Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės, Egidijaus Tamašausko ir Linos Žemaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. A. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-98-399/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „D.“ ieškinį atsakovui V. A. dėl atleidimo iš darbo pripažinimo teisėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „D.“ (toliau – ir UAB „D.“) ieškiniu prašė: 1) pripažinti, kad ieškovė 2018 m. spalio 30 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su atsakovu V. A. nutraukė teisėtai pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 2) atmesti kaip nepagrįstą atsakovo reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką ir reikalavimą dėl kompensacijos už kasmetines atostogas priteisimo. Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad:

1.1. darbo sutarties tarp ieškovės ir atsakovo 1.1. punkte nurodyta viena iš būtinųjų darbo sutarties sąlygų – darbovietė – (duomenys neskelbtini). Atsakovui pagal darbo sutartį taikoma suminė darbo laiko apskaita. Ieškovė vykdo krovinių pervežimą savo vilkikais, komandiruoja darbuotojus atlikti vairuotojo-ekspeditoriaus funkcijas į Europos Sąjungos (toliau – ir ES) šalis laikinojo darbo naudotojui. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad jis į darbą pas ieškovę buvo priimtas dirbti vairuotoju-ekspeditoriumi darbui Danijoje, konkrečioje įmonėje. Ieškovė, kaip darbdavys prisiima ūkinės-komercinės veiklos organizavimą; sudaro sutartis su trečiaisiais asmenimis; vykdant prisiimtus įsipareigojimus, darbuotojai siunčiami į ES šalis vairuotojo-ekspeditoriaus funkcijoms atlikti. Atsakovui dar iki grįžtant iš komandiruotės Danijoje buvo žinoma, kad jam teks vykti į komandiruotę atlikti darbo funkcijų Vokietijoje, Rebsdorf įmonėje, tačiau atsakovas išreiškė neigiamą poziciją ir norą nutraukti darbo sutartį, atsisakė vykdyti darbo funkcijas komandiruotėje Vokietijoje.

1.2. Atsakovas nurodo, kad darbo pas ieškovę metu buvo nusistovėjusi praktika, kad bendraujama telefonu ir elektroniniais laiškais. Išklotinė patvirtina, kad 2020 m. balandžio 7 d. 14:12 val. skambinta telefono numeriu (duomenys neskelbtini) (atsakovo telefono numeris) ir kalbėta 6.36 min. Šios aplinkybės tik patvirtina, kad komandiruotės įsakymo priėmimo dieną (2020 m. balandžio 7 d.) ieškovės vadovas skambino atsakovui ir informavo apie komandiruotę. Pateikiama telefono numerio (duomenys neskelbtini) (ieškovės direktoriaus (duomenys neskelbtini) telefono numeris) išklotinė patvirtina, kad atsakovui skambinta komandiruotės įsakymo priėmimo dieną iš įprasto, atsakovui žinomo telefono numerio, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovui nebuvo žinoma apie numatytą komandiruotę į Vokietiją nuo 2020 m. balandžio 14 d. Atsakovo darbo vieta yra (duomenys neskelbtini), atvykęs į darbą atsakovas būtų saugiai nuvežtas į darbo funkcijų atlikimo vietą Vokietijoje įmonės transportu. Atsakovui 2020 m. balandžio 14 d. neatvykus į darbovietę, ieškovės vadovas iš telefono numerio (duomenys neskelbtini) (ieškovės vadovo telefono numeris) skambino 2020 m. balandžio 16 d. 10:36 val. atsakovui, jo telefono numeriu (duomenys neskelbtini). Kitą dieną po ieškovės vadovo skambučio (2020 m. balandžio 17 d.), atsakovas tapo nedarbingas. Atsakovui buvo žinoma apie komandiruotę, bet atsakovas visais įmanomais būdais siekė jos išvengti.

1.3. Atsakovui nuo 2020 m. balandžio 14 d. iki balandžio 16 d. buvo fiksuojamos pravaikštos ir darbo sutartis buvo nutraukta dėl šiurkštaus darbo tvarkos pažeidimo pagrįstai ir teisėtai. Ieškovė nesutiko, kad atsakovas dirbo visą laiką vienodos trukmės komandiruotėse užsienyje, jo darbo grafikas buvo kintantis, pavyzdžiui kitokios trukmės komandiruotės buvo 2019 m. spalio–lapkričio mėnesiais. Atsakovas yra dirbęs tokiu grafiku – penkios savaitės komandiruotėje ir dvi savaitės poilsis Lietuvoje arba trys savaitės komandiruotėje ir 2 savaitės poilsis Lietuvoje. Iš atsakovo buvo pareikalauta pasiaiškinimo, atleidimas iš darbo įformintas laikantis visų procedūrinių reikalavimų.

1.4. Ieškovės atstovas teismo posėdyje nurodė, kad ieškovė palaiko tik pirmąjį ieškinio reikalavimą.

2. Atsakovas V. A. su pareikštu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad:

2.1. grįžęs iš paskutinės komandiruotės Danijoje atsakovas buvo saviizoliacijoje nuo 2020 m. kovo 27 d. iki 2020 m. balandžio 10 d. Įmonės direktorius J. G. atsakovui neskambino 2020 m. balandžio 7 d. 12–14 val. Atsakovas neneigia, jog direktorius atsakovui pranešė žinute, kad atsakovas turi atvykti 2020 m. balandžio 17 d. 8 val. į Radviliškį, kur yra ieškovės buveinė. Atsakovas informavo 2020 m. balandžio 16 d. SMS žinute darbdavį, kad atvyks 2020 m. balandžio 17 d., tačiau vėliau nei 8 valandą, nes tokiu laiku nespėtų atvykti. Atsakovas mano, kad įmonės direktoriaus pasiūlymas pasirašyti dokumentus dėl išėjimo iš darbo savo noru buvo pasiūlytas tik dėl to, jog atsakovas nesutiko su įmonės direktoriaus reikalavimu dirbti po 15 valandų ir naktimis. Ieškovei nepavykus darbo santykių su atsakovu nutraukti atsakovo prašymu, buvo sugalvotas kitas atleidimo būdas – už pravaikštas ir šis sumanymas turėjo būti įvykdytas iki 2020 m. balandžio 18 d., kai atsakovas, pasibaigus trijų savaičių poilsio laikui, turėjo vėl išvykti į komandiruotę Danijoje.

2.2. 2020 m. balandžio 7 d. įsakyme aiškiai nurodyta, kad atsakovo kelionė į komandiruotės vietą vykdoma viešuoju transportu, t. y. atsakovas vyksta savarankiškai, o ne įmonės transportu kaip nurodyta ieškinyje. Dėl to atsakovui nebūtų reikėję atvykti į ieškovės buveinę ir iš ten vykti į Vokietiją. Be to, ieškovė pagal nusistovėjusią tvarką turėjo prieš komandiruotę atsakovui elektroniniu paštu pateikti užpildytą blanką, patvirtinantį vairuotojo veiklos laikotarpius, informaciją, apie tai, į kur atsakovas yra komandiruojamas, kokią transporto priemonę turės vairuoti, nurodant vilkiko ir priekabos valstybinius numerius, pakrovimo-išsikrovimo vietas. Minėti duomenys atsakovui nei iki 2020 m. balandžio 14 d., kai turėjo išvykti į tariamą komandiruotę, nei kitomis dienomis nebuvo pateikti.

2.3. Atsakovui kyla pagrįstų abejonių, ar ieškovė iš vis turėjo sutartį su Vokietijos įmone Resdorf dėl vairuotojo-ekspeditoriaus nuomos laikotarpiui nuo 2020 m. balandžio 15 d. iki 2020 m. gegužės 15 d., ieškovė nepateikė tai įrodančių dokumentų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Marijampolės apylinkės teismas 2021 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinio netenkino ir nepripažino, kad ieškovė UAB „D.“ su atsakovu V. A. 2018 m. spalio 30 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą nutraukė teisėtai. Priteisė iš ieškovės UAB „D.“ atsakovui V. A. 600 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti. Teismas konstatavo, kad:

3.1. byloje nėra ginčo dėl to, kad tarpusavyje buvo susižinoma elektroniniais laiškais, SMS žinutėmis arba skambučiais iš mobilaus ryšio telefonų. Byloje kilo ginčas dėl to, ar buvo atsakovas informuotas apie tai, kad jam reikia 2020 m. balandžio 14 d. 8 val. atvykti į Radviliškį – į ieškovės buveinę bei dėl to, kad nuo 2020 m. balandžio 14 d. iki 2020 m. gegužės 15 d. jis dirbs tarnybinėje komandiruotėje Vokietijoje Rebsdorf įmonėje.

3.2. Pagal darbo sutartyje nurodytus duomenis atsakovas dirbo pas ieškovę vairuotoju-ekspeditoriumi, teismas nevertino, jog atsakovas buvo „nuomojamas“ vairuotojas-ekspeditorius. Ieškovę ir atsakovą siejo darbo santykiai, jos buvo darbo sutarties šalys, jų atžvilgiu taikoma DK 25 straipsnio 2 d.

3.3. Teismas sprendė, kad darbdavys tinkamai neinformavo atsakovo, kad jis yra siunčiamas į tarnybinę komandiruotę Vokietijoje nuo 2020 m. balandžio 14 d. iki 2020 m. gegužės 15 d. Atsakovui nebuvo atsiųsta elektroniniu paštu 2020 m. balandžio 7 d. įsakymo Nr. K 1516 kopija, atsakovas nebuvo informuotas, kokius darbus ir kur jis turės dirbti 2020 m. balandžio 14-16 dienomis. Direktorius J. G., net jeigu ir skambino atsakovui, skambino ne iš įprasto ir atsakovui žinomo mobilaus ryšio telefono numerio, o iš nežinomo numerio. Aplinkybė, jog darbo sutarties šalys kasdienybėje darbo klausimais susižinojo SMS žinutėmis ir pokalbiais telefonu, nereiškia, jog darbuotojui buvo tinkamai pranešta apie pasikeitusias įprastines darbo sąlygas. Pačios ieškovės priimtas įsakymas 2020 m. balandžio 7 d. nepatvirtina, kad atsakovas būtų buvęs vežamas į tarnybinę komandiruotę Vokietijoje iš darbdavio buveinės Radviliškyje darbdavio transportu. Ieškovės 2020 m. balandžio 7 d. įsakyme Nr. K 1516 nurodyta, kad atsakovas komandiruojamas nuo 2020 m. balandžio 14 d. iki 2020 m. gegužės 15 d. į Vokietiją, komandiruotės išlaidas, kurias sumoka įmonė, sudaro dienpinigiai, kelionės į komandiruotės vietą viešojo transporto priemonėmis transporto išlaidos ir kitos išlaidos. Įsakyme nenurodyta, kad komandiruotė prasideda Radviliškyje. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas ir kiti vairuotojai-ekspeditoriai prieš vykdami į tarnybinę komandiruotę užsienyje turėdavo atvykti į darbdavio buveinę ir iš jos vykdavo patys ar būdavo vežami darbdavio transportu. Nesant duomenų, kad 2020 m. balandžio 7 d. ieškovės įsakyme Nr. K1516 įsivėlė klaida ir ji buvo pataisyta – įrašyta, jog bus vežama darbdavio transportu, teismas vadovavosi įsakyme esančiais įrašais. Teismas sutiko, kad 2020 m. balandžio 14 d. atsakovas buvo darbingas, jo nedarbingumas dėl saviizoliacijos buvo pasibaigęs ir darbdavys turėjo teisę nuo tos dienos jį išsiųsti į tarnybinę komandiruotę. Tačiau tai turėjo būti padaryta laikantis DK 25 straipsnio 2 dalies nuostatų, o tai tinkamai nebuvo padaryta.

3.4. Darbdavys darbo sutartį su atsakovu nutraukė pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą dėl šiurkštaus darbuotojo darbo pareigų neatlikimo, atsakovui 2020 m. balandžio 14-16 d. neatvykus į darbą be pateisinamos priežasties. Teismas laikė nustatyta aplinkybę, kad tarp darbdavio (direktoriaus J. G. ir atsakovo V. A. buvo pokalbis dėl darbuotojo išėjimo iš darbo savo noru, darbuotojui dar 2020 m. kovo mėn. pareiškus nepasitenkinimą dėl ilgų darbo laiko valandų. Ieškovė neįrodė, kad 2020 m. balandžio 7 d. direktorius, skambindamas iš kito nei įprasta telefono numerio, informavo atsakovą būtent apie tarnybinę komandiruotę nuo 2020 m. balandžio 14 d., o ne apie tai, kad vietoje atsakovo bus įdarbintas kitas asmuo. Teismas vertino, jog darbuotojas nebuvo supažindintas su 2020 m. balandžio 7d. įsakymu Nr. K 1516, nebuvo informuotas, jog yra sutrumpintas jo poilsio laikas ir darė išvadą, kad atsakovas pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą iš darbo buvo atleistas nepagrįstai.

3.5. Ieškovė nepalaikė antro reikalavimo atmesti kaip nepagrįstą atsakovo reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką ir reikalavimą dėl kompensacijos už kasmetines atostogas priteisimo, teismas dėl šio reikalavimo nepasisakė. Pažymėjo, kad byla nagrinėjama pagal pareikštus ir palaikomus reikalavimus (CPK 5 straipsnis, 135 straipsnis, 143 straipsnis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

4. Apeliaciniu skundu atsakovas V. A. (toliau – ir apeliantas) prašo:

1) Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2021 m. kovo 29 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-98-399/2021 dėl atleidimo iš darbo pripažinimo teisėtu pakeisti ir išdėstyti taip:

a) „ieškinio netenkinti ir nepripažinti, kad ieškovė UAB „D.“ su atsakovu V. A. 2018 m. spalio 30 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą nutraukė teisėtai;

b) panaikinti ieškovės UAB „D.“ direktoriaus 2020 m. balandžio 30 d. įsakymą „Dėl V. A. atleidimo iš darbo“;

c) laikyti, kad atsakovo V. A. ir ieškovės UAB „D.“ 2018 m. spalio 30 d. sudaryta darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos;

d) priteisti atsakovui V. A. iš ieškovės UAB „D.“ po 56,90 Eur (neatskaičius su darbo santykiais susijusių privalomų mokesčių (įmokų) vidutinį darbo dienos užmokestį pagal penkių darbo dienų savaitės darbo grafiką už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2020 m. balandžio 30 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Privalomus sumokėti mokesčius apskaičiuoja ir sumoka ieškovė UAB „D.“;

e) priteisti iš ieškovės UAB „D.“ atsakovui V. A. 600 Eur bylinėjimosi išlaidas turėtas advokato teisinei pagalbai apmokėti“.

2) Priteisti iš ieškovės UAB „D.“ atsakovui V. A. jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

5.1. teismas, pripažinęs apelianto atleidimą iš darbo neteisėtu, turėjo nuspręsti dėl apelianto pažeistų teisių gynimo būdo, vadovaujantis DK 218 straipsnio pagrindais.

5.2. 2020 m. balandžio 30 d. ieškovės direktoriaus įsakymu „Dėl V. A. atleidimo iš darbo“, vadovaujantis DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktu (šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas), apeliantas buvo atleistas iš darbo už pravaikštas, kadangi 2020 m. balandžio 14, 15, 16 dienomis neatvyko į darbą be pateisinamos priežasties. 2020 m. birželio 2 d. darbo ginčų komisija, išnagrinėjusi darbo bylą pagal apelianto prašymą, pripažino: apelianto atleidimą iš darbo pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą neteisėtu; laikė, kad darbo sutartis tarp V. A. ir UAB „D.“ nutraukta pagal DK 218 straipsnio 6 dalį darbo ginčų komisijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; nutarė išieškoti iš UAB „D.“ V. A. 1 251,80 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos, t. y. iki 2020 m. birželio 2 d., po 56,90 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant penkių darbo dienų savaitės grafiką, nuo 2020 m. birželio 3 d. iki darbo ginčų komisijos sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus; V. A. reikalavimo dėl kompensacijos už neteisėtą atleidimą bei atostoginių išieškojimo nutarė netenkinti.

5.3. Ieškovė pirmos instancijos teisme civilinę bylą nagrinėjant iš esmės atsisakė savo antrojo ieškinio reikalavimo – atmesti kaip nepagrįstą apelianto reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką ir reikalavimą dėl kompensacijos už kasmetines atostogas priteisimo. 2021 m. kovo 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-98-399/2021 Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmai ieškinio netenkino, tačiau neišsprendė, nors privalėjo, dėl apelianto pažeistų teisių, vadovaujantis DK 218 straipsnio pagrindais.

5.4. Apeliantas savo prašyme darbo ginčų komisijai nekėlė reikalavimo grąžinti jį į pareigas. Teismas apelianto teises, pripažinus jo atleidimą iš darbo neteisėtu, turėjo ginti DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytu alternatyviu pažeistų teisių gynimo būdu, kurio parinkimas, atsižvelgiant į DK 218 straipsnį, yra teismo diskrecija, kuri įgyvendinama vertinant byloje susiklosčiusią aplinkybių visumą ir atsižvelgiant į siekį veiksmingai apginti darbuotojo teises. Tačiau šioje civilinėje byloje pirmos instancijos teismas to nepadarė.

6. Ieškovė UAB „D.“ atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

8. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

9. Pirmos instancijos teismas sprendė, kad apeliantas iš darbo buvo atleistas nepagrįstai ir nepripažino, kad ieškovė UAB „D.“ su atsakovu V. A. 2018 m. spalio 30 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pagal DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą nutraukė teisėtai. Šioje dalyje pirmos instancijos teismo sprendimas neskundžiamas, todėl jo teisėtumo apeliacine tvarka nėra pagrindo nagrinėti, apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako, šioje dalyje sprendimas lieka galioti.

10. Ieškovei nepalaikius antro reikalavimo – atmesti kaip nepagrįstą atsakovo reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką ir reikalavimą dėl kompensacijos už kasmetines atostogas priteisimo, pirmos instancijos teismas nurodė, kad dėl šio reikalavimo nepasisako. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nusprendė nepasisakyti dėl minėto reikalavimo, kadangi jis yra išvestinis sprendžiant klausimą dėl atleidimo iš darbo pagrįstumo ir dėl to turėjo būti pasisakyta teismo iniciatyva, kaip dėl išvestinio reikalavimo (DK 218 straipsnio 2 dalis). Pareiškus ieškinį teisme teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, o teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 7 dalys). Tai reiškia, kad jeigu teismas spręsdamas, kad darbuotojas iš darbo atleistas nepagrįstai, neišsprendžia su darbo santykiais susijusių išmokų klausimo, teismo sprendimui įsiteisėjus lieka neišspręstas piniginės kompensacijos klausimas, kuri turi būti išspręstas vadovaujantis Darbo kodekso 218 straipsniu.

11. Taip pat apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas, spręsdamas, kad darbuotojas iš darbo buvo atleistas be teisėto pagrindo, turi pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir pasisakyti dėl dokumento, kurio pagrindu darbuotojas buvo atleistas iš darbo, teisėtumo, kadangi jis ir buvo atleidimo iš darbo teisinis pagrindas. Kolegija sprendžia, kad liekant galioti pirmos instancijos sprendimo daliai, jog nepripažinta, kad ieškovė UAB „D.“ su atsakovu V. A. 2018 m. spalio 30 d. darbo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 58 straipsnio 2 dalies 1 punktą nutraukė teisėtai, sprendimas pakeistinas ir papildytinas nurodant, kad panaikintinas ieškovės UAB „D.“ direktoriaus 2020 m. balandžio 30 d. įsakymas „Dėl V. A. atleidimo iš darbo“ (DK 218 straipsnio 2 dalis).

12. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmos instancijos teismas, pripažinęs apelianto atleidimą iš darbo neteisėtu, turėjo nuspręsti dėl apelianto pažeistų teisių gynimo būdo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad apeliantas savo prašyme darbo ginčų komisijai nekėlė reikalavimo grąžinti jį į pareigas ir pirmos instancijos teismas apelianto teises, pripažinus jo atleidimą iš darbo neteisėtu, turėjo ginti DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytu alternatyviu pažeistų teisių gynimo būdu, kurio parinkimas, atsižvelgiant į DK 218 straipsnį, yra teismo diskrecija, kuri įgyvendinama vertinant byloje susiklosčiusių aplinkybių visumą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad darbuotojui nepageidaujant būti grąžintu į ankstesnį darbą ir dėl to nekylant ginčui, be to akivaizdžiai matant, kad tarp šalių kilo įtampa ir jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, darytina išvada, kad grąžinti apelianto į darbą galimybės nėra, todėl turi būti vadovaujamasi DK 218 straipsnio 4 dalimi, t. y. atleidimą iš darbo pripažinus neteisėtu iš darbdavio priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus. Darbo sutartis laikoma nutraukta nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos (DK 218 straipsnio 6 d.).

13. DK 139 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai darbuotojui pagal DK ar kitas teisės normas turi būti mokamas vidutinis darbo užmokestis, ar jo dalis priklausanti nuo anksčiau gauto darbo užmokesčio, tokiam darbo užmokesčiui apskaičiuoti taikoma DK 139 straipsnio 2 dalies 1-5 punktuose numatytos darbo užmokesčio dalys Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 patvirtinto Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 5.1 punkto nuostatomis, apskaičiuojant vidutinį darbo užmokestį apskaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Aprašo 5.2 punktas numato, kad kai atleidžiamo iš įmonės darbuotojo paskutinė darbo įmonėje (atleidimo iš darbo) diena sutampa su paskutine to mėnesio darbo diena pagal darbuotojo darbo (pamainos) grafiką, šis mėnuo įtraukiamas į skaičiuojamąjį laikotarpį. Aprašo 5. 4 punkte nustatyta, kad vidutinis dieninis darbo užmokestis apskaičiuojamas skaičiuojamojo laikotarpio darbo užmokestį dalijant iš faktiškai dirbtų per tą laikotarpį dienų skaičiaus (įskaitant dirbtas poilsio ir švenčių dienas). Vadovaujantis minėtais teisės aktais, pateiktais Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenimis, vidutinis darbo užmokestis apskaičiuotinas 2020 m. vasario, kovo, balandžio mėnesių darbo užmokestį dalinant iš 2020 m. vasario, kovo, balandžio mėnesius dirbtų dienų skaičiaus (614,00+1092,92+00,00) / (10+20+0)=56,90 Eur (neatskaičius mokesčių).

14. Apeliantas prašo priteisti atsakovui V. A. iš ieškovės UAB „D.“ po 56,90 Eur (neatskaičius su darbo santykiais susijusių privalomų mokesčių (įmokų) vidutinį darbo dienos užmokestį pagal penkių darbo dienų savaitės darbo grafiką už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2020 m. balandžio 30 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms šis jo prašymas tenkintinas, atsižvelgiant į DK 218 straipsnio 4 dalies ribojimą priteisti darbo užmokestį ne ilgiau kaip už vienerius metus. Kadangi nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos iki šio procesinio sprendimo priėmimo dienos praėjo daugiau nei vieneri metai laiko, ši suma pilnai apskaičiuotina už vienerius metus nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2021 m. balandžio 30 d. (DK 218 straipsnio 4 d.). 2019 m. gruodžio 13 d. Įsakymu Nr. A1-767 Socialinės apsaugos ir darbo ministras patvirtino vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių esant penkių dienų darbo savaitei, kuris yra 21,1 darbo dienos 2020 metais ir 2020 m. gruodžio 16 d. įsakymu Nr. A1-1274 Socialinės apsaugos ir darbo ministras patvirtino vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių esant penkių dienų darbo savaitei, kuris yra 21 darbo diena 2021 metais. Taigi, 56,90*21,1*8 =9604,72 Eur (2020 m. gegužė-gruodis), 56,90*21*4=4779,60 Eur (2021 m. sausis-balandis). 9604,72 Eur +4779,60 Eur=14 384,32 Eur . Taigi, apeliantui iš ieškovės priteistina 14 384,32 Eur (neatskaičius mokesčių) už priverstinės pravaikštos laiką už 12 mėnesių nuo 2020 m. gegužės mėn. iki 2021 balandžio mėn. (DK 218 straipsnio 4 dalis).

15. Esant nustatytoms aukščiau nurodytoms aplinkybėms pirmos instancijos teismo sprendimas pakeistinas jį papildant. Panaikintinas uždarosios akcinės bendrovės „D.“ direktoriaus 2020 m. balandžio 30 d. įsakymas „Dėl V. A. atleidimo iš darbo“, laikytina, kad V. A. ir uždarosios akcinės bendrovės „D.“ 2018 m. spalio 30 d. sudaryta darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. V. A. iš uždarosios akcinės bendrovės „D.“ priteistina už priverstinės pravaikštos laiką 14 384,32 Eur neatskaičius mokesčių (DK 218 straipsnio 4 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

16. Apeliantas pateikė įrodymus, kad turėjo 275,45 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, todėl tenkinant apeliacinį skundą, šios išlaidos apeliantui priteistinos iš UAB „D.“, juridinio asmens kodas 304155990 (CPK 93, 98 straipsniai). Pridėjus šias išlaidas prie 600 Eur išlaidų, priteistų pirmosios instancijos teismo, bendra priteistina bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 875,45 Eur.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. kovo 29 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Panaikinti uždarosios akcinės bendrovės „D.“ direktoriaus 2020 m. balandžio 30 d. įsakymą „Dėl V. A. atleidimo iš darbo“, laikyti, kad V. A. ir uždarosios akcinės bendrovės „D.“ 2018 m. spalio 30 d. sudaryta darbo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukta teismo sprendimu nuo šios nutarties priėmimo dienos.

Priteisti V. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš uždarosios akcinės bendrovės „D.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), už priverstinės pravaikštos laiką 14 384,32 Eur (keturiolika tūkstančių tris šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus 32 ct) neatskaičius mokesčių.

Priteisti V. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš uždarosios akcinės bendrovės „D.“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 875,45 Eur (aštuonis šimtus septyniasdešimt penkis eurus, 45 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.