Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. O. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. O. skundą atsakovui Tauragės rajono savivaldybės administracijai dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Žalą pareiškėjas kildina iš atsakovo, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų vadovaudamasis CK 6.271 straipsniu. Todėl turi būti nustatyta, ar nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios sąlygos savivaldybės civilinei atsakomybei kilti: neteisėta veika, žala ir priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusios žalos. Pareiga įrodyti visas šias sąlygas tenka žalos atlyginimo reikalaujančiam asmeniui. Analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai, nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, ar teisės aktais yra nustatyta pareiga Tauragės rajono savivaldybės administracijai organizuoti ir užtikrinti nuotekų tvarkymą, taip pat, ar ji šios pareigos neįvykdė. 1984 m. rugsėjo 18 d. Europos Tarybos Ministrų komiteto Rekomendacijos Nr. R(84)15 „Dėl viešosios atsakomybės“ (toliau – ir Rekomendacija) 1 straipsnyje nurodyta, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsiranda dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusiojo asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgiant į teisės reikalavimus. Rekomendacija atsakomybės už žalą pagrindu laiko valstybės, jos institucijos ar tarnautojo nukentėjusiojo atžvilgiu padarytus tokius veiksmus, kurių pagal įstatymą jie neturėjo atlikti, arba neatlikimą tokių veiksmų, kuriuos pagal įstatymą jie turėjo padaryti. Todėl tam, kad būtų patenkintas pareiškėjo reikalavimas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, jis privalo įrodyti ir atitinkamai byloje turi būti nustatyta, jog Tauragės rajono savivaldybė ar jos darbuotojai nevykdė jiems įstatyme nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymas draudžia atlikti.

Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punktas kaip savarankišką savivaldybės funkciją nustato šilumos ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimą. Plačiau ši savivaldybės funkcija atskleidžiama Lietuvos Respublikos geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatyme. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 7 dalį nuotekų tvarkymas – nuotekų surinkimas, transportavimas, valymas, apskaita, tyrimas bei išleidimas į aplinką. Nuotekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnis, reglamentuojantis savivaldybių institucijų kompetenciją vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo reguliavimo srityje, numato, kad savivaldybių institucijos organizuoja ir koordinuoja nuotekų tvarkymo paslaugų teikimą savivaldybės teritorijoje; tarybos nustato nuotekų tvarkymo paslaugų kainas, tvirtina šios infrastruktūros savivaldybės teritorijoje plėtros planus ir kt. Savivaldos įstatymo 8 straipsnis nustato, kad savivaldybė yra atsakinga už viešųjų paslaugų teikimą gyventojams. Savivaldybės institucijos ir administracija viešųjų paslaugų neteikia, išskyrus šiame straipsnyje nustatytus atvejus. Jas teikia biudžetinės ir viešosios įstaigos, savivaldybės įmonės, akcinės bendrovės ir kiti subjektai. Viešosios paslaugos gyventojams teikiamos teisės aktų nustatyta tvarka atlygintinai ir neatlygintinai (8 str. 4 d.). Savivaldybė turi užtikrinti, kad viešosiomis paslaugomis galėtų naudotis visi savivaldybės gyventojai, ir kad šios paslaugos būtų teikiamos nuolat (8 str. 5 d.). Remdamasis pateiktu teisiniu reglamentavimu, teismas konstatavo, kad savivaldybė turi sudaryti sąlygas gyventojams naudotis viešosiomis paslaugomis, inter alia nuotekų tvarkymo paslaugomis. Pats viešosios paslaugos organizavimas suprantamas kaip tam tikrų veiksmų atlikimas atitinkamomis priemonėmis tam, kad būtų suteikta viešoji paslauga. Savivaldybė pati viešųjų paslaugų neteikia, o tik organizuoja jų teikimą.

Iš pateikto į bylą Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b. l. 34-35), teismas nustatė, kad gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), Tauragėje, nuosavybės teise priklauso Tauragės rajono savivaldybei ir 3 fiziniams asmenims. Šiame name yra 7 butai, iš jų 5 yra socialinis būstas. Pareiškėjas iš Tauragės rajono savivaldybės nuomoja butą Nr.5. UAB „Tauragės butų ūkis“ 2011 m. birželio 13 d. raštas Nr. 4-162 (b. l. 36) patvirtina, kad ši bendrovė vykdo šio namo administratoriaus funkcijas. Gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), Tauragėje, yra be patogumų (šildymas – krosninis, vandentiekio nėra, nuotekų šalinimo nėra). Iš pareiškėjo paaiškinimų teismas nustatė, kad namo gyventojai naudojasi kieme esančiu lauko tualetu, 2010 m. spalio mėnesį pareiškėjas kreipėsi į UAB UAB „Tauragės butų ūkis“, prašydamas ištraukti fekalines nuotekas, tačiau iki 2010 m. gruodžio mėnesio jokie veiksmai nebuvo atlikti, fekalijos sušalo. 2010 m. gruodžio 2 d. prašymu pareiškėjas dėl šių darbų atlikimo kreipėsi į Tauragės rajono savivaldybės administraciją, kuri 2010 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 16-O-5201-03/18 (b. l. 9) atsakė, kad nuotekų ištraukimo darbus vykdo UAB „Dunokai“, ir pasiūlė bendru gyventojų susitarimu kreiptis į šią bendrovę. Namo gyventojai nėra sudarę sutarties dėl viešųjų paslaugų teikimo. Pareiškėjas 2011 m. gruodžio 13 d. kreipėsi ir į Vyriausybės atstovo Tauragės apskrityje tarnybą, kuri jo skundą persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti Tauragės rajono savivaldybei (b. l. 7). Tauragės rajono savivaldybės administracija, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą dėl fekalinių nuotekų ištraukimo, 2011 m. sausio 26 d. raštu Nr. 19-405 (b. l. 8) atsakė, kad UAB „Tauragės butų ūkis“ yra įpareigotas atšilus orams kreiptis į fekalinių nuotekų ištraukimo darbus vykdančią įmonę, ir nurodė, kad sąskaita už fekalinių nuotekų ištraukimo darbus bus pateikta namo gyventojams. UAB „Dunokai“ atliktų darbų aktas patvirtina, kad fekalinės nuotekos iš namo (duomenys neskelbtini), Tauragėje, lauko tualeto buvo išvežtos 2011 m. gegužės 20 d. (b. l. 38).

CK 4.83 straipsnio 3 dalis nustato, kad buto ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Savivaldybė, kaip gyvenamojo namo butų viena bendarturčių, yra atsakinga už bendrojo naudojimo objektų valdymą, priežiūrą. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad savivaldybė su kitais gyvenamojo namo butų savininkais (naudotojais) yra atsakinga už bendrojo naudojimo tualeto priežiūrą. Fekalinės nuotekos atsirado dėl lauko tualeto naudojimo, o juo naudojosi namo gyventojai – dalis butų savininkų ir nuomininkų (naudotojų), bet ne savivaldybė. Savivaldybė pati viešųjų paslaugų neteikia. Todėl vertindamas situaciją, kas turėjo kreiptis į fekalinių nuotekų ištraukimo darbus vykdančią bendrovę, teismas nustatė, kad tai turėjo būti daroma gyventojų ir savivaldybės bendru sutarimu (remiantis CK 4.85 straipsnio 1 dalimi, toks sutarimas turėjo būti priimtas butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma).

Vadovaudamasis aptartu reglamentavimu, teismas konstatavo, kad Tauragės rajono savivaldybės veiksmuose nėra neteisėto neveikimo. Savivaldybė gyvenamojo namo gyventojams užtikrino viešosios paslaugos – nuotekų tvarkymo organizavimo – teikimą, numatytą Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punkte ir Nuotekų tvarkymo įstatymo 11 straipsnio 1 punkte. Iš UAB „Tauragės butų ūkis“ rašto atsakovui (b. l. 36) teismas nustatė, kad fekalinių nuotekų ištraukimo darbai paminėto namo lauko tualete buvo organizuoti ne kartą. Kadangi iškildavo nesutarimai dėl apmokėjimo už atliktus darbus, UAB „Tauragės butų ūkis“ geranoriškai tarpininkaudavo užsakant iš UAB „Dunokai“ minėtus darbus. Rašto turinys patvirtina, kad, atšilus orams, paslauga gyventojams buvo suteikta. Atsižvelgęs į tai, teismas vertino, kad savivaldybė atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus – organizavo nuotekų tvarkymą, tačiau ji nėra atsakinga už tai, kad nuotekos buvo ištrauktos tik gegužės mėnesį. Todėl konstatavo, kad byloje nenustatytas neteisėtas atsakovo neveikimas.

Neturtinės žalos atlyginimo galimybė (CK 6.250 str. 2 d.) siejama su lex specialis, kurie nustato tokios žalos atlyginimo atvejus, būdus ir pan. Pareiškėjas kildina neturtinę žalą iš savivaldybės funkcijų neatlikimo. CK 6.271 straipsnis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Atsižvelgdamas į šias teisines aplinkybes ir sisteminę teisės normų analizę, teismas konstatavo, kad viešojo administravimo institucijos padaryta neturtinė (moralinė) žala atlyginama asmeniui tais atvejais kaip ir turtinė žala, t. y. kai ji padaroma administravimo institucijos neteisėtomis veikomis (veiksmais ar neveikimu). Pareiškėjas neturtinę žalą įvertino 5 000 Lt suma, nurodydamas, kad jis patyrė nepatogumus pusę metų naudodamasis kaimynų tualetu, esančiu 40-50 metrų nuo gyvenamojo namo.

Neturtinės žalos sąvoka apima platų spektrą pačių įvairiausių išgyvenimų. Pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje pripažino, jog neturtinė žala apima traumas, nerimą ir neteisybės jausmą (McMichael prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. vasario 24 d., Series A Nr. 307-B), bejėgiškumo jausmą, frustraciją (Papamichalopoulus prieš Graikiją, 1995 m. spalio 31 d., Nr. 14556/89, ECHR, 1993 A-330-B), nepatogumus, nerimą ir sielvartą (Olsson prieš Švediją, 1988 m. kovo 24 d., Nr. 10465/83, 102 par., Series A Nr. 130), įžeidinėjimą, pažeminimą, įtampą (Lopez Ostra prieš Ispaniją, 1994 m. gruodžio 9 d., Nr. 16798/90, 65 par., Series A Nr. 303-C) ir pan. Plačią neturtinės žalos sampratą įtvirtino ir Lietuvos įstatymų leidėjas, kuris neturtinę žalą apibrėžia kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt., teismo įvertintą pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Teismų praktikoje laikytina, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau teisė jas gina turtiniais būdais. Taigi, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad „neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus, ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialinio teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010).

Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad nenustatytas savivaldybės administracijos neteisėtas neveikimas, ir pareiškėjas neįrodė patyręs neturtinę žalą. Byloje nenustatyta, kad dėl atsakovo veiksmų – fekalinių nuotekų šalinimo darbų organizavimo – pareiškėjas patyrė stipresnius ir emocingesnius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami socialinėje aplinkoje, susiklosčius įvairioms gyvenimiškoms situacijoms.Savivaldybės administracija nėra atsakinga už viešąsias paslaugas teikiančių bendrovių darbų atlikimo terminus.

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas konstatavo, kad byloje nenustatytos būtinosios savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygos, todėl civilinė atsakomybė nekyla, o pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės arba savivaldybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t.y.: valstybės arba savivaldybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Šios įstatymo normos prasme terminas „valdžios institucija“ (CK 6.271 str.2 d.) reiškia bet kokį viešosios atsakomybės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t.t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas; sąvoka „aktas“ (CK 6.271 str. 3 d.) reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris daro tiesioginę įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ir savivaldybės institucijų priimti teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės ar institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Tiek skunde pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą remdamasis vien tik CK 6.271 ir 6.250 straipsniais, tačiau nenurodo jokių įstatymų ar kitų teisės aktų ir konkrečių jų normų, kurias jo manymu, pažeidė Tauragės rajono savivaldybės administracija, ir dėl to pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytas faktines aplinkybes, su kuriomis pareiškėjas sieja neturtinės žalos atsiradimą, patikrino, ar Tauragės rajono savivaldybės administracija tinkamai veikė viešųjų paslaugų teikimo organizavimo srityje pagal Vietos savivaldos įstatymą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė konstatavęs, kad nėra atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį būtinosios sąlygos – pareiškėjo nurodytos institucijos - Tauragės rajono savivaldybės neteisėtų veiksmų, be to, pareiškėjas neįrodė patyręs neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas, jei teismas netinkamai pritaikė ar išaiškino materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.), taip pat jei yra nustatomi ABTĮ 142 straipsnio 1 arba 2 dalyje numatyti procesinės teisės normų pažeidimai arba netinkamo jų pritaikymo atvejai. Pagrindo taikyti šias įstatymo normas byloje nėra. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimų ar netinkamo jų pritaikymo atvejų, byloje nesiremia jokiomis teisės normomis, kurios reglamentuoja vietos savivaldos institucijų veiklą. Apeliacinį skundą, kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo, pareiškėjas grindžia vien tik savo asmeniniu įsitikinimu, kad savivaldybės administracijai pavaldi UAB „Tauragės butų ūkis“, gavusi pareiškėjo 2010 m. spalio 6 d. pareiškimą, tyčia neorganizavo fekalijų ištraukimo iš lauko tualeto, esančio prie daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Tauragėje, kuriame gyvena pareiškėjas, todėl fekalijoms sušalus pareiškėjui teko naudotis nesutvarkytu lauko tualetu arba naudotis kaimynų tualetu.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Vietos savivaldos įstatymu, sprendime teisingai pažymėjo, kad savivaldybės yra atsakingos už viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, tačiau savivaldybės institucijos ir administracija viešųjų paslaugų neteikia, jas teikia biudžetinės ir viešosios įstaigos, savivaldybės įmonės, akcinės bendrovės ir kiti subjektai (VSĮ 8 str.). Kaip matyti iš pateiktų į bylą įrodymų, Tauragės rajono savivaldybėje viešųjų paslaugų gyventojams teikimas organizuotas per savivaldybės kontroliuojamas įmones: UAB „Tauragės butų ūkis“ (daugiabučių namų administravimo paslaugos), UAB „Tauragės šilumos tinklai“ (šilumos ir karšto vandens tiekimas), UAB „Tauragės vandenys“ (geriamojo vandens tiekimą ir nuotekų šalinimas), UAB „Dunokai“ (komunalinės paslaugos). Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio prasme tai reiškia, kad savivaldybė yra sudariusi sąlygas gyventojams gauti viešąsias paslaugas per minėtas įmones pagal atitinkamas (specializuotas) paslaugų teikimo sritis. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėją ir Tauragės rajono savivaldybę sieja gyvenamosios patalpos ((duomenys neskelbtini), Tauragėje) nuomos santykiai. Šio namo administratorius yra UAB „Tauragės butų ūkis“, tačiau ši įmonė pagal jos įsteigimo paskirtį netekia gyventojams komunalinių paslaugų, tarp jų – fekalijų iš lauko tualetų pašalinimo paslaugos, šią viešąją paslaugą Tauragės savivaldybės gyventojams teikia UAB „Dunokai“. Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, kad pareiškėjas ir kiti namo (duomenys neskelbtini), Tauragėje, gyventojai nėra sudarę su UAB „Dunokai“ sutarties dėl fekalijų išvežimo iš lauko tualeto. Esant minėtoms byloje nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjas neįrodė kokiu, jo nuomone, teisiniu pagrindu Tauragės rajono savivaldybės administraciją galima būtų laikyti neveikusia taip, kaip reikalauja atitinkami įstatymai, ar juos pažeidusia, kad pareiškėjo nurodytu 2010-2011 m. laikotarpiu nebuvo išvežtos fekalijos iš lauko tualeto (duomenys neskelbtini), Tauragėje.

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo A. O. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą plikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.