- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-08
- Bylos Nr.
- 1A-104-581/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-54-3-00005-2016-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Evaldas Vanagas, Pranas Šimkus, Jolanta Raščiuvienė
- Kaltinamasis
- G. N.
- Nukentėjusysis
- L. K.
- Advokatai
- Algirdas Misevičius, Paulius Svirskis
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė), Prano Šimkaus, Evaldo Vanago,
dalyvaujant privataus kaltintojo (nukentėjusiojo) L. K. atstovui advokatui Pauliui Svirskiui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo L. K. apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo G. N. išteisinta iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. G. N. išteisinta iš kaltinimo pagal privataus kaltintojo L. K. skundą kaltinant ją tuo, kad ji 2016 m. rugpjūčio 1 d., apie 13.00 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini) kieme, į L. K. valdomo automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), saloną bei bagažinę pripylė pieno, į automobilio kuro baką pripylė cukraus, taip tyčia sugadindama automobilį bei automobilio kuro bake buvusius degalus.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu privatus kaltintojas L. K. prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. nuosprendį ir G. N. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, taip pat tenkinti jo civilinį ieškinį ir iš G. N. priteisti 500,00 eurų neturtinės žalos atlyginimo, bei priteisti jo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.
2.1. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse, kas laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, sukliudžiusiu pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.
2.2. Pažymi, kad automobilio sugadinimo faktą patvirtina prie privataus kaltinimo skundo pridėti rašytiniai įrodymai (fotonuotraukos, kvitai dėl degalų, detalių, remonto paslaugų pirkimo ir kt.), tačiau pirmosios instancijos teismas dėl paminėtų įrodymų įrodomosios reikšmės nepasisakė.
2.3. Nurodo, kad aplinkybę, jog būtent G. N. apgadino jo automobilį patvirtina liudytojų parodymai – įvykį mačiusi kaimynė V. M., automobilio apžiūrą ir remontą atlikęs V. Z., policijos pareigūnai N. V. ir B. Š., automobilį į servisą nutempti atvykęs taksi vairuotojas V. T.. Teigia, kad nors ir nė vienas iš liudytojų tiesiogiai nematė, kad G. N. būtų gadinusi jo automobilį, tačiau minėtų liudytojų visuma patvirtina, kad jo valdomas automobilis buvo sugadintas į jo saloną bei bagažinę pripylus pieno, o į automobilio kuro baką – medžiagos, panašios į cukrų. Teigia, kad nors G. N. neigia apgadinusi jo automobilį, tačiau, kaip pati nurodė, apie 20 minučių vaikščiojo aplink jo automobilį, o, kad automobilis apgadintas, pastebėjo tik jam atėjus į kiemą. Pažymi, kad G. N. nenurodė dienos eigoje kieme mačiusi pašalinių asmenų. Pasak apelianto, tokie G. N. parodymai paneigia jos pačios iškeltą versiją, kad automobilį galėjo apgadinti anksčiau kažkas kitas, ir patvirtina, kad automobilis buvo apgadintas prieš jam atvykstant į namo kiemą. Pažymi, kad liudytojai, matę automobilį, nenurodė, kad automobilio apgadinimo pėdsakai buvo seni.
2.4. Nurodo, kad G. N. parodymus apie tai, kad ji jo valdomo automobilio durelių, bagažinės dangčio, kuro pylimo angos, paneigia liudytojos V. M. parodymai, kuri parodė, kad, dirbdama savo darže matė, A. Š. sėdinčią už jo valdomo automobilio vairo, o G. N. tuo metu matė prie automobilio kuro bako angos. Tuo metu automobilio bagažinės dangtis buvo atidarytas. Nurodo, kad nėra jokio pagrindo abejoti A. M. parodymais dėl konkretaus automobilio, nes ji teisme nurodė automobilio valstybinius numerius - (duomenys neskelbtini).
2.5. Iš G. N. ir liudytojų parodymų sprendžia, jog įvykio eiga buvo tokia: 2016 m. rugpjūčio 1 d., apie 13.00 val., iki G. N. pradėjus vaikščioti apie jo naudojamą automobilį, automobilis nebuvo apgadintas, tą aplinkybę patvirtino pati G. N.. G. N. stovėjo prie automobilio galinės dalies, tuo metu buvo atidarytas automobilio bagažinės dangtis, tuo pat metu buvo atidarytos automobilio vairuotojo durelės, prie automobilio vairo sėdėjo A. Š. (šias aplinkybes patvirtino liudytoja A. M.). Betarpiškai po to jam atvykus į kiemą pastebėjo, kad automobilis yra apgadintas, todėl akivaizdu, kad jį apgadino G. N.. Mano, kad byloje nėra jokių duomenų, paneigiančių minėtą įvykių seką. Tai, kad G. N. neigia gadinusi jo valdomą automobilį, laikytina jos gynybos taktika, bet ne objektyviais duomenimis pagrįstais faktais. Mano, kad visos aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad niekas kitas, išskyrus G. N., negalėjo apgadinti jo valdomo automobilio.
3. Teismo posėdyje privataus kaltintojo L. K. atstovas advokatas Paulius Svirskis prašė skundą patenkinti, o išteisintoji G. N. ir jos gynėjas advokatas A. M. – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Iš privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo L. K. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame iš esmės ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, nesutinkama su teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, bei teigiama, kad byloje esančių duomenų visumos pakanka G. N. kaltei dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje, pagrįsti. BK 190 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nedidelės vertės turtu laikomas turtas, kai jo vertė viršija 3 MGL (112,98 eurų), bet neviršija 5 MGL (188,30 eurų) dydžio sumos. Išteisinamajame nuosprendyje sugadinto turo vertė nenurodyta, tačiau iš privatus kaltintojo L. K. skundo matyti, jog automobilio sugadinimų atkūrimo kaštai sudaro 374, 51 eurą ir byla buvo nagrinėjama pagal BK 187 straipsnio 1 dalį.
7. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad jų visumos nepakanka padaryti išvadai, jog G. N. sugadino L. K. valdomą turtą, t. y. automobilį „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) bei šio automobilio kuro bake buvusius degalus, todėl G. N. iš minėto kaltinimo išteisino, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė ir pagrįstai G. N. iš jai pareikšto kaltinimo išteisino.
8. Kaip matyti, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis L. K. kaltino G. N. tuo, kad ji 2016 m. rugpjūčio 1 d., apie 13.00 val., namo, esančio Malūno g. 28 Zarasai, kieme, į L. K. valdomo automobilio „VW Passat“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), saloną bei bagažinę pripylė pieno, į automobilio kuro baką pripylė cukraus, taip tyčia sugadindama automobilį bei automobilio kuro bake buvusius degalus. Dėl automobilio remonto patyrė ne mažiau kaip 374,51 eurų žalą. Nors L. K. teigia, kad būtent G. N. atliko aukščiau nurodytus veiksmus, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių G. N. kaltę. Iš bylos duomenų matyti, kad pats L. K. nematė, kas apgadino jo automobilį. Aplinkybę, kad jį apgadino G. N., privatus kaltintojas grindė tuo, jog atėjęs į kiemą jau prie apgadinto automobilio pamatė prie jo stovinčią G. N. draugę A. S.; liudytojos L. M. parodymais, kad ji matė kaip aplink automobilį vaikščiojo G. N. bei A. S., A. S. sėdėjo už jo automobilio vairo, o G. N. tuo metu buvo prie automobilio galinės dalies, buvo atidarytas automobilio bagažinės dangtis; G. N. parodymais apie tai, kad įvykio dieną ji nematė kieme vaikštančių pašalinių asmenų. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių L. K. nurodytų duomenų nepakanka G. N. kaltei pagrįsti, kadangi šie duomenys kelia ne vieną abejonę. Nors L. K. teigia, kad G. N. kaltę pagrindžia liudytojos L. M. parodymai, tačiau kaip matyti, liudytoja L. M. nepatvirtino, jog būtent G. N. būtų atlikusi kaltinime nurodytus veiksmus, ši liudytoja nurodė, jog nematė, kas ir kokiomis aplinkybėmis apgadino L. K. automobilį, teigė, jog nematė, kad G. N. piltų kažkokias medžiagas ant automobilio ar į automobilį (55 b. l.). Ta aplinkybė, jog ši liudytoja prie L. K. automobilio matė G. N. ir A. S., nepagrindžia būtent G. N. kaltės dėl automobilio apgadinimo. Kaip matyti, G. N. neneigė įvykio dieną kartu su A. S. vaikščiojusi aplink L. K. automobilį; nurodė, kad norėjo, jog A. S. perstatytų šalia L. K. automobilio stovėjusį jos automobilį „Audi A6“ (b. l. 52). Šie parodymai atitinka liudytojos A. S. parodymus, kad įvykio dieną kartu su G. N. vaikščiojo aplink L. K. automobilį, apžiūrinėjo, ar gali išvažiuoti su G. N. automobiliu „Audi A6“, kuris stovėjo šalia L. K. automobilio (56 b. l.); V. M. parodymus, jog kieme buvo du automobiliai (b. l.55). Kiti byloje apklausti liudytojai – N. V., B. Š., V. Z., V. T. nematė, kas ir kokiomis aplinkybėmis apgadino L. K. automobilį, o automobilį pamatė jau apgadintą (53, 54, 56 b. l.). Be to, iš L. K. parodymų matyti, kad automobilį kieme jis pastatė vakare apie 8 val., ryte apie 10 val. pasiėmė dokumentus iš automobilio, automobilio neužrakino, o grįžo prie automobilio tarp 12 ir 13 val. bei pastebėjo jo apgadinimus (b. l. 51), todėl neatmestina aplinkybė, jog automobilį galėjo apgadinti kiti asmenys.
9. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aukščiau nurodytų duomenų nepakanka išvadai, kad G. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje. Kaip minėta, nė vienas iš byloje apklaustų asmenų, taip pat ir pats L. K., nematė kas ir kokiomis aplinkybėmis sugadino L. K. valdomą automobilį bei kuro bake buvusius degalus. L. K. G. N. kaltę iš esmės grindžia prielaida, jog G. N. įvykio dieną vaikščiojo aplink L. K. automobilį ir savo subjektyviu vertinimu, kad daugiau niekas kitas, išskyrus G. N., negalėjo jo apgadinti. Tačiau akivaizdu, jog tokie L. K. parodymai dėl G. N. kaltės yra tik tikėtini ir keliantys ne vieną abejonę. Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK2 str. 4 d.). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis.
10. Išdėstytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu aukštesnysis teismas sprendžia, kad šioje byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, kurie kategoriškai patvirtintų, jog G. N. sugadino L. K. valdomą automobilį bei automobilio kuro bake buvusius degalus, todėl daroma išvada, kad G. N. pagrįstai iš minėto kaltinimo išteisinta ir nuosprendį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
11. L. K. apeliaciniu skundu taip pat prašo priteisti 500 Eur neturtinės žalos, bei priteisti jo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, tačiau atsižvelgus į tai, kad G. N. iš jai pareikšto kaltinimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį išteisinta pagrįstai, todėl tenkinti minėtų L. K. prašymų nėra teisinio pagrindo.
12. Išteisintosios G. N. gynėjas advokatas A. M. apeliacinės instancijos teismui pateikė sąskaitą faktūrą bei pinigų priėmimo kvitą 320 eurų sumai, kuriuos išteisintoji sumokėjo advokatui už dalyvavimą Panevėžio apygardos teisme (88, 89 b.l.), ir prašė nurodytą sumą priteisti iš L. K.. BPK 105 straipsnio 6 dalis numato, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Kadangi G. N. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisinta, o nukentėjusiojo, privataus kaltintojo L. K. skundas apeliacine tvarka atmetamas, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad G. N. apeliaciniame procese patyrė išlaidų dėl advokato dalyvavimo, todėl yra pagrindas jas pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš L. K. (BPK 104 straipsnio 2 dalis, 105 straipsnio 6 dalis). Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į advokato patirtas darbo ir laiko sąnaudas, suteiktų paslaugų apeliaciniame procese apimtį, nagrinėjamos bylos sudėtingumą ir apimtį, posėdžio trukmę ir kt. – bylą sudaro vienas tomas, advokatas A. M. apeliacinės instancijos teisme dalyvavo tik viename teisiamajame posėdyje, kuris truko mažiau nei viena valanda, atsiliepimo į privataus kaltintojo L. K. skundą nerengė, be to, tas pats advokatas byloje dalyvavo nuo pat proceso pradžios - G. N. gynė ir pirmosios instancijos teisme, bylos aplinkybės jam buvo gerai žinomos, bei į nusistovėjusių teisinių paslaugų įkainius - daro išvadą, jog prašoma priteisti proceso išlaidų suma mažintina ir iš L. K. priteistina 100 eurų G. N. turėtų išlaidų, nes tokio dydžio išlaidos yra proporcingos proceso trukmei, bylos sudėtingumui ir atitinka teisingumo, protingumo kriterijus.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
L. K. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti papildomai iš L. K. G. N. 100 Eur jos turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Nutartis neskundžiama.