Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „INGEO“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 30 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „INGEO“ pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Reflektorius“ bankroto byloje Nr. eB2-410-252/2016 ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar teisėta ir pagrįsta skundžiama teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos UAB „INGEO“ prašymą iškelti atsakovei UAB „Reflektorius“ bankroto bylą, konstatavus, jog neįgyvendinta ikiteisminė tvarka ir pareiškėja nepateikė duomenų, jog antstolis būtų grąžinęs kreditoriui vykdomuosius dokumentus (ĮBĮ 6 str. 2 d., 4 str. 5 p.). Todėl toliau bylą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja neišeidamas už atskirojo skundo ribų, pasisakydamas dėl skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsižvelgdamas į šios kategorijos bylose vyraujantį viešąjį interesą.

Dėl ikiteisminės tvarkos įgyvendinimo

ĮBĮ 6 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu yra bent viena ĮBĮ 4 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose nurodytų sąlygų, pasibaigus šio straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui kreditorius gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Prie pareiškimo turi būti pridėti įrodymai, kad civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka įvykdyti šio straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyti reikalavimai, ir šio straipsnio 2 dalyje nurodyto pranešimo kopija.

ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalis nustato, kad kreditorius apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį. Tuo atveju, kai vienu iš nurodytų būdų pranešimo įteikti nepavyksta, kreditorius turi išsiųsti pranešimą įmonės buveinės adresu. Pranešimas laikomas įteiktu praėjus penkioms dienoms nuo jo išsiuntimo. Pranešime nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įsipareigojimams įvykdyti kreditorius nustato ne trumpesnį kaip 30 dienų laikotarpį nuo pranešimo įteikimo dienos. Teismų praktikoje šiuo klausimu yra išaiškinta, kad tokia tvarka yra skirta tam, jog ginčas, kilęs tarp kreditoriaus bei skolininko, būtų išspręstas nesikreipiant į teismą ir nekeliant pastarajam bankroto bylos, tai yra suteikiant galimybę atsiskaityti su kreditoriumi, ginčą išspręsti taikiai, arba kreiptis į teismą dėl kreditoriaus reikalavimo nuginčijimo ir pan. Bankroto bylos iškėlimas sustabdo normalią bendrovės veiklą, todėl šią normą aiškinant bei taikant atsižvelgiant į jos funkciją yra aišku, kad joje numatyta tvarka turi užtikrinti tai, kad ieškinys nebūtų bendrovei netikėtas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. sausio 18 d. išsiuntė pranešimą atsakovei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu atsakovė iki 2016 m. vasario 29 d. neįvykdys pranešime nurodytų reikalavimų pareiškėjai. Pranešimas atsakovei buvo išsiųstas jos buveinės adresu – J. Janonio g. 3, Panevėžys, registruotu paštu 2016 m. sausio 18 d. (b. l. 4), tačiau byloje nėra duomenų, jog pašto siunta buvo įteikta atsakovei. Byloje taip pat nėra duomenų ir apie tai, jog pareiškėja būtų siuntusi pakartotinį pranešimą atsakovei. Nors pareiškėja atskirajame skunde teigia, jog ji neturi pareigos pateikti teismui dokumento, patvirtinančio, jog toks pranešimas atsakovei buvo įteiktas, nes pagal ĮBĮ užtenka tik pranešimą išsiųsti registruotu laišku, tačiau su tokia pareiškėjos pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir pažymi, kad jeigu išsiuntus pranešimą atsakovei nėra duomenų apie tai, jog pranešimas atsakovei buvo įteiktas, tuomet kreditorius turi siųsti pakartotinį pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimą. Taigi, nagrinėjamuoju atveju, pareiškėja turėjo pateikti teismui dokumentus, jog 2016 m. sausio 18 d. pranešimas atsakovei buvo įteiktas, arba turėjo pakartotinai siųsti atsakovei pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą su įspėjimu įvykdyti prievolę per 30 dienų ir laikyti, kad toks pranešimas tinkamai įteiktas po 5 dienų nuo jo išsiuntimo ir tik po šio termino praėjus 30 dienų, pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kadangi pareiškėja nepateikė teismui duomenų apie tai, jog jos siųstas pranešimas atsakovei buvo įteiktas, arba, jog siųsto pranešimo nepavykus įteikti, atsakovei buvo išsiųstas pakartotinis pranešimas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja nesilaikė privalomos įstatyme nustatytos ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos (ĮBĮ 6 str. 2 d.) ir atsisakė priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei (CPK 137 str. 2 d. 3 p.).

Pareiškėja atskirajame skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jos reikalavo pateikti duomenis, jog antstolis grąžino jai vykdomuosius dokumentus, nes pareiškėja teikdama teismui pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo nurodė kitą pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindą, t. y., kad atsakovė laiku nemoka mokesčių ir kitų privalomų įmokų ir (arba) priteistų sumų (ĮBĮ 4 str. 3 p.). Su šiuo pareiškėjos argumentu apeliacinės instancijos teismas sutinka, nes, kaip jau buvo minėta, pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo galima, jeigu yra bent viena iš ĮBĮ 4 straipsnio 1, 2 ir 3 punktuose nustatytų sąlygų, tačiau būtina laikytis išankstinės neteisminės ginčų sprendimo tvarkos ir pareiškimą pateikti galima tik pasibaigus 6 straipsnio 2 dalyje nustatytam terminui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog išankstinė neteisminė ginčo dėl bankroto bylos iškėlimo sprendimo tvarka nustatyta siekiant išspręsti ginčą nekeliant bankroto bylos, o kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laikytinas ultima ratio gynybos priemone, kai išnaudoti visi pažeistų teisių gynimo būdai ir jie nedavė jokio teigiamo efekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2010). Todėl aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėja nepateikė duomenų apie antstolio grąžintus vykdomuosius dokumentus, nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės pagrįstą ir teisingą pirmosios instancijos teismo nutartį, kadangi prieš kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nebuvo laikytasi ikiteisminės ginčo sprendimo tvarkos, kuri yra privaloma.

Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas, todėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.). Taip pat pažymėtina, kad atsisakymas priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu neužkerta kelio pareiškėjai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei, tinkamai pasinaudojus ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarka.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. kovo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.