžiamojoje byloje Nr. 52-1-01393-12 (teismo Nr. 1-198-224/2013), 2012 m. gruodžio 11 d. Alytaus rajono apylinkės teismo priimta nutartimi, kuria buvo paskirtos smurtą patyrusio asmens apsaugos priemonės ir kuria jis iki šios bylos nagrinėjimo pabaigos (byla teisme išnagrinėta 2013 m. gegužės 20 d.) buvo įpareigotas laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, esančios adresu (duomenys neskelbtini) mieste, nesiartinti prie E. D., nebendrauti ir neieškoti ryšių su ja, nevykdė šio teismo sprendimo, neišsikėlė ir toliau gyveno adresu (duomenys neskelbtini) mieste, kartu su savo sugyventine (E. D.), bendravo ir palaikė su ja ryšius, iki kol 2013 m. balandžio 23 d. apie 22 val. 15 min., tarpusavio konflikto su E. D. metu, tyčia sunkiai sutrikdė jai sveikatą ir 2013 m. balandžio 24 d. 01 val., buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Be to, V. K. 2013 m. balandžio 23 d. apie 22 val. 15 min., buto, esančio (duomenys neskelbtini) mieste, kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto su savo sugyventine E. D. metu, tyčia dūrė jai peiliu vieną kartą į dešinės šlaunies apatinį trečdalį, padarydamas durtinę-pjautinę dešinės šlaunies apatinio trečdalio lateralinio paviršiaus žaizdą, dešinio pakinklio arterijos sužalojimą, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą ir taip tyčia sunkiai sutrikdė sveikatą šeimos nariui – savo sugyventinei E. D.

V. K. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestinas. Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. V. K. kaltė padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismas apygardos teismo nuosprendį peržiūri tik atsižvelgdamas į paduoto apeliacinio skundo ribas. Nuteistasis V. K. neginčija faktinių aplinkybių dėl jo nuteisimo pagal BK 245 straipsnį, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima (BPK 320 straipsnio 4 dalis).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi nukentėjusiosios, liudytojo V. M. parodymais, kuriuos jie davė apie žinomas bylai svarbias aplinkybes.

Iš V. K. apeliacinio skundo matyti, kad E. D. į koją įdūrė atsitiktinai, neva užmiršęs, jog rankoje laiko peilį.

Tačiau nuteistojo V. K. skunde tokios nurodytos aplinkybės neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Iš nuteistojo parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme matyti, kad E. D. peilių dūrė į koją, nes nesusitvardė dėl nukentėjusiosios įžeidinėjimų ir keiksmažodžių (1 t., 130-132 b. l., 2 t., 48 b. l.). Tokie nuteistojo parodymai iš esmės atitinka E. D. parodymus, iš kurių matyti, kad nuteistasis dūrė į koją po to, kai nuteistasis nedavė jai (nukentėjusiajai) sidro, o ji necenzūriniais žodžiais išplūdo nuteistąjį (2 t., 65-66 b. l.). Akivaizdu, kad nuteistasis V. K. dūrė peiliu tyčia, o ne dėl atsitiktinai susiklosčiusių tam tikrų aplinkybių. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis tokiu būdu savaip interpretuoja ir sau naudinga linkme iškreipia faktines bylos aplinkybes, taip siekdamas sušvelninti savo atsakomybės laipsnį. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, kad V. K. nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte padarė veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo skundo argumentu, kad nukentėjusioji E. D. nuteistojo atžvilgiu vartodama necenzūrinius žodžius elgėsi netinkamai. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. K. ir E. D. dažnai tarpusavyje bardavosi, vienas kitą keikdavo necenzūriniais žodžiais, o nuteistasis anksčiau vartojo smurtą prieš nukentėjusiąją. Tai patvirtina liudytojo V. M. parodymai. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte padarymui, įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios E. D. elgesys ir į tai atsižvelgė, skirdamas bausmę. Byloje nėra jokių įtikinamų duomenų, kad V. K. sunkiai sužalojo nukentėjusiąją dėl neatsargumo, tokių aplinkybių skunde nenurodo ir pats apeliantas. Nors nuteistasis skunde nurodo, kad nukentėjusiąją norėjo nustumti nuo lovos, tačiau pamiršo, jog rankoje laikė peilį, tokiu būdu netyčia ją sužalojo, tačiau šios aplinkybės negali būti vertinamos kaip neatsargus elgesys.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pateikė konstitucinės šeimos sampratos išaiškinimą, kuriame nurodė, kad šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi. Konstitucinis Teismas nutarime išskyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini šeimos santykiams. Pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus, sprendžiant apie šeimos santykių buvimą reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl šeimos santykių fakto. Vertinant Konstitucinio Teismo nurodytus kriterijus, šios bylos kontekste svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiūrį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimą ir atitinkamą pareigų prisiėmimą vienas kitam.

Iš šios bylos medžiagos matyti, kad V. K. pripažįsta, jog gyveno kartu su nukentėjusiąja E. D. ir vedė bendrą ūkį. Tai objektyviai patvirtina ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nutartis, iš kurios matyti, kad nuteistasis anksčiau smurtaudavo artimoje aplinkoje ir buvo įpareigotas išsikelti iš gyvenamosios vietos, nesiartinti prie nukentėjusiosios, nebendrauti bei neieškoti ryšių su ja (1 t., 78-79 b. l.). Tačiau, kaip matyti iš bylos aplinkybių, nuteistasis V. K. šių įpareigojimų nevykdė. Todėl darytina išvada, kad jų partnerystė nebuvo įregistruota įstatymo nustatyta tvarka, tačiau faktiniai tarpusavio santykiai buvo kaip šeimos narių. Esant tokioms faktinėms aplinkybėms konstatuotina, kad V. K. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

BK 27 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas.

Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad V. K. anksčiau teistas net aštuonis kartus už tyčinių nusikaltimų padarymą, tame tarpe ir už sveikatos sutrikdymą, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymo nustatyta tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. K. šiuo nuosprendžiu nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą (BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktas), todėl pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, nuosprendyje teisingai nurodė, jog jis yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. BK 41 straipsnio 2 dalyje nuoseklia tvarka išdėstyti bausmės skyrimo tikslai: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą.

Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę V. K. vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įvertindamas BK 41 straipsnio ir BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas.

V. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, jog nuteistasis prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiosios elgesys ir aktyviais veiksmais padėjo išvengti sunkių padarinių (BK 59 straipsnio 1 dalies 1, 6 punktai), jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog jis nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo tiesioginės įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nuteistasis V. K. veikdamas tiesiogine tyčia padarė sunkų smurtinį nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte (BK 11 straipsnio 6 dalis). Apygardos teismas taip pat atsižvelgė į nuteistojo asmenybę (nedirba, baustas administracinėmis nuobaudomis), ankstesnius teistumus, tačiau jokių išvadų nepadarė. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes darytina išvada, kad padarytas nusikaltimas buvo dėsninga V. K. pasirinkto gyvenimo būdo pasekmė. Pirmosios instancijos teismas V. K. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskyrė laisvės atėmimo bausmę mažesnę, nei numato baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkis, kuri nėra aiškiai per griežta, jos švelninti skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.