Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vaclovas Iždonas Baudž. bylos Nr. 1A-153-116/2010 Teisėja Lina Muchtarovienė Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.; 1.2.8.1.1.; 1.2.8.2.1.; 1.2.8.2.2.

2010 m. balandžio 28 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo P. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo L. G. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 2 dalį išteisintas jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų ir baudžiamojo nusižengimo požymių.

P. K. reikalavimas dėl atstovavimo išlaidų priteisimo iš L. G. netenkintas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2008 m. gegužės 22 d. savo rašytiniame paaiškinime žurnalistų etikos inspektoriui R. G. dėl publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ paskelbtos informacijos melagingai nurodė, jog „... P. K. yra (duomenys neskelbtini) S. J. bičiulis – jie kartu medžioja“, „... skyrybos įvyko po to, kai P. K. buvo atleistas iš darbo dėl pareigūno vardo pažeminimo, nes sumušė moterį, kuri miesto ir respublikinėje spaudoje buvo įvardijama kaip jo meilužė“, taip raštu užgauliai pažemino P. K. ir paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinančią ir pažeminančią jį bei pakertančią pasitikėjimą juo.

Nukentėjusiojo manymu, L. G. teiginiai, kad tikrovės neatitinkanti informacija buvo gauta iš informacijos šaltinio, kurio jis nenurodė, yra atmestina ir vertintina kaip pastarojo gynybos versija, nes, jei toks informacijos šaltinis būtų buvęs, jį L. G. būtų nurodęs, o tokio šaltinio nenurodęs L. G. yra atsakingas už nurodomą informaciją, be to, pats L. G. pirmiau nurodė informacijos šaltiniu miesto ir respublikinę spaudą, tačiau pirmosios instancijos teisme jokių duomenų patvirtinančių šiuos savo teiginius nepateikė. Pažymi, jog L. G. parodė, kad „... R. G., tirdamas P. K. skundą paprašė, kad jis (L. G.) pateiktų argumentus, pagrindžiančius publikacijoje pateiktą informaciją“, t. y. L. G. turėjo pateikti argumentus pagrindžiančius publikacijoje pateiktą informaciją, tačiau jis (L. G.) nenurodė, jog tokios informacijos pagrindas yra jo paties, t. y. L. G. nuomonė (fantazijos vaisius), priešingai, L. G. savo pasisakymus konstatavo kaip faktus, nenurodydamas jokių informacijos šaltinių.

Nukentėjusiojo manymu, pirmosios instancijos teismo nuomonė, kad L. G. teiginys: „... P. K. yra (duomenys neskelbtini) S. J. bičiulis – jie kartu medžioja“ nėra pateikiamas kaip negatyvus P. K. vertinimas, yra atmestinas, nes 1) pats S. J. L. G. buvo siejamas su neigiamais vertinimas (L. G. teigimu „.. informaciją ... galėjo nutekinti (duomenys neskelbtini)“) ir tai, kad jis yra siejamas su neigiamai vertinamu asmeniu, paniekina ir pažemina jį bei pakerta pasitikėjimą juo; 2) už neteisėtą medžioklę yra numatyta baudžiamoji atsakomybė (BK 272 str.), už teisės aktų, reglamentuojančių medžioklę, pažeidimą yra numatyta administracinė atsakomybė (ATPK 85 str.), todėl dėl teiginio, kad jis medžioja, nors jis nėra medžiotojas, kyla klausimas dėl jo atsakomybės pagal BK 272 str. ir ATPK 85 str., o taip pat ir dėl atsakomybės dėl ginklo laikymo; 3) jis yra gamtos mylėtojas, todėl teiginys, kad jis yra medžiotojas, yra jį paniekinantis ir pažeminantis bei pakertantis pasitikėjimą juo mylinčių gamtą žmonių akyse.

Atsikirtime į P. K. apeliacinį skundą išteisintasis L. G. prašo netenkinti P. K. skundo ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 10 d. nuosprendį. Nurodo, kad savo apeliaciniame skunde P. K. nenurodė jokių naujų aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurie nebūtų buvę išnagrinėti apylinkės teisme. Pažymi, jog Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 8 str. nurodyta, kad „viešosios informacijos rengėjas, skleidėjas, jų dalyvis, žurnalistas turi teisę išsaugoti informacijos šaltinio paslaptį, neatskleisti informacijos šaltinio, išskyrus atvejus, kai informacijos šaltinį teismo sprendimu atskleisti būtina dėl gyvybiškai svarbių ar kitų ypač reikšmingų visuomenės interesų, taip pat siekiant užtikrinti, kad būtų apgintos asmenų konstitucinės teisės ir laisvės ir kad būtų vykdomas teisingumas“. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. spalio 23 d. nutarime išaiškino, kad „kiekvienu atveju spręsti, ar žurnalistas turi atskleisti informacijos šaltinį, gali tik teismas“. Mano, jog šiuo atveju įpareigojus jį, t. y. L. G., atskleisti informacijos šaltinį, nebūtų apsaugotas gyvybiškai svarbus visuomenės interesas, o labiau būtų patenkintas P. K. smalsumas.

Teismo posėdyje nukentėjusysis P. K. ir jo atstovas prašė skundą patenkinti. Išteisintasis L. G. prašė nukentėjusiojo P. K. skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo P. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Teismo sprendimas yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Kolegijos nuomone, apylinkės teismas visas bylos aplinkybes ištyrė išsamiai ir nešališkai, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai L. G. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Dėl L. G. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. pagrįstumo

Pagal BK 154 straipsnyje numatyto nusikaltimo dispoziciją, šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Būtini veikos objektyvieji požymiai yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės; taip pat šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama netikra informacija, kad asmuo neva padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1/2009, Nr. 2K-7-437/2008).

Atsakomybė pagal BK 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia, t. y. subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti BK 15 straipsnio 2 dalyje numatytą tiesioginės tyčios formą. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, arba supranta, kad skleidžia pramanytas žinias, neva asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, ir sąmoningai tai daro (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-437/2008).

Apylinkės teismo išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai konstatuota, jog byloje nenustatyta, kad L. G. būtų siekęs sąmoningai paniekinti ar pažeminti P. K., paskleisdamas apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją. Iš bylos medžiagos matyti, kad dienraščio (duomenys neskelbtini) vyriausiasis redaktorius L. G. 2008-05-22 paaiškinimą, reikalingą P. K. skundo dėl publikacijos (duomenys neskelbtini), 2008-04-18 išspausdintos dienraštyje (duomenys neskelbtini) nagrinėjimui, Žurnalistų etikos inspektoriui R. G. pateikė pastarojo prašymu, o ne savo iniciatyva (b. l. 75-76). L. G. minėtame paaiškinime nurodė, jog apie tai, kad pensiono direktorės buvęs vyras P. K. yra (duomenys neskelbtini) S. J. bičiulis – jie kartu medžioja, jam pranešė (duomenys neskelbtini) informacijos šaltiniai. L. G. taip pat pažymėjo, jog S. J. paneigus bet kokias sąsajas su P. K., ši aplinkybė buvo nurodyta publikacijoje (b. l. 78-80). Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kokiais duomenimis rėmėsi L. G., teigdamas, jog „<...> P. K. yra (duomenys neskelbtini) S. J. bičiulis – jie kartu medžioja“, t. y. dienraščio (duomenys neskelbtini) informacijos šaltinių suteikta informacija, kurios tikrumu abejoti jis neturėjo pagrindo. Apygardos teismo nuomone, apylinkės teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos duomenis bei nurodęs, kad L. G. teiginys, paremtas teisme neįvardinto (duomenys neskelbtini) informacijos šaltinio suteikta informacija, nėra tikslus ir neatitinka tikrovės, kadangi P. K. teisiamajame posėdyje nurodė, kad S. J. nepažįsta, jis nėra medžiotojas, pagrįstai konstatavo, jog L. G. dėl šios informacijos teisingumo sąžiningai klydo. Apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad teiginiu, jog „P. K. yra (duomenys neskelbtini) S. J. bičiulis – jie kartu medžioja“, nepateikė negatyvaus P. K. vertinimo, P. K. nepažemino ir nepaniekino, nesiekė pakirsti pasitikėjimo juo, L. G. veiksmuose šmeižimo nusikaltimui būtino subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios – nėra, jo rašytiniame paaiškinime pateikta informacija neatitinka ir būtinųjų šmeižimo veikos objektyviosios pusės požymių. Kadangi, kaip jau buvo minėta aukščiau, tiek P. K., tiek ir S. J. paneigė bendraujantys vienas su kitu ir vienas kitą pažįstantys bei kartu medžiojantys, P. K. skundo argumentas, jog tai, kad jis yra siejamas su neigiamai vertinamu asmeniu, paniekina ir pažemina jį bei pakerta pasitikėjimą juo, yra nepagrįstas. Be to, L. G. paaiškinime neteigiama, jog informaciją nutekino būtent S. J.. Kadangi žodis „medžiotojas“ bendrinėje kalboje neturi jokios neigiamos potekstės, teisėjų kolegijos nuomone, žmogaus įvardijimas medžiotoju negali būti vertinamas kaip jį paniekinantis ir pažeminantis bei pakertantis pasitikėjimą juo. P. K. skundo argumentas, jog dėl teiginio, kad jis medžioja, nors jis nėra medžiotojas, kyla klausimas dėl jo atsakomybės pagal BK 272 str. ir ATPK 85 str., o taip pat ir dėl atsakomybės dėl ginklo laikymo, vertintinas kaip prielaida ir pamąstymai, nepagrįsti jokiais konkrečiais duomenimis ir visiškai nesusiję su nagrinėjama byla.

L. G. 2008-05-22 paaiškinime taip pat nurodyta, jog „Skyrybos įvyko po to, kai P. K. buvo atleistas iš darbo dėl pareigūno vardo pažeminimo, nes sumušė moterį, kuri miesto ir respublikinėje spaudoje buvo įvardijama kaip jo meilužė“ (b. l. 78-80).

Kaip jau buvo minėta, skleidžiamai informacijai taikomas tiesos kriterijus. Nuomonė turi vertinamąjį pobūdį, todėl vertinamieji teiginiai yra subjektyvūs, tačiau ir jie turi būti pagrįsti faktais. Teismui pateiktos baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys liudija, kad 2004 m. sausio 12 d. Šiaulių miesto VPK P. K. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. dėl S. J. sumušimo ir grasinimo nužudyti. Taip pat nustatyta, kad 2004 m. sausio 12 d. Policijos departamento prie VRM Vidaus tyrimų valdyboje buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas dėl P. K. veiksmų prieš S. J., Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. sausio 12 d. įsakymu P. K. tarnybinio patikrinimo atlikimo laikotarpiui buvo nušalintas nuo pareigų. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro 2004 m. birželio 21 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)P. K. atžvilgiu buvo nutrauktas, nustačius, kad jo veiksmais nėra padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d., požymių. 2004 m. liepos 20 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu P. K. buvo atleistas iš Šiaulių miesto VPK 2-ojo PK viršininko pareigų dėl pareigūno vardo pažeminimo. Bylos duomenimis, L. G. buvo žinoma apie tai, jog P. K. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl moters sumušimo ir grasinimo nužudyti, taip pat buvo žinoma apie pastarojo nušalinimą ir atleidimą iš tarnybos. Teismo posėdyje L. G. paaiškino, kad rašydamas žurnalistų etikos inspektoriui paaiškinimą, jis rėmėsi informacija, kurią iki tol buvo skaitęs vietinėje ir šalies spaudoje, t. y. (duomenys neskelbtini) laikraštyje „Lietuvos rytas“ išspausdintame straipsnyje (duomenys neskelbtini“, (duomenys neskelbtini) laikraštyje (duomenys neskelbtini) išspausdintame straipsnyje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) laikraštyje „Lietuvos žinios“ straipsnyje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) laikraštyje „Lietuvos rytas“ straipsnyje (duomenys neskelbtini) pateikta informacija. L. G. manymu, vien minėtų straipsnių antraštės leido aiškiai suprasti, kad P. K. sumušė moterį. Be to, išteisintojo teigimu, jis iš spaudos žinojo, kad P. K. buvo nušalintas nuo tarnybos dėl sumuštos moters pareiškimo ir į tarnybą nebuvo grąžintas, todėl neabejojo, kad pastarojo atleidimas susijęs su moters sumušimu. Teisme L. G. paaiškino, kad jį suklaidino ir dienraščio redakcijos šaltinis, patikinęs, jog P. K. sumušimu apkaltinusi moteris buvo įvardijama kaip jo meilužė. Nors kasdien skaito spaudą ir žiūri televizijos laidas, informacijos apie tai, kad P. K. buvo atleistas iš darbo dėl naudojimosi privačių įmonių mobiliojo ryšio telefonais ir dėl nurodymo policijos pareigūnams nereaguoti į iškvietimą, o baudžiamoji byla P. K. atžvilgiu buvo nutraukta, neturėjo. Nors iš byloje esančios ištuokos liudijimo kopijos matyti, kad įrašas apie santuokos tarp P. K. ir J. K. nutraukimą metrikų knygoje įrašytas (duomenys neskelbtini) (b. l. 107), L. G. teismui parodė, jog savo paaiškinime žurnalistų etikos inspektoriui jis nurodęs, kad K. skyrybos įvyko po to, kai P. K. buvo atleistas iš darbo dėl pareigūno vardo pažeminimo todėl, kad po P. K. atleidimo iš tarnybos jo buvusi žmona J. K. pasikeitė pavardę ir tapo J. B., o tikrosios santuokos nutraukimo datos jis nežinojęs. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, kad J. B. mergautinę pavardę susigrąžino po to, kai P. K. iš darbo buvo atleistas už tai, kad pažemino pareigūno vardą, pirmiausia buvo nurodyta ne L. G. paaiškinime, o dienraščio (duomenys neskelbtini) publikacijoje (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje konstatuota, jog remdamasis būtent minėtais objektyviai egzistuojančiais faktais, L. G. savo paaiškinime nurodė ne visiškai tikslius teiginius apie P. K.. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, pritariama apylinkės teismo išvadai, kad L. G. teiginiai, pateikti faktų, o ne prasimanymų pagrindu, negali būti laikomi nauja informacija, jie laikytini turimais faktais pagrįsta L. G. nuomone apie P. K.. L. G. veikoje BK 154 str. 1d. numatyto nusikaltimo požymių nėra.

Dėl L. G. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. ir BK 155 str. 2 d. pagrįstumo

Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą. Minėtame straipsnyje, nustatančiame įžeidimo požymius, numatyti šie žmogaus užgaulaus pažeminimo būdai: veiksmu, žodžiu ir raštu. Įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2 K-269/2005, Nr. 2K-210/2008). Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Įžeidimas veiksmu – tai žeminantis poelgis, visuomet padaromas užgaulia forma, pvz. antausis, spjūvis, nepadorūs gestai. Pagal BK 155 str. 1 d. baudžiamas tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, o pagal BK 155 str. 2 d. – tas, kas neviešai įžeidė žmogų. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje ar per visuomenės informavimo priemones ir neviešas – padarytas tik nukentėjusiojo akivaizdoje, taip pat nesant nukentėjusiojo, bet kaltininkui suvokiant, kad nukentėjusysis apie įžeidžiančius pasakymus, atsiliepimus sužinos. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams.

Teisėjų kolegijos nuomone, L. G. 2008-05-22 paaiškinime, pateiktame žurnalistų etikos inspektoriui R. G., parašyti teiginiai negali būti vertinami kaip nepadorūs, užgaulūs atsiliepimai apie P. K.. Kadangi byloje nenustatyta, jog L. G. būtų turėjęs tikslą savo paaiškinimu P. K. užgauliai pažeminti, minėto paaiškinimo pateikimas negali būti vertinamas kaip tyčinis viešas ar neviešas P. K. įžeidimas. Apylinkės teismas, išanalizavęs P. K. skunde nurodytas aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, pagrįstai konstatavo, jog rašytinių atsiliepimų apie P. K., kurie akivaizdžiai prieštarautų įprastoms elgesio taisyklėms ir bendražmogiškos moralės reikalavimams, L. G. savo paaiškinime nepateikė.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino BK 155 str. nuostatas, pagrįstai nustatė, jog L. G. veikoje nėra nusikalstamų veikų, numatytų BK 155 str. 1 d. ir 155 str. 2 d., požymių ir pagrįstai pastarojo atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.,

nutaria:

atmesti nukentėjusiojo P. K. apeliacinį skundą.

Ši nutartis kasacine tvarka neskundžiama.