Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-1642-492/2015

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-11-30
Bylos Nr.: A-1642-492/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00582-2013-4
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas panaikintas, byla perduota nagrinėti iš naujo

Teisėjai: Arūnas Dirvonas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
Atsakovas: Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Baltlanta“

Kategorijos

15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-1642-492/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00582-2013-4Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1.; 15.2.3.2

„(S)“LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiųjų suinteresuotų asmenų Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Baltlanta“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija), dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Baltlanta“ 2013 m. vasario 20 d. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–5), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija), 8 000 000 Lt turtinę žalą ir 2 000 000 Lt neturtinę žalą, atsiradusią dėl Ministerijos neteisėtų veiksmų (neveikimo).

Pareiškėjas paaiškino, kad 2007 m. kovo 15 d. pateikė paraišką skirti finansinę paramą iš Europos Sąjungos (toliau – ir ES) struktūrinių fondų pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. 3D-96 1 punktu patvirtintas Gaires pareiškėjams, teikiantiems projektus paramai gauti 2007 metais pagal Lietuvos 2004–2006 metų bendrojo programavimo dokumento (toliau – ir BPD) Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemonės „Veikla, susijusi su žvejybos laivynu“ veiklos sritį „Laivų žvejybinės veiklos nutraukimas visam laikui“ (toliau – ir Gairės). Ši paraiška buvo užregistruota ir atitiko administracinės atitikties vertinimo kriterijus. 2007 m balandžio 23 d. Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA) Kontrolės departamento Klaipėdos skyrius atliko laivo „Kiras-1“ patikrą, pastabų nebuvo. NMA 2007 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. BR6-(10.14)-20125 atsakovas atmetė pareiškėjo paraišką dėl finansinės paramos suteikimo iš ES struktūrinių fondų, argumentuodama tuo, kad pateiktas projektas neatitinka Gairių 23.4.5 punkte nurodyto tinkamumo kriterijaus, nes Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Žuvininkystės departamentas) 2007 m. liepos 19 d. rašte Nr. R18-597 „Dėl duomenų pateikimo“ nurodyta informacija apie laivo „Kiras-1“ užsiėmimą žvejybine veikla pagal ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-1-11005-07 esančią medžiagą neatitinka tikrovės. Šį NMA sprendimą UAB „Baltlanta“ apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir VAAT), kuris 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimu skundą patenkino ir panaikino minėtą NMA sprendimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi paliko nepakeistą VAAT 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimą. Sprendime ir nutartyje nustatyta, jog laivas „Kiras-1“ atitiko Gairių 23.4.5 punkte nustatytus kriterijus. Be to, buvo konstatuota, kad būtent laivo žurnalas ir yra pagrindinis oficialus dokumentas, kuriame pateikiami duomenys apie laivo gyvenimą ir įvykius, todėl jis laikytinas patikimu nustatant žvejybos dienų skaičių. Pažymėjo, kad UAB „Baltlanta“ bei kiti asmenys Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu buvo išteisinti, o išteisinamasis nuosprendis buvo paliktas galioti išnagrinėjus bylą apeliacine bei kasacine tvarkomis (Vilniaus apygardos teismo 2011-06-23 nutartis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-01-31 nutartis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. sausio 31 d. nutartyje nurodė, kad laivas „Kiras-1“ per paskutinius du 12 mėnesių laikotarpius iki paraiškos paramai gauti pateikimo, žvejojo jūroje daugiau kaip 75 dienas, todėl visiškai atitiko Gairių 23.4.5 punkte nustatytą kriterijų, o Žuvininkystės departamento 2007 m. liepos 19 d. raštas Nr. R 18-597 dėl laivo „Kiras-1“ žvejybos dienų skaičiaus patvirtino tikrovę atitinkantį faktą, pagrįstą laivo žurnalo ir kitais rašytiniais duomenimis. NMA, priimdama neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, sutrukdė pareiškėjui pasinaudoti finansine parama. Pareiškėjas patyrė žalą, nes negavo iš Europos struktūrinių fondų pagal Lietuvos 2004–2006 m. BPD 8 000 000 Lt ir nebegali ja pasinaudoti. Be to, UAB „Baltlanta“ patyrė didelių papildomų finansinių nuostolių, nes metus laiko laivas „Kiras-1“ išbuvo prišvartuotas prie krantinės Klaipėdos uoste (uosto rinkliavos, minimalios įgulos išlaikymas, kuras, elektra ir kiti būtini darbai išlaikyti laivą ant vandens). Pareiškėjas patyrė ir neturtinę žalą, t. y. įvairius nepatogumus, nes, atmetus paraišką ir pareiškus kaltinimus, jis negalėjo iš bankų gauti paskolų apyvartinėms lėšoms, patyrė pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, informacija apie atmestą paraišką ir pareikštus kaltinimus buvo viešai paskelbta per įvairias žiniasklaidos priemones. Vadovaujantis 1999 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2792/1999, nustatančio išsamias Bendrijos struktūrinės paramos žuvininkystės sektoriuje taisykles ir tvarką (su paskutiniaisiais pakeitimais, padarytais 2005 m. kovo 16 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 485/2005) 19 straipsniu bei Europos bendrijos sutarties 87–89 straipsniais, kuriuose išdėstytos valstybės pagalbos teikimo taisyklės, tam, kad pagal BPD žuvininkystes priemones skirta valstybės pagalba būtų laikoma teisėta, atsakovas privalo turėti pagalbos schemą bei numatyti lėšas, kad, esant nenumatytai situacijai ir nepasiteisinus tam tikriems veiksmams, pareiškėjui būtų galima kompensuoti negautos paramos dydį. 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/1999 38 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės visų pirma prisiima atsakomybę už finansinę pagalbos kontrolę ir tam tikslui imasi priemonių, kad užkirsti kelią netikslumams, ir nuolat informuoja Komisiją apie administracinių ir teisminių procesų eigą. Šio Reglamento 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog ne vėliau nei per šešis mėnesius nuo išlaidų tinkamumo termino pabaigos šalys narės pateikia Europos Komisijai baigiamąją (galutinę) programos įgyvendinimo ataskaitą. Finansų ministerija 2010-09-24 Europos Komisijai pateikė BPD galutinę įgyvendinimo ataskaitą ir galutinę mokėjimo paraišką. Pagal šio Reglamento nuostatas buvo privalu informuoti Europos Komisiją, kad dėl objektyvių ir nenumatytų priežasčių negalima laiku įgyvendinti finansinės pagalbos suteikimo. Atsakovas neturėjo su Europos Komisija suderintų valstybės pagalbos schemų ir nebuvo svarstomas klausimas dėl šių lėšų skyrimo atidėjimo / sustabdymo, piniginės lėšos nebuvo rezervuotos, todėl atsakovas savo neteisėtais veiksmais sukūrė teisiškai neapibrėžtą situaciją, kuri nesuderinama su gero viešojo administravimo, aiškumo ir teisinės valstybės principais. Pagal Gairių 78 straipsnį galutinį sprendimą dėl projekto finansavimo priima Ministerija, vadovaudamasi NMA pateiktomis projektų paraiškų vertinimo ataskaitomis. Pridedamas 2013 m. sausio 17 d. Ministerijos raštas patvirtina, kad NMA Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamentas 2012 m. rugsėjo 18 d. paraiškų vertinimo rezultatų suvestinėje / atskaitoje Nr. SV-239 pripažino pareiškėjo projektą tinkamu gauti 8 000 000 Lt paramą pagal BPD priemonę. Ministerija minėtame rašte nurodė, jog pareiškėjo paraiška negali būti toliau administruojama, nes paramos sutartys pagal BPD priemonę galėjo būti sudaromos iki 2008 m. liepos 1 d. išlaidų tinkamumo finansuoti iš BPD laikotarpis baigėsi 2009 m. birželio 30 d., o projekto „Žvejybos laivo „Kiras-1“ žvejybinės veiklos nutraukimas visam laikui“ veiklos iki to laikotarpio nebuvo apmokėtos BPD lėšomis ir nebuvo pripažintos deklaruotinomis Europos Komisijai. Pareiškėjui nepagrįstai atėmus galimybę pasinaudoti parama, jam buvo padaryta turtinė ir moralinė žala. Pareiškėjas turtinę žalą kildina iš neteisėtų Ministerijos veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad ji savalaikiai nesiėmė visų įmanomų priemonių, neinformavo Europos Komisijos apie šią situaciją, nesudarė pagalbos schemos bei numatė lėšų šio klausimo sprendimui. Nurodė, kad yra visuma viešosios atsakomybės sąlygų: nurodytos valdžios institucijos neteisėti veiksmai ar neveikimas, žalos padarymo faktas ir priežastinis ryšys tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Atsiliepimas

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija, kuri yra ir trečiasis suinteresuotas asmuo, atsiliepime (I t., b. l. 53–58) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad valstybė narė, planuodama BPD prioritetus, priemones, BPD taip pat numatė ir lėšas tiems prioritetams ir priemonėms įgyvendinti. Todėl įgyvendinant BPD priemones, kurios iš dalies finansuojamos taip pat ir iš Žuvininkystės orientavimo finansinės priemonės (toliau – ir ŽOFP), buvo galima išmokėti tiek viešosios paramos lėšų, kiek joms yra numatyta BPD. Siekiant BPD priemonėms skirti paramos sumą, didesnę nei numatytoji BPD finansiniame plane, valstybė narė privalėtų patvirtinti valstybės pagalbos teikimo schemas. Paaiškino, kad, priešingai nei skunde nurodė pareiškėjas, reglamento (EB) Nr. 2792/1999 19 straipsnis numato valstybės narės teisę, bet ne pareigą, jei yra poreikis, teikti BPD priemonėms finansavimą, viršijantį numatytą BPD, ir tokia pagalba gali būti teikiama pagal patvirtintas valstybės pagalbos schemas. Pagal Institucijų, atsakingų už Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų, skirtų Lietuvos 2004–2006 metų bendrojo programavimo dokumentui įgyvendinti, administravimą, atsakomybės ir funkcijų paskirstymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 649 (Žin., 2001, Nr. 48-1676; 2005, Nr. 51-1700) (toliau – ir Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo taisyklės), 4 punktą vadovaujančioji institucija yra Finansų ministerija. Pagal Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo taisykles teikti informaciją Europos Komisijai apie BPD įgyvendinimo eigą yra pavesta vadovaujančiajai institucijai. Pagal Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo taisyklių 7.2 punktą mokėjimo institucija, kurios funkcijas atlieka Finansų ministerija, valdo iš Europos Komisijos gautas ES struktūrinių fondų lėšas. Pažymėjo, jog Ministerija veikė taip, kaip pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo veikti, ir, vykdydama jai pavestas funkcijas, neatliko pareiškėjo atžvilgiu jokių teisės aktuose draudžiamų veiksmų. Nurodė, kad ne dėl tariamai neteisėtų Ministerijos veiksmų pareiškėjas negali pasinaudoti finansine parama pagal BPD, tačiau dėl to, jog užsitęsus teismo procesams dėl NMA 2007 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo Nr. BR6-(10.14)-20125 baigėsi BPD įgyvendinimo laikotarpis. Vadovaujantis Lietuvos 2004–2006 m. bendrojo programavimo dokumento priemonių ir projektų, finansuojamų įgyvendinant šias priemones, administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. sausio 28 d. įsakymu Nr. 1K-033 (toliau – ir Administravimo ir finansavimo taisyklės), nuostatomis paramos sutartys pagal BPD priemonės „Veikla, susijusi su žvejybos laivynu“ veiklos sritį „Laivų žvejybinės veiklos nutraukimas visam laikui“ galėjo būti sudaromos iki 2008 m. liepos 1 d. (Administravimo ir finansavimo taisyklių 9 p.), o visos projektų, kuriems įgyvendinti skiriama parama, veiklos turėjo būti įgyvendintos, projektų, finansuojamų įgyvendinant BPD priemones, išlaidos turėjo būti paramos lėšomis apmokėtos ir pripažintos deklaruotinomis Europos Komisijai nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. (Administravimo ir finansavimo taisyklių 10 p.). Pažymėjo, kad priteistinomis negautomis pajamomis negali būti tokios pajamos, kurių gavimas yra hipotetinis, grindžiamas prielaidomis net ir tuo atveju, jei atsakovas pareiškėjo atžvilgiu būtų elgęsis teisėtai. Atkreipė dėmesį į tai, kad projekto paraiškos pateikimo faktas savaime nereiškia, kad paraiškoje nurodyta projektui įgyvendinti prašoma paramos suma besąlygiškai bus išmokėta pareiškėjui. Paramos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo atvejai ar Lietuvos Respublikos ir (ar) ES teisės aktų reikalavimų, kiek jie yra susiję su projekto įgyvendinimu, nesilaikymas, yra laikomi pažeidimais, dėl kurių gali būti priimami sprendimai dėl paramos sutarties nutraukimo ir paramos lėšų (ar jų dalies) susigrąžinimo. Taigi vienkartinė kompensacija paramos gavėjui būtų išmokėta tik tokiu atveju, jei pastarasis ne vėliau kaip iki paramos sutartyje numatyto termino įvykdytų Gairėse pareiškėjams ir paramos sutartyje numatytus įsipareigojimus. Taigi pareiškėjo tariamai patirta žala dėl negalėjimo pasinaudoti 8 000 000 Lt dydžio parama pagal BPD negali būti laikoma priteistinomis negautomis pajamomis, nes paramos lėšų gavimas projektui įgyvendinti yra tik hipotetinis, tikėtinas, be to, tai prieštarautų turtinės žalos atlyginimo instituto esmei – atkurti realius, o ne menamus turtinius praradimus. Laikėsi pozicijos, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų apie patirtus nuostolius dėl laivo „Kiras-1“ buvimo prišvartuoto prie krantinės Klaipėdos uoste. Atsakovas taip pat mano, kad pareiškėjo informavimas apie negalimumą toliau administruoti jo pateiktos paraiškos negalėjo sukelti pareiškėjui kažkokių nepatogumų, pabloginti reputaciją ar pažeminti pareiškėją, o ši informacija nebuvo paviešinta per žiniasklaidą. Mano, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo reikalaujamos piniginės kompensacijos dydį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NMA atsiliepime (I t. b. l. 75–77) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

NMA paaiškino, kad LVAT administracinėje byloje Nr. A525-1625/2012 nagrinėjo paraiškos atitiktį Gairių 23.4.5 punkte numatytam kriterijui, tačiau Gairėse paramos gavėjams yra keliami ir kiti reikalavimai, kurie šioje byloje nebuvo nagrinėjami. Pagal Gairių 46 punktą NMA turi kompetencija vertinti, ar pateikta paraiška atitinka kitus Gairėse numatytus kriterijus. Be to, LVAT 2012 m. gegužės 14 d. nutartyje akcentavo, kad sprendimas šioje administracinėje byloje savaime neįpareigoja atsakovo priimti teigiamą sprendimą dėl paramos skyrimo Bendrovei, nes toks sprendimas gali būti priimtas tik įvertinus, ar paraiška atitinka kitus Gairėse įtvirtintus reikalavimus. Pažymėjo, kad NMA pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių veiksmų, kuriuos draudžia atlikti įstatymai. Net jeigu NMA ir būtų pareiškėjo paraišką įvertinusi kaip tinkamą gauti paramą, tai nebūtų reiškę, kad pareiškėjas tikrai būtų tinkamai įgyvendinęs projektą ir gavęs paramą. Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų laivo „Kiras-1“ išlaikymo išlaidas ir patirtą neturtinę žalą. Paaiškino, kad pareiškėjas nurodė, jog neturtinę žalą patyrė jam pareiškus kaltinimus, tačiau tyrimą vykdė Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, dėl jos veiksmų pareiškėjas galimai patyrė neturtinę žalą. Kiti NMA argumentai iš esmės buvo analogiški Ministerijos atsiliepime nurodytiems nesutikimo su skundu motyvams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Finansų ministerija atsiliepime (II t., b. l. 180–186) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas suabsoliutina savo teisę gauti ES struktūrinę paramą. Pareiškėjo teisė į ES struktūrinę paramą priklausė nuo teisės aktais įtvirtintų pareigų įvykdymo. Su pareiškėju nebuvo pasirašyta paramos sutartis, todėl valstybė neprivalėjo informuoti Europos Komisijos apie teismines procedūras, susijusias su šia paraiška. Visas numatytas skirti paramos lėšas Ministerija paskirstė 2008 m., kai dar nebuvo įsiteisėjęs nė vienas teismo sprendimas, susijęs su pareiškėjo paraiška, o Ministerija neturi teisinių galimybių išskirti lėšų rezervo projektams, dėl kurių vyksta teisminiai ginčai. Kiti Finansų ministerijos argumentai iš esmės buvo analogiški Ministerijos ir NMA atsiliepimuose nurodytiems nesutikimo su skundu motyvams.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Baltlanta“ skundą tenkino iš dalies. Priteisė UAB „Baltlanta“ iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, 8 000 000 Lt (aštuonis milijonus litų) (2 316 960,10 EUR) turtinei žalai atlyginti. Sprendimo vykdymą atidėti iki 2015 m. birželio 30 d. Kitą skundo dalį atmetė. Grąžino pareiškėjui UAB „Baltlanta“ sumokėtą žyminį mokestį – 100 Lt (vieną šimtą litų) (28,96 EUR) (AB Swedbank banko 2013-02-14 mokėjimo nurodymas Nr. 31673).

Teismas nustatė, kad įsiteisėjus VAAT sprendimui, NMA atliko pakartotinio vertinimo procedūrą ir pateikė išvadą, kad projektas tinkamas gauti 8 000 000 Lt paramą pagal Lietuvos 2004-2006 metų bendrojo programavimo dokumento (BPD) Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemonės „Veikla, susijusi su žvejybos laivynu“ veiklos sritį „Laivų žvejybinės veiklos nutraukimas visam laikui“. Ministerija, kuri priima galutinį sprendimą dėl projekto finansavimo, 2013 m. sausio 17 d. rašte nurodė pareiškėjui, kad jo paraiška negali būti toliau administruojama.

Šalies argumentai

Teismas pareiškėjo prašymu 2013 m. birželio 25 d. nutartimi kreipėsi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo šiais klausimais: 1) ar Reglamento Nr. 1260/1999 38 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, nustatančios valstybės narės pareigą informuoti Europos Komisiją apie administracinių ir teisminių procesų eigą bei bendradarbiauti su Europos Komisija, turėtų būti aiškinamos kaip įpareigojančios valstybę narę informuoti Europos Komisiją apie visus teisminius ginčus dėl įgyvendinančiosios, tarpinės, vadovaujančiosios ir mokėjimo institucijų veiksmų arba neveikimo, susijusių su paraiškos vertinimu, atranka, sprendimo dėl paramos skyrimo priėmimu ir projekto įgyvendinimu; 2) ar Reglamento Nr. 2792/1999 19 straipsnis turėtų būti aiškinamas kaip įpareigojantis valstybę narę turėti sudarytas pagalbos schemas bei numatyti lėšas, suderintas su Europos Komisija, tiems atvejams, kai teismuose yra nagrinėjami teisminiai ginčai dėl įgyvendinančiosios, tarpinės, vadovaujančiosios ir mokėjimo institucijų veiksmų arba neveikimo, susijusių su paraiškos vertinimu, atranka, sprendimo dėl paramos skyrimo priėmimu ir projekto įgyvendinimu; 3) ar Komisijos sprendimu Nr. COM(2006)3424 patvirtintų Gairių dėl struktūrinių fondų paramos (2000–2006 m.) teikimo pabaigos 6 ir 7 dalies nuostatos turi būti aiškinamos kaip įpareigojančios valstybę narę informuoti Europos Komisiją apie visus teisminius ginčus dėl įgyvendinančiosios, tarpinės, vadovaujančiosios ir mokėjimo institucijų veiksmų arba neveikimo, susijusių su paraiškos vertinimu, atranka, sprendimo dėl paramos skyrimo priėmimu ir projekto įgyvendinimu ir spręsti, ar tokią operaciją reikėtų visai arba iš dalies iki galutinio termino atšaukti iš programos ir (arba) pakeisti kita operacija ir t.t., ar tokią operaciją palikti programoje, ar imtis kitų veiksmų, užtikrinančių sprendimo dėl paramos skyrimo tinkamą įgyvendinimą, pasibaigus teisminiams ginčams; 4) ar tai, kad nagrinėjamoje byloje taikytinoje nacionalinėje teisėje nėra įtvirtinta konkrečių nuostatų, kuriose būtų nustatytos atitinkamų valstybės valdžios institucijų funkcijos, kai vyksta teisminiai ginčai dėl įgyvendinančiosios, tarpinės, vadovaujančiosios ir mokėjimo institucijų veiksmų arba neveikimo, susijusių su paraiškos vertinimu, atranka, sprendimo dėl paramos skyrimo priėmimu ir projekto įgyvendinimu, t. y. nėra nustatyta, kad atitinkamos valstybės valdžios institucijos turėtų pareigą informuoti Europos Komisiją apie vykstančius teismo procesus bei imtis tam tikrų priemonių, kad paramai, dėl kurios skyrimo vyksta ginčai, numatytos lėšos būtų rezervuotos iki tol, kol galutinai bus išspręstas klausimas dėl paramos skyrimo, yra suderinama su Reglamento Nr. 1260/1999 38 straipsnyje įtvirtinta valstybės narės pareiga informuoti Europos Komisiją apie administracinių ir teisminių procesų eigą bei bendradarbiauti su Europos Komisija, Reglamento Nr. 2792/1999 19 straipsniu ir Komisijos sprendimu Nr. COM(2006)3424 patvirtintų Gairių dėl struktūrinių fondų paramos (2000–2006 m.) teikimo pabaigos 6 ir 7 dalies reikalavimais.

Žemesnės instancijos teismas

Teisme 2014 m. rugsėjo 10 d. gautas ESTT (antrosios kolegijos) 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimas byloje Nr. C-410/13, kuriame konstatuota, kad 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų, 38 straipsnio 1 dalies e punktą, 1999 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2792/1999, nustatančio išsamias Bendrijos struktūrinės paramos žuvininkystės sektoriui taisykles ir tvarką, iš dalies pakeisto 2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2369/2002, 19 straipsnį ir 2006 m. rugpjūčio 1 d. Komisijos sprendimu COM(2006) 3424 galutinis patvirtintų Gairių dėl struktūrinių fondų paramos (2000–2006 m.) teikimo pabaigos 6 ir 7 dalis reikia aiškinti taip, kad pagal juos atitinkamos viešosios valdžios institucijos neturi pareigos informuoti Europos Komisijos apie ginčą, teisme vykstantį dėl administracinio sprendimo, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, susijusio su paraiškos dėl finansinės paramos skyrimo tinkamumu, ar imtis būtinų priemonių, kad paramai, dėl kurios skyrimo vyksta šis ginčas, numatytos lėšos būtų rezervuotos, kol galutinai bus išspręstas klausimas dėl paramos skyrimo. Šiame sprendime pažymėta, kad ginčijamos ES teisės nuostatos neturi poveikio ieškiniui dėl valstybės atsakomybės, pareikštam remiantis tariamu nacionalinės teisės pažeidimu.

Remdamasis šiuo sprendimu teismas darė išvadą, kad Ministerijos (jos darbuotojų) neteisėti veiksmai (neveikimas), susiję su tam tikrų ES teisės aktų, nagrinėtų byloje Nr. C-410/13, taikymu, neįrodyti, todėl Lietuvos valstybei negali kilti žala šiuo pagrindu.

Spręsdamas dėl nacionalinės teisės pažeidimo teismas rėmėsi Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo taisyklėmis (2005-04-18 redakcija, galiojusi priimant NMA 2007-08-03 sprendimą Nr. BR6-(10.14)-20125). Nurodė, kad Ministerija paramos skyrimo procese dalyvauja kaip tarpinė institucija. Pagrindinės tarpinės institucijos funkcijos – nagrinėti skundus dėl įgyvendinančios institucijos – NMA – priimtų sprendimų ir priimti sprendimus dėl paramos skyrimo. Byloje nustatyta, kad NMA 2007 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. BR6-(10.14)-20125 atmetus pareiškėjo paraišką dėl finansinės paramos suteikimo iš ES struktūrinių fondų, pareiškėjas 2007 m. rugpjūčio 13 d. skundu kreipėsi į Ministeriją kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją (gauta 2007-08-14) su prašymu panaikinti NMA sprendimą, pripažinti paraišką tinkama ir priimti sprendimą dėl paramos skyrimo. Ministerija Komisijos probleminiams skundams nagrinėti posėdžio, vykusio 2007 m. rugpjūčio 23 d. metu nusprendė grąžinti NMA pakartotinai įvertinti projekto atitikimą Gairių 23.4.5 punkte nurodytam tinkamumo kriterijui. Ministerija 2007 m. spalio 16 d. atsakė pareiškėjui, kad Komisija probleminiams skundams nagrinėti nusprendė grąžinti Agentūrai pakartotinai įvertinti projekto atitiktį Gairių 23.4.5 punkte nustatytam projektų tinkamumo kriterijui. Byloje nėra duomenų, kad NMA būtų atlikusi pakartotinį vertinimą 2007 m. Pareiškėjas, nelaukdama Ministerijos, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos, sprendimo dėl pateikto skundo, 2007 m. rugpjūčio 24 d. skundu kreipėsi į VAAT.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad, vykstant teisminiams ginčams, pareiškėjas su 2007 m. rugsėjo 10 d. paklausimu kreipėsi į NMA klausdamas, ar, siekiant išvengti didesnių nuostolių, yra išimtinė galimybė prižiūrint NMA supjaustyti laivą „Kiras-1“. Pareiškėjas 2008 m. balandžio 14 d. raštu kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją ir Finansų ministeriją, prašydamas pranešti, ar išimties tvarka bus paskirtas Žemės ūkio ministerijos atstovas stebėti laivo „Kiras-1“ išvykimą supjaustymui ir jo supjaustymo procesą, ir informuoti, kokia tvarka ir iš kokių lėšų palikus galioti VAAT 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priėmus teigiamą NMA sprendimą bus kompensuota bendrovei. Į šį raštą pareiškėjui (kopija Žemės ūkio ministerijai) atsakė Finansų ministerija 2008 m. birželio 9 d. raštu Nr. ((4.73.22-04)-5K-0811412)-6K-0806604, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad, įsiteisėjus teismo sprendimui, NMA turės atlikti pakartotinį projekto paraiškos vertinimą; BPD priemonei „Veikla, susijusi su žvejybos laivynu“ likusios paramos lėšos bus paskirstytos projektams, pateiktiems šiais metais, t. y. 2008 m. vasario 28 d.–2008 m. kovo 19 d.; Žemės ūkio ministerijai priėmus sprendimą dėl paramos skyrimo šiems projektams bei pasirašius paramos sutartis bus paskirstyta 100 proc. numatytų paramos lėšų; nėra galimybės išmokėti viešosios paramos lėšų daugiau nei šioms priemonėms numatyta BPD, nes tokiu būdu būtų pažeistos Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos valstybės pagalbos taisyklės; jeigu, įgyvendinant BPD žuvininkystės priemones, viršijama BPD finansiniame plane nustatyta paramos suma, šiai paramai turi būti taikomi Europos Bendrijos sutarties 27, 88 ir 89 straipsniai, kuriuose išdėstytos valstybės pagalbos teikimo taisyklės; kad valstybės pagalba būtų laikoma teisėta, Žemės ūkio ministerija privalo turėti arba 1) atitinkamą (-as) galiojančią (-ias) pagalbos schemą (-as), pagal kurią (-ias) galima būtų teikti individualią pagalbą pareiškėjams, pateikusiems projektų paraiškas pagal BPD žuvininkystės priemones, arba 2) patvirtintą ad hoc individualią pagalbą; Žemės ūkio ministerija tokių (su Europos Komisija suderintų) valstybės pagalbos schemų neturi. Ministerija pareiškėjui į jo 2008 m. balandžio 14 d. prašymą neatsakė Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat nustatė, kad 2007 m. kovo 9 d. –2007 m. kovo 30 d. vykusiam kvietimui teikti paraiškas pagal BPD priemonės „Veikla, susijusi su žvejybos laivynu“ veiklos sritį „Laivų žvejybinės veiklos nutraukimas visam laikui“ buvo pateiktos 3 paraiškos, įskaitant ir pareiškėjo, tačiau visos jos buvo pripažintos netinkamomis gauti paramą, todėl nepaskirta 8 000 000 Lt parama laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio mėnesio iki 2008 m. birželio mėnesio buvo paskirstyta pagal kitus kvietimus teiktoms paraiškoms. Laivas „Kiras-1“ buvo supjaustytas ir 2008 m. liepos 22 d. išregistruotas iš Lietuvos Respublikos jūrų laivų registro dėl laivo atidavimo į metalo laužą, t. y. laivo „Kiras-1“ žvejybinė veikla buvo nutraukta visam laikui.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų ir proceso šalys teismo posėdžiuose nėra pateikusios informacijos, jog Žemės ūkio ministerija, gavusi 2008 m. balandžio 14 d. pareiškėjo raštą ir 2008 m. birželio 9 d. Finansų ministerijos raštą, būtų ėmusis kokių nors veiksmų, susijusių su valstybės pagalbos schemos sukūrimu, ar kitų veiksmų, kuriais būtų sprendžiamas klausimas dėl paramos pareiškėjui skyrimo tuo atveju, jei įsiteisės VAAT 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimas. Tuo metu jau buvo aišku, kad, įsiteisėjus VAAT 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimui, bus pasibaigęs terminas skirti BPD paramos lėšas.

Teismas pripažino, kad Ministerijai atsisakius toliau administruoti pareiškėjo paraišką ir skirti 8 000 000 Lt paramą, nors jis ir yra pripažinta tinkama tokiai paramai gauti pareiškėjas, patyrė 8 000 000 Lt turtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad įvairių institucijų (NMA, Žemės ūkio ministerijos, Finansų ministerijos, teisėsaugos institucijų) veiksmai (neveikimas) lėmė tai, kad klausimo dėl pareiškėjo tinkamumo gauti paramą išsprendimas užtruko beveik 5 metus, ir dėl to yra praleisti terminai skirti paramą iš BPD programos lėšų, į kurias pretendavo pareiškėjas. Akcentavo, kad tiek pagal galiojusį, tiek pagal galiojantį teisinį reguliavimą, tiek pagal suformuotą teismų praktiką galutinį sprendimą dėl paramos skyrimo priima tarpinė institucija – Žemės ūkio ministerija. Taigi būtent šiai institucijai tenka pareiga spręsti klausimus dėl paramos skyrimo net ir tuo atveju, kai yra pasibaigę terminai skirti paramą iš BPD programos lėšų. Iš byloje esančių kai kurių dokumentų nustatyta, kad Žemės ūkio ministerija pripažįsta, jog turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl žalos atlyginimo pareiškėjui (Žemės ūkio ministerijos 2012-10-08 raštas Finansų ministerijai (I t., b. l. 67–69), Žemės ūkio ministerijos 2013-01-17 raštas NMA (I t., b. l. 79–80)). Netgi buvo priimtas sprendimas kreiptis į Finansų ministeriją dėl galimybės rasti lėšų žalos išmokėjimui pareiškėjams, kuriems parama negali būti išmokėta dėl pasibaigusio paramos programų įgyvendinimo laikotarpio, o, nesant galimybių Finansų ministerijai išspręsti šios problemos, kreiptis į Ministro Pirmininko tarnybą dėl finansavimo klausimo sprendimo tarpinstituciniu lygiu (nors šis sprendimas teismui nebuvo pateiktas, tačiau tokia informacija pateikiama Žemės ūkio ministerijos 2013-01-17 rašte NMA (t. 1, b. l. 79–80)).

Teismas atkreipė dėmesį į anksčiau cituotą Finansų ministerijos 2008 m. birželio 9 d. raštą pareiškėjui, kurio kopija pateikta Žemės ūkio ministerijai, kuriame yra nurodytos kelios galimybės, kaip Žemės ūkio ministerija galėjo spręsti susidariusią situaciją. Atkreiptas dėmesys, kad šio rašto pateikimo Žemės ūkio ministerijai metu dar nebuvo pasibaigęs BPD paramos lėšų skyrimo laikas, tačiau buvo sustabdytas administracinės bylos nagrinėjimas LVAT 2008 m. balandžio 10 d. nutartimi ir buvo galima pagrįstai manyti, kad klausimas dėl pareiškėjo tinkamumo paramai gauti iki paramos skyrimo laiko pasibaigimo nebus išspręstas. Be to, nors VAAT 2007 m. gruodžio27 d. sprendimas nebuvo įsiteisėjęs, tačiau šiuo sprendimu buvo nuspręsta, kad pareiškėjas atitinka Gairių 23.4.5 punkte nustatytą tinkamumo kriterijų. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, kad Žemės ūkio ministerija privalėjo spręsti klausimą, iš kokių lėšų bus skiriama parama pareiškėjai, jeigu bus nuspręsta, kad pareiškėjas yra tinkamas gauti paramą. Kokiomis priemonėmis Žemės ūkio ministerija turėjo (turi) naudotis, siekdama išspręsti šį klausimą (ar ji galėjo (turėjo) panaudoti Finansų ministerijos rašte nurodytą (-as) priemonę (-es) ar rinktis kitas priemones), yra Žemės ūkio ministerijos diskrecija.

Teismas akcentavo, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas. Negalima tokia situacija, kai asmuo, patyręs žalą, negalėtų gauti teisingo žalos atlyginimo. Pažymėjo, kad Žemės ūkio ministerijai šiame paramos skyrimo procese tenka itin reikšminga funkcija, nes ji priima galutinį sprendimą dėl paramos skyrimo. Žemės ūkio ministerija yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje vadovaujasi atsakingo valdymo ir kitais viešojo administravimo principais, įtvirtintais Konstitucijoje, Viešojo administravimo įstatyme ir kituose teisės aktuose. Atsakingo valdymo principas suponuoja Žemės ūkio ministerijai pareigą spręsti, kaip bus sprendžiamas klausimas, jei įvyktų taip, kaip įvyko šioje byloje, t. y pareiškėjas pripažintas tinkamas paramai gauti pasibaigus terminui, iki kurio buvo galima skirti paramą iš BPD programos lėšų. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad buvo (yra) galimybė spręsti šį klausimą. Ministerija, veikdama atsakingai ir rūpestingai, turėtų numatyti tokią situaciją, kuri susidarė nagrinėjamoje byloje, ir rasti tinkamus tokios situacijos sprendimo būdus. Teismas pažymėjo, kad tai nėra pirmas atvejis, kai kyla klausimas dėl projektų finansavimo pasibaigus terminui skirti lėšas iš ES struktūrinių fondų (pvz., minėtoje VAAT nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-2557-121/2011 buvo nagrinėjama panaši situacija). Taigi daryta išvada, kad Žemės ūkio ministerija, savalaikiai neišsprendusi klausimo dėl paramos lėšų skyrimo galimybių ir nesiėmusi priemonių dėl tam tikro mechanizmo sukūrimo, kuris leistų išmokėti lėšas net ir tuo atveju, kai pasibaigia terminas paramai skirti, taip pat 2013 metais nuspręsdama, kad paramos paraiška toliau negali būti administruojama, tačiau realiai nespręsdama klausimo dėl būdų, kaip turėtų būti išmokamos pareiškėjo negautos lėšos, o perkeldama šio klausimo sprendimą teismui, elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai, pažeidė konstitucinį atsakingo valdymo principą. Taigi Žemės ūkio ministerijos neveikimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu.

Teismas pažymėjo, kad paramos tikslas buvo kompensacinis, t. y. jeigu įmonė supjausto laivą, ji gauna paramą (kompensaciją) dėl to, kad visam laikui nutraukiama to laivo žvejybinė veikla. Atkreiptas dėmesys, kad pareiškėjas pasiekė paramos skyrimo tikslą – UAB „Baltlanta“ priklausęs laivas „Kiras-1“ buvo supjaustytas ir 2008 m. liepos 22 d. išregistruotas iš Lietuvos Respublikos jūrų laivų registro dėl laivo atidavimo į metalo laužą, t. y. laivo „Kiras-1“ žvejybinė veikla buvo nutraukta visam laikui. Teismas laikė nepagrįstu Ministerijos ir NMA argumentą, kad pareiškėjo prašoma priteisti turtinė žala yra tik hipotetinė, tikėtina, tačiau realiai nepatirta. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas realiai negavo 8 000 000 Lt paramos, nors jo paraiška galiausiai buvo pripažinta tinkama gauti paramą, o kitos dvi pateiktos paraiškos buvo pripažintos netinkamomis gauti paramą. Kol vyko ginčas dėl pareiškėjo paraiškos tinkamumo, nepaskirta 8 000 000 Lt parama buvo paskirstyta pagal kitus kvietimus teiktoms paraiškoms. Visa tai rodo, kad nebuvo (nėra) kitų kliūčių pareiškėjui realiai gauti jo prašomą 8 000 000 Lt paramą, išskyrus tai, kad baigėsi terminas skirti lėšas pagal BPD priemonę. Taigi teismas darė išvadą, kad Ministerijos neveikimo pasekmė – pareiškėjui neišmokėta 8 000 000 Lt paramos suma, t. y. jis patyrė realią turtinę žalą. Atsižvelgus į tai, kad yra nustatytos visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Žemės ūkio ministerijos, priteista 8 000 000 Lt turtinė žala.

Teismas, šioje byloje esančių įrodymų kontekste įvertinęs visus neturtinės žalos kompensacijos dydžiui reikšmingus kriterijus, konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė pakankamų duomenų, kurie patvirtintų, jog dėl neteisėto Ministerijos neveikimo pareiškėjo dalykinė reputacija sumenko, pakito santykiai su kontrahentais tokia apimtimi, kad pakankamai reikšmingai ir neigiamai paveikė jo kaip juridinio asmens veiklos vertinimą, sutrikdė veiklą. Taigi, teismo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas neturtinę žalą patyrė dėl šioje byloje nustatyto Ministerijos neteisėto neveikimo.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovo atstovas yra valstybės biudžeto asignavimų valdytojas, sprendimas priimamas biudžetinių metų pabaigoje, atsakovo atstovui reikės atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su finansinių išteklių gavimu, šiam sprendimui įvykdyti, siekdamas nesukelti neproporcingų sunkumų atsakovo atstovui, vadovaudamasis lygiateisiškumo, proporcingumo, protingumo ir teisingumo principais, konstatavo, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą iki 2015 m. birželio 30 d.

III.

Atsakovas Lietuvis valstybė, atstovaujama Ministerijos, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas pažymi, kad Agentūra, priimdama 2007 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą atmesti paraišką, rėmėsi informacija apie laivo „Kiras-1“ užsiėmimą žvejybine veikla pagal ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-1-11005-07 esančią medžiagą. Be to, laivas negali būti supjaustytas prieš pasirašant paramos sutartį. Nurodo, kad pareiškėjas, savavališkai supjaustydamas laivą, užkirto įgyvendinančiai institucijai kelią galimybę tikrinti, kaip projektas įgyvendinamas, todėl projektas nebuvo tinkamas paramai gauti. Remiasi viešojoje teisėje galiojančiu principu galima tai, kas leistina. Mano, kad sprendžiant dėl žalos atlyginimo negalima remtis abstrakčiomis niekur neįtvirtintomis pareigomis. Mano, kad dėl pareiškėjo veiksmų (kreipimosi į teismą) negalėjo būti atliekas jo paraiškos administravimas. Pareiškėjui buvo žinomas paramos sutarčių sudarymo terminas. Mano, kad visos institucijos veikė, laikydamosi teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Nesutinka su teismo argumentu, kad nebuvo jokių kliūčių pareiškėjui gauti paramą. Mano, kad paraiška neatitiko Gairių 23.4.1, 23.4.7, 85 punktuose įtvirtintų reikalavimų, su pareiškėju nebuvo pasirašyta paramos sutartis. Laikosi pozicijos, kad pareiškėjas nepagrindė negautų pajamų (naudos) realumo; jo išlaidos dėl laivo švartavimo Klaipėdos uoste taip pat yra neįrodytos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Ministerija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą atmesti.

Nurodo analogiškus argumentus, kaip ir atsakovo skunde.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Finansų ministerija pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Finansų ministerija nesutiko, kad net ir pasibaigus finansinės paramos skyrimo laikotarpiui Žemės ūkio ministerijai lieka pareiga skirti paramą. Vertina, kad Ministerija patenkino pareiškėjo skundą dėl NMA 2007 m. rugpjūčio 3 d. sprendimo, todėl jos veiksmai negali būti laikomi neteisėtais. Sutinka su atsakovo vertinimu, kad paraiškos administravimas buvo sustabdytas dėl pareiškėjo veiksmų. Teismas nurodydamas Ministerijos pareigą užtikrinti galimybę gauti paramą po 2008 m. liepos 1 d. nenurodo jokio teisinio pagrindo, t.y. ES teisės akto ar nacionalinio teisės akto nuostatos, kuri suteiktų Ministerijai teisę pasibaigus finansinės paramos skyrimo laikotarpiui priimti sprendimus dėl paramos skyrimo ar jos rezervavimo. Šiuo klausimu remiasi ETT sprendimu, kuris pasak Finansų ministerijos, nurodė, jog nacionalinės institucijos neturi pareigos rezervuoti finansinės paramos lėšų, dėl kurių skyrimo vyksta teisminiai ginčai. Mano, kad teismas turėjo vertinti visų institucijų, kurias teismas įvardino, kaip prisėdėjusias prie to, kad klausimo dėl pareiškėjo tinkamumo paramai gauti skyrimo sprendimas užtruko 5 metus, veiksmus. Finansų ministerija pažymi, kad projektas yra laikomas projektu tada, kai jis yra praėjęs visus vertinimo etapus ir su projekto vykdytoju yra sudaryta paramos sutartis, todėl mano, kad pareiškėjo paraiška nebuvo tapusi projektu. Nurodo, kad kvietimas teikti paraiškas pagal Gaires vyko taikant ribotos trukmės paramos skyrimo procedūrą (konkurso būdu), kai paraiškų pateikiama didesnei sumai, nei numatyta parama pareiškėjams skiriama atrankos būdu, kurie naudos ir kokybės vertinime surinks daugiausiai balų. Net ir pasirašius paramos sutartį pareiškėjui yra nustatomos pareigos, kurių nevykdant, ar jas vykdant netinkamai gali būti priimtas sprendimas dėl paramos sutarties nutraukimo ir paramos lėšų grąžinimo, todėl laiko nepagrįstu teismo sprendimo motyvą, kad nebuvo jokių kliūčių pareiškėjui gauti paramą.

Atsiliepimas

Pareiškėjas UAB „Baltlanta“ pateikė atsiliepimą į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus, prašydamas apeliacinį procesą, pradėta pagal Lietuvos valstybės ir trečiojo suinteresuoto asmens Ministerijos apeliacinius skundus, nutraukti, o nusprendus šiuos skundus nagrinėti iš esmės – juos atmesti.

Šalies argumentai

Pareiškėjas iš esmės pritaria teismo sprendimo motyvams. Papildomai pažymi, kad atsakovas apeliaciniame skunde nurodo naujus pagrindus, kodėl negalėjo būti skirta parama, įtvirtintus Gairių 23.4.1, 23.4.7 ir 85 punktuose, o tai daryti apeliaciniame procese draudžiama. Pažymi, kad laivo pjaustymą pareiškėjas atliko ne savavališkai, o su paraišką įgyvendinančių institucijų žinia. Akcentuoja, kad NMA 2012 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjo paraišką pripažino tinkama paramai gauti. Laiko akivaizdžiu faktą, kad paramos sutartis nepasirašyta ir terminas pateikti deklaracijai apie pripažintinas apmokėtinomis pareiškėjo išlaidas Europos Komisijai praleistas dėl paramą administruojančios institucijos kaltės.

Pareiškėjas mano, kad galiojant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutarčiai, kuria buvo atsisakyta priimti Ministerijos apeliacinius skundus, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo esant toms pačioms aplinkybėms šiuos skundus priimti, todėl apeliacinis procesas turi būti nutrauktas.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo NMA pateikė atsiliepimą į atsakovo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų Žemės ūkio ministerijos ir Finansų ministerijos apeliacinius skundus, nurodydama, kad palaiko šiuos apeliacinius skundus.

NMA tvirtina, kad priimdama sprendimą, įvykdė visas teisės aktuose numatytas pareigas ir neatliko jokių veiksmų, kuriuos įstatymai draudė atlikti, o vertindama Paraišką vadovavosi teisės aktais, t. y. Gairėmis, pagal kurias buvo nustatyta, kad Paraiška neatitiko vieno iš jose nurodyto tinkamumo kriterijaus ir dėl to buvo pripažinta netinkama paramai gauti. Ministerijos neteisėti veiksmai nėra įrodyti, teismo sprendime net nenagrinėtas Ministerijos veiksmų teisėtumas, jeigu būtų nagrinėti teisės aktai, suteikiantys teisę Ministerijai pasirašyti paramos sutartis, teismas būtų įsitikinęs, jog Ministerija elgėsi būtent taip, kaip leidžia teisės aktai, ir kitoks sprendimas negalėjo būti priimtas remiantis sprendimo metu galiojusių teisės aktų nuostatomis. Nurodo, kad pagal Administravimo ir finansavimo taisyklių 9 punktą paramos sutartys pagal BPD priemonę galėjo būti sudaromos iki 2008 m. liepos 1 d., o pagal 10 punktą – visos projektų, kuriems įgyvendinti skiriama parama, veiklos turėjo būti įgyvendintos, projektų, finansuojamų įgyvendinant BPD priemones, išlaidos turėjo būti paramos lėšomis apmokėtos ir pripažintos deklaruotinomis EK nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 30 d. Projekto veiklos, kurioms skirta parama iš ES ir bendrojo finansavimo lėšų pagal BPD priemonę, turėjo būti įgyvendintos, paramos pagal BPD priemonę turėjo būti įgyvendintos, apmokėtos ir pripažintos deklaruotinomis EK iki 2009 m. birželio 30 d. 2010 m. rugsėjo 24 d. Finansų ministerija pateikė EK BPD gautinę įgyvendinimo ataskaitą ir galutinę mokėjimo paraišką EK, atsiskaitydama už panaudotas BPD lėšas, kartu pateikė projektų, finansuotų BPD lėšomis, sąrašą. Atsižvelgiant į tai, Ministerija neturėjo jokio teisinio pagrindo skirti ir išmokėti Pareiškėjai paramą, nes taip būtų pažeistos aukščiau išvardintos teisės aktų nuostatos. Teismas neatsižvelgė į tai, jog Gairėse yra keliama nemažai kitų reikalavimų, kurių teismas nenagrinėjo, ir paramos skyrimo atveju jie būtų privalomi pareiškėjui, kadangi teisė į ES lėšas atsiranda tik laikantis visų Gairėse nustatytų imperatyvių reikalavimų iki sutarties pasirašymo, o po sutarties pasirašymo privalomos tampa ir paramos sutarties nuostatos, kurių nesilaikymas taip pat reikštų paramos neskyrimą. Teismas sprendime nenagrinėjo kitų pareiškėjo privalomų įsipareigojimų vykdymo, kurie būtų buvę būtini siekiant pasirašyti paramos sutartį. Taigi teismas išnagrinėjo ne visas bylos aplinkybes ir nevertino bylai itin svarbių aplinkybių. Mano, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kuriais grindžiamos jo patirtos laivo „Kiras-I“ išlaikymo išlaidos. Laikosi pozicijos, kad nei Ministerija, nei Agentūra nėra atlikusi pareiškėjo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų, pareiškėjas taip pat nepatyrė jokios realios žalos, todėl nėra ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Taigi nėra visų sąlygų, dėl kurių galėtų kilti viešoji (valstybės) atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Net ETT savo sprendime konstatavo, jog Ministerija nėra atlikusi neteisėtų veiksmų ir pažeidusi ES teisės aktus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Finansų ministerija pateikė atsiliepimą į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus, nurodydama, kad palaiko šių skundo argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Ginčo esmė, faktinės aplinkybės

Pareiškėjas UAB „Baltlanta“ 2013 m. vasario 20 d. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Žemės ūkio ministerijos, priteisti 8 000 000 Lt turtinę žalą ir 2 000 000 Lt neturtinę žalą, atsiradusią dėl Ministerijos neteisėtų veiksmų.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2007 m. kovo 15 d. pateikė paraišką skirti 8 000 000 Lt finansinę paramą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 3D-96 1 p. patvirtintas Gaires pareiškėjams, teikiantiems projektus paramai gauti 2007 metais pagal Lietuvos 2004–2006 metų bendrojo programavimo dokumento Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemonės „Veikla, susijusi su žvejybos laivynu“ veiklos sritį „Laivų žvejybinės veiklos nutraukimas visam laikui“. Ši paraiška buvo užregistruota, Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos Kontrolės departamento Klaipėdos skyrius 2007 m. balandžio 23 d. atliko laivo „Kiras-1“ patikrą, pastabų nebuvo.

Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2007 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. BR6-(10.14)-20125 paraiška buvo atmesta, nurodyta, kad paraiškoje ir papildomai pateiktuose dokumentuose nėra įrodyta, kad pateiktas projektas atitinka Gairių 23.4.5 punkte nurodytą tinkamumo kriterijų, t. y. kad laivas žvejojo jūroje (t. y. buvo išplaukęs į jūrą žvejybos tikslais ne mažiau kaip 75 dienas per kiekvieną iš dviejų paskutinių 12 mėnesių laikotarpių, buvusių iki projekto paraiškos pateikimo datos, arba buvo išplaukęs į jūrą žvejybos tikslais ne mažiau kaip 80 procentų dienų skaičiaus, kuris laivui leidžiamas pagal galiojančius nacionalinius teisės aktus. Žuvininkystės departamento prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2007 m. liepos 19 d. rašte Nr. R18-597 „Dėl duomenų pateikimo“ nurodyta informacija apie laivo „Kiras-1“ užsiėmimą žvejybine veikla remiantis ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-1-11005-07 esančia medžiaga įvertinta kaip neatitinkantys tikrovės duomenys.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8298-14/2007 NMA 2007 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas Nr. BR6-(10.14)-20125 buvo panaikintas.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 31 d. nuosprendžiu UAB „Baltlanta“ bei kiti asmenys buvo išteisinti, o išteisinamasis nuosprendis buvo paliktas galioti išnagrinėjus bylą apeliacine bei kasacine tvarkomis (Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 23 d. nutartis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 31 d. nutartis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. sausio 31 d. nutartyje nurodė, kad laivas „Kiras-1“ per paskutinius du 12 mėnesių laikotarpius iki paraiškos paramai gauti pateikimo žvejojo jūroje daugiau kaip 75 dienas, tai atitiko Gairių 23.4.5 punkte nustatytą kriterijų, o Žuvininkystės departamento 2007 m. liepos 19 d. raštas Nr. R 18-597 dėl laivo „Kiras-1“ žvejybos dienų skaičiaus patvirtino tikrovę atitinkantį faktą, pagrįstą laivo žurnalo ir kitais rašytiniais duomenimis.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 14 d. nutartimi administracinėje byloje VAAT 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimą paliko nepakeistą. Sprendime ir nutartyje nustatyta, jog laivas „Kiras-1“ atitiko Gairių 23.4.5 punkte nustatytus kriterijus. Be to, buvo konstatuota, kad būtent laivo žurnalas ir yra pagrindinis oficialus dokumentas, kuriame pateikiami duomenys apie laivo gyvenimą ir įvykius, todėl jis laikytinas patikimu nustatant žvejybos dienų skaičių.

NMA Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamentas 2012 m. rugsėjo 18 d. paraiškų vertinimo rezultatų suvestinėje/atskaitoje Nr. SV-239 pripažino pareiškėjo projektą tinkamu gauti 8 000 000 Lt paramą pagal BPD priemonę. Ministerija 2013 m. sausio 17 d. rašte nurodė, jog paraiška negali būti toliau administruojama, nes paramos sutartys pagal BPD priemonę galėjo būti sudaromos iki 2008 m. liepos 1 d., išlaidų tinkamumo finansuoti iš BPD laikotarpis baigėsi 2009 m. birželio 30 d., o projekto „Žvejybos laivo „Kiras-1“ žvejybinės veiklos nutraukimas visam laikui“ veiklos iki to laikotarpio nebuvo apmokėtos BPD lėšomis ir nebuvo pripažintos deklaruotinomis Europos Komisijai

Be to, pareiškėjas teigė, kad Ministerija nesiėmė visų įmanomų priemonių, neinformavo Europos Komisijos apie šią situaciją, nesudarė pagalbos schemos bei nenumatė lėšų rezervo šio klausimo sprendimui. Rėmėsi 1999 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2792/1999, nustatančio išsamias Bendrijos struktūrinės paramos žuvininkystės sektoriuje taisykles ir tvarką (su paskutiniaisiais pakeitimais, padarytais 2005 m. kovo 16 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 485/2005) 19 straipsniu bei Europos bendrijos sutarties 87–89 straipsniais, 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/1999 38 straipsniu, 37 straipsnio 1 dalimi.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl NMA priimto neteisėto bei nepagrįsto sprendimo bei dėl nesudarytos pagalbos schemos bei nenumatyto lėšų rezervo jis negalėjo pasinaudoti finansine parama, nes negavo iš Europos struktūrinių fondų pagal Lietuvos 2004–2006 m. BPD 8 000 000 Lt ir nebegali ja pasinaudoti. UAB „Baltlanta“ patyrė didelių papildomų finansinių nuostolių, nes metus laiko laivas „Kiras-1“ išbuvo prišvartuotas prie krantinės Klaipėdos uoste (uosto rinkliavos, minimalios įgulos išlaikymas, kuras, elektra ir kiti būtini darbai išlaikyti laivą ant vandens). Pareiškėjas patyrė ir neturtinę žalą, t. y. įvairius nepatogumus, nes, atmetus paraišką ir pareiškus kaltinimus, jis negalėjo iš bankų gauti paskolų apyvartinėms lėšoms, patyrė pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, informacija apie atmestą paraišką ir pareikštus kaltinimus buvo viešai paskelbta per įvairias žiniasklaidos priemones.

Neteisėti veiksmai

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (3 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (4 d.).

Šios kategorijos administracinėse bylose įrodyti atsakingos institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) privalo pareiškėjas, atitinkami faktai ir aplinkybės yra išdėstomi skunde teismui ir yra viena iš esminių skundo pagrindą sudarančių dalių, tuo pačiu apibrėžiančių ir bylos nagrinėjimo faktines ribas. Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad Nacionalinė mokėjimų agentūra, priimdama neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, užkirto kelią pareiškėjui pasinaudoti 8 000 000 Lt Europos struktūrinių fondų parama. Be to, nurodė, kad valstybė neturi pagalbos schemų, nebuvo svarstomas klausimas dėl lėšų skyrimo atidėjimo/sustabdymo, piniginės lėšos nebuvo rezervuotos, todėl, pasibaigus teisminiams ginčams, paraiška toliau nebegalėjo būti administruojama, lėšos negalėjo būti skiriamos.

Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas rėmėsi pareiškėjo atstovės teismo posėdyje nurodytais argumentais, kad prašoma priteisti žala atsirado dėl Ministerijos (jos darbuotojų) neveikimo: netinkamo paramos skyrimo kontrolės ir priežiūros organizavimo, NMA veiksmų nekontroliavimo, netinkamo skundo išnagrinėjimo išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (antrosios kolegijos) 2014 m. rugsėjo 3 d. sprendimu byloje Nr. C-410/13 (t. 6, b. l. 2–19) konstatuota, kad 1999 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1260/1999, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl struktūrinių fondų, 38 straipsnio 1 dalies e punktą, 1999 m. gruodžio 17 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2792/1999, nustatančio išsamias Bendrijos struktūrinės paramos žuvininkystės sektoriui taisykles ir tvarką, iš dalies pakeisto 2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2369/2002, 19 straipsnį ir 2006 m. rugpjūčio 1 d. Komisijos sprendimu COM(2006) 3424 patvirtintų Gairių dėl struktūrinių fondų paramos (2000–2006 m.) teikimo pabaigos 6 ir 7 dalis reikia aiškinti taip, kad pagal juos atitinkamos viešosios valdžios institucijos neturi pareigos informuoti Europos Komisijos apie ginčą, teisme vykstantį dėl administracinio sprendimo, kaip antai nagrinėjamo pagrindinėje byloje, susijusio su paraiškos dėl finansinės paramos skyrimo tinkamumu, ar imtis būtinų priemonių, kad paramai, dėl kurios skyrimo vyksta šis ginčas, numatytos lėšos būtų rezervuotos, kol galutinai bus išspręstas klausimas dėl paramos skyrimo. Teismas, remdamasis ESTT sprendime padarytomis išvadomis, pagrįstai konstatavo, kad Ministerijos (jos darbuotojų) neteisėti veiksmai (neveikimas), susiję su tam tikrų ES teisės aktų, nagrinėtų byloje Nr. C-410/13, taikymu, neįrodyti, todėl Lietuvos valstybei negali kilti žala šiuo pagrindu. Šiame ESTT sprendime pažymėta, kad ginčijamos ES teisės nuostatos neturi poveikio ieškiniui dėl valstybės atsakomybės, pareikštam remiantis tariamu nacionalinės teisės pažeidimu.

Teismas, atsižvelgdamas į šį sprendimą ir pareiškėjo atstovės išdėstytus teismo posėdyje argumentus, nagrinėjo, ar Ministerijos (jos darbuotojų) atlikti veiksmai (neveikimas), dėl kurių prašoma atlyginti atsiradusią žalą, nacionalinės teisės požiūriu yra neteisėti, bei pripažino, kad pareiškėjas patyrė žalą dėl neteisėto valstybės institucijos – Žemės ūkio ministerijos neveikimo, nes ji nesiėmė tinkamų priemonių užtikrinti galimybę gauti paramos sumą tuo atveju, jei, įsiteisėjus VAAT 2007 m. gruodžio 27 d. sprendimui, paaiškės, kad pareiškėjas turėjo teisę į 8 000 000 Lt paramą. Nurodė, kad remiantis Atsakomybės ir funkcijų paskirstymo taisyklėmis (2005 m. balandžio 18 d. red.), Administravimo ir finansavimo taisyklėmis (2004 m. gegužės 31 d. red.) būtent šiai institucijai tenka pareiga spręsti klausimus dėl paramos skyrimo net ir tuo atveju, kai yra pasibaigę terminai skirti paramą iš BPD programos lėšų. Rėmėsi Europos Bendrijos sutarties 27, 88 ir 89 straipsniais, kuriuose išdėstytos valstybės pagalbos teikimo taisyklės: kad valstybės pagalba būtų laikoma teisėta, Žemės ūkio ministerija privalo turėti arba 1) atitinkamą (-as) galiojančią (-ias) pagalbos schemą (-as), pagal kurią (-ias) galima būtų teikti individualią pagalbą pareiškėjams, pateikusiems projektų paraiškas pagal BPD žuvininkystės priemones, arba 2) patvirtintą ad hoc individualią pagalbą; Žemės ūkio ministerija tokių (su Europos Komisija suderintų) valstybės pagalbos schemų neturi (t. 1, b. l. 13–14). Kokiomis priemonėmis Žemės ūkio ministerija turėjo (turi) naudotis, siekdama išspręsti šį klausimą, yra Žemės ūkio ministerijos diskrecija. Žemės ūkio ministerija, savalaikiai neišsprendusi klausimo dėl paramos lėšų skyrimo galimybių ir nesiėmusi priemonių dėl tam tikro mechanizmo sukūrimo, kuris leistų išmokėti lėšas net ir tuo atveju, kai pasibaigia terminas paramai skirti, taip pat 2013 metais nuspręsdama, kad paramos paraiška toliau negali būti administruojama, tačiau realiai nespręsdama klausimo dėl būdų, kaip turėtų būti išmokamos pareiškėjo negautos lėšos, o perkeldama šio klausimo sprendimą teismui, elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai, pažeidė konstitucinį atsakingo valdymo principą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, nes nurodomas institucijos – Ministerijos – neveikimo neteisėtumas turi būti pagrįstas konkrečių galiojančių nacionalinės teisės nuostatų pažeidimu, jo konstatavimas bendro pobūdžio argumentais neatitinka įrodinėjimo reikalavimų nagrinėjamos kategorijos bylose, atitinkamai suformuotos teismų praktikos. Apeliantai pagrįstai nurodo, kad viešojo administravimo subjekto įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktu, turi būti nustatyti teisės aktuose. Viešojo administravimo subjekto tiek neteisėti veiksmai, tiek neteisėtas neveikimas turi būti pagrindžiamas teisės aktais jo kompetencijai pavestų konkrečių funkcijų nevykdymu, pareigų neatlikimu. Argumentas, kad Žemės ūkio ministerija turėjo diskreciją pati pasirinkti priemones dėl tam tikro mechanizmo sukūrimo, kuris leistų išmokėti lėšas net ir tuo atveju, kai pasibaigia terminas paramai skirti, yra iš esmės ydingas, nes viešojo administravimo subjekto diskrecija reiškia jo veikimą teisės aktais apibrėžtos kompetencijos ribose, tačiau teismo sprendime nėra nurodytos konkrečios teisės aktų nuostatos, kuriomis minėtam viešojo administravimo subjektui būtų numatytos funkcijos sukurti mechanizmą, kuris leistų išmokėti lėšas net ir tuo atveju, kai pasibaigia terminas paramai skirti. Kai institucijai nėra suteikta tam tikra kompetencija, nėra jokio pagrindo teigti apie jos neteisėtą neveikimą bei dėl to perkelti jai atsakomybę už pareiškėjui kilusias pasekmes.

Aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad sprendžiant dėl atitinkamos valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos veiklą, buvo pažeistos (A-146-379-12, A-406-602/2015). Konkrečių teisės normų pažeidimo nustatymas tiek konstatuojant neteisėtą veikimą, tiek neteisėtą neveikimą yra esminės aplinkybės sprendžiant dėl institucijos pareigos atlyginti žalą, įrodinėjimo taisyklės viešosios atsakomybės atveju, skirtingai nuo kitų civilinės atsakomybės rūšių, neleidžia remtis išimtinai bendresnio pobūdžio kriterijais (pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai).

Pažymėtina, kad pareiškėjo 2007 m. rugpjūčio 13 d. Ministerijai pateikto skundo nagrinėjimo procedūra, vėliau NMA grąžintos paraiškos pakartotinio vertinimo administracinė procedūra negalėjo vykti, nes pareiškėjas 2007 m. rugpjūčio 24 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti NMA 2007 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą, nes Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad paaiškėjus, jog pradėjus administracinę procedūrą, skundą tuo pačiu metu klausimu pradėjo nagrinėti ir teismas, administracinė procedūra sustabdoma, kol teismas išnagrinės skundą.

Aplinkybė, kad vykstant teisminiams ginčams, pareiškėjas su 2007 m. rugsėjo 10 d. kreipėsi į NMA klausdamas, ar, siekiant išvengti didesnių nuostolių, yra išimtinė galimybė prižiūrint NMA supjaustyti laivą „Kiras-1“, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl Ministerijos veiksmų teisėtumo neveikimo aspektu, nes laivo supjaustymas, ką pagrįstai nurodo apeliantai, remiantis Gairių 85 punktu, negalimas iki paramos sutarties pasirašymo, pareiškėjas šiuo atveju veikė savo rizika.

Administravimo ir finansavimo taisyklių 9 punktas nustatė, kad paramos sutartys pagal BPD Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemonės „Veikla, susijusi su žvejybos laivynu“ veiklos sritį „Laivų žvejybinės veiklos nutraukimas visam laikui“ gali būti sudaromos iki 2008 m. liepos 1 d. Po šio termino, paskirsčius visas paramos lėšas, paramos paraiška negalėjo būti administruojama, lėšų skyrimui neliko teisinio pagrindo ir galimybės, tokiu atveju nėra pagrindo konstatuoti ir tarpinės institucijos – ŽŪM neteisėto neveikimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo išvadas dėl Ministerijos neteisėtų veiksmų, pasireiškusių neveikimu laiku neišsprendžiant klausimo dėl paramos lėšų skyrimo galimybių, nesiimant priemonių dėl tam tikro mechanizmo sukūrimo, kuris leistų išmokėti lėšas net ir tuo atveju, kai pasibaigia terminas paramai skirti, taip pat 2013 metais nusprendžiant, kad paramos paraiška toliau negali būti administruojama, tačiau realiai nesprendžiant klausimo dėl būdų, kaip turėtų būti išmokamos pareiškėjos negautos lėšos, pripažįsta neįrodytomis ir nepagrįstomis, jos negali būti pagrindas priteisti pareiškėjui reikalaujamą žalos atlyginimą.

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad liko neišnagrinėti iš esmės pareiškėjo skunde teismui išdėstyti argumentai, kad Nacionalinė mokėjimų agentūra, 2007 m. rugpjūčio 3 d. priimdama neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, užkirto kelią pareiškėjui pasinaudoti 8 000 000 Lt Europos struktūrinių fondų parama. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia skundą teismui pateikęs subjektas, jos yra svarbios kitiems proceso dalyviams pateikiant atsikirtimus ir privalomos teismui. Pažymėtina, kad pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu nėra tikslinęs skundo, keitęs jo pagrindo, todėl situacija, kai teismo sprendimo motyvuose nėra argumentų dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, kuriais grindžiamas skundas, laikytina reikšmingu bylos nagrinėjimo trūkumu, galėjusiu nulemti neteisingą bylos išsprendimą (ABTĮ 142 str. 1 d.). Šio trūkumo ištaisyti apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, todėl, panaikinus sprendimą, byla turi būti grąžinama pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti.

Negautų pajamų pagrindimas

Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Tai reiškia, kad pareiga įrodyti patirtos žalos dydį – nagrinėjamu atveju negautas pajamas – tenka reikalavimus pateikusiam asmeniui. Todėl jis privalo ne tik nurodyti argumentus, patvirtinančius negautų pajamų realumą, bet ir pagrindžiančius jų dydį. Kitaip tariant, negautos pajamos – tai tokios pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei jo atžvilgiu būtų elgiamasi teisėtai. Be to, patirti netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis, hipotetinėmis pajamomis. Vadinasi, priteistinomis negautomis pajamomis negali būti tokios pajamos, kurių gavimas būtų tik hipotetinis, grindžiamas prielaidomis net ir tuo atveju, jei atsakovas pareiškėjo atžvilgiu būtų elgęsis teisėtai, t. y. pagal atitinkamoje situacijoje privalomas taikyti teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. UAB „Šiaulių plentas“, UAB „Viltis“, bylos Nr. 3K-3-473/2013).

Pareiškėjas teikė projektą paramai gauti 2007 metais pagal Lietuvos 2004–2006 metų bendrojo programavimo dokumento Kaimo plėtros ir žuvininkystės prioriteto priemonės „Veikla, susijusi su žvejybos laivynu“ veiklos sritį „Laivų žvejybinės veiklos nutraukimas visam laikui“. Jo negautų pajamų dydis galėtų būti nustatomas įvertinus situaciją, kuri būtų susiklosčiusi, jei nebūtų valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), ar tokiu atveju pareiškėjas būtų realiai atitikęs visus paramos kriterijus ir kokią konkretaus dydžio paramą būtų gavęs.

Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas atmetė Ministerijos ir NMA argumentus, kad pareiškėjo prašoma priteisti turtinė žala yra tik hipotetinė, tikėtina, tačiau realiai nepatirta, sprendė, kad jis realiai negavo 8 000 000 Lt paramos, nors paraiška galiausiai buvo pripažinta tinkama gauti paramą; kitas dvi pateiktas paraiškas pripažinus netinkamomis gauti paramą, kol vyko ginčas dėl pareiškėjo paraiškos tinkamumo, nepaskirta 8 000 000 Lt parama buvo paskirstyta pagal kitus kvietimus teiktoms paraiškoms, baigėsi terminas skirti lėšas pagal BPD priemonę (t. 5, b. l. 76–78). Šias aplinkybes teismas įvertino kaip kliūčių nebuvimą pareiškėjui realiai gauti visą prašomą 8 000 000 Lt paramos suma, bei padarė išvadą, kad jis dėl Ministerijos neveikimo patyrė realią turtinę žalą.

Teisėjų kolegija su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, nes, vertinant negautas pajamas kaip nuostolius turi būti atsižvelgiama ne tik į pagrįstą tikėtinumą jas gauti, jei pažeidimo nebūtų, bet ir sumą, kurią sudarytų lėšos, kuriomis realiai asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos (LVAT A492-3256/2011). Net ir esant prielaidai dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kaip pareiškėjo negautų pajamų priežasties, negautų pajamų realumas ir dydis turi būti grindžiamas išanalizuotais teismo sprendimo motyvuose argumentais (juos pareiga pateikti tenka pareiškėjui), patvirtinančiais, kad pareiškėjas atitiko visus paramos gavimo kriterijus ir jam galėjo būti paskirta konkretaus dydžio parama.

Atsakovas byloje teikė argumentus, kad paramos skyrimas vyko taikant ribotos trukmės procedūros (konkurso) būdu, kad nebuvo atliktas projekto naudos ir kokybės vertinimas, kad pareiškėjas, nesudaręs paramos sutarties, supjaustė laivą, tačiau teismas, priteisdamas prašomą maksimalią paramos sumą, šių argumentų įtakos jos realumui bei dydžiui nenagrinėjo, todėl sprendime padarytos išvados dėl priteistinos žalos dydžio laikytinos nepagrįstomis. Įstatymo leidėjas tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, pareigą nustatyti jų dydį numato teismui, tačiau tai neturi būti suprantama kaip nemotyvuota išvada. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl priteistos paramos dydžio ir dėl tos priežasties, kad panašiais atvejais kitiems subjektams, pretendavusiems gauti paramą pagal priemonės „Veikla, susijusi su žvejybos laivynu“ veiklos sritį „Laivų žvejybinės veiklos nutraukimas visam laikui“, skirtos paramos dydis buvo kur kas mažesnis – nuo 388 142 Lt iki 2 0022 460 Lt (t. V, b. l. 76-135). Darytina išvada, kad netgi įrodžius paramos gavimo realumą patvirtinančias aplinkybes (t. y. atitikimą visiems nustatytiems kriterijams), turi būti įrodomos aplinkybės bei pateikiamai argumentai, patvirtinantys galimybę skirti jos konkretų dydį.

Priežastinis ryšys ir kitos žalos atlyginimui reikšmingos aplinkybės

Civilinio kodekso 6.247 straipsnis įtvirtina, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Tai reiškia, kad sprendžiant dėl asmens teisės į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą, turi būti ne tik įstatymų nustatyta tvarka konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, bet ir tai, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad įvairių institucijų (NMA, Žemės ūkio ministerijos, Finansų ministerijos, teisėsaugos institucijų) veiksmai (neveikimas) lėmė tai, kad klausimo dėl pareiškėjo tinkamumo gauti paramą išsprendimas užtruko beveik 5 metus, ir dėl to yra praleisti terminai skirti paramą iš BPD programos lėšų, į kurias pretendavo pareiškėjas, tačiau, spręsdamas dėl pareigos atlyginti žalą, padarė išvadą, kad atsakomybė už visas pareiškėjo negautas pajamas tenka vienai valdžios institucijai. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiuo vertinimu, pažymi, kad jis yra prieštaringas ir nepagrįstas, nes teismas, nustatęs, kad parama nebuvo skiriama penkerius metus dėl įvairių institucijų veiksmų, nepateikė argumentų, kodėl už visą pareiškėjo nuostolių negautų pajamų forma (žalos) dydį yra atsakinga viena valdžios institucija, nenagrinėjo, kokią įtaką pareiškėjo nuostoliams turėjo kiekvienos institucijos veiksmai, neįtraukė jų dalyvauti byloje trečiaisiais suinteresuotais asmenimis. Darytina išvada, kad nėra išnagrinėtos visos aplinkybės, patvirtinančios priežastinio ryšio, kaip būtinosios žalos atlyginimo sąlygos, egzistavimą, t. y. nėra nustatyta, kokiu mastu kiekvienos institucijos neteisėti veiksmai nulėmė reikalaujamus atlyginti nuostolius, ar esant faktiniam priežastiniam ryšiui jis laikytinas teisiškai reikšmingu.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų prieštaringumą patvirtina ir jo dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Sprendime teigiama, kad paraiškos tinkamumo vertinimas buvo glaudžiai susijęs su ikiteisminiu tyrimu ir baudžiamąja byla, kurioje UAB „Baltlanta“ ir jos darbuotojams buvo pareikšti įtarimai / kaltinimai. Teismas, įvertinęs publikacijų turinį, jose akcentuojamus būtent galimai neteisėtus UAB „Baltlanta“, jos darbuotojų ir kitų asmenų veiksmus baudžiamosios teisės prasme, kitus neturtinės žalos kompensacijos dydžiui reikšmingus kriterijus, konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė pakankamų duomenų, kurie patvirtintų, jog dėl neteisėto Ministerijos neveikimo pareiškėjas patyrė neturtinę žalą – sumenko jo dalykinė reputacija, pakito santykiai su kontrahentais tokia apimtimi, kad pakankamai reikšmingai ir neigiamai paveikė jo kaip juridinio asmens veiklos vertinimą, sutrikdė veiklą.

Teisėjų kolegija, remdamasi ankstesnėje nutarties dalyje apie neteisėtus veiksmus išdėstytais motyvais, nurodo, kad byloje nėra įrodytas neteisėtas atsakingos institucijos neveikimas, todėl juo negali būti grindžiamas nei turtinės, nei neturtinės žalos atlyginimas. Kita vertus, byloje nėra išnagrinėti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų – t. y. kad Nacionalinė mokėjimų agentūra, 2007 m. rugpjūčio 3 d. priimdama neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, užkirto kelią pareiškėjui pasinaudoti 8 000 000 Lt Europos struktūrinių fondų parama, todėl pirmosios instancijos teismo išvados apie Ministerijos atsakomybę dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos negali būti laikomos pagrįstomis. Be to, sprendimu konstatavus, kad paraiškos tinkamumo vertinimas buvo glaudžiai susijęs su ikiteisminiu tyrimu ir baudžiamąja byla, nustatomos aplinkybės, galinčios turėti reikšmės valstybės atsakomybei dėl ikiteisminį tyrimą atlikusių ir baudžiamąją bylą nagrinėjusių subjektų veiksmų, kurie reikšmingi sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, tačiau atitinkami valstybės atstovai nebuvo įtraukti dalyvauti į bylą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi administracinę bylą apeliacine tvarka visa apimtimi, remdamasi nutartyje išdėstytais argumentais, apeliacinius skundus tenkina iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikina ir grąžina bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes teismo sprendimas buvo priimtas neišnagrinėjus visų skundo pagrindą sudarančių aplinkybių, neištyrus ir nenustačius visų valstybės institucijų atsakomybę už pareiškėjo patirtą žalą lemiančių aplinkybių, neindividualizavus konkrečios institucijos atsakomybės laipsnio. Dėl šių trūkumų galėjo būti neteisingai išnagrinėta bylą, jų ištaisyti apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės. (ABTĮ 142 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, trečiųjų suinteresuotų asmenų Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmos instancijos teismui iš naujo nagrinėti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiArūnas DirvonasDainius RaižysVirginija Volskienė